Šalta. Manyje buvo taip šalta.
Tamsu. Mane gaubė jauki, kitus šiurpinanti tamsa.
Kvėpavimas. Kažkas kvėpavo šalia, visai visai šalia.
Ūžimas. Kažkas trakštelėjo, suūžė, kažkas pajudėjo.
Aš pajudėjau. Aukštyn.
Vos po kelių akimirkų mane apakino netikėta, šleikšti saulės šviesa, o į šnerves įsisupo gaivus miško kvapas, kurį būčiau atpažinusi bet kur. Jutau keistą papildomą svorį ant savo kairės rankos, tvirtą, turbūt metalinį pagrindą sau po kojomis, vėją, taršantį surištus plaukus, svetimą kūną skleidžiantį šilumą prie pat manęs. Sugebėjau atsimerkti praėjus dar kelioms akimirkoms, o sumirksėjus viskas greitai sustojo į savo vietas.
Stovėjau vietoje, kuri nešė siaubą daugeliui, vietoje, apie kurią svajojau, vietoje, kurią begales kartų mačiau per televizorių, vietoje, kurioje būsiu paskutinė išlikusioji. Greitai suskaičiavau, jog čia gražiu, tvarkingu ratu buvo sustatyta dvylika platformų, ant kiekvienos po du žmones. Viduryje stovėjo kornukopija, tačiau net iš tolo mačiau jog ji tuščia, o mus visus supo milžiniškas, tamsus bei tankus miškas. Ant mano kairiojo riešo buvo tvirtai pritvirtinta juoda, spindinti apyrankė su keistu mygtuku, o joje - įvairiausio dydžio svaidomieji peiliai. Pasukusi galvą pastebėjau šalia stovintį vaikiną, tvirto sudėjimo, su kiek sumišusia mina, kurią vos prieš kelias akimirkas turėjau ir aš pati. Viduryje pastebėjau keistą laikrodį, sustingusį ties skaičiumi 60.
-Ponios ir ponai, sveiki atvykę į kasmetines BADO ŽAIDYNES!- per visą, kaip dabar man jau paaiškėjo, areną, nuaidėjo griausmingas, ausiai pažįstamas balsas.
Gera. Šypsotis buvo gera.
Keista, neteisinga laimė suvirpino mano širdį. Apsižvalgiau pagaliau susigaudydama kas vyksta, stingdančiu žvilgsniu permesdama savo naujuosius priešininkus.
-Manau, jog pats metas paaiškinti šių įstabių ir jaudinančių Žaidynių taisykles! Kaip matote, ant platformų esate ne. vie. ni! Įdėmiai pažvelkite į šalia stovintį paaukotąjį, nes nuo šiol jis yra jūsų sąjungininkas, su kuriuo privalote nueiti iki pat pabaigos! Paskutinė išlikusi pora bus paskelbiami šių Žaidynių nugalėtojais! Argi ne nuostabi ir fantastiška organizatorių idėja?! Gerų Žaidynių ir tegu persvara visada būna jūsų pusėje!
60.
Velniava. Vos balsui nutilus, įdėmiau pažvelgiau į vaikiną. Galėjau prisiekti, jog anksčiau nebuvau jo mačiusi, tačiau jis atrodė velniškai matytas. Tačiau dabar tai nebuvo didžiausia mano problema, juk aš buvau gan užsiėmusi, per daug užsiėmusi jog svarstyčiau, kodėl gan patrauklus jo veidas asocijuojasi su lėkštėmis. Turėjau laimėti Žaidynes.
Pasigirdo gan aiškus, dūžį primenantis garsas. Laikrodis, daugeliui reiškiantis paskutines gyvenimo sekundes, pradėjo tiksėti.
59.
