Evelina nė nenumanė, kaip ilgai ji bėgo. Bet kai plaučiai ėmė plyšte plyšti, o kojos, rodės, suaugs į žemę, mergina pradėjo lėtinti bėgimą, galiausiai visiškai sustodama. Jos akys, persunktos visiško nesupratimo ir užslėptos baimės, kurios nesinorėjo išduoti, lakstė į šalis, liaunai rankai pasirėmus šiurkštaus medžio kamieno, o kūnui, traukiant tirštus oro gurkšnius, netolygiai suvirpant. Galiausiai, kai atrodė, kad vėl gali eiti, nors vandens reikalaujantis kūnas diktavo visiškai ką kitką, Evelina, įkvėpusi dar kartą, pradėjo judėti.
Miškas buvo masyvus, persunktas tokių augalų, kokių ji niekada nebuvo mačiusi. Evelina ėjo atsargiai, dėdama koją už kojos, bet greitai prarado budrumą, pakeldama galvą aukštyn ir žvalgydamasi į aukštas medžių šakas. Ranka prisidengusi akis ir gindamasi nuo saulės spindulių mergina nė nenutuokė, kad iš tiesų ji turėjo gintis nuo kai ko baisesnio nei odą deginantys saulės spinduliai: jai už nugaros, it tykantis grobuonis, jau sėlino pirmasis kruopščiai išdirbtas mutantas, panašus į beždžionę, bet, svarbiausiai, tyliu šnopavimu pasiruošęs suleisti aštrius dantis jai į kaklą.

Aš tikrai nuoširdžiai tikėjausi, jog mano planas eiti į kitą pusę nei tamsiaplaukė mergina, su kuria turėjau nelaimę iškilti šioje vaikų žaidimų aikštelėje, suveiks be priekaištų ir be jokių ypatingai didelių trukdžių.
Žinoma, taip ir buvo, jei mane besivejančios vilkų gaujos neužskaitytum kaip trukdžio.
Tik dingęs nuo Konrukopijos aš lengva ristele patraukiau į miško gilumą, bent akies krašteliu bandydamas pastebėti kokį nors gyvūną ar švaraus upelio spindesį. Deja, mane supo tik tankus miškas, užstojantis bet ką, kas galėtų padėti išgyventi. Po gerų dešimties minučių klaidžiojimo ir bevaisio ieškojimo, mano žvilgsnis vis dėl to užkliuvo už lazdyno riešutų. Kreivas vypsnis pasirodė mano lūpose ir aš lėtai, visai neskubėdamas pasilenkiau, o tada ištiesiau ranką ir pirštais apglėbiau vieną šakelę, ruošdamasis nurauti. Tada ir išgirdau žemą, grasinantį urzgimą.
Net pats nepajutau kaip pašokau, mečiau riešutus į šalį ir, keikdamasis iš visų plaučių, puoliau bėgti. Negalėdamas patikėti savo neįtikėtina ir niekad neapviliančia laime, aš mikliai pasilenkiau, išvengdamas audros nulaužto medžio kamieno. Netrukus išgirdau ir naują adrenalino dozę sukėlusį kauksmą, tikrų tikriausio vilko kauksmą, kurį sekė ir į miško paklotę atsimušančių pėdų gausmas. Labai greitai aš suvokiau, jog lekiu ne nuo vieno vilko, o nuo bent jau penkių, įprastinės pilkakailų gaujos. Nenorėdamas rizikuoti tuo, jog sulėtinsiu tempą, aš net nebandžiau atsisukti, taigi valdžiau savo smalsumą ir norą sužinoti savo priešininką visais įmanomais būdais. Užteko garso jog suprasčiau, jog šie vilkai buvo milžiniški, šlykštūs mutai, kurių iltys turbūt dvokė liesų paukščių kaulais, užstrigusiais jų tarpdančiuose. Ir aš tikrai nenorėjau, jog jų dantų krapštukai būtų pagaminti iš maniškių. Taigi aš bėgau ir bėgau ir bėgau, nejausdamas žemės sau po kojomis, kiekviena savo ląstele atpažindamas gyvą, besidaužančią savo širdį. Nežinau kiek laiko praėjo, kai aš pamačiau Ją, bukai spoksančią į magišką stebuklą vadinamą medžiais, nė kiek nenutuokiančią, jog už jos nugaros iššiepusi geltonas, kokčias iltis tupi nežinia iš kur atsiradusi beždžionė.
