Apleistas ir tolimiausiame kampe

Mano pasąmonė drįsdavo čia ateiti tik tada, kai aušra savo pasteline palete grasindavo paliesti horizontą. Prieš darbą bėgdavau tol, kol kojos degdavo ir plaučiai grasindavo sprogti, išnaršydama Sostinės miškus ir parkus skersai išilgai, neleisdama sau lėtėti, nestodama nei dėl skausmo nei kruvinų kojų. Visa tai buvo nesvarbu, antraeilė problema, švelniai nepatogus fonas.
Kartais mano kojos buvo tokios pat nepatikimos, kaip ir mano sapnai.
Prie jos kapo pabusdavau kaip iš transo, rasdama save netikėtai sustingusią prie vijokliais apaugusio, pilkšvo atspalvio antkapio, pažymėto tik vardu. Niekas nesivargino įrašyti metų, nesivargino ir prisiminti dviejų, paliktų vaikų vardų, kuriems nebuvo leista dalyvauti laidotuvėse. Ne, tuo metu, kai ją guldė į žemę, mes jau buvom pakeliui į septintą apygardą. Tą vietą kurią, jei man būtų leista, būčiau pavertus pelenais, pripildžius dūmais kiekvieną pastatą, namą, išlydžius kiekvieną kampą. Būčiau sunaikinus jos egzistavimo įrodymus vien dėl to, ką ji sugebėjo iš manęs atimti. Tačiau tai buvo kvailos, vaikiškos svajonės, be pagrindo, be tikslo, be vertės. Mano norai galėjo ateiti ir išeiti, tačiau jiems nebuvo valia išvysti dienos šviesos.
Dar dabar prisiminiau, kaip saulės spinduliai krisdavo pro tą vieną palėpės langą, kurioje leidom beveik visus savo pirmuosius atvykimo metus. Įsikibdavom vienas į kitą ir aš kalbėdavau apie viską, ką prisiminiau.
Kai po kelių mėnesių Railis vėl prabilo prie manęs, beveik kas dieną pasakojo kaip raudoni Jos plaukai žibėjo prieš saulėlydžio šviesą, jai paskutinį kartą iškvepiant.
Ji buvo išdavikė.
Kartais naktimis dar girdėdavau jos lopšinę.
Ji buvo išdavikė.
Kai buvau maža, tampydavau baltą jos plaukų sruogą, lyg būčiau norėjusi ją pasiimti ir prisisegti sau, tapti bent kiek panašesnė į ją.
Ji buvo išdavikė.
Kai dvyliktoje apygardoje veidrodyje pamačiau tokią pačią, veidą rėminančią baltą sruogą, išroviau ją su tokia jėga, jog po to teko siūti įplėšta galvos odą. Savo kambaryje ir dabar turėjau dėžutę plaukų dažų.
Ji buvo išdavikė.
Turėjau tėvo akis, tačiau atpažinau jos nosies, lūpų linkį. Užteko įsižiūrėti į savą veidą, jog iš pačių giliausių vaikystės prisiminimų atkapstyčiau savo mamos juoką.
Ji buvo išdavikė.
Kai dar nežinojau geriau, Samuelio juokas visada sugebėdavo ją priminti. Jame tūnojo kažkas laisvo ir neužrakinto, tarsi iš narvo pagaliau ištrūkęs gyvūnas. Railis tą patį sakydavo ir apie mane. Grįžusi į Sostinę nustojau juoktis.
Ji buvo išdavikė.
Stovėjau tol, kol stūgaujantis vėjas priminė, kad turiu ne tik galūnes, tačiau ir pareigas. Priminė, kas esu. Kaltinamu žvilgsniu perdūriau antkapį, visai kaip ir kiekvieną kartą, kol galiausiai nubėgau tolyn, bandydama iš savo atminties ištrinti kelią iki šios vietos, vėl į save panirdama taip giliai, jog neliko nieko tik laukiantis darbas ir jo svarbą įrodantis tikslas. Tos moters atminimas ne tik neturėjo vietos mano gyvenime, tačiau ir kėlė man šleikštulį. Ji buvo išdavikė. Nieko daugiau.
Šiomis dienomis liežuvis neapsiverstų vadinti ją savo motina.