Mane supantys žmonės atrodė sutrikę, kai kurie net išsigandę, tačiau buvo ir tokių, kurie stovėjo išsitiesę, įsitempę, vieno juodaplaukio veide puikavosi pasipūtėliškas šypsnis, o šalia jo stovinti rudaplaukė mergina jau atrodė suerzinta. Akis užkliudė ir kalną primenantis rudaakis vyras, prie kurio stovėjo ryžtingai nusiteikusi blondinukė, prie to milžino primenanti smilgą. Tyliai sau linktelėjau. Jau dabar mačiau, jog, bus bent kiek man prilygstančių varžovų. Tad ne tik man, tačiau ir žiūrovams bus įdomiau mus stebėti. Gerai. Taip saugiau.
58.
Įdėmiau apsižvalgiusi gan greitai suvokiau, jog visi turėjo kokį nors ginklą arba mutantą, bet kokią apsigynimo priemonę. Bent jau kiek lygesnė kova, tačiau pažiūrėjus į mūsų skirtingus sudėjimus ir ginklus, niekaip negalėjai pavadinti jos lygia.
57.
Pažvelgiau į mišką už savęs, suvokdama, kad net jeigu kornukopijos viduje ir būtų koks užslėptas lobis, jo siekti visai neverta. Paleidus kelis peilius reikės apsisukti ir bėgti kuo toliau.
56.
Nukreipiau akis į savąjį porininką, vertindama, svarstydama, ar jis man reikalingas. Nelabai. Tačiau papildoma ranka medžioklėje nepakenks, ar ne? Ar šiaip ar taip, bet kada galėsiu jį pasmeigti.
55.
-Aš bėgsiu ten,-lyg tarp kitko tariau vaikinui, ranka mostelėdama sau už nugaros. Jeigu norės - prisijungs.
54.
Mano širdis sutukseno kiek greičiau, o daili, miela šypsena vėl pražydo ant balto veido. Jaučiausi puikiai. Jaučiausi pasiruošusi. Jaučiausi taip, lyg būčiau galėjusi nugalėti juos visus. Taip ir buvo.
53.
Tylus, psichopatiškas juokas ištrūko iš mano rausvų lūpų, šypsnis dar labiau praplatėjo, akys suspindo keista, žudyti trokštančia liepsna. Sekundės byrėjo per lėtai, per ilgai reikėjo laukti.
52.
Dešinė ranka nuklydo prie naujosios apyrankės, o liauni pirštai apsivijo dvi rankenas peilių, kurie buvo gan padoraus dydžio, puikiai įsmigs į į galvą ir į širdį ir į pilvą, pagrindinius mano taikinius.
51.
Nors liko penkiasdešimt sekundžių, aš patogiau atsistojau ir kiek pritūpiau, perkeldama svorį tai ant vienos tai ant kitos kojos, žinodama, jog manęs laukia ilgas bėgimas. Kikenimas vėl sudrebino manuosius pečius, liežuvis perbėgo lūpomis, lyg skanaudamas priešininkų kraują. Buvau pasiruošusi.
50.

Kažkas buvo negerai. Kažkas buvo labai labai negerai.
Šviesios merginos akys, sutikusios akinančią žalumą, prisimerkė. Tarsi plaučius savavališkai būtų apleidęs pats oras, ji giliai, sunkiai įkvėpė, stengdamasi numalšinti paniką, pamažu augančią krūtinėje, sėkmingai besiskinančią kelią širdies link. Merginos galva atkrago ir ši, kilstelėjusi smakrą, akivaizdžiai negalėdama patikėti tuo, ką mato, ėmė nesąmoningai virpėti, bet jos kūnas atsisakė paklusti ne dėl baimės, o dėl visiškai aklino siaubo ir pritrenkiančios nuostabos, kai pasąmonė suprato, kur yra. Blaivus protas visomis išgalėmis mėgino atrinkti save kaip asmenybę, kai įkypos akys, nužiūrinčios tolumą, sutiko nepažįstamų, panašu, nuožmiai nusiteikusių žmonių veidus. Nors viskas buvo ganėtinai akivaizdu, sąmonė atsisakė tuo tikėti - o kaip kitaip galėjo būti?