Norit tikėkit norit ne, bet mano mintys iš kart surado šios keistos, greitos vilkų atakos priežastį. Aš žadėjau sau, jog nežaisiu pagal taisykles, tačiau žiūrėkit į mane dabar, skuodžiantį rudaplaukės link, žmogaus, kurį Sostinė turbūt specialiai paskyrė mane nugalabyti, žmogaus, kuris turėjo būti mano porininkas. Tačiau nebebuvo laiko svarstyti, mąstyti, galvoti, nes kiekvienas mano kūno lopinėlis užsidegė noru gyventi. Kad ir kaip ten bebūtų - aš per gražus mirčiai.
-Bėk, poniute, BĖK!-riksmas paliko mano gerklę kaip tik tada kai aš grubiai čiupau Danielę už rankos ir nutempiau su savim, o kita savo ranka šiaip ne taip radau vieną iš smagiųjų kamuoliukų. Spustelėjęs mygtuką aš mečiau jį sau už nugaros, tačiau dar vienas keiksmažodis paliko mano lūpas, kai pamačiau medžiais lekiančią beždžionę. Velnias velnias velnias. Nors įprastai mėgau dėmesį, šis buvo tikrų tikriausiai mirtinas. Ir man reikėjo kuo greičiau ką nors daryti.

Viskas atrodė netikra. Arba atvirkščiai - taip realu, kad paprasčiausiai negalėtų būti tiesa. Ištiesusi ranką Evelina pirštų galais perbraukė per medžio šaką, jusdama šiurkštų šios paviršių. Įsižiūrėjusi į tai, kas ją supo šioje užburiančioje miško oazėje mergina netgi pamiršo tai, kokios priežastį ją atvedė čia, į atokiausią arenos vietą. Tad ji, leisdama sau bent minutėlei lengviau atsikvėpti taip budriai nebesidairė aplink, o tiesiog, užvertusi galvą į viršų ir užmerkusi akis, pamėgino pasimėgauti kaitriais saulės spinduliais. O kas žino - gal vėlei pramerkus akis viskas pasirodys teesą kvailas sapnas, puikiai išdirbta pasąmonės vaizduotė, bet realybė, panašu, buvo kiek kitokia.
Evelina ne iš karto išgirdo į tirštą bičių dūzgesį panašų urzgimą. Ji pramerkė akis, atsargiai apsižvalgydama, bet nieko nepamatė. Vis dėlto kaitroje ištirpstanti merginos rega ją gerokai apgavo ir greitai ši išgirdo sausą, kietą žmogaus balsą, lydimą vienas paskui kitą vis garsėjančių šūksnių. Evelina įsitempė, pasiruošusi bėgti nuo ją bauginančio garso šaltinio, bet greitai to nė nebereikėjo daryti. Masyvi figūra it žaibas išniro iš spalvingų krūmynų, privertusi merginą gerokai krūptelėti. Kai ši jau prasižiojo, ketindama paklausti, kas privertė šį taip greitai bėgti, netikėtai patys kaltininkai išniro iš krūmokšnių. Supratusi, kad tai ne kas kita, o vilkai, Evelina sustingo vietoje; ji nė negalėjo pajudėti, kojos, rodos įaugo į žemę. Laimei, čaižus vaikino balsas ir tvirta ranka privertė ištrūkti iš netikėtai sustabdžiusios transo būsenos ir ši, nė nežvilgtelėdama atgal, pasileido bėgti tiek, kiek leido kojos.
- Iš kur jie atsirado?! - ši bėgdama sukliko, laiku peršokdama per nuverstą medžio kamieną. - Jie suės mus gyvus!

-Tikrai? O man atrodė, kad žaidžiam gaudynių!-riktelėjau, peršokdamas per mažą duobę ir temptelėdamas bėgančią merginą dar stipriau, tarsi ragindamas neatsilikti. Mano mintys ūžė, klykė, rėkė viena ant kitos, siūlydamos begales mūsų kailius išgelbėsiančių išeičių. Tačiau kiekviena iš jų man nei tiko nei patiko, vien dėl to, jog tai buvo viskas, ko iš manęs tikėjosi organizatoriai. Lipimas į medžius, vilkų išžudymas ar kažkas panašaus. Vieną akimirką net galvojau kaip nors įkalinti vilkus Kornikopijoje, deja, labai greitai suvokiau, jog jie taip pat to tikėjosi. Jie norėjo fizinės kovos, jie norėjo tikro ir neabejotino pasipriešinimo arba panikos kupino pasidavimo. Bet aš buvau Samuelis Brownas, žmogus, kuris nekentė buvimo vidutinybe. Aš norėjau kovos, kuri priverstų ne tik mane, bet ir juos pasukti smegeninę.
Po dar kelių minučių pradėjau jausti, jog reikia vis daugiau jėgos tempiant Danielę, nes ši, bent jau mano suvokimu, nebuvo pratusi prie panikos ir noro gyventi pripildyto bėgimo. Jos laikas seko ir trumpą akimirką manyje iškilo noras stumtelėti merginą atgal ir atiduoti ją urzgiantiems vilkams, bet aš labai greitai persigalvojau nes suvokiau, jog organizatoriai mus suvedė ne tam, kad vienas iš kart mirtų nuo kito rankos, taigi buvo galimybių, jog jie paliks ją ramybėje ir toliau kankins mane. Ir štai taip, begaliniam mano nusivylimui, liko viena vienintelė idėja, kuri labai laisvai galėjo tapti mūsų pražūties kaltininke.
-Iš anksto noriu pasakyti, jog to dažniausiai nedarau prieš tai nesužinojęs merginos vardo!-sušukau, bandydamas perrėkti kvailą beždžionę ir vilkų kauksmus, neslėpdamas lūpas iškreipusio pašaipaus vypsnio.
Tada aš staigiai sustojau, trūktelėjau laikomą merginos ranką ir, prisitraukęs vaivorykštę primenančių plaukų savininkę artyn, pabučiavau.

Ji buvo visiškai išsekusi. Nors ilgas bėgimas siaubingai vargino kojas ir kiekvieną sekundę apie nenumaldomą nuovargį išdavė krūtinėje beprotiškai plakanti širdis, kitas faktorius privertė merginos kūną visiškai pasiduoti, kai atrodė, jog nevaldoma jėga ims ir be sąžinės įtrauks ją po žeme - tai buvo aiškus supratimas, kad nėra jokios galimybės ištrūkti. Iš pradžių Evelina supanikavo, ji pradėjo karštligiškai dairytis į šalis, margoms plaukų sruogoms užkrentant ant vienos veido pusės, todėl sulėtėjo ne tiek merginos kvėpavimas, kiek tempas, kojoms prarandant paskutines kruopščiai kauptas jėgas. Nors Evelinos kūnas atrodė visiškai paliegęs ir nusilpęs, ji negalėjo neužčiuopti tylaus balselio galvoje, kuris ne tik ragino nesustoti, bet ir išnaudoti išteklius tos jėgos, apie kurią ši anksčiau nė nebūtų susimąsčiusi, tad Evelina, dar kartą giliai įkvėpusi, apsigręžė ir pasispyrusi stipriau šovė į priekį, nenorėdama, kad taptų nei ją besivejančiu plėšrūnų vakariene, nei sočiais pietumis.
