.

Abigailė nė akimirkai nepaleido Karmenos rankos, vesdama ją iki Medičių valgomojo, pirma leidusi praeiti likusiems nugalėtojų klano nariams, jog merginos liktų paskutinės. Abi žinojo, ką reiškia būti nepažįstamoje vietoje, ką reiškia būti vienai. Ką reiškia visad stebėti pasaulį pro akies kampą, ieškant iš šešėlių šokti pasiruošusios grėsmės. Mergina spustelėjo tamsiaplaukės delną. Šiuose namuose jai grėsmė kilti galėjo tik per Abigailės lavoną.  
Medičių valgomasis, kaip ir visi jų namai, bvuo pakankamai paprastas – tamsi mediena ir žali, pušų atspalvius primenantys akcentai, susimaišę su pilkšvais betono atspalviais. Pirmą kartą apžiūrėjus naujuosius savo namus, pati Abigailė stebėjosi kiekviena detale, primenančią antrą apygardą. Lyg Medičiai, net apsupti Sostinės prabangos, nebyliai bandė priminti, iš kur kilo. Kieno krauju buvo aplaistytas jų kelias. Ant sienų kabojo kelios nuotraukos, įamžinančios kiek švelnesnius, jaunesnius jų veidus, tačiau Abės mėgstamiausia buvo ta, kurioje ji, vos penkiolikos metų paauglė, ištiestomis rankomis skriejo oru į aiškiai pavargusį, po savojo nugalėtojo turo tik grįžusį Faustą. Kaip puikiai ši akimirka apibūdino jos šeimą – šią, gyvenančią Sostinėje, ir užsimezgusę tryliktosios apygardos pilkumoje – džiaugsmo ir bendrumo akimirkos, nenugesintos šleikščios Panemo realybės.
Abigailė atsisėdo į įprastą savo vietą ir linktelėjo į kėdę šalia. Papildoma vieta, jau paruošta virtuvėje be žodžių pranykusio Dorijano, privertė Abę švelniai prisimerkti – nuo šio taško aiškiai matėsi kiekvienas galimas išėjimas bei tiesiai po dešine esančios durys, vedančios į lauką. Pasirodo jog tylus, veik visada už nugaros rankas laikantis ir apsiblaususio, susimąstymuose paskendusio žvilgsnio antrukas buvo pastabesnis, nei mergina prisiminė.
Tamsus Leonardo siluetas, visad judantis lyg sėlinantis plėšrūnas, įėjo į kambarį, rankoje nešdamas du, garuojančius kavos puodelius. Vieną jis padėjo prie papildomos kėdės, o kitą priešais Abi.
-Kava. Su papildomu kakavos šaukšteliu mūsų ugnelei,-Abi nusijuokė, papurtydama galvą, o Leonardas pašiaušė šios plaukus. Iš melsvų jo akių, kurių kampuose metėsi aiškios juoko raukšlelės, buvo nesunku įmatyti Abigailei skirtą švelnumą ir dingti dar nespėjusį ilgesį.-Valgysim po penkiolikos minučių, jei Faustas nesusprogdins orkaitės. Vėl,-Leonardas tyliai atsiduso, o tuomet, su švelnumu ir ramybe spinduliuojančia šypsena savam veide, pasisuko į tamsiauplaukę Grimaldi.-Karmena, jauskis kaip namuose. Jei ko reikės, duok žinot.
Patapšnojęs Abigailei per petį, Leo apsisuko ir patraukė virtuvės link, o mergina paėmė garuojantį puodelį į rankas ir nurijo gurkšnį, sekundei užsimerkdama.
Jos širdis niekaip nerado sau vietos. Kartais per lėtas, o kartais spazmuojantis jos ritmas tapo šeimos džiaugsmą kartinančia kasdienybe - Abi veik jautė ant piršto turėsiantį nugulti žiedą ir liežuvį vis sveriančius žodžius, kurių taip ir negalėjo ištarti. Ypač dabar, ne kam kitam o Karmenai būnant taip arti, atrodė, jog viskas sprogimu išlėks į orą; jos baimė. Jos paskirtis. Jos tikslas. Miške paslėptas telefonas, kurio ekrane ji matė Samuelio rašomus žodžius. Grimaldžių ilgesys, suleidęs iltis į patį Abigailės centrą. Sustiprėję jos kaulai. Skausmas, užplūdęs iš mirties sąstingio pabudusį kūną. Balto vilko kauksmas, spalvinantis sapnus. Tai, kaip šaltis nejučiomis priversdavo kvėpuoti greičiau, primindamas arenos pūgas. Mėlynas Čarlzo Hawkinso žvilgsnis.
