.

Pirma pasukdama į vonią aš palindau po dušu ir švariai išsiploviau galvą, suvyniodama plaukus į rankšluostį ir nesivargindama jų džiovinti. Persirengusi į savo seną, pilką, labai paprastą pižamą aš lėtai įėjau į savo, jaukų, mėlyna spalva išdažyta kambarį, numargintą mažų, sidabrinių žvaigždynų, kurie maloniai šviečia tik išjungus šviesą. Pasikabinusi odinį švarką ir kažkur į kampą numetusi savus batus, aš užmečiau nuo plaukų patrauką rankšluostį ant prie durų esančių kabliukų, išpurčiau vis dar drėgnas, šviesias garbanas, mažu, stalčiuje laikomu akmenuku prirėmiau Vilkui priklausančius pinigus prie naktinio, tamsios medienos staliuko ir pagaliau griuviau į savo lovą. Stebeilydama į tamsias lubas, aš išjungiau šviesą ir tyliai nusišypsojau, žvelgdama į žvaigždes, trumpam pamiršdama siaubą, kuris turbūt taps nuolatine mano dienos dalimi, jusdama cukrų savo skrandyje, sesers juoką ausyse ir šilumą širdyje. Taigi nieko nuostabaus, jog suskaičiavus vos trečdalį žvaigždučių, mano galva nusviro ir aš panirau į saldų, gilų miegą, apsupta mėlynų antklodžių bei tylios, šalimais esančios muzikinės dėžutės skleidžiančios melodijos.

Lūkuriuodamas tarp ištystančių ir susitraukiančių gūdžios nakties šešėlių, rankas nerūpestingai susikišęs į tobulai išlyginto švarko kišenes, o akimis sekdamas bukas juodai lakuotų batų nosis, Metju tebuvo dar vienas neramios nakties pakeleivis, nusprendęs įtraukti gaivesnį oro gurkšnį. Visiškai neskubėdamas, rankas vis dar laikydamas tarp švarko klosčių, sekdamas ant riešo skubančias sekundes ir kone pasišvilpaudamas jis sekė niūriu užkampiu, čia pat išlįsdamas priešais reikiamą langą. Nusprendęs, kad nėra nei reikalo, nei noro brautis pro stiklinį langą ir dar susitepti batus, Metju tuo pačiu nerūpestingai lipšniu žingsniu perėjo per visą daugiaaukščio laiptinę, stabtelėdamas prie medinių durų. Vėlei akimis nusekdamas laikrodį, it ko nekantriai laukdamas, Metju nė nemirktelėjo, kuomet skaitmeninis, raudonai šviečiantis rodiklis kuo gražiausiai sužaliavo, durims lengvai prasivėrus. Slėpdamas lūpose žaidžiantį kreivą vypsnį, įeidamas į vidų Metju pajuto saldumo ir rūgštumo tvaiką, sumišusį viename gausme. Pernelyg nesidairydamas, tiksliai žinodamas, kur dėti kojas, jis pasuko į dešinę, delnu pastumdamas paskutiniąsias duris. Akys nusekė žvaigždėtu kambario skliautu, kol nesustojo prie liaunos, trapios merginos figūros lovoje, susisukusios tarp patalų taip, tarsi iš jų niekada nenorėtų išlįsti. Žiūrėdamas, kaip ši neramiai pasimuistė ir puikiai žinodamas, kas blaško jos miegą, Metju įsmeigė akis į laikrodį, skaičiuodamas paskutines sekundes. Ketvirta valanda ryto. Joms prabėgus, klykiantys kelių žadintuvų garsai driokstelėjo per visą kambarį ir Metju kilstelėjo rankas, laikydamas kibirą ledinio vandens, - kuriuo spėjo apsirūpinti pakeliui iki šio kambario - kurį be jokių ceremonijų išvertė ant pašokusios merginos, mėginančios suprasti, kas visą naktį, aidint lavinai žadintuvų, trukdo sudėti bluostą.
- Labas rytas, panale Hathaway. - Jis prabilo tyliu, akmeniniu balsu, nuleisdamas rankas. - Vėluojate.

Išvarginta prakeiktų žadintuvų ir visiško nesuvokimo kas vyksta, aš sapnavau klounus ir šikšnosparnius ir apskritai visokio plauko pabaisas, tačiau viskas pasisuko žymiai blogesne linkme greičiau nei galėjau tikėtis.
Sapnavau šokius, milžinišką puotą, tokią, kokios gyvenime nesu mačiusi. Buvau apsirengusi nuostabia, sidabru tviskančia suknele ir veik skendau nuostabioj, smuikų ir fortepijono skleidžiamų natu harmonijoj. Ir tada, be jokio įspėjimo, viską užliejo siaubingas, nekenčiamas vanduo.
Aš skendau. Aš dusau. Aš miriau.
Mano kūnas aptirpo nuo šalčio, akys paniškai atsivėrė ir lūpos pradėjo gaudyti plaučių nesiekiantį orą. Springdama ir kosėdama, jau dabar virpėdama iš šalčio aš susilenkiau ir pradėjau kosėti, bandydama pašalinti prakeiktą vandenį iš savo sistemos.
-Poseidone švenčiausiasis,-sušnabdžėjau vis dar gaudama orą ir staigiai pasukau galvą, įsistebeilydama į Didelį Piktą Vilką, nežinodama ką pasakyti ir apskritai nuo ko pradėti. Miego trūkumas puikiai jautėsi, šaltis privedė prie nevaldomo, skausmingo drebėjimo, o milžiniškas vyro šešėlis nė kiek nepadėjo. Žinojau, jog turėjau prieštarauti ir pykti, tačiau vis dar apimta skendimo baimės aš tik pasisukau ir panardinau savo pirštus į permirkusius plaukus, tyliai primindama sau kad aš kvėpuoju, kad viskas gerai, kad mano kūnas tvirtai remiasi į sausumą, be jokio tikro mirties pavojaus. Tačiau davusi sau tik kelias sekundes aš lėtai patraukiau peršlapusią antklodę ir nuleidau virpantį savo kūna ant žemės, apsikabindama pečius rankomis ir žvilgtelėdama į Vilką, tarsi klausdama kas toliau, iš visų jėgų stengdamasi neleisti baimei viešpatauti.

Stovėdamas vos keli žingsniai nuo merginos lovos, tarsi pasirūpindamas, kad įsiutinta tokio nuostabaus rytinio pasveikinimo šviesiaplaukė nesugalvotų kibti į atlapus, Metju jau tuščią kibirą, kuris prieš kelias sekundes buvo sklidinas ledinio vandens, pastatė ant žemės, tvarkingai sunerdamas rankas. Galėjo atrodyti, kad jis nė nebūtų sumerkęs akių - atrodė visiškai taip pat, pasitempęs, įsivilkęs į vienspalvį juodą kostiumą, spinduliuojantis visiška antipatija aplinkiniams žmonėms ir realiai rūpindamasis tik savo paties gerove. Nunarinęs žvilgsnį ir žiūrėdamas į merginą, kuri sunkiai gaudė orą ir, atrodo, netgi pradėjo dusti, beviltiškai besidairydama į šalis, jis primerkė akis, žinodamas ar bent jau numanydamas, kad tai nėra normali ar natūrali reakcija į šalto vandens gūsį. Kietai sučiaupdamas lūpas, bet nieko nesakydamas šiuo klausimu, o paprasčiausiai užslėpdamas jį tolimiausioje pasąmonės kertėje, Metju vėlei nužvelgė iš šalčio virpantį šviesiaplaukės kūną, pasitraukdamas į šalį ir leisdamas jai praeiti, kad ši galėtų įsmukti į vonią ir bent kažkiek apšilti. Juk visiškas beširdis jis nebuvo - davė žodį merginos tėvui, kad ši atsipirks viso labo lengvu peršalimu ir iš skausmo nervingai besitraukiančiais raumenis. Galbūt ir keliomis mėlynėmis, nieko negali žinoti.
- Turi penkias minutes,- pridūrė, trumpam pasekdamas ant riešo prisegtą laikrodį. - Patariu paskubėti.

Sugebėdama tik dėbtelėti į milžiną, aš greitai šmurkštelėjau prie spintos, susiradau patogius rūbus ir įsmukau į vonią, vis dar praradusi kalbos dovaną. Išsigręžusi plaukus,  greitai juos apdžiovinusi rankšluoščiu bei surišusi į tvirtą kuodą aš kaip tik galėdama greičiau persirengiau, nekęsdama savo pirštais mane apvyniojusio šalčio. Ir nors už ledinį vandenį blogiau buvo ne daug dalykų, Metju Oliveris Hawkinsas visu šimtu procentų buvo vienas iš jų. 
Akimirką aš sustojau, skaičiuodama likusias dvi minutes ir pažvelgiau į veidrodį, sutikdama iš baimės išblyškusius skruostus ir neramias akis. Taigi giliai įkvėpiau ir užsimerkiau, leisdama virpančiam kūnui nusiramindi, įteigdama sau faktą, jog šiandien nėra paskutinis mano vakaras ir jog aš esu išgyvenusi ir blogesnius dalykus nei Didelis Piktas Vilkas. Ar šiaip ar taip bent jau turėjau šansą išsiaiškinti bent kelias smulkmenas apie paslaptingąjį Hawkinsą.
Likus vos minutei aš išėjau iš vonios ir grįžau į kambarį, greitai susiradau patogius kedus ir mikliai suraišiojau raištelius. O tada atsistojau, susigrūdai rankas į kišenes ir kritiškai pažvelgiau į Metju

Kritiškai vertindamas visą bendrą situaciją ir kantriai laukdamas, kol mergina susimaus ir vonioje praleis mažiausiai pusę valandos, mėgindama įsipinti tas raudonas, vakar vakarą akis gerokai erzinusias gėles, Metju buvo daugiau mažiau nustebintas, kad šviesiaplaukė iš vonios išlindo likus lygiai minutei iki skirto laiko pabaigos.
Nuleisdamas ranką, kuria sekė paskutiniąsias penkias minutes, jis prabėgomis nužvelgė priešais akis kone iššokusią merginą, taip įsitikindamas, kad ši nesvyruoja ir nesiruošia čia pat vėlei nusnūsti. Nieko netardamas, bet puikiai žinodamas, kad bent be didesnės nuovokos, o greičiau gelbėdama savo pačios kailį, mergina paprasčiausiai seks iš paskos, pernelyg nešnekėdama ar bent jau tyliai besiskųsdama ir bereikšmiai burbėdama, Metju nėrė pro kambario duris, nė neatsigręždamas pasižiūrėti, ar ši seka iš paskos.

Tiesą sakant, aš visiškai ignoravau Metju ir tamsoje vis matomą, milžinišką jo siluetą. Mano mintys sugebėjo tik kovoti su kiek tik įmanoma greičiau žudoma ir dusinama baime, kuri taip nenorėjo paleisti sustingusio, veik nepastebimai virpančio mano kūno. Taigi kai Metju pajudėjo iš vietos aš tik giliai įkvėpiau ir pradėjau greitu žingsniu sekti vyrą, nenoromis persekiojama vandenyno vaizdų

Mano širdis daužėsi lipant pro tą kvailą, milžinišką langą, kuris buvo taip aukštai šitame dideliame, kvailame name. Kodėl jie nusprendė padaryti langus taip aukštai? Apskritai kodėl jie nusprendė daryti tokius didelius namus? Ir kodėl aš apskritai nusprendžiau čia belstis? Ak, taip. Manoji Mimi. Mažas paukštukas, įkalintas jos pasipūtėlio tėvo, kurį laisvalaikiu mėgau įsivaizduoti su dideliu pilvu ir penkiais pagurkliais. Mieloji vagilė, kurios nemačiau daugiau nei septynis mėnesius, būtent dėl įsivaizduojamai pilvoto jos tėvo ir šitos kvailos įstaigos, kuri buvo tokia pat kvaila kaip ir langas, per kurį bandžiau lipti. Velniop juos visus.
Melsdamasis, jog nepažadinčiau vijurką primenančios Jos sesers, kurią mačiau tik iš toli, aš pradėjau kelti antrą koją per lango rėmą ir po kelių sekundžių tikslingai nušokau ant žemės, iš visų jėgų stengdamasis sukelti kuo mažiau garso, kelias sekundes neišdrįsdamas kvėpuoti. Vis dėl to, mano nusileidimas nebuvo toks jau švarus kaip visad, nes vos neišsitėškiau ant nosies, tačiau po sulaikyto alsavimo ir vos kelių akimirkų svyravimo, aš jau pilnai atsistojau ant kojų ir apsižvalgiau, o mano kūną užliejo šiluma.
Šis kambarys atrodė būtent taip, kaip aš ir įsivaizdavau, taip, kaip Maja, gulėdama ant stogo, apipasakojo savo svajonių kambarį.  Sienas puošė žvaigždynai, viskas skendėjo karališkam mėlyje, o dailia jos rašysena parašytos frazės ant melsvų lapelių kabėjo tiesiai prie jos lovos. Ore veik tvyrojo smulkiosios merginos kvapas, primenantis vasaros naktis ir laukinį vėją. Mano nuomone, Elanora visada kvepėjo kaip laisvė, nors ji tą patį sakė apie mane. Vien šviesių plaukų prisiminimas sukėlė šypseną mano veide, tačiau ji dar labiau praplatėjo dar kartelį apsižvalgius ir atpažįstant kiekvieną šio kambario detalę kaip dalelę Jos.  Vis dėl to mano širdį ėdė nerimas, nes mažės kambaryje nebuvo. Jos patalai buvo sujaukti, atrodė, jog ji skubėjo, o patikrinus spintą suvokiau, jog neliko paprasčiausiu jos rūbų, kurie dažnai buvo skirti treniruotėm ar paprastiems darbams. Velniava.
Deja, man neliko nieko kito, tik užmerkti akis, atsiremti į tolimiausią sieną ir laukti.

Tolstant nuo Hawkinso namo mano žingsniai pradėjo lėtėti, visiškai nepaisant kūną čaižančio ledinio lietaus. Vyro marškinių sagą įsidėjau į kišenę ir šąlančiomis rankomis apsikabinau drebantį kūną, prieš tai pasileisdama plaukus ir bandydama nuraminti savo nervingą šnopavimą. Bandžiau suvokti ką Vilkas žinojo apie Tamenį, ką žinojo apie jo likimą. Ką žinojo apie mane. Instinktyviai nusipurtydama aš pamažu priėjau prie mano ir Lulu namo ir veik nejuntamais pirštais lėtai atsidariau duris. Įėjusi į vidų iš kart į šoną numečiau varvančius batus, o pirštus priglaudusi prie lūpų pūstelėjau šilto oro. Nors visas mano kūnas drebėjo, aš iš visų jėgų stengiausi tai ignoruoti, nekreipdama dėmesio nei į gerkle kylantį kosulį nei į jau bėgančią nosį. Nieko nelaukdama aš pasukau į bendrą vonios kambary, kuriame buvau įpratusi palikti bent porą treningų ir šiltų megztinių. Net ir persirengusi aš vis dar drebėjau, tačiau buvo bent kiek šilčiau, taigi užsimovusi pūkuotas, tamsiai mėlynas kojines aš lėtai pajudėjau savo kambario link. Tačiau vos tik uždariau duris ir teikiausi apsižvalgyti, mano širdis vėl atsirado mano gerklėje, o visi žodžiai išnyko iš galvos, atpažįstant tamsoje skendintį pavidalą kuris staigiai pakėlė galvą. Negali būti. To negali būti. Bet tamsūs Jo plaukai, kaip visad krintantys ant akių tačiau Jo niekad nepataisomi, sakė kitaip.
Akimirką tarp mūsų tvyrojo visiška tyla, tarsi nei vienas negalėjo patikėti matomu vaizdu. Kambaryje galėjai girdėti krintant adatą, o galbūt net gretimame kambaryje miegančios Lunos kvėpavimą. Atrodė jog pasaulis sustingo, sustojo, įšalo vienoje akimirkoje, kuri buvo per gera, jog būtų tiesa. O tada viskas sugriuvo, šalin vejamas ilgesys trenkė visu smarkumu, o pastarųjų mėnesių siaubas ir baimė apsuko protą. Ir štai po šių sekundžių užteko vieno įkvėpimo, jog pradėčiau kūkčioti ir aplink nieko nematydama pulčiau į priekį, visa savo esybe įsikibdama į jau laukiantį Tamenį, kuris greitai mane apsuko ir panardino nosį man į plaukus, suspausdamas taip stipriai lyg sakydamas, jog daugiau niekada nepaleis. Viena po kitos mano skruostu ritosi palengvėjimo ir nuostabos ašaros, kurios sumišo su vaikino virpančiu kvėpavimu, visam aplinkiniam pasauliui nublankstant ir liekant tik mudviem. Kad ir kaip norėjau, negalėjau sustabdyti Jo marškinių tildomų kūkčiojimų, o jusdama šiltas, raminamas jo rankas atrodė, jog tuoj apalpsiu nuo staigaus emocijų pertekliaus. Pažįstamas laisvės kvapas atrodė lyg vienintelis gyvybės šaltinis tamsiame kambaryje, o linkstančios kojos privertė mus abu atsidurti ant žemės, tačiau vis dar vienas kito glėbyje.
Aš norėjau šnabždėti jo vardą, norėjau klausti kas vyko visus šiuos mėnesius, norėjau rėkti ir spiegti ir klykti ir juoktis, tačiau neturėjau jėgų, neturėjau žodžių, turėjau tik bangą, kuri pagaliau sulaužė stiprybės užtvanką, pagaliau leido man prisiminti, kaip be galo man trūko šio tamsiaplaukio. Vis dar negalėdama patikėti, jog jis čia pat, po mano pirštais, aš stipriai spustelėjau nesuvokdama, kokiu būdu jo pirštai palaimingai glosto mano plaukus, o lūpos šnabžda raminamus žodžius.
Ir tą akimirką aš supratau, jog visus šiuos septynis mėnesius buvau skausme, nors pati to nesuvokiau iki tos akimirkos, kai jis nuslūgo.

Ji čia. Mano rankose. Mažoji vagilė, kurią mylėjau visa savo širdimi. Dėl nežinia kokios priežasties peršlapę jos plaukai ir virpantis kūnas dabar sudarė visą pasaulį, viską, kas buvo gera ir gražu. Su kiekvienu įkvėpimu jusdamas pažįstamą laisvės dvelksmą norėjau kaukti iš laimės, tačiau kartu nenorėjau judinti nė vieno savo raumenėlio, drebančiomis rankomis laikydama mažą, liekną jos kūną. Šnabždėdamas jos vardą ir visus įmanomus paguodos žodžius, klausiausi prislopintų jos kūkčiojimų vis dar negalėdamas patikėti, jog vėl ją jaučiu, vėl ją matau, vėl ją liečiu. Nežinau kiek laiko taip sėdėjom, kvėpuodami vienas kito šiluma, gyvendami vienas kito širdies plakimais, pamiršdami savuosius.
-Viskas gerai. Dabar jau viskas gerai, Zylut,-sukuždėjau jai į ausį, sulaukdamas greito ir tikslingo linktelėjimo, merginai labai nesėkmingai bandant suvaldyti savo ašaras.-Lulu namie?-dar vienas linktelėjimas. Prispaudęs lūpas prie merginos pakaušio leidau sau taip pabūti dar kelias palaimingas minutes, o tada labai atsargiai paėmiau Mimi į rankas ir priėjęs prie durų jas užrakinau. Išvargusios jos rankos apsivijo mano kaklą, tarsi amžiams atsisakydamos paleisti, man labai lėtai ir kaip tik galima atsargiau judant Elos lovos link. Nepaleisdamas merginų iš rankų aš mikliai nusiaviau batus, o tada lėtai paguldžiau ją, visą laiką nepaleisdamas jos rankos, tarsi bandydamas įtikinti, kad nesiruošiau jos palikti. Palikdamas odinį savo švarką ant netolimais stovinčios kėdės, aš pat atsiguliau šalia Mimi ir greitai mus užklojau, bandydamas kuo greičiau sušildyti mažąją blondinukę, kuri vis dar gąsdinamai drebėjo. Visą tą laiką mane stebėjusi mergina leido sau užmerkti akis ir sunėrė savo pirštus su manaisiais. Mano sielą užplūdo ramybę, kurią gali jausti tik namuose, tik su tais, kuriuos myli be lašelio baimės ar abejonių. Kaip darydavom šaltomis naktimis ant stogų, taip ir dabar aš prisislinkau prie merginos ir apsivijau ją rankomis, jai priglaudžiant kaktą prie mano krūtinės, o man panardinant nosį į šlapius jos plaukus. Ir štai pirmą kartą per visą šį pusmetį aš jaučiausi visiškai, nenuginčijamai laimingas, tarsi būčiau radęs savo pamestą norą gyventi šiame mėlyname, žvaigždėmis numargintame kambary. Tarsi būčiau radęs visą pasaulio meilę žaliose, nuoširdumu švytinčiose akyse.