Mergina atsistojo, o žvitrios akys susmigo į tatuiruotėmis išmargintas rankas. Ji sustingo, pamiršdama aplinkinius, pamiršdama, kad būtent šią minutę stovi atvirame karo lauke, laikrodžiui mušant paskutines sekundes. Merginos kūnas sustingo ir ji įsitempė, mintys karštligiškai bėgiojo, naršydamos atmintyje, bet ji negalėjo prisiminti. Buvo tuščia; visiškai tuščia.
Papurtydama galvą juodaplaukė pažvelgė žemyn, prie savo kojų, pastebėdama mažą, nedidelę mikroschemą. Pritūpusi ir ją pakėlusi pavartė tarp pirštų, įdėmiai apžiūrėdama, o tuomet, aiškiai nesuprasdama, kietai suspaudė lūpas ir susiraukė; ji nežinojo, kas tai yra.
- Tai sapnas. Labai labai blogas sapnas. - Pradėjo murmėti. Tai negalėjo būti įmanoma. Nors protas atrodė visiškai tuščias ir išsunktas, mergina žinojo, kad jos vieta nėra čia. Tuomet kodėl negalėjo pabusti?

Vos pramerkęs akis Metju suprato, kad vieta, į kurią pateko, neprilygsta linksmiems pašnekesiams prie arbatos puodelio puikiai išdailintame Sostinės sode. Nors ausis rėžė čaižus balsas, rodos, skambantis taip, tartum kybotų ore, stuomeningo vyro jis nei kiek neblaškė. Viskas atrodė stebėtinai pažįstama: salsvas, rūgštus miško kvapas, akinanti saulės šviesa, tūžmingos, pykčio persunktos svetimų žmonių akys. Kai pabandė prisiminti, mintys atrodė nualintos, išstumtos į akliną tuštumą, bet jis nepasidavė keistam nežinomybės skoniui, besisukančiam krūtinėje, priešingai - suėmęs save į rankas ir nuvijęs nemąžtantį nerimo gniutulą, įstrigusį gerklėje, tvirtai, visu ūgiu atsistojo, prieš tai nuo platformos pakeldamas metalinį ginklą ir šovinius. Laikui vis greičiau slenkant Metju nepraleido progos apsidairyti. Jo žvilgsnis buvo šaltas, dirbtinis, nors lūpose žaidė nežymi šypsena. Metju negalėjo suprasti tikrųjų nežinomojo balso žodžių: jis nesuprato, kad tai yra skerdynės. Jam tai tebuvo dar viena misija. Kitas darbas.
Įdėmų Metju žvilgsnį nutraukė greta stovinti mergina. Pakreipęs galvą, kietai suspaudęs lūpas jis, neslėpdamas apatiškumo, nužiūrėjo jauną, smulkią mergina, kuri ūgiu neprilygo nė pusei jo paties. Tyliai prunkštelėjęs ir papurtęs galvą Metju vėlei ėmė žvalgytis, bet jis akimirksniu sustingo, kai žvitrios akys pastebėjo skaudžiai pažįstamą siluetą. Jo kūnas įsitempė ir vyras, suspaudęs rankas į tvirtus kumščius, kone kaukštelėjo dantimis.
Kaip, po galais, Evelina atsidūrė šitame pragare?

Žaidynės tebuvo žaidimas. Žiaurus, kruvinas, skausmingas, tačiau vis dėl to žaidimas. Kaip ir kiekviename žaidime čia bus nugalėtojai ir bus tie, kurie pajaus tikrą pralaimėjimo svorį springdami savu krauju, stebėdami užgęstantį pasaulį, pražuvusį sąmonę įklampinusioje tamsoje. Tačiau aš nebuvau įprastas žaidėjas. Juk visada reikia tų, kurie sumala taisykles į miltus, ar ne?
Kai pasigirdo šleikštus, sostinės dialektu čirškantis balsas, mano akys nuskanavo aplinką, o smegenys balais instinktyviai įvertino šios aplinkos palankumą, apsistodamos ties tvirtu aštuonetu. Iš kart po to aš pasukau galvą ir su dailiu, pašaipiu vypsniu apžvelgiau paaukotuosius. Kai kurie iš jų buvo paprasti pėstininkai, tie, kuriuos pašalins pačias pirmas dienas vien tam, jog žiūrovai pasitenkintų raudonai nusidažiusios žolės vaizdu. Tada ėjo vos keli tie, kurie elgsis protingiau. Lauks šešėliuose iki pat galo, kai bus saugiau išlįsti. Jie kels nuobodulį, taigi kentės nuo mutantų, tačiau dauguma išgyvens iki pat finalo. O galiausiai buvo profesionalūs kovotojai, ne visi blogi, tačiau nebijantys rankų susitepti krauju. Jeigu šiame ratelyje buvo tokių porų, tai jau šią akimirką galėjom juos karūnuoti.
O aš? Kuriai grupei priklausiau aš? Nei vienai. Kaip jau sakiau... Aš nesu jūsų tipinis žaidėjas.
-Nagi, varnele, neatrodyk tokia sutrikusi. Skaudu žiūrėti,-tyliai sukikenau, skirdamas žodžius šalia stovinčiai juodaplaukei savo porininkei (kodėl man taip nesiseka, a?), kuri atrodė kiek sustingusi iš baimės. Sėkmės jai pirmąsias Žaidynių sekundes.
Žvelgdamas į laikrodį, teigiantį, jog liko mažiau nei pusė minutės, aš atvirai nusišypsojau. Nuostabu. Plačiai nusižiovavęs pasiėmiau kuprinę kuri buvo padėta prie mano kojų ir, net nežiūrėdamas kas viduje, užsimečiau ją ir ramiai, lyg poilsiaudamas, atsisėdau ant metalinio paviršiaus.
Visi žino, jog Jie nori įspūdingo reginio, taigi aš nebūčiau aš, jeigu jokiu būdu jo nesuteikčiau.

Šilti saulės spinduliai kaitino mano skruostus. Aš palenkiau kaklą, trokšdama pajusti dar daugiau jų teikiamos šilumos, tačiau nepajutau nė lašo. Vėsiam vėjo gūsiui persiritus mano kūnu šiluma taip ir nebesugrįžo, mat jai pasiekti mane trukdė didžiulė, maždaug metro aštuoniasdešimties centimetrų kliūtis. Dičkis, kurį išvydau atsimerkusi, užstojo ne tik saulę, bet ir visą kitą, kas teoriškai turėjo man būti prieš akis. – Ei! – šūktelėjau bandydama perrėkti triukšmą, atkreipti vaikino dėmesį į save. Tačiau panašu, jog šis manęs neišgirdo. Jis stovėjo sustingęs, beveik nekrutėdamas ir vienintelis dalykas, kuris išdavė jį dar esant gyvą, buvo jo pačio gilus kvėpavimas. Aš negalėjau pasakyti, kas vaikiną taip sukrėtė, mat vis dar turėjau tenkintis vaizdu į plačią jo pečių liniją. – Gerai... – teištariau praslydusi pro jo žastikaulį. Pakėlusi akis išvydau dvylika ratu sustatytų platformų, o jų viduryje tuštutėlę kornukupiją. Prasižiojau ketindama kažką pasakyti, tačiau žodžiai taip ir neprasprūdo lauk. Buvau nustebusi, nes nežinojau, ką čia darau. Suspaudžiau delne lanką, rastą prie platformos, o strėlinę persimečiau per petį. Stebėjau vis mąžtantį laiką ir bandžiau nusiraminti.