Tačiau vietoj to, Abigailė paprasčiausiai susikoncentravo į kakavos saldumą. Visos sienos turėjo ausis.
-Jei tam tikras blondinas sužinotų, jog švenčiam be jo, jis galimai apsiverktų.

Keista kombinacija šeimyniškos šilumos ir atgrasaus gyvenimo būdo - bent praeityje - vertė kūną instinktyviai įsitempti. Rudos akys sekė raibuliuojančius šešėlius, žingsnius, apskaičiuodamos prisimerkė tuomet, kai matė išsipūtusią Kasijaus kišenę. Šviesūs namų skliautai ir šiltos, nesuvaidintos šypsenos nederėjo prie įrašuose žymėtos Nugalėtojų istorijos. Jie visi buvo žudikai, – kai kurie praktikavosi ir dabar, tuzinui klykaujančių Sostiniečių akių nestebint prilipus prie ekranų – ir visgi, jie atrodė kaip tikra šeima.
Prisėdusi Karmena subtiliai apsidairė, pirštais apglėbdama kavos puodelį. Durys dešinėje, langas priešais stalą. Tamsiaplaukė įtraukė kartų gurkšnį, patogiau įsitaisydama kėdėje. Žvilgsnis sustojo ties kakavą gurkšnojančia Abigaile.
- Turiu su juo susisiekti. Kaip įmanoma greičiau.
Karmenos sprendimas sugrįžti į Sostinę buvo daugiau mažiau...neplanuotas. Bet buvo klausimų, tiek daug paslapčių, tiek daug neiškalbėtų žodžių, nesuskaičiuojamų, nesusietų palaidų galų, kuriuos reikėjo sujungti. Ji žinojo, – tą pačią akimirką, kai siuto persunktas žvilgsnis lekiojo per nutekintą informaciją, sukompromitavusią visą tryliktos apygardos valdžią – kad Sostinė ją nužudys, jei ne dabar, tai vėliau, jei ne tardymo kameroje, tai kokiu nors kitokiu išradingu būdu.
Karmena vylėsi, kad bus originalu.
- Ir turiu pakalbėti su tavimi, paukšteli,- pusbalsiu pridūrė, prisimerkdama ir ištiesdama ranką, pirštais užkabindama ir nuo Abigailės veido patraukdama nepaklusnią sruogą. Jos plaukai buvo trumpesni. – Dviese.
- Einu, einu! – koridorių užpildė skubos persunktas Kasijaus balsas. Šis kone įlėkė į valgomąjį, nešinas karštu dubeniu garuojančio troškinio, nedėvėdamas pirštinių. Jo išsipūtusi kišenė dabar tuščia gražiai glaudėsi prie kūno. Karmena šyptelėjo, nugerdama dar vieną kavos gurkšnį.

Vienas po kito Medičiai pradėjo eiti į kambarį, nešini puodais ir indais. Kaip visad, jų maistas buvo paprastas – troškinys, bulvės, troškintos daržovės. Vandens ąsotis, padėtas viduryje stalo. Šilti šypsniai ir blizgančios nugalėtojų akys neturėjo nei lašo agresijos, tačiau buvo sunku nepastebėti tikrąją jų natūrą išduodančių ženklų – veik negirdimų jų žingsnių, per erdvę labiau plaukiančių, nei judančių kūnų ir, žinoma, ginklų. Dorijano mačetė, svyruojanti prie kojos, vos pastebimas pistoletas, paslėptas dėkle prie Leonardo šono, ant Fausto pirštų tviskantys, juodi žiedai, susijungiantys į kastetą ir, žinoma, Abigailės peiliai, savuose dėkluose jaukiai prigulę prie merginos kūno. Prie šio stalo, net pietaujant šeimos apsuptyje, kiekvienas jų buvo apsiginklavęs, lyg amžiams pasiruošęs šokti ant kojų ir sutikti iš prieblandos puolantį priešą. Net besišypsant, blizgantys Medičių klano dantys neleido pamiršti apie kąsti paruoštas iltis.
Palikęs vandens asotį, Faustas sudribo priešais Dorijaną, atsisėdusį Karmenai po kaire, leisdamas Kasijui užimti įprastą savo vietą priešais Abigailę. Mergina šyptelėjo Karmenai, kakta akimirkai stumtelėdama jos petį, ir linktelėjo.
-Būtinai.
Leonardas atsisėdo viename stalo gale ir, prieš tai šiltai ir meiliai sutikdamas Katalėjos akis, švelniai krenkštelėjo. Tiek užteko, jog Faustas, besitaikantis mesti servetėle kažkada buvusį gniutulą į niūrai susiraukusį, tačiau šypseną aiškiai slopinantį Dorijaną, žaibiškai pasuktų galvą. Tiesa sakant, kiekvienas prie stalo sėdintis Medičis pilną savo dėmėsį nukreipė į savą globėją veik tą pačią sekundę, lyg organizuotas, susidirbęs mechanizmas. Akimirkai prie stalo įsivyravo tyla.
-Kažkada sakiau, jog viskas, kas priklauso kartu, visad randa kelią atgal. Kaip visad, malonu matyti, jog esu teisus. Abigaile, Dorijanai,-Leo šypsena praplatėjo, sutinkant pirma, Abės, o tuomet ir Dorijano žvilgsnį,-sveiki sugrįžę. Skanaus.
Lyg dūmas išsisklaidžiusi tylos sekundė dužo, visiems puolant prie maisto.
-Khashi, dhuok bhulves,-jau pilna burna kramtantis Faustas ištiesė abi rankas į Kasijų, Dorijanui dar vis besipildant lėšktę ir su švelniu šypsniu purtant galvą. Tą pačią akimirką Abigailė pasilenkė į priekį, pirštais griebė vieną bulvę ir metė Fausto link, kurią šis, išpūstom akim, pagavo ore.
-Lile!
-Nėr už ką
Faustas, savo servetėlės gniutulą palikęs šalia lėkštės, pasiėmė Dorijano ir nusivalė rankas, bulvę numesdamas į savo lėkštę.
-Kas jus mokė kaip elgtis prie stalo?-nusijuokė Leo.
-Tu,-nė nepažvelgdamas aukštyn tarstelėjo Dorijanas, iš Abigailės perimdamas indą su troškiniu.

Ar aš tikrai kaip atvira knyga?
Kasijus negalėjo liautis galvojęs apie šiltą tamsiaplaukės atokvėpį prie ausies, apie ledinius žodžius, privertusius kūną perbėgti pagaugais. Jie visi buvo apsiginklavę iki dantų, bet vienos nevaldomos sielos šnabždesys skaudėjo labiau nei peilio dūris tiesiai į širdį.
Jis sėdėjo tyliai, perduodamas lėkštas, apsukdamas indą su troškiniu, dubenį pripildydamas maistu, už kurį visuomet buvo dėkingas. Tamsios akys sekė susirinkusius veidus, aidinčius klegesius, ausys gėrė gyvą, nerimastingą kvatojimą. Lūpų kampučiai nežymiai pakilo tuomet, kai aštri klausa pagavo tylų Dorijano atodūsį, žvilgsniui vėlei aprėpiant visą raumeningą šiojo povyzą. Buvo daugiau nei aišku, kad šeimai jo trūko. Trūko jo ramybės, ir trūko Lili chaoso.
Kitas viesulas dabar taip pat sėdėjo greta jos, besišypsantis, ir baugiai tylus.
- Karmena,- perduodamas dubenį troškinio Katalėjai, Kasijus dėmesį sutelkė į šiandienos viešnią. Ši pakėlė galvą, sutikdama jo žvilgsnį.
- Taip, Dawn.
Ah, štai ir ji. Tokia, kokią ir pažinojo.
- Kaip susitiko tavo ir Lili...Abigailės keliai?
Karmena nusišypsojo. Lūpos persimainė į plačią šypseną, akims susmingant į šalia sėdinčią merginą.
- Ringe. – ji atsakė, delnu pasiremdama smakrą. Kasijus prisimerkė, klausiamai kilstelėdamas antakius. Jis nebuvo nustebintas tokių...aplinkybių. – Kažkas turėjo parodyti vargšėms sieloms tikrą kovą.
- Kas laimėjo?
Karmenos akys žybtelėjo.
- Abi atsidūrėme ant ringo grindų. Visgi, mano mielas paukšteli, jei ne mano koją įrėžęs peilis su nuodais, aš greičiausiai būč...- Kasijaus lūpas paliko tylus juokas, akims švelniai sustojant ties Lili. – Nuodai?
Tamsiaplaukė nė nemirktelėjo. – Viskas yra teisinga kovoje, mielasis.

Abigailė gūžtelėjo pečiais, apdovanodama Kasijų aštriu vypsniuir šelmiškai žvilgančiomis akimis.
-Tuo metu tai buvo vienintelis ginklas, kurį turėjau. Kišeninis peilis ir nuodai, sumaišyti iš tryliktosios apygardos medicininių atsargų,-Abi, su ta pačia šypsena savam veide švelniai papurtė galvą, ir tuomet dėmesį nukreipė į Karmeną.-Tačiau tuo metu buvau tokios būsenos, jog Karmena paprasčiausiai leido man prarasti sąmonę kiek vėliau, nei būčiau turėjusi tikroje kovoje,-mergina alkūne švelniai stumtelėjo tamsiaplaukės šoną.-Ar ne, meile?
Dorijano nestebino tai, ką girdėjo. Kiek jis prisiminė Abigailė, ji niekad nežaidė pagal taisykles. Jeigu mažoji antrukė turėjo šansą sugalvoti kaip kovoje išmušti kitą iš vėžių, net jei tai būtų laikyta negarbinga kitų, senamadžių jų apygardos narių akimis, ji niekados nedvejojo. Ji kaip ir kiti Medičiai buvo išmokyta naudoti viską, kas buvo jiems po ranka; vis tik jų šeimos tikslas niekados nebuvo nugalėti įspūdingai ar kilniai, jų tikslas buvo nugalėti ir grįžti namo.
Garbanotojo kario akys, maistą užsigeriant gurkšniu vandens, nuslydo nuo Abigailės prie tamsių akių svečio. Kaip visad, Dorijanas labiau mėgo stebėti ir klausyti nei kalbėti pats – būtent tada jis galėjo nebyliai į patį savųjų minčių kampą rinkti informaciją, dažnai praversiančią vėliau. Ruso buvo įsitempus. Jos tiesi nugara bent Dorijanui aiškiai kontrastavo su ta Karmena, kurią jis jau buvo įpratęs matyti – tingūs, tačiau grakštūs judesiai, kartais net pernelyg atsipalaidavę raumenys ir aplinką skanuojančios, neskubančios akys. Čia, Medičių namuose, mergina atrodė kaip pagalastas kirvis. Jos akys judėjo aštriau, o dėmesys, nukreiptas į aplinką, priminė grobį uodžiantį plėšrūną, žvilgsniui nei traukiant, o smingant į kambaryje esančius kūnus. Rodės, jog Abigailė buvo vienintelis sutvėrimas, šią akimirką galintis iš jos išgauti bent lašą švelnumo. Dorijanui nebuvo sunku tai suprasti. Retas jautėsi jaukiai šalia pilno Medičių klano. Tačiau vaikinas vis tiek negalėjo nepagalvoti apie galimą Karmenos Ruso reakciją sužinojus, jog nebuvo didelio skirtumo, ar ji buvo su vienu iš jų ar visais – jos išgyvenimo galimybės kovos atveju kito nežymiai.
Dorijanas nukreipė akis į Leonardą, kuris, visai kaip ir jis pats, dažnai buvo tylus stebėtojas. Ir dabar vaikinas galėjo matyti globėjo akyse žibančias mintis, jam žvilgsniu perbraukiant Kasijų, tuomet Abigailę, Karmeną ir, galiausiai, patį Dorijaną. Švelniai šyptelėjęs vaikinas linktelėjo ir vėl nusisuko į savo lėkštę, bandydamas suprasti kas tiksliai pralinksmino Leonardą.

- Neturėjau intencijos sumušti tave iki sąmonės netekimo. – Karmena palinko į priekį, stebėdama kaip niekada žvalias Abigailės akis. – Tik norėjau priminti – kad ir kumščiais – kas iš tiesų esi.
Žodžiai buvo tylūs, tarsi švelnus šnabždesys, tačiau tamsiaplaukės veide įsispaudusi plati šypsena aiškiai bylojo jų tiesą. Tąkart, slampinėdama koridoriais ir užgožta tankaus šešėlio žmogaus, Abigailė merdėjo. Nereikėjo matyti nei Žaidynių įrašo, nei žinoti bent mažą dalį jos istorijos, kad suprastum kaip sąmoningai nykiai buvo nuslopinta iš prigimties kovinga jos pasąmonė. Kaip šviesios merginos akys blykstelėdavo kaskart, pamačius aštrią peilio geležtę; kaip visas kūnas bene nekantraudamas truktelėdavo pamačius į gilumą išnykstančias karių povyzas; ir kaip tas pats mąslus žvilgsnis stebėdavo su aimanomis paršliaužiančius atgal.
Tąkart Karmena link ringo ėjo lėčiau; tą vieną lietingą vakarą tamsios jos akys sustojo ties pakampėje stovinčia mergina – neužversta šleikščiai dusinančio šešėlio – ir kviečiamai žybtelėjo.
Nuo tos dienos Abigailė Smit vaikščiojo taip, kad blankus Metju Hawkinso šešėlis niekada nebeužstojo jos durklo pavidalu šmėžuojančios saulės.
- Kaip atsidūrei tryliktoje apygardoje? – smalsumo persunktas Kasijaus balsas sugrąžino į realybę. Pakreipusi galvą Karmena pažvelgė ne į jį, o į greta sėdintį Dorijaną. – Mielasis, Kasijus būtų geresnis tardytojas nei tu.
Kasijus šyptelėjo, o Katalėja suskubo šįjį perlieti žvilgsniu, kuris ir grasino, ir klausė. Tačiau pati Karmena tik patogiau įsitaisė kėdėje, įsivyravusią tylą nugerdama gurkšniu vandens.
- Nepasitiki manimi, mh?
- Neasaki-
- Palikau Sostinę. Žinai, senamadišku būdu, savomis kojomis, savo laisva valia. Stebuklas, argi ne? – Karmena nesiliovė šypsotis. – Daugiau klausimų? Nesikuklink.

-Kasijau.
Abigailės balsas priminė aštrų, šaltą botago kirtį, per akimirką praradęs net menkiausia lašą ten buvusios šilumos, merginos galvai žaibiškai pasisukant ir šviesioms akims įsmingant į nugalėtojo veidą. Abigailė švelniai prisimerkė, jos lūpų kampui kilstelint į viršų ir suformuojant ledu tviskantį vypsnį.
-Ar manai, kad man reikia apsaugos? Kad sužinosi kažką ko aš, maža, naivi mergaitė, dar nežinau?-mergina akimirkai nutilo, pakreipdama galvą į šoną. Tuo tarpu Leonardas paprasčiausiai padėjo smakrą ant savo rankų, stebėdamas jauniausiąją Mediči, lyg ji būtų nauja dėlionės detalė, kuriai dar būtų neradęs vietos. Šis Abės balso tonas, kaip ir ištiesta nugara bei šypsnio apnuoginta iltis nebuvo nepažįstami, tačiau ta švelni šypsena, iššūkiu veik žybsinčios akys, kaklo kampas – visa tai atrodė lyg būtų surinkta iš šono. Leo veik galėjo atpažinti Karmenos judesius Abigailės pečiuose, priemaišas ir atgarsius tų, kuriuos pats nugalėtojas matė tik nuotraukoje. Būtent tą akimirką kiti prie stalo sėdintys Medičiai suvokė neįtikėtiną šių dviejų sielų artumą, ryšį, kuris dar vakar tebuvo keli žodžiai ir nepilni sakiniai. Supažindintos kraujo, jos, rodos, susirišo sielomis. Abigailė palinko į priekį, kilstelėdama antakius, kviesdama, veik erzindama.- Galbūt tau pasirodė, jog mano šeima yra perdėto smalsumo reikalaujantis objektas?
