.

Uždarius duris, numečiau savo daiktus ant artimiausio foteliuko ir pradėjau kuistis, negalėdama Metju ištarti nei žodžio. Praėjusį pusvalandį negalėjau nusiraminti dėl prie kaklo prilipusių, išsitaršiusių plaukų, taigi bent man nebuvo labai keista jog, neradusi žirklių, paprasčiausiai sudribau ant žemės priešais į sieną atremtą veidrodį ir su savu peiliu pradėjau po truputį pjauti plaukų sruogas, bandydama gilininti savo kiek trūkčiojantį, emocijų neraminamą kvėpavimą. Ir štai, su kiekviena maža sruoga, jis pradėjo lygėti ir rimti.
-Metju Oliveri Hawkinsai, aš tave myliu, bet turi man daug ką papasakoti, nebent ryte nori pabusti su nauja šukuosena,-aštriam balso tonui aš neturėjau energijos, tos kelios valandos egzistuojant tik pavojaus paieškų rėžime mane išvargino, o dabar, jau spėjusi apžiūrėti visus langus ir įmanomus pabėgimo taškus, ką kalbėti apie patogiausias vietas kambaryje atremti puolimą, kalbėjau švelniai, nenuleisdama akių nuo veidrodžio, bandydama bent savo balsu išaiškinti, jog nesigailiu nė vieno savo žingsnio. Galbūt apie savo pasirinkimus ir įmanomus kelius vos tik Metju įėjo į mano kambarį aš per daug ir negalvojau, bet šią akimirką negalėjau suvokti, apie ką ten reiktų mąstyti. Ėjau ten, kur ėjo Metju, nes žinojau, jog jei galėtų, jis bandytų daryti taip pat. Man viskas buvo aišku.-Tiesa, turėsi padėti su galu,-šyptelėjau kilstelėdama peilį ir grįždama prie savo labai lėto apsikirpimo proceso.

Kone su jėga pro duris prastumtas tamsiaplaukis karys dar niekada nesijautė toks saugus ir ramus keturių sienų apgaubtame kambaryje. Galvoje šleikščiu ir netikėtu pavidalu tebeišnyranti žudikiška Karmenos figūra vertė kūną nemaloniai įsitempti, tačiau net ir norėdamas Metju negalėjo numaldyti pasąmonėje įsirėžusios nerimo gaidos: viskas vyko pernelyg greitai, pernelyg neplanuotai...pernelyg nenatūraliai. Viskas sukosi taip greitai, kad, vienai žiniai lenkiant kitą, Metju iš tiesų net neturėjo laiko atsikvėpti, atsisėsti ir tiesiog pagalvoti, bent sekundei.
- Ar prisimeni vieną žaidimą,- galiausiai prabilęs ir stebėdamas oru besisukančias ir ant žemės lėtai nusėdančias plaukų sruogas, Metju išvargusiu ir permirkusiu kūnu pasirėmė kietos sienos ir lėtai, giliai atsikvėpė, kiek nusišypsodamas. – Dešimt klausimų? – pats Metju puikiai prisiminė. Bet labiau nei pačius atsakymus tamsiaplaukis nesąmoningai įsiminė kiekvieną atsargų, protarpiais netgi įtarų Abigailės žvilgsnį kiekvieną kartą jam atsakant. Tąkart Metju sumelavo galbūt vieną, antrą kartą – bet netgi tas melas atrodė sąžiningas. – Nemanau, kad galiu papasakoti, bet galiu atsakyti. Man reikia, kad paklaustum, Abi.
Metju beveik desperatiškai spaudėsi į sieną ne todėl, kad būtų ko nors bijojęs: jis iš tiesų nuoširdžiai tikėjo, kad net ir labai norėdamas nesugebėtų sklandžiai nupasakoti istorijos, kuri net jam pačiam neatrodė tikra. Galbūt – tik galbūt – atsakymai, kurių dar nežinojo, pamažu susiformuos galvoje. Galbūt.

Žvilgtelėjau į Metju, trumpam nutraukusi akis nