.

Ėjau per daug neskubėdamas, bandydamas neatkreipti dėmesio, tačiau jutau švelniai pakilusį savą pulsą. Smalsumas. Taip, smalsumas žudo. Aišku, nebuvo viskas prarasta, visada buvo kelias atgal. Įduoti Ruso. Tikėtis bent smulkiausios pasigailėjimo išraiškos iš Sostinės budelių. Tačiau tikėtis kažko daugiau nei greita mirtis turbūt buvo per vėlu. Mano mintyse sužibo faktas, jog prieš savo valią įžengiau į žaidimą, kuriam vos prieš pusvalandį dar nepriklausiau. Mane lydinčios nelaimės personifikacijos šypsena pasakė pakankamai, kad suvokčiau, jog karo užkulisiuose vyko daugiau, nei norėjau žinoti.
Priėjęs savo būsto duris greitai jas atrakinau ir mostelėjau ranka, kviesdamas Ruso užeiti. Paskui ją uždaręs duris ir užrakinęs visas penkias spynas, pajudėjau savojo darbo kambario link. Beveik streiliai atrodančio kabineto vienintelis gyvybės įrodymas buvo ant stalo padėtos kelios knygos ir kiek pravertas stalčius, kurį greitai uždariau. O tada prisėdau ant vieno iš juodų fotelių kambario kampe ir atsilošiau, tuo pačiu apatišku žvilgsniu permesdamas merginą. 
-Taigi, panele Ruso. Gal malonėtumėt pasiaiškinti?-kilstelėjau antakius, pirštais kišenėse vis dar žaisdamas su savo SOS signalo mygtuku. Užtektų vieno paspaudimo ir visa tai pasibaigtų. Nebuvau suinteresuotas prisidėti prie man nepriklausančio žaidimo, neturėjau nė menkiausio noro rinkis pusės, mokytis naujas taisykles. Tačiau mano mintys veik prieš mano paties valią vis grįždavo prie Ruso rankose laikomų failų. Vis grįždavo prie tolimo Bado Žaidynių aido.

Karmenos akys smalsiai nužiūrinėjo kiekvieną kambario kertelę, pasigesdamos jei ne elementarios šviesos, tai bent įrodymo, kad čia apskritai kas nors gyvena. Repliką apie kambario niūrumą labai didelės valios pastangomis šįkart nusprendusi pasilaikyti sau, tamsiaplaukė mergina lyg niekur nieko iškėlė ranką, norėdama bent kelioms minutėms atidėti labai rimtai skambantį klausimą. Stabtelėjusi kambario viduryje Karmena netruko prieiti prie palei sieną besitęsiančių kolonų, lyg niekur nieko verdama vieną spintelę po kitos.
- Kam toks rimtumas, Dori? Čia ne tardymo salė, atsipalaiduok.- tyliai kalbėdama panosėje Karmena skynėsi kelią per spinteles ir komodas, matydama tik šūsnis absurdiškai tvarkingai ir turbūt pagal abėcėlę sudėtus kalnus knygų. Po geros minutės ši palaimingai atsikvėpė, pasistiebdama ir ištraukdama į tolimiausią gilumą, tarp butelių vyno, nugrūstą vienišą brendžio butelį. – Bingo.
Prikandusi lūpą ir laisva ranka ne visai tyliai užtrenkdama spintelės duris Karmena galiausiai sukrito į juodą krėslą, nustverdama ant stalelio padėtas stiklines.
- Jei nepastebėjai,- ranka pamojusi į tuščią, nejaukią erdvę kambaryje tamsiaplaukė vyptelėjo, atkimšdama butelį. – Nesu didžiausia formalumų gerbėja. Dabar,- nepagailėjusi dosnaus kiekio brendžio į abi stiklines, Karmena vieną patraukė į priešais sėdinčio ir neitin patikliai žiūrinčio Doriano pusę. Nurijusi godų gurkšnį Karmena giliai atsikvėpė, kuo plačiausiai išsišiepdama. – Gali klausti.

Žvilgsniu sekiau Ruso veiksmus, be išraiškos stebėdamas kaip ji lyg niekur nieko atidarinėja kiekvieną spintelę, nesiteikdama nei vienos iš jų uždaryti, kai kurių net priverti. Ši priešais stovinti būtybė buvo gyvybės viesulas, nesustabdoma ir, rodos, visad tiksinti, pulsuojanti. Giliai atsidusau, tačiau vis tik iš jos rankų paėmiau man duodamą, ir, beje, man priklausančią stiklinę, tačiau šią paprasčiausiai laikiau rankose, toliau stebėdamas tamsiaplaukę.
Sėdėjau išsitiesęs, padus įrėmęs į žemę, kvėpuodamas ramiai ir be trikdžių. Turbūt tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išmokau besiruošdamas Žaidynėms. Esi nieko vertas, jei negebi kontroliuoti savo kūno. Jei negebi kontroliuoti savo minčių, emocijų, norų. Turėjau tam talentą. Buvau pilkos spalvos įsikūnyjimas.
Ir dabar, žvelgdamas į Ruso, jutau tik patogią tuštumą, lydinčią mane beveik kiekviename žingsnyje, kiekvienoje dienoje.
-Ką tiksliai, panele Ruso, jūs ką tik pavogėte ir prezidento Čarlzo kabineto?

Karmena pirštu lėtai braukė palei stiklinės kraštą, stebėdama rusvame skystyje atsispindintį savo veidą. Nurijusi dar vieną godų gurkšnį ir pastūmusi stiklinę į šalį tamsiaplaukė pasirausė kišenėje, ištraukdama prietemoje žibančią mikroschemą. Žiūrėdama į mažytį, bet nenusakomai pavojingą daiktelį savo rankose Karmena plačiai nusišypsojo, žvilgsniu nebyliai sekdama priešais sėdinčio vaikino akis. Užteko vieno nedidelio akies nukrypimo į šoną, nužvelgiant tarp pirštų sukamą mikroschemą, ir Karmenos lūpose pražydusi šypsena dar labiau praplatėjo. Prigavau.
- Mhm, nebūk toks šiurkštus, nemėgstu vogti. Pasiskolinau. Čia,- Karmena vėlei sužiuro į mikroschemą, sunkiai tikėdama jos sėkme. Viskas buvo per daug paprasta, tarsi už kaklo laikanti nematoma Čarlzo Hawkinso ranka taip ir nebūtų susigniaužusi. Tai neatrodė kaip misija, ne. Beveik atrodė, kad mažas tarp pirštų sekamas daiktelis buvo plačiomis rankomis įduota dovana. – Yra visos paslaptys.
Karmena atsikvėpė, akies krašteliu pažvelgdama į Dorianą. Nusišypsojusi tamsiaplaukė palinko į priekį, mikroschemą padėdama ant stalo, priešais vos už pusmetrio sėdintį vaikiną. Saldus Karmenos balsas dabar savyje turėjo keistą, beveik raginančią gaidelę.
- Smalsu?

Atsilošiau, susidėdamas rankas, pakreipdamas galvą, jog galėčiau įsižiūrėti į Ruso, dar kartą ieškodamas kažko naujo, kažko nepastebėto. Po kelių akimirkų atsistojau, nuvaliau įsivaizduojamas dulkes nuo savo kelnių ir nužingsniavau lango link. Galiausiai priglaudžiau stiklinę prie lūpų ir nugėriau gurkšnį, leisdamas sau pasimėgauti liežuvį pažadinančiu, žemišku skoniu. Pastačiau stiklinę ant palangės ir pažvelgiau į merginą. Ar man buvo smalsu? Taip. Žinoma, jog buvo smalsu. Buvau tik žmogus. Silpnas. Silpnesnis, nei turėjau teisę būti. Tačiau buvo stipresnių dalykų už žmonišką manąją silpnybę.
-Panele Ruso, man rodos, jog įvyko nesusipratimas,-mandagiai nusišypsojau.-Nesu jūsų žaidimo dalimi. Taigi. Jeigu turite noro dalintis – prašom. Jei ne – palydėsiu jus iki durų. Pasirinkimas jūsų.
Švelniai linktelėjęs vėl nusisukau į langą ir gurkštelėjau brendžio, peržvelgdamas visur aplinkui alsuojančią Sostinę.
Kai kurie vaiksytės norai išsipildydavo su kaupu – juk nebereikalo įspėja, jog svajoti reikia atsakingai. Turbūt daugumai nugalėtojų to simbolis ir yra Sostinė, sukilimo metu jei ne gyvenamoji, tai bent jau darbo vieta. Beveik norėjau nusijuokti. Kaip keistai susisuka atsitiktinimų virtinė.