Tiesą sakant, Abigailė buvo pervargus. Nuo vyrų, vis bandančių išaiškinti komplikuotas, jų mintyse įsišaknijusias saugumo sąlygas. Nuo tų, kurie galvojo, jog žinojo geriau. Nuo rankų, saugančių nuo kulkos, uždengiančių ir pasakišką kovos ritmą, durklo žvilgesį, adrenalinu ir gyvybe riaumojantį kraują. Ji nenorėjo būti saugi. Ji norėjo paprasčiausiai būti. Labiau už viską ji norėjo, jog jos sprendimai būtų pilnai jos. Abigailė niekad nebijojo mirties. Ji bijojo tų trejų metų, kuriuos praleido ant Sostinės mokslininkų stalo. Ji bijojo to laiko, kai jos sąmonė tebuvo vienišos skeveldros, nesirišančios į bendrą posmą. Ji bijojo eiti į priekį tik todėl, jog kiti keliai buvo paprasčiausiai panaikinti. Tačiau mirtis? Tai paprasčiausiai buvo kita laisvės forma. Tačiau kartais, siūlydami saugumą, žmonės kartais dovanoja tau pančius.

Aštrus Abigailės balsas it ledinio vandens pliūpsnis perliejo tarp Karmenos ir Kasijaus įsivyravusią įtampą. Tiriančios Kasijaus akys narstė palei rudaplaukės veidą, o ši, išsitiesusi kėdėje, klausiamai pakreipė galvą.
Karmena tikėjosi lengvos pykčio žiežirbos, greitai pasąmonėje įsijungiančio gynybinio mechanizmo, kuris sušvelnintų į tardymą panašėjančią situaciją. Tačiau nebuvo nieko panašaus; tylą rėžiantys Abigailės klausimai kaip mat atkreipė vyro dėmesį ir, užuot gindamasis ar kaltindamas, šis viso labo tyliai nusijuokė, kilstelėdamas abi rankas.
- Niekada, Lili,- Kasijus prabilo su šypsena veide. Apsaugos, jai? Nuo ko? Kam būtų reikėję tramdyti laukinę, laisve degančią ugnį, jei neskaudėjo? Kam bandyti sutramdyti laisvę, kuri pulsavo venomis? Tai būtų kvaila, ir beviltiška – kuo daugiau bandai valdyti, tuo labiau ugnis nerimsta ir auga, pasiruošusi bet kada ištrūkti. – Atleisk, Karmena. Tu esi, neabejotinai, šio vakaro žvaigždė. Negalėjau susilaikyti.
Karmena išsišiepė, bene nustebinta tokio atvirumo. Tiesiai žiūrinčios akys, aiškiai krutančios lūpos, pastovus mirksėjimas – jis nemelavo. Kaip įdomu.
Tolėliau sėdinti Katalėja nudiegė Kasijų jei ne nusivylimo, tai „pakalbėsim kai svečias paliks namus“ žvilgsniu. Kasijui neliko nieko kito, kaip tik atsiprašomai skėsčioti pečiais, kol likę Medičiai toliau sėjo chaosą. Atrodo, užteko tik vieno „atleisk“ ir vos kilstelėjusių Karmenos lūpų kampučių, kad pietų stalas vėlei būtų įgavęs naują kvėpavimą.
Perdavusi indą su vaisiais rudaplaukei, Katelėja nuoširdžiai nusišypsojo. Buvo bene keista matyti kiek daug tikrumo buvo sukrauta prie vieno stalo.
- Viliuosi, kad Dorijanas svetingas,- Katalėja tyliai sušnibždėjo į Karmenos pusę. Ji, atsikandusi obuolio, kilstelėjo antakius, dar patogiau įsitaisydama kėdėje.
- Ką laikome svetingumo etalonu? – pasitikslino ir, galėjo prisiekti, jautė Dorijano krūtinėje augantį giliaus atodūsio gniutulą.