First topic message reminder :

.

Tarp akių įsispaudė šypsenos palydėtos raukšlelės, tamsiaplaukės nugarai patogiai įsispraudžiant tarp minkštų pagalvių. Keturios kambario sienos, dienai ir nakčiai tekant ta pačia vaga, turėjo savito žavesio. Žemas profilis, įkandamas pragyvenimas, kontaktų palaikymas būtent tiek, kad svetimi ir smalsūs žvilgsniai nepradėtų įkyriai varstyti durų namų, kurie net nebuvo artimi; tai galėjo atrodyti patogu, Karmena turėjo su tuo sutikti.
- Bet esi,- ji prabilo, ir lūpas palikę žodžiai pakibo ore su keistai neįprasta nuoširdumo gaida. – Tik tą atsisakai matyti.
Baimė. Karmena žinojo, ką reiškia, kai širdis sustingsta skausmingai spaudžiamoje krūtinėje, kai trūksta oro, o rankos aptirpsta, kojoms nenumaldomai įaugant į žemę. Ji vis dar galėjo jausti karščio tvaiką, puikiai prisiminė kaip gręžiantis kosulys tąsė plaučius, bandant skintis kelią per degantį medį, ir joks saugumas, joks namas, joks žmogus neišgelbėjo jos nuo likimo, kuris privertė pamiršti, ką reiškia bijoti.
- Visi mirsime. – Dorijanas neklydo – ji buvo, kažkieno siaubingai neapdariai, beveik tyčia, iš narso išleistas viesulas. Ji įsiverždavo pro duris aukštai iškėlusi smakrą, su didžiausia šypsena, nė sekundei negalvodama apie pasekmes sau. Kiti? Visi kiti turėjo galvą ant pečių, ir ką reikėtų kaltinti, jei ne juos pačius, pasirodžiusius kelio viduryje ir turinčius prisiimti tas pačias, dažnai ir mirtinas pasekmes dėl Karmenos veiksmų, kurių kiekvienas buvo itin sąmoningai įvykdytas. – Aš tiesiog...- Karmena prikando lūpą, bene žaismingai truktelėdama pečiais. – Nesėdu laukdama, kol likimas išspręs visas problemas. Aš, neatsargi? Nutrūktgalviška? Įžūli? Žaidžianti savo gyvybe taip, tarsi ji būtų nieko verta? – vynas buvo saldus, būtent toks, kaip ir jos žodžiai. Atlošusi galvą ir bene tingiai pasirąžiusi Karmena atsistojo, lėtai nužvelgdama Dorijaną supančią ramybės, monotonijos oazę, kuria jis taip tikėjo.
- Bet taip ir yra. – apėjusi ratą ir dar kartą pasirąžydama Karmena per petį persimetė krepšį, durklo geležtei žybtelėjus vėsaus vakaro prietemoje. – Gyvenimas yra žaidimas, tavo gyvybė ar mano gyvybės yra tik nepatogumas kažkieno kito kelyje, ir viskas priklauso nuo to ar pasirenki būti nuolankiu, atsargiu stebėtoju, kuris jaučiasi suvaržytas vienos mažos michroschemos kakle, ar renkiesi rizikuoti žinodamas, kad pabaiga bus tokia pati. Ah,- Karmena apsisuko, viena koja besiruošdama eiti kambario link.
- Jei vertini gyvybę kaip didžiausią vertybę, turiu blogų žinių. – Karmena iškvėpė saldų oro gūsį, tyliam šios kvėpavimui priartėjus prie Dorijano ausies. - Išgyvenimas nėra gyvenimas. - ji sušnabždėjo. - Galbūt, jei gražiai paprašyti, parodysiu skirtumą. – iš už nugaros ištraukusi į kietą, odinę drobę įsuktą mečetę, Karmena permetė šią per Dorijano petį, pirštų galais švelniai įsikibusi į marškinių skiriamą odą. -  Dovana. Nes turiu daugiau širdies, nei norėčiau pripažinti. – atsikvėpusi Karmena atsitiesė, plačiai nusišypsodama ir patraukdama miegamojo link. – Labanakt, Dorijanai. Panaudok ją, kai suprasi, kad gyventi tapo nuobodu.