Frederikas krūptelėjo pajutęs po kojomis kietą platformos dangą. Kai atsimerkė, kur tik žvelgė, matė akliną tamsą. Sunkiai orentavosi, nežinojo kur yra. Čia, kad ir kur tai būtų, buvo tylu ir tik kažkieno kvėpavimas šalia išdavė, kad vyras nėra vienas. Kai krustelėjus platformai, jie pradėjo kilti aukštyn, Frederikas sustingo. Kojas praskietė plačiau, kad galėtų stovėti stabiliau, lengviau laikyti pusiausvyrą, nes neturėjo, kur įsikibti. Jam buvo keista, kad negali nieko matyti ir kad gali kliautis tik savo klausa.
Ryškus šviesos blyksnis apakino Viliamą vos šiam iškilus į paviršių. Vyras prisidengė delnu akis, jog jos kuo greičiau atsigautų ir priprastų prie dienos šviesos. Kai jos prisitaikė, Frederikas galėjo apžiūrėti vietą, kurioje buvo. Prieš jį, rato viduryje, stūksojo kornukupija, o aplink ją, kartu su vyro, dvylika platformų. Ant kiekvienos iš jų stovėjo po du jaunuolius, vaikiną ir merginą. Jie atrodė tokie jauni.. per daug jauni kovoti, per daug jauni mirti. - Ponios ir ponai, sveiki atvykę į kasmetines Bado Žaidynes! – Kai įtraukęs į plaučius gaivaus oro suprato, kad tai arena žiauraus žaidimo, sugriaudėjo džiaugsmingas balsas, patvirtinantis Frederiko spėjimą. Jis atsigręžė į savo porininkę ir linktelėjo priimdamas jos pasiūlymą. Iš pirmo žvilgsnio mergina per daug nesijaudino, stovėjo karingai, pasiruošusi veikti, todėl vyras galiausiai nusprendė, jog ji tam ruošėsi, ir ne maždaug savaitę, kaip pats, o beveik visą savo gyvenimą. Kiekvienas iš jų norėjo likti gyvas, todėl Viliamas nerado priežasties, kodėl turėtų kovoti vienas.

Atrodė, jog gongas sustabdė laiką ir per akimirką pelenais pavertė bet kokias žmogiškas mano emocijas, į plieskdamas nepažabojamą kraujo troškimą. Buvau pasiruošusi ir pasiryžusi išžudyti juos visus
Su pirmuoju žingsniu iš mano lūpų pasigirdo vaikiškas, džiaugsmo kupinas juokas, kuris paliko plačią šypseną baltame veide. Peiliai jau buvo rankoje ir aš, nieko nelaukdama, vieną sviedžiau rudaakio, turbūt labiausiai dėmesio verto varžovo link. Kitas skriejo į mažo ūgio blondiną ir, nors neatsisukau, iš šleikštaus garso ir aimanos supratau, jog pataikiau. Deja, kai pasukau galvą, supratau, jog tik į ranką. Nepasitenkinimo raukšlelė susimetė tarp tamsių antakių ir aš mikliai šokau jo link, rankose žibant naujai ištrauktiems ašmenims, o tada, palipusi ant jo platformos ir blondinui net nespėjus priimtinai sureaguoti, o neįtikėtinai jaunai jo partnerei griūnant į šalį, susmeigiau peilį jam į krūtinę iki pat rankenos. Žavingai šyptelėjus ištraukiau savo mėgstamiausiąjį ginklą ir apsisukau.  Daugiau nelaukiau, kojas dėliojau kiek tik įmanoma greičiau ir, nebesivargindama atsisukti, paspaudžiau mygtuką ant savotiškos savo apyrankės, kažkodėl įsitikinusi, jog peiliai grįš. Taip ir buvo.
Netrukus manęs jau nebebuvo matyti ir beliko tik tikėtis, jog naujasis mano sąjungininkas neatsilieka. Nuaidėjo pirmasis šūvis.

Baimė sukaustė kiekvieną Evelinos ląstelę, kai ausis pasiekė šleikštus gongo dūžis. Tarsi sulėtintame filme merginos galvoje ėmė suktis virtinė vienas paskui kitą besipinančių minčių, bet jas visas tik dar labiau suvėlė žudikiškai, netgi grobuoniškai į ją susmeigtos priešininkų akys. Kad ir kaip stengėsi, Evelina ne tik negalėjo pajudėti, bet ir nugalėti to tylaus, aiškaus supratimo, kad taip į ją žvelgė ne todėl, kad būtų pelniusi kokias nors keistas simpatijas; jie spoksojo taip, tarsi žiūrėtų į jau nebegyvą gyvūną, įspaustą į tolimiausią šios arenos kampą.
Nežinia kas - ar supratimas, kad nepajudėjus iš vietos ji savotiškai pasirašo sau galą, ar keistas adrenalinas užvaldė prieš tai net krustelėti atsisakiusiais kojas, bet mergina šaute iššovė į priekį, šį kartą neatsigręždama atgal, iš visų jėgų bėgdama į tą pusę kur, anot tylaus balselio galvoje, jai būtų saugiausia.

Metju sugriežė dantimis, kai į jo pusę atšvilpusi aštri peilio geležtė su didžiule jėga susmigo į žemės lopinėlį vos per centimetrą nuo pėdos. Pakėlęs smakrą rudakis, nei kiek neskubėdamas pajudėti nuo platformos, nors gongas jau nuaidėjo, tūžmingu žvilgsniu nusekė tolumoje ištirpstančią rusvų plaukų kupetą. Metju nei kiek nenorėjo žaisti šio žaidimo; tiesa pasakius, jis vis dar nesuprato, ką daro čia, įspraustas uždarame kubile, bet laiko svarstyti nebuvo. Galiausiai nužengęs nuo platformos vyras žvilgtelėjo per petį ir alkūne vožė į varžovo žandikaulį, sekančiu smūgiu per pakaušį pasiųsdamas šį atgal. Neatrodė, kad tam būtų sunaudojęs bent kruopelę tos jėgos, kurios turėjo, todėl, kreivai vyptelėdamas, bet nė iš tolo nesigrožėdamas savo darbu, jis paprasčiausiai ėmė žengti į miško gilumos pusę, nesivargindamas bėgti, o ir nereikėjo: tai, kaip masyviai jis ėjo, iš karto padiktavo nebylią mintį, raginančią laikytis kaip įmanoma toliau.

Kai areną supurtė gongas ir prasidėjo šioks toks chaosas, aš labai ramiai ir neskubėdamas atsisėdau ant platformos, su plačiu vypsniu stebėdamas viščiukus primenantį begalvį lakstymą pirmyn ir atgal. Akimis palydėjau žudikę psichopatę voverę, kurios rusva plaukų kupeta dingo už medžių, o iš kart po to žvilgsnį nukreipiau į alkūnsvaidį, niekur neskubantį Keną, kuris nusprendė lėtai nupėdinti tolyn nuo Kornukopijos ribų. Tada, kad ir kaip bebūtų gaila, teko bent trumpam savąjį dėmesį nukreipti į merginą, kuri, mano nelaimei, buvo mano porininkė. Praėjus kelioms geroms sekundėms po gongo man susivaideno, kad užsidegė jos padai arba kažkas palindo po jos marškinėliais, nes rudaplaukė nudūmė greičiau netgi už sraigę. Tyliai atsidusęs aš apsižvalgiau ir lėtai įvertinau situaciją, o į mano pusę lekiančią merginą pažvelgiau beveik liūdnai. Iš kuprinės mikliai išsitraukęs vieną keistą rutuliuką, aš nuspaudžiau jo viduryje esantį mygtuką ir mečiau.
-Gaudyk,-išgirdęs pažįstamą pyptelėjimą,riktelėjau su neslepiama šypsena veide.
Ugniaplaukės likimo detalių nepasakosiu, tačiau galiu pasakyti tik tiek, jog ją palydėjo garsus BUM.
Tyliai nusijuokęs aš rankomis persibraukiau plaukus, užsidėjau kuprinę ir dar kartą žvilgtelėjęs į tuštėjančią kornukopiją nulėkiau tolyn.