.

- Laimingo man sumau-auuč-to gimtadie-aaaaaauč-nio.
Mėlynos Dafnės Markov akys kiaurai skrodė baltas ligoninės palatos lubas, tačiau ir taip ašarotame regėjimo lauke kaip niekada įkyriai sukosi būrys gydytojų ir seselių, adatomis, skalpeliais ar dar bala žino kuo lopančių krauju besisukančią pjautinę žaizdą, kuo gražiausiai atgulusią ant kairiojo skruosto. Niekas nesivargino jos užmigdyti; niekam nerūpėjo palatoje vienas paskui kitą besipinantys balsai žmonių, kurie, jei ne Lučianas Kleitonas, būtų kojomis aukštyn atgulę ringo gale.
Koks nuostabus būdas taip sulaukti aštuoniolikos.
- Sakiau milijoną kartų nesmūgiuoti iš dešinės....
- Net nepradėk, Feliksai, koks idiotizmo vaiduoklis apsėdo tave, kai nusprendei atsinešti peilį?
Rudaplaukė pasimuistė į susiraukė, adatai pervėrus odą. Delnas suspaudė paklodės kraštą, sugriežiant dantims. Sadistų gvardija.
- Jei ne peilis...
- Jei ne Lučianas...
- Užsičiaupkit, po galais! – čaižus Dafnės balsas perskrodė palatą, ir trys poros akių įsistebeilijo į lovoje išsitiesusį kūną. Nors žvilgsnių nematė, tačiau puikiai šiuos jautė, ir nervingas juoko burbulas paliko vos pravertas lūpas. – Ačiū, nevykėliai.