.

Atsisėdęs palei šleikščią, baltos celės sieną, kelius prispaudęs prie krūtinės ir ant jų pasidėjęs rankas, išvargiusią galvą laikydamas atremtą, dar dabar bandžiau prisiminti kaip kvėpuoti. Kruvinos mano lūpos, išlenktos į vypsnį, nė nesistengė išlaikyti akmeninės ir tuščios pozicijos, akyse žibant džiugesio kibirkštims. Jei buvau čia, net kai visos ląstelės degė nuo prakeiktos injekcijos, žinojau, jog eilinį kartą tylėjau. Jiems reikės pasistengti truputėlį labiau, kad net ir iš narkotikais ir sumautais jų vaistas varomo kūno ištrauktų tryliktosios apygardos buvimo vietą.
Negalėjau tiksliai pasakyti, kiek laiko buvau taip svetingai priimtas lankytojas nuostabiojoje Sostinėje. Žinoma, neturėjau ko pridurti, jaučiaus tikrai kaip savas. Galėčiau skirti Sostinei dešimt balų už tokį šiltą pasitikimą, ką jau kalbėti apie kulinariškai pažengusį, duona perpildytą meniu. Žavus, kartais liežuvį taip nustebinantis pelėsis, bent mano supratimu buvo tikrų tikriausias delikatesas. Pervargusiam, naujais randais pasipuošusiam kūnui nereikėjo nieko daugiau, tik dar daugiau vandenyje randamų raminamųjų, tad tikrai gavau viską apie ką tokie vaikinukai kaip aš galėjo svajoti. Galbūt klydau ir ryžtingasis Panemas tikrai buvo vieta, kur pildėsi svajonės.

Kraujo ir prakaito tvaiko persisunkusiame koridoriuje nuaidėjo aštrus smūgis, pagyvintas tylia juoko banga. Pora tamsių akių, neatsispindinčių nė lašo skausmo, plykstelėjo prietemoje, lūpas palydėjus plačiai šypsenai.
- Ai,- kūnui įsirėžus į sieną ir tvirtiems gniaužtams užlaužus rankas, Karmena Ruso apgailestaujamai atsiduso, caktelėdama liežuviu. – Po galais, mielasis, nežinojau, kad mėgsti šiurkščiai žaisti. – pro lūpas prasiveržė dar vienas juoko burbulas, treneriui su jėga tempiant šios kūną palei drėgme trenkiančias grindis. – Galvojau, kad esi džentelmenas.
- Užsičiaupk. Niekada nepasimokai, argi ne? – kiek leido suvaržytos rankos, tysiama link nuostabiausios miego vietos – savo kameros – trumpaplaukė mergina truktelėjo pečiais, tarsi atsiprašydama. Ir visgi kruvini drabužiai ir kažkur maiše besiilsintis kūnas iš tiesų parodė, kad ši nelabai suprato, kur tiksliai visi matė problemą.
Gniaužtai, spaudžiantys rankas atsileido, tamsiaplaukės kūnui įstumtam į ilgai išsiilgtą celę. Pykčio persunktos akys sugavo jos žvilgsnį, grąsinamai žybtelėdamos. – Tai paskutinis kartas, Ruso. Mes. Nežudome. Savo. Klientų.- iškošęs pro dantis, vyras užvėrė celės duris.- Ar aišku?
Tyliai numykusi ir skėstelėdama rankomis mergina priėjo prie celės durų, įsistebeilydama į šiojo akis. Lūpas iškreipė apgailestaujamas vypsnis.
- Mhm...nuslydo? Atsiprašau? Turbūt? – ilga trenerio ranka, persunkta pykčio, išsitiesė į priekį, tarsi norėdama prismaugti, tačiau delnas atsitrenkė į geležinį lustą. Piktai atsidusęs ir nerasdamas ką daugiau pridurti šios mielos viešnagės vienutėje kaltininkas sparčiu žvilgsniu pasileido per koridorių. Pasistiebusi ant pirštų galų mergina išsišiepė, rankomis apglėbdama metalinį karkasą. – Jei norėsi pažaisti, Martinai, paskambink!

Iš mano meditacinės, piktdžiugos pripildytos pozicijos mane pažadino ne kas kitas, o svetimas juokas, privertęs kryptelėti galvą į šoną.
Aidas kažko pažįstamo įsigėrė tiesiai į kaulus, prilipo prie kūno, įsmigo į sąmonę, bandant surasti šaltinį, paaiškintį tą kibirkštį, perbėgusią stuburu. Ak, taip.
Tą patį iškreiptą, tamsų garsą girdėdavau kiekvieną kartą kai juokdavaus pats.
Svetimam kūnui įsiveržus į priešais esančią celę, aš pakėliau galvą, eilinį kartą susimąstydamas kokių košmarų Sostinė yra sukūrus su būtent šia, neperšaunamo stiklo siena, skiriančia dvi celes, kuri leido man matyti kiekvieną merginos žingsnį. Aš, žinoma, neskubėdamas, nuo galvos iki kojų, palengva vėl kildamas link galvos, nužiūrinėjau naująją kaimynę. Raudona jos suknelė gaubė ir ryškino kiekvieną kūno įlinkimą, o aukštakulniai atkreipė dėmesį į ilgas, veik tobulai išlietas jos kojas. Tamsūs plaukai, žvilgantys prieš šleiškčią, ligoninę primenančią Sostinės kalėjimo šviesą, veik švytinti, su šilku sulyginama oda. Šį mergina buvo tarsi nukalta iš marmuro, pagaminta menininko, kuris buvo apsėstas tobulybės. Tačiau dėmesį vis tik patraukė jos akys. Liepsnojančios, žaidžiančios, laukinės, prisirpusios tokios gyvybės, kokia silpnesnį parklupdytų ant kelių. Mačiau įskilusią jos esybę, su kiekvienu įkvėpimu vis labiau pripildančią erdvę. Ši mergina negalėjo būti daugiau nei keliais metais vyresnė už mane, tačiau ir tokio jauno amžiaus, jos buvimo nebuvo įmanoma nepastebėti.
Švilptelėjau, ranka pasivėdindamas veidą.
-O Viešpatėliau, nežinojau, jog Sostinėje siūlo ir nemokamas pramogas. Būčiau užsukęs anksčiau,-nors ir pervargęs, mano balsas vis tik sugebėjo perdurti jos šauksmų aidą.
Vyptelėjau, nesivargindamas plaukų sruogų patraukti nuo veido. Paprasčiausiai stebėjau, bakstelėdamas, bandydamas, instinktyviai ieškodamas iš ko ji buvo pagaminta. Kad ir kaip ji atrodė, galėjau duot ranką nukirst, kad švelnaus ir vėsaus marmuro jos sieloje buvo tiek pat, kiek manojoj.

Saldus tamsiaplaukės balsas, erzinantis koridoriumi sparčiai einanti vyrą, nederėjo prie šmaikščiai žibančių akių, kurios prigeso tą pačią sekundę, kai šio siluetas išnyko tamsoje. Rankas patraukusi nuo metalinės plokštės mergina žengė žingsnį atgal, tebejusdama ore šleikščiai įsigėrusį trenerio pyktį.
- Suknistas idiotas,- liežuvį palydėjo kartus kraujo skonis, šio galui perbraukus per prakirstą lūpą. Delnu pasirėmusi sienos Karmena nusispyrė aukštakulnius, žvilgsniui, be jokios ryškesnės emocijos, nusekant kruvinas rankas. Pasąmonėje išniręs blankus sumaitoto kūno vaizdas, prieš tai lydėtas kelių čaižių, maldaujamų riksmų, privertė nežymiai kilstelėti prakirstos lūpos kampą, kandžiai vyptelint. Jie niekada nepasimoko.
Ir su jie tamsiaplaukė mergina turėjo mintyje ne tik gyvatiškus, su morale aiškiai susipykusius, bet ją taip plačiai visai Panemo auditorijai demonstruojančius kvailius, kurie rasdavo malonumą šnibždėdami juodžiausias savo paslaptis tokiems žmonėms kaip ji; ypatingu dėmesingumu nepasižymėjo ir už ją atsakinga komanda, kurios kantrybės taurė, panašu, jau siekė pačią, pačią briauną.
Trumpaplaukė pasilenkė į priekį, patraukdama suknelės kraštą. Pirštai užkabino kojos diržo kraštą, ištraukdami cigaretę ir žiebtuvėlį. Tarp dantų įsitraukusi mergina truktelėjo žiebtuvėlį, tačiau pirštai sustingo ties degiklio kraštu, išgirdus tylų, bet veiksmingai dėmesį patraukusį komentarą. Karmenos galva pakrypo į garso šaltinį, plaukams nuslydus ant dešinio ant šono, ir šios lūpas, tarp kurių įspausta cigaretė kiek pakrypo į apačią, perkreipė lipšnus vypsnis.
Tamsios akys nužvelgė kameros kampe įspaustą, nukankintą siluetą, ir pridegusi cigaretę mergina žengė žingsnį į priekį, pilnai atsitiesdama.
- Mielasis, atrodai sumautai. – tyliai nusijuokusi Karmena priėjo arčiau, kūnu pasiremdama metalinės plokštės. Įtraukusi godų gurkšnį mergina išpūdė pilkšvą debesį, kilstelėdama cigaretę į žaviais komplimentais besišvaistančio vaikino pusę. – Dūmo?

Mėlynomis akimis aš perbėgau per krauju padabintos merginos siluetą. Aiškiai dirbanti Sostinei, tačiau užstrigusi jų celėse kartu su manimi – tai buvo įdomu. Jos ne itin geram draugui nueinant, tamsiose akyse žibėjusi linksmybė davė kelią pykčiui, tačiau tą pačią akimirką, kai mano žodžiai palietė jos ausis, atsiradę spygliai pranyko su nauja jos povyza, duodami kelią saldiems žodžiams. Chameleonas, kurio, panašu, suvaldyti nesugebėjo net jos vadovybė.
-Atleisk, ežiuk, tačiau mamytė mokė neimti saldainių iš nepažįstamų,-linksmas, tačiau pašaipa veik varvantis tonas paliko mano lūpas, o vypsnis iškreipė veidą, kai pagaliau kilstelėjau sunkią galvą, surasdamas merginos akis. Tačiau po sekundės aš papraščiausiai pilnai atsirėmiau į sieną ir užsimerkiau, nutraukdamas ir tą smulkų kontaktą. Kad ir kaip skaniai šiuo metu skambėjo bent maža nikotino dozė, prieš mažiau nei valandą grįžus po savojo apsilankymo budelių vedamose veiklose, negalėjau pajudėti net norėdamas. Mano kojos prilygo akmeniui, o galvai vis dar tragiškai svaigstant ta sumautai balta, veik ligoninės šviesa degino akis.
Kalbėti Sostinės celėje su vienu iš jų darbuotojų buvo mažų mažiausiai kvaila. Nesvarbu kur mano žodžiai išvys dienos šviesą, šitam prakeiktam pastate kiekvienas iš jų buvo sveriamas, matuojamas, įvertinamas. Galbūt todėl praleisdavau valandas pliurpdamas orui, tyčiodamasis iš jų interjero dizaino ir vardydamas savo budelių nepavydėtinas fizines savybes. Kartą net paruošiau visą solinį etiudą, prisimindamas ir atkartodamas pirmosios tardymų dienos nesėkmę, pakankamai hiperbolizuodamas iš esmės viską, kas ten vyko. Ar šiaip ar taip, buvau pasiryžęs pridaryti pakankamai papildomo darbo tiems, kurie privalėjo užfiksuoti kiekvieną mielą mano tartą žodį. Jei atvirai, toks kiekis dėmesio tik kukliąjam, niekuo neišsiskiriančiam man darėsi vis labiau gluminantis. Greitu metu buvau pasiruošęs reikalauti kokio apdovanojimo, jog šis bent jaustųsį pelnytas.
Žinoma, turėdamas kaimynę, galėjau sau leisti nevaryti jų iš proto bent trumpam laiko tarpui. Jei šioji buvo nuoširdžiai nukentėjusi siela, turėjau įtarimą, jog sukurs pakankamai užsiėmimų kameras stebintiesiems, o jei ji buvo pasiųsta kaip dar viena taktika išgauti tryliktosios apygardos buvimo vietą... Ši mintis beveik prajuokino. Tokiu atveju Sostinei verkiant reikėjo naujų idėjų.