Peršokusi per dar vieną po kojomis paklydusį rąstą Evelina negirdėjo nieko, neskaitant tylaus, pavojingo urzgimo, kurio savininkai, panašu, su kiekviena sekunde buvo vis arčiau. Prabėgomis tarp plačių medžių šakų prasibraunanti beždžionė, grėsmingai iššiepusi iltis, situacijos taip pat nei kiek nepagelbėjo, o tik ją pablogino, kai ši, iššokusi iš tankmės, grakščiai nutūpė ant žemės, priversdama merginą šūktelėti. Evelina nė negirdėjo, ką šaukė greta bėgantis vaikinas, mat jos akys tebuvo įsmeigtos į artyn judantį padarą. Ji staigiai sustojo, ketindama apsigręžti ir mauti atgal, bet tai, kas nutiko sekundžių bėgyje, ją paliko visiškai šokiruotą.
Kai ji pajuto svetimas lūpas ant savo lūpų, visiškai sustingo, išplėsdama akis ir, panašu, pamiršdama, kaip reikia kvėpuoti. Nors kojos atsisakė paklausyti ir pajudėti, atsiplėšti nuo taip įžūliai prišokusio šviesiaplaukio blaivus protas, užsilikęs tolimiausioje pasąmonės kertelėje, liepė nekrustelėti tol, kol plėšrūs gyviai neapsisuks ir nenubėgs atgal. Ji nė negalėjo patikėti, kai, akies krašteliu pažvelgusi tolyn, pamatė stambiais šuoliais prabėgančius vilkus. Urzgesys liovėsi ir Evelina, lengviau atsidususi, plėšte atsiplėšė nuo priešais ją stovinčio vaikino, tik dabar, nebeveikiama aklos baimės, pradėdama suprasti tikrąsias vilkų pabėgimo aplinkybes.
Gaudydama kvapą ir jusdama, kaip oro reikalaujantys plaučiai traukia gyvybės syvus į save, mergina delnu prisidengė gerklę; ji jautėsi taip, tarsi ši, vaikoma plačių oro gurkšnių, būtų visiškai išdegusi. Tuomet, kai kelios minutės prabėgo tarsi ištisa valanda ir ši vėl atgavo balsą, Evelina padarė tai, ką jos rankos prieš kelias akimirkas atsisakė daryti: suspaudusi dešinį kumštį ir plačiai užsimojusi ši iš visų jėgų šėrė šviesiaplaukiui per veidą.

Jaučiausi taip, lyg bučiuočiau plytinę sieną. Mergina stovėjo sustingusi, nustebusi, įsitempusi, o ant savų lūpų aš nemaloniai jutau vieną iš jos miško uogom kvepiančių (nėra už ką) spalvotų plaukų. Labai nesunku buvo suvokti, jog nei vienas nesijautėme maloniai, net jei ir buvau gražiausias vaikinas šioje Dievo pamirštoje skylėje. Deja, šis širdį virpinantis momentas buvo skaudžiai nutrauktas nedėkingo merginos kumščio, kuris labai dailiai susijungė su mano žandikauliu ir metė mano galvą į šoną. Skausmas nusirito manuoju kūnu, bet prie jo aš buvau beveik pripratęs, taigi po sekundės mano pirštai jau buvo apglėbę vis dar ištiestą vaivorykščių princesės riešą. Žaibiškai aš užlaužiau abi jos rankas ir, lūpoms persikreipus į pašaipų, ledinį vypsnį, aš stumtelėjau poniutę į priekį, priremdamas ją prie medžio. Tada lengvai papūčiau į jos pakaušį, taip patraukdamas jos visur lendančius plaukus sau nuo nosies.
-Ir būtina tau viską sugadinti tą pačią akimirką kai aš buvau pradėjęs tikėti meile,-ramiai, šaltai nusijuokiau, o mano balse nuaidėjo suvaidinta liūdesio gaidelė.-Aš ką tik išgelbėjau tavo gyvybę, princese. Galėtum kiek švelniau rodyti dėkingumą,-sušnabždėjau prie pat jos ausies, stipriau spustelėdamas merginos rankas, tačiau ne tiek, jog ypatingai skaudėtų.

Evelina to akivaizdžiai nesitikėjo. Kai stiprios šviesiaplaukio rankos apglėbė jos riešus ir su nesuvaldoma jėga apsuko ore, merginos veidas persikreipė į toli gražu ne pačią žaviausią skausmo mimozą, lūpoms kietai susispaudžiant į tiesią, pykčiu pulsuojančią liniją. Nors skaudėjo ne tik užlaužtas rankas, bet ir grėsmingai tvinksinčius dešiniosios rankos pirštus, taip maloniai paženklinusius vaikino veidą, greitai visas pasitenkinimas išgaravo it dūmas, kai šios veidas kone susitrenkė su gruoblėtu medžio kamienu. Pykčio kupinas šnypštimas prasiveržė pro suspaustas Evelinos lūpas, margaspalviams plaukams, genamiems lengvo vėjo, besidraikant į visas puses.
-  Tu aklai žaidei mūsų gyvybėmis, nėra kuo didžiuotis.- Ji tyliai sušnypštė, pabandydama pasukti riešus į vieną, kitą pusę, bet visos pastangos buvo bergždžios. - Ką sau galvojai? Bučinys? Toks tavo grandiozinis planas? Kas toliau? Pamėginsi kalbėtis su vilkų gauja, gražiai paprašysi juos pasitraukti? Patrauk rankas, po galais! - kalbėdama Evelina pasimuistė dar kartą, tik šį kartą kiek stipriau, taip priversdama kūną nemaloniai, mėšlungiškai susitraukti. - Paleisk, man skauda!

Tyli, pašaipi šypsena suvirpino mano lūpą, tačiau jos nepaliestose akyse sužibo šaltos ugnelės.
-Mūsų gyvybėmis žaidžiama jau seniai, princese, aš tiesiog labai nelinkęs tradiciškai prisidėti prie šio kvailo žaidimuko. -sušnabždėjau prie pat jos ausies.
Mano širdis keistai daužėsi, o gerklėje sproginėjo spaudžiamas juokas. Adrenalinas vis dar pulsavo venomis, kuriose mano kraujo ūžimas, rodos, atsiliepė užburiančiam miško šnabždesiui, kurį kėlė šiurpą šaukiantis vėjas. Tačiau mano sieloje tvyrojo tyla ir šaltis, nepaliesti akių temdančio pykčio ar praeities iššaukto skausmo. Išsižadėjau tų emocijų jau seniai, dar tada, kai buvau tik vaikas, jau nešantis amžiaus neklausančių nuodėmių naštą.
-Prisimink, kad persvara niekada nebūna mūsų pusėje, princese,-nusijuokiau ir, paleidęs merginą, apsisukau ir pradėjau lėtai eiti tolyn, nerūpestingai susikišęs rankas į kelnių kišenes bei švilpaudamas kvailą, vaikišką dainelę.

Evelina giliai įkvėpė, kuomet vaikino gniaužtai, stipriai spaudę prie kieto medžio kamieno, atsileido, palikdami ją vieną. Sučiaupusi lūpas ir susiraukusi ji pervėrė tolyn einantį vyruką lediniu žvilgsniu, spalvingoms plaukų sruogoms, genamoms lengvo pietų vėjo, besidraikančioms į visas puses. Pyktis, kokio anksčiau niekada nebuvo pajautusi, kunkuliavo viduje, užkariaudamas kiekvieną ląstelę, ir ši vos susivaldė netreptelėjusi koja. Užuot tai padariusi, genama ne sveiko proto, kuris šaukte šaukė eiti paskui šviesiaplaukį kompanioną, Evelina pasidavė ją viliojančiam aklam užsispyrimui, apsigręždama ir šaudama į lapų tankmę.
- Kvailas, išprotėjęs, dažytas blondinas,- ši murmėjo, rankomis dengdamasi nuo plačių medžių šakų, tik ir besikėsinančių išakėti veidą. Akivaizdu, kad mergina neturėjo nė menkiausio suvokimo, kur deda kojas, bet kažkas, ko negalėjo suvokti, ragino eiti šiuo keliu, - kaip ir nenoras bendradarbiauti su ją kone užpuolusiu bepročiu, nekenčiančiu taisyklų - tad Evelina nedvejojo, o sukandusi dantis, kartas nuo karto piktai prunkštelėdama, skynėsi kelią į priekį.