Šį kartą reikėjo sąmoningai sustabdyti savas rankas, jog šios neatsirastų ant kambarį palikusios merginos kaklo. Šioji buvo per arti, jog būtų patogu, tačiau tai nestebino. Eilinį kartą per drąsi mergina žengė per pasaulį nesižvalgydama į šalis ir toji širdis, ramiai plakanti jos krūtinėje, vėl aidėjo mano ausyse, priversdama išgirsti tiesos varomą jos ritmą. Karmena Ruso tikėjo tuo, ką sakė, įsikabinusi gyvenimo, atsisakydama pasitenkinti tik paviršiniu jo konceptu, kuris man jau spėjo tapti toks savas ir pažįstamas, jog tiksliai nežinojau, kaip iš jo išlipti. Ant kūno palikta mačetė, mano paimama ir išvyniojama, juoda geležte žybtelėjo šviesoje, vien žvilgsniui įrodydama savą aštrumą.
Baimė. Buvau persunktas jos, baimės ne dėl savęs, o savos šeimos ir jos gerbūvio. Medičiai, nors ir galintys pasirūpinti savimi, tebuvo marionetės Sostinės žaidime. Mes ėjom ir šypsojomės, mojavom tiems, kurie statė už mus, kratėm rankas tiems, kurie statė prieš mus, tiem, kuriems putojo seilės nuo paskutinių mūsų žmogžudysčių Žaidynių arenose. Žiūrėjau į akis tiems, kurie išnaudojo Faustą, tiems, kurie bėgo paskui Kasijų, tiems, kurių lipnūs prisilietimai dar dabar priminė medaus koktumą ir sugebėjau šypsotis. Galbūt tai buvo būtina, norint išgyventi, tačiau dabar tai teliko tik kaip nereikšmingas silpnumo įrodymas. Prisiminiau savas Žaidynes. Trys dienos, nes mano sulaužyta koja man kėlė nepatogumų. Trys dienos pragaro ir siaubo, kuriuo sugebėjau mėgautis net per nuobodulį. Tuo metu buvau aišktingas, arogantiškas, skerdynėms augintas žvėris. Šiandien tebuvau šešėlis to, kas ir kaip buvau anksčiau.
Įkvėpiau, gurkštelėdamas dar vyno, žvilgtelėjau į uždarytas miegamojo duris, įsidėjau naują mačetę į deklą ir išėjau iš buto, traukdamasis telefoną iš kišenės tol, kol uždarinėjau duris.

Tyla; kažkas raminančio, tačiau kartu neabejotinai bauginančio tuomet, kai ji sklinda iš chaotiško žmogaus. Mąslus Karmenos žvilgsnis sekė ant stalviršio padėtą vizitinę kortelę, o svetimkūnio spaudžiamas kaklas niežėjo. Ji gyva. Ji gyva. Ji...
- Ta kalė,- tyliai prunkštelėjusi tamsiaplaukė papurtė galvą, ne patį gražiausią žodį palydėjus prieštaraujančiam, iš miego besibaidančiam amtelėjimui. – Ne tu, mieloji. Tu nepakartojama. – kambarį pervėrė dar viena, ir dar, ir dar gera dešimtis amsėjimų, kurie labai efektyviai atitraukė Karmenos dėmesį nuo auksinėmis raidėmis išraižytos vizitinės. – Kas? Skausmas? Maistas? – įnirtingai į šalis besiplaikstanti uodega ir pora juodų akių, bene skrodžiančių kiaurai, nelabai padėjo suprasti situaciją. – Žaidimai? Dorijanas? Dorijanas? – Karmena pervertė akis, kambarį pervėrus pritariamam lojimui. – Rimtai? Matei jį visas penkias minutes, kai aš,- tamsiaplaukė pirštu bedė sau į krūtinę. – Taip, aš, tave išgelbėjau. Kur padėka, kur atsidavimas? Kas taip sužavėjo, m? Akmeninė povyza, neegzistuojanti šypsena, nė lašelio sielos nelaikančios akys? – Karmena nuslydo nuo kėdės, prieidama prie sofos ir įsiseilėdama į naująją gyventoją. – Na, jei Doris toks nuostabus, kur jis, m? Būtent.

Faustas sekė man iš paskos, netardamas nė žodžio, mums nardant gatvėmis, artėjant link mano namų pačiame Sostinės centre. Karts nuo karto girdėjau, kaip jis praverdavo burną, lyg norėdamas kažką sakyti, tačiau kiekvieną kartą vėl užsičiaupdavo ir papurtydavo galvą, paprasčiausiai dėbsodamas į maną nugarą. Jaučiau jo pykčiu kunkuliuojantį žvilgsnį, tačiau negalėjau nuvalyti kreivo šypsnio nuo savų lūpų. Buvau pasiilgęs emocijomis kunkuliuojančio Medičio, jo viską išduodančio veido ir atviros širdies, paprasčiausiai norinčios gydyti ir padėti. Turbūt todėl jis ir sutiko sekti man iš paskos, neklausdamas klausimų, nebandydamas suvokti, kas vyko per pastaruosius tris metus. Buvau už tai dėkingas.
Ir štai, galiausiai galėjau girdėti Kulkos lojimą. Atidarius duris, mažasis šunelis laimingai amtelėjo, bandydamas ant manes užšokti, kol galiausiai vizgindamas uodegą pasitiko Faustą. Vaikinas pasilenkė, pakasydamas Kulkai paausius ir klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane. Aš tik gūžtelėjau pečiais, apsižvalgydamas.
-Karmena? Čia Faustas Emilio Medičis.
Tuo tarpu Faustas, pagaliau sutikdamas ant mano sofos išsitiesusios merginos akis, kreivai išsišiepė, nė nemėgindamas slėpti akyse užsidegusių žiburių.
-Ruso? Ką tu čia veiki?

Užsiimdama nemokamu ir paskutines jėgas išsiurbti baigiančiu šuns šokdinimu Karmena beveik neišgirdo tyliai prasivėrusių durų.
- Pagaliau! – pergalingai iškėlusi rankas tamsiaplaukė nuo sofos kaip niekada greitai nukėlė mažą, juodą ir įnirtingai amsintį kamuolį, leisdama šiam visu pajėgumu skuosti durų link. – Taip, žinoma, bėk pas savo...- žvilgsniu pasekdama grindimis slystančias tamsias, šuniškas pėdas, Karmena netruko įsižiūrėti į tarpdury stovintį ir, kaip netyčia sudėliojo likimas, labai pažįstamą Fausto Mediči veidą.
- Mh. Koks mažas pasaulis.- persisvėrusi per sofą Karmena smakru pasirėmė šios krašto, kuo plačiausiai nusišypsodama priešais stovinčiam vaikinui.- Man namų areštas.

Pasilenkiau paglostyti vis dar cypaujančio šuns, neišspausdamas nei šypsnio, vietoje to susiraukiau, vėl atsitiesdamas ir nukreipdamas akis tai į Faustą, tai į Ruso. Tuo tarpu jaunasis Medičis veik krito ant kelių ir išsiviepęs pamojavo Kulkai, taip paprastai prisikviesdamas šią į glėbį. Šioji veik iš karto pradėjo laižyti Fausto veidą, letenėles pasidėjusi ant jo kelių. Tamsiaplaukis nugalėtojas pirmą kartą per šį vakarą atrodė tarsi negalvojo apie smūgiavimą mano veido link, tad tai teko priimti kaip bent smulkią pergalę.
Šį kartą nesulaikiau gilaus atodūsio, ištrūkusio man iš plaučių ir persibraukiau plaukus, ne pilnai suvokdamas kokiu būdu per tokį trumpą laiką mano gyvenimas tapo tokiu, kokį mačiau jį dabar. Šeimos narys, kurio nemačiau veik tris metus. Karmena Ruso, toliau naikinanti mano vyno atsargas ir išsitiesusi ant mano sofos. Žudanti mikroschema, tarsi niekas neišnykstantis virusas, laukianti tiesiai po oda lemtingos mano klaidos.
Po kelių akimirkų, vis dar glostydamas Kulkos kailį, Faustas kilstelėjo galvą.
-Ar kas nors teiksis man pranešti, kas vyksta?-jo žvilgsnis nukrypo nuo Karmenos iki manęs.-Dorijanai,-vėl matyti savą brolį čia, priešais save, buvo neįtikėtinai keista. Nors jo veide žaidė švelnus šypsnis, toks būdingas šiam nugalėtojui, iš jo akių mačiau, jog Faustas vis dar buvo įniršęs, aiškiai pasimetęs tarp noro smūgiuoti ir apkabinti.
-Trumpai? Aš ir Ruso savo kakle turim mikroschemas, užprogramuotas sprogti peržengus tam tikras Sostinės nustatytas ribas. Jos taip veikia kaip mūsų lokacijos sekikliai. Ir man ir jai reikia, jog kažkas, žinantis Sostinės procedūras, jas pašalintų, tačiau ne deaktyvuotų,-tariau sausai, šią akimirką nenorėdamas per daug gilintis į visas likusias detales. Turėjau svarbesnį klausimą, kurio negalėjau pamiršti.-Kaip Abigailė? Ar ji sveika?-vien pagalvojus apie mažąją antrukę, kupiną liepsnos ir gyvybės, iššieptus jos dantis ir tviskančias geležtes, širdis neramiai suspurdėjo.
Faustas dar kartą paglostė Kulką ir atsistojo, prieidamas prie sofos. Ant jos sukritęs vaikinas atsilošė, įsitaisydamas.
-Jai viskas gerai, Dorijanai. Tokia pat Lili kokią atsimenu. Tik stipresnė,-kryptelėjo galvą Faustas, tačiau negalėjau nepastebėti kaip jis, lyg pasitaisydamas plaukus, priglaudė rodomąjį pirštą prie savo smilkinio, vieną kartą stuktelėdamas. Tiek užteko, jog žinočiau. Abigailė pasikeitė. Ji pabudo. Ji buvo Sostinėj, gyva, apsupta mūsų šeimos. Giliai iškvėpiau.
-Ar dar ką turėčiau žinoti apie jūsų... Problemėlę?-paklausė Faustas, nukreipdamas žvilgsnį į Ruso.

Neperdėtai chaotiškų sielų apsuptame kambaryje įstrigęs vienas vienintelis vardas privertė visą rudaplaukės povyzą pakisti. Grobuoniškas šypsnis netruko patogiai – pernelyg patogiai – įsitaisyti tarp lūpų, kūnui lipšniai išsitiesiant ant minkštos, odinės sofos.
Karmena pakreipė galvą ir nusišypsojo, tarsi maloniai pasisveikindama ir sutikdama seną pažįstamą. Šiurkštūs, pūslėti pirštai netruko sugriebti ant sofos numestą juodą striukę, iš kišenės ištraukdami sulamdytą cigarečių pakelį. Tirštas pridegtos cigaretės rūkas buvo pasitiktas akivaizdžiai nepatenkinto Kulkos amtelėjimo; ši, lyg ragindama nutraukti visas moralės normas peržengiantį veiksmą, šlapia nosimi stuktelėjo į greta stovinčio Dorijano koją. Savo ruožtu Karmena, dar didesniam nepasitenkinimui, naktinius pasivaikščiojimus išgyvenusį cigarečių pakelį pametė į netikėto svečio pusę.
- Seniai nesimatėm, Faustai,- iškvėptas pilkšvas dūmas tingiai sklaidėsi ore, tamsiaplaukei pelenus nupurčius ant vaškuotų grindų. – Atrodai puikiai. Turbūt gerai išsimiegi naktimis.
Tamsios akys sekė į ją nukreiptus žvilgsnius dviejų žmonių, kuriuos siejo – iš esmės – to paties gyvenimo našta. Apskritas, krištolinis kupolas, atjautos perkreipti apygardėlių žvilgsniai, kraujas, šūksniai, euforija, tuštuma.
- Yra viena problema,- iškvėpusi paskutinį dūmų gūsį Karmena atsitiesė, nuorūką susmeigdama ir patrindama į auksine „H“ raide išraižytą vizitinę kortelę. – Prisėsk, Dorijanai. – Karmenos lūpų kampučiai truktelėjo, ir šlaunyje besispaudžianti aštri peilio geležtė kaip niekada viliojančiai vėsino odą. Galbūt vertėjo pratestuoti kakle tvinksinčių sprogmenų tikslumą. – Sėsk.
Ciniškas, meluojantis šunsnukis.
- Tiek iš tos geros širdies...mh.– prunkštelėdama Karmena papurtė galvą, įsikąsdama naują cigaretę. Atsitiesusi ir alkūnėmis pasiremdama kelius tamsiaplaukė prisidegė cigaretę, šyptelėdama porai į ją nukreiptų akių taip, kaip tąkart slaptojo skyriaus viduje, prieš išskerdžiant saują žmonių. – Kur ji?

Pagavęs cigarečių pakelį, vieną užsidegiau ir įtraukiau, stebėdamas kaip Dorijanas giliai atsidūsta ir tiesia nugara atsisėda ant sofos, maždaug trijų metrų atstumu nuo Ruso. Švelniai susiraukiau, žvilgtelėdamas tai į merginą, tai į vyresnį Medičį, tuomet vėl į tamsiaplaukę. Jei būčiau geresnės nuotaikos, galbūt būčiau ir nusijuokęs, tačiau dabar, matydamas Leanderį pirmą kartą per tris metus, juoktis neturėjau didelio noro. Tačiau negalėjau nutraukti žvilgsnio nuo Karmenos,  Dorijono ir prie jo ant sofos užšokusio šuns, kuris, nė neabejojau, turėjo būti susijęs ir su bute tarsi savuose namuose įsitaisiusia mergina. Dorijanas kurį prisiminiau savo noru tikrai nebūtų priėmęs šuns į savą erdvę. Gūžtelėjęs sudribau ant žemės, sukryžiuodamas kojas ir cigaretės pelenus nukratydamas į kišenėje visad turimą nešiojamą peleninę. Nemėgau šiukšlinti.
Pasisukau į Ruso pusę, šį kartą šyptelėdamas.
-Namuose. Su Kasijum, Leonardu ir Katalėja,-tardamas mūsų šeimos vardus žvilgtelėjau į Dorijaną, kurio veido išraiška nė akimirkai nepakito. Tačiau pažinojau jį kaip nuluptą, žinojau kiekvieną jo kvėptelėjimą taip pat kaip žinojau jo mėgiamas kovos technikas bei faktą, jog jo nuomone grikiai yra dovana iš aukščiau. Kairys Dorijano lūpų kampas vos matomai suvirpėjo tą pat akimirką kai jis mirktelėjo. Prieš pažinodamas Dorijaną negalvojau, jog mirktelėjimas gali būti pripildytas palengvėjimo, bet štai jis buvo čia, dviejų metrų raumenų kalnas, mirksintis su į pačius kaulus įsigeriančiu palengvėjimu.
Prunkštelėjęs papurčiau galvą ir vėl pasisukau į Karmeną, kuri, kaip supratau iš ledu aptraukto jos veido ir aštraus tarsi spygliai šypsnio, kontempliavo kiek aršesnį atsaką į šias naujienas, tad vietoj to aš leidau sau švelniai nusišypsoti.
-Mačiau jūsų nuotrauką. Abigailė, Danielė Hawkins, tu, tas aukštas ir kampuotas blondinas bei malonaus veido raundoplaukis,-tariau, įtraukdamas cigaretės dūmų.-Ji tavęs ieško,-nusišypsojau kiek plačiau, tačiau šiluma mano veide apmirė tą pačią akimirką, kai sutikau Dorijano žvilgsnį.-Tavęs irgi, tu žaibo partrenktas rąste.
Po tylos akimirkos, Dorijanas krenkštelėjo.
-Kodėl nesakei, kad ji gyva? Kad ji čia?-nežinau kodėl iš jo balso tikėjaus daugiau emocijos negu vos drungnas smalsumas, būtent čia, veik svetimo žmogaus akivaizdoje, tačiau užteko pažvelgti į Dorijano akis ir girdėti kiek pagreitėjusį jo širdies plakimą jog aiškiai suprasčiau viduje siaučiančią audrą.
Švelniai suraukiau antakius.
-Ji pas mus kiek? Tris, keturias dienas? Nebuvo laiko.

Ji tavęs ieško. Čia, Sostinėje, vietoje, kurios širdingai nekentė. Ji tavęs ieško.
Karmena vyptelėjo, užversdama galvą ir užmerkdama akis, leisdama Fausto lūpomis kalbantiems žodžiais susmegti į pasąmonę, įgauti prasmę, suformuoti suvokimą to asmens, kuris – kaip buvo galima suprasti – savo noru paliko chaosu spindinčią ramybės oazę. Iš neapykantos, ilgesio pamirštam gyvenimui, ar ją skandinančios meilės žmogui, kuris, vos pasitaikius galimybei, dusintų iki mirties?
Karmena atsimerkė ir pakreipusi galvą it grobuonis, pasirengęs bet kurią akimirką nukąsti sprandą, nužiūrėjo priešais sėdinčias Mediči klano narių povyzas. Tarp jų nebuvo nė lašo to paties kraujo; juos jungė viso labo siaubingas, tačiau, atsižvelgiant į visus patogumus, dėkingai išnaudotas likimas.
Kartais ji sustodavo; kartais Abigailė susiraukdavo, mąsliai nukreipdama žvilgsnį į šoną, tarsi jusdama atitrūkusią dalelę savęs, kurios niekaip negalėdavo apčiuopti. Kartais ji atmušdavo į veidą skriejantį smūgį su jai nesuprantama jėga, tarsi raumenys, prisimindami žingsnį po žingsnio, galvoje būtų lėtai klijavę paveikslą savasties, kurią tebelaikė tvirtai sugniaužusi. Ji...
- Ir Hawkinsas? Kur jis?
Spengianti tyla privertė pirštus nevalingai sudilgčioti. Ir tuomet, negirdėdama nei žodžio iš Fausto lūpų, Karmena iškvėpė dūmą, tyliai nusijuokdama.
- Ji žino, argi ne? – tai nebuvo klausimas; tai buvo patvirtinimas tiesos sau, tiesos, kurią Abigailė turėjo pamatyti.
Ir visgi jokia meilė negalėjo priversti Abigailę Smith įkelti koją į Sostinės teritoriją.
- Puikus pastebėjimas, mielasis,- grobuoniškas šypsnis peraugo į šelmišką vypsnį, rudaplaukei pašokus ant kojų ir iš lentynos nusistvėrus butelį degtinės. – Neturime laiko. Taigi,- butelį su trenksmu pastačiusi ant stalo ir ant šio prisėdusi, Karmena visu kūnu atsisuko į Faustą, delnais švelniai, bene padrąsinamai, paplekšnodama šiam per kelius.
- Tai,- pirštu besdama į kaklą, Karmena išsišiepė, prieš tai įtraukdama paskutinį cigaretės dūmą ir šią demonstratyviai pamesdama toliau ant stalo. – Labai maža problema. Paprasta užduotis – nenutrauk galvos. – mažas kišeninis peiliukas sužėrėjo priešais vaikino akis, Karmenai blykstelint eile baltų dantų. – Visai smagu, m?