- Nežinau, kas yra mikroschemoje. – ramus Karmenos balsas atsimušė į tuščią erdvę. Ji neatrodė suirzusi, kad buvo įsupta į nežinią. Vienu ar kitu būdu Karmena visuomet rasdavo kelią atgal. Visgi šįkart kartus tamsiaplaukės žvilgsnis sekė juodai blizgantį daiktelį taip, tarsi jame esanti informacija būtų galėjusi perplėšti pusiau. Ji pasitikėjo savo nuojauta, niekuo kitu, ir tylus pasąmonės balsas liepė net nebandyti pakilti nuo krėslo, su savimi išsinešant dalį to, ką vis dar manė per lengvai suradusi.
- Sėskis, Dori, nebūk toks surūgęs,- pamojusi ranka ir nugėrusi paskutinį kartų gurkšnį Karmena atkimšo butelį, vėlei pripildydama stiklinę. Patogiau įsitaisiusi – tai yra, susikėlusi kojas ant krėslo – Karmena pakėlė akis, įsistebeilydama į vaikiną. – Man reikia planšetės, Dori, ir popkornų.

Kryptelėjau galvą, turbūt pirmą kartą iš Ruso išgirdęs atsakymą be užuolankų, šypsnių ir žaidimų. Linktelėjau, vėl gurkštelėjau brendžio ir per daug neskubėdamas pasukau stalo link. Atvėręs pirmą stalčių ištraukiau vieną iš savo turimų planšečių bei padaviau merginai. Tada atsirėmiau į knygų lentyną esančią priešais stalą, jog būčiau Ruso už nugaros ir matyčiau ekraną.
-Deja, panele Ruso, tačiau popkornų mano namuose dar nebuvo. Spėju, kad ir nebus,-tariau, pabaigdamas stiklinę ir ištiesęs ranką pagriebiau butelį. Vėl pripylęs sau brendžio, šį kartą mintyse atmatuodamas reikiamą kiekį, jog nebeerzintų perpildyta, neteisingai naudojama stiklinė, gurkštelėjau.
Mano vienintelis argumentas buvo tas, jog nebebuvo kelio atgal. ir tai buvo žiauri tačiau teisinga tiesa. Nebeturėjau kur dingti. Net jei nežinočiau, ką Ruso ką tik išsinešė iš prezidento kabineto, jei būčiau pagautas, būtų daroma prielaida, jog žinau. Taigi logiškiau būtų iš tikro žinoti, nebandant išvengti to, kad jau neišvengiama.
-Kai tik jūs pasiruošusi.

Karmenos akys nukrypo į mikroschemą, – šiai minutei svarbiausią šito mielo susitikimo herojų – tvarkingai padėtą vidury stalo. Nebuvo kelio atgal – bet kokiu atveju problema jau yra, ir jei viena nedidelė failų kopija iš Sostinės prezidento kabineto dar jos nenužudė tai, vadinasi, vargiai ir nužudys. Ar bent jau ne šiandien.
Nugėrusi stiklinę ir šią pripildžiusi dar kartą, tik šįkart iki pat viršaus tuo atveju, jei nervai būtų gerokai patampyti, tamsiaplaukė patogiau įsitaisė krėsle. Galiausiai prisiruošusi atidaryti mikroschemą, Karmena šią įkišo į planšetę, ne pačioje maloniausioje tyloje laukdama tyliai dzingtelėjusio mygtuko. Ekrane žybtelėjus eilei įvairiausių failų Karmena kilstelėjo antakius, lėtai apsidairydama. Galva nenusprogo, niekas pro duris neįsiveržė ir jie vis dar buvo gyvi. Tai pažanga.
Akimis lėtai sekdama per failus Karmena beveik jautė kūną užplūstantį nuobodulį. Šimtai biurokratinių failų suko galvą, bet nestebino. Visi žinojo, kad Sostinės valdžia vargiai tapatinosi su žodžiais „skaidrūs finansai“ ir „stabili demokratija“. Tai snobiška.
- Aaaaaah, tik pažiūrėkit,- pro juoką nutęsusi Karmena padėjo planšetę ant stalo, iškeldama hologramą su failais apie stebimus žmones. Pamatyti savo veidą buvo anokia staigmena, bet vienas tylus ir nykus žmogus, kaip tyčia esantis šiame kambaryje, buvo visai kita kalba. Persisvėrusi per krėslą ši pažvelgė į Dorijaną, kuo plačiausiai nusišypsodama. – Tu populiarus, Dori.

Pabaigiau savo brendžio stiklinę, vangiai įsipildamas naują ir atsirėmiau į sieną už Ruso, iš lėto nugerdamas dar vieną gurkšnį.
Žinoma, jog reikėjo to tikėtis. Ruso būtinai turėjo pažiūrėti savo failą, tai buvo jos esybė. Pasikėlimas, arogancija, garbės troškimas buvo neatskiriamos šio sutvėrimo dalys, maitinančios vieną kitą ir prisidedančios prie daugybės mirčių. Ji buvo nepaneigiamas Sostinės išradimas. Tokia ugnis žvilgsnyje, nors ir nebuvo nepažįstama, retai gimdavo pati. Tačiau dažniausiai užtekdavo vieną kartą ją užiebti, jog pagamintum kažką kito, nei žmogus. Turbūt nereikia atskirai minėti, jog nebuvau suinteresuotas praleisti su Ruso daugiau laiko, nei šiuo metu to reikėjo.
Taigi žvelgiau į savo failą, žybsintį sausa ir man pačiam puikiai žinomam informacija. Kakle tylinti mikroschema, pasiruošusi atleisti mane nuo gyvybės naštos, jau buvo senas ir įprastas mechanizmas. Tai, jog Ruso šiuo metu žiūrėjo į prieš tris metus užpildytą formą, taip pat nekėlė didelio susijaudinimo. Vis tik šis faktas apie mane buvo vieša Slaptojo skyriaus paslaptis. Belikovas, kai pats gavo savąją, su riedlente mane aplankė vien tam, jog pasidžiaugtų. Kaip supratau šiam atrodė, jog dabar jis priklausė naujai ložei.
Vėl gurkštelėjau brendžio, šonu pasiremdamas į šalia esančią knygų lentyną ir mandagiai šyptelėjau.
-Panele Ruso, mes abu žinom, jog ne šios informacijos ieškojot

Karmena sekundei susimąstė, pažvelgdama nuo akmeninio vaikino veido į kambaryje plieskiančią hologramą. Ji pagalvojo minutę. Minutės neužteko, bet antros, sprendžiant iš netikėtinai surauktų tamsiaplaukės antakių, buvo per akis.
- Oh. Tiesa. Duok man minutę. – ištiesusi ranką ir išjungusi hologramą Karmena nustvėrė planšetę, pirštais narstydama tarp šimtų vienas už kitą didesnių failų komplektų. Karmenos lūpos su kiekviena prabėgančia minute vis labiau spaudėsi, pasąmonėje iškilus ne patiems žaviausiems prisiminimams apie absurdiškai auksu žibantį šviesiaplaukės merginos vardą. Narstydama tarp dokumentų ši tingiai suko tamsią plaukų sruogą tarp pirštų, beveik švilpaudama panosėje. Paieškai sustojus prie vienintelio ir nepakartojamo Samuelio vardo, Karmena caktelėjo liežuviu, nežymiai šyptelėdama. Bingo.
Niekas nebūtų galėjęs nusakyti Karmenos veide visiškai neįskaitomai įsirėžusios nuostabos, kai ji atvėrė failą. Ar ji buvo nustebus? Ne. Ar ji buvo, švelniai tariant, priblokšta? Šiek tiek. Karmena vyptelėjo, išsitiesdama krėsle. Rajanas? Rimtai? Kas, po velnių, yra Rajanas?
- Atleisk,- pamiršusi, kad yra ne viena kambaryje, tamsiaplaukė žvilgsnį nukreipė į tolėliau stovintį vaikiną, rankos mostu paragindama šį prisėsti. Plačiai nusišypsojusi, Karmena pakėlė taurę, išgerdama absoliučiai viską joje. Iki paskutinio lašo. – Šeimos dramos. Galbūt man reikės dar vienos minutės. Tik vienos!
Jai nepatiko prie Samuelio vardo gražiai besiilsinti pavardė. Jai nepatiko keistas vardas, bet tai buvo....suprantama. Karmenai šiuo metu labiau nepatiko faktas kokia didelė buvo jo nauja...šeima.
Šįkart su didesniu susidomėjimu narstydama per failus Karmena nei kiek nepasigailėjo leidusi pro lūpas prasprūsti giliam palengvėjimo atodūsiui. Stebėdama akyse atsispindintį rudaplaukės merginos atvaizdą Karmena nusišypsojo, beveik ironiškai. Viena problema mažiau. Ir visgi tai tikrai nepalengvino realybės. Bent šiai akimirkai Karmena buvo laiminga būdama visiškai viena. Jokių dramų, jokių...įdomių ryšių, tik kairėje nuotraukos pusėje apačioje augantis netyčia jos kelyje pasitaikęs žmonių skaičius.
- Na,- užvertusi failus ir padėjusi planšetę ant stalo, Karmena perdėtai džiaugsmingai nusišypsojo, kaip mat pakildama ant kojų. Priėjusi prie iki galo neužvertos spintelės su gėrimais Karmena be didesnių ceremonijų ištraukė du butelius vyno, po minutėlės - smakru prilaikydama ir trečią - atsigręždama į Dorianą.
- Ką galvoji apie filmų vakarą, Dori?

Su stikline rankoje stebėjau neįskaitomą Ruso veidą. Negalėjau nieko pridurti, Sostinė nukalė ginklą iš aukščiausios rūšies metalo. Nei vienas jos veido raumuo nepasikeitė, nei vienas kūno judesys neišdavė nieko kito be šiai merginai būdingo atsipalaidavimo. Tačiau aš žengiau žingsnį arčiau. Ir štai, švelniai pakilęs širdies ritmas, vos akimirka kiek sunkesnio įkvėpimo, abu sudirgino mano klausą. Kad ir į ką Ruso žiūrėjo, tai nebuvo tiesiog atsitiktinė informacija.
-Tsk,-caktelėjau liežuviu ir, merginai dar nespėjus uždaryti failų, perėmiau planšetę.-Atleiskit, panele Ruso, tačiau man reikės kelių minučių.
Ir štai po mano pirštais buvo milžiniška duomenų bazė. Kaip įdomu buvo nejausti jai beveik nieko be veik profesionalaus smalsumo ir suvokimo, jog ji man labai nepatogi.
Ar šiaip ar taip, vėl atsirėmiau į sieną, jog galėčiau patogiau vesti vardus žmonių, kurių nemačiau tris metus. Žinojau, ką reiškia šeimos dramos, vis tik, manoji nepriklausė ypatingai sukalbamų žmonių tipui. Kiekvienas – profesionalus žudikas, nešiojantis titulą tarsi garbės medalį. Suvokiau, jog jie tame matė beveik meną, nors senokai pats praradau didelį interesą tame ieškoti grožio. Veiksmas yra veiksmas. Jo pasėkmės ir yra tiesiog pasėkmės. Tačiau iš lėto vesdamas Medicci pavardę tikėjaus, jog visos šios jų savybės per daug nepakišo kojos man išsikrausčius. Tiksliau, kai mane iškraustė.
Ir štai. Katalėja, Leonardas, Kasijus. Užteko kelių sekundžių, jog pakankamai vangiai ir beviek abejingai sutikrinčiau visų gyvybės statusą. Ir to pakako. Išjungęs planšetę padėjau ją ant stalo ir pasisukau į Ruso, nužvelgdamas merginą nuo galvos iki kojų, stebėdamas jos aiškų interesą palikti mano namus be vyno. Taigi paprasčiausiai iškvėpiau. Nebuvo nė menkiausio šanso, jog galėsiu ją išprašyti iš savo namų bent artimiausiomis valandomis.
-Ką turėjot omenyje, panele Ruso?

Karmenos akys nukrypo į pusiau pridarytą spintelę. Sekundę pamąsčiusi ir pasvėrusi gėrimo galimybes, visgi nusprendė išsitraukti dar pora butelių, juos saugiai padėdama ant spintelės krašto. Tuomet, primerktomis akimis pasekdama neįskaitomą Doriano povyzą, ši lėtai pakreipė galvą, bet nieko nesakė. Tiesa, jis turėjo...minimalią teisę pašniukštinėti po failus, bet buvo sunku įsivaizduoti, ką tokio įdomaus galėjo ieškoti.
- Ah ah,- pamojusi pirštu į ant stalo padėtą planšetę, Karmena prigriebė pora butelių vyno, šiuos be ceremonijų įduodama į Doriano rankas. – Prigriebk šitus ir,- paėmusi planšetę, kuri irgi kuo gražiausiai skrido į vaikino pusę, Karmena pagrįžo atgal, paėmė likusius butelius, kurie vos tilpo į rankas, ir sustojusi per pusmetrį nuo Doriano kuo gražiausiai išsišiepė. – Žinoma, žiūrėsim tavo Žaidynes, Dori. – Karmena galva mostelėjo į planšetę. – Įdomesnę versiją. Judam, naktis nelaukia.