Tamsiaplaukė palinksėjo, vėlei įsikąsdama cigaretės kraštą. Neblogas patarimas.
- Mhm. Kaip nori,- paskutinį kartą užmetusi akį į kitoje kameroje sėdintį šviesiaplaukį Karmena atsitraukė nuo šaltų grotų ir perėjusi per kambarį išsitiesė ant kieto gulto, tuščią žvilgsnį įsmeigdama į lubas. Įtraukusi gerą, godų gurkšnį ši iškvėpusi žvilgsniu sekė į viršų kylantį dūmų sūkurį, liūliuojantį viso labo prieš kelias valandas ugnimi pulsavusią kiekvieną minties kertelę. Ji žinojo, netgi pernelyg gerai, ką veiks tarp šių nuostabių, baltų sienų. Viskas visuomet būdavo taip pat. Šiandien ji bus palikta visiškoje ramybėje, rytoj, priklausant nuo to kas mirė nuo peilio ir kaip labai tai nepatiks pačiai organizacijai, tvarkdariai užsuks trumpai apklausai, kuri, ji buvo tikra, bus pažymėta vienu kitu smūgiu, jei tardytojų nervai nebus patys nuostabiausi. Tada, priklausant nuo treniruočių centro gerumo, jai bus paskelbta disciplininė bado akcija, o savaitės pabaigoje, vėlgi, žiūrint vyraujančių nuotaikų, ji lyg niekur pasišokinėdama grįš atgal, kol ta pati vienutė, po kokio gero mėnesio, vėlei pasitiks trumpaplaukę lyg ilgai išsiilgtą svečią.
Surūkiusi cigaretę ir šią pametusi į kameros kampą Karmena ranka pasirėmė sprando, kiek patogiau įsitaisydama. Salsvas kraujo kvapas dirgino nosį, tačiau net matydama ant odos išdžiūvusios šio pėdsakus tamsiaplaukė nejautė nieko, tik pasąmonėje žiojėjančią tuštumą prisimenant akis žmogaus, kuris mirė šaukdamas jos vardą. Karmena nematė nieko blogo tame, ką padarė, ji tik tiksliai, be priekaištų sekė taisykles. Žudyk, kad išgyventum. Ji būtent tą ir padarė.
- Ei, kaimyne, ar dar gyvas? - Karmenos galva pakrypo į šoną, žvilgsniui sugavus blankų vaikino siluetą. – Man nuobodu. Nori pažaisti?

-Panele su suknele kurią vargiai galima pavadinti drabužiais,-atsidusau, taip ir neatmerkdamas akių ir vangiai atloždamas galvą, leisdamas skausmui nuvilnyti kūnu,-žinoma. Jau bėgu žaisti dabar pat. Esu krykštaujantis vaikas kuris ploja katučių ir oi kad žaidžia, tai net dreba Sostinės sienos ir kiti vaikučiai klykia iš pavydo,-mano balsas buvo vientisas murmėjimo kratinys, man taip ir nesugebant įdėti daugiau emocijos į sarkazmu varvančius žodžius.-Leisk man nudobti tavo nuobodulį lyg agresyvų žvėrį,-šį kartą sugebėjau net mostelėti riešu,-apginti nuo šitos gyvenimo neteisybės, nes prieš valandą tikrai nebuvau susitikęs su Sostinės budeliais.
Galiausiai aš pravėriau akis ir vyptelėjau, aštriu žvilgsniu dėbtelėdamas į kaimynę. Taip. Mano širdyje gyveno tik troškimas surasti savo kaimynei veiklos, nes dabartinė mano veikla, pavadinimu bandykime išgyventi, pasirodo nelabai stimuliavo smegenis. Laukti mirties buvo toks mylimas mano hobis, jog šiuo metu net nelabai galėjau sau leisti blaškytis. Reikėjo pilnai įsijausti į mirtininko vaidmenį ir faktą, jog negalėjau pajudėti. Saldu gardu buvo jausti trūkčiojantį dešinės kojos raumenį, kuris po kelių minučių be jokių abejonių peraugs į laukinį mėšlungį. Tai bendrai paėmus buvau pakankamai užsiėmęs žmogus, kuris šiuo metu visai neturėjo laiko žaidimams.-Gal geriau papasakosi ką prisidirbai, cukriuk?

Tamsoje paskendusį tamsiaplaukės merginos veidą, užgesus automatinei šviesai, perkreipė nežymi šypsena. Tebegulėdama ir jusdama į kūną įsirėžusį kietą gultą ši iškėlė rankas į orą ir vėlei įsijungus šviesai smalsiai nužvelgė ant rankų ir pirštų nudžiūvusius svetimo kraujo pėdsakus. Ji žiūrėjo ir šypsojosi tarsi menininkas, grožėdamasis savo darbu.
- Ar mes žaidžiame žaidimą? Kur tu paklausi klausimo ir aš atsakau, ir tada atvirkščiai? – pusbalsiu prabilusi Karmena nuleido rankas, lėtai nurydama gerklėje užstrigusį skausmingą gniutulą. Kaklą maudė, bet ne dėl jėgos, prieš gerą pusvalandį rėžusios į sieną, o dėl kakle įsispaudusių pirštų ir nagų žmogaus, kuris jau nebebuvo gyvas.
- Nieko, tik sekiau taisykles. Kartais žiaurus, negailestingas gyvenimas baudžia net tada, kai esi teisus. – trumpai atsakiusi ši pakreipė galvą, plačiai išsišiepdama. – Kodėl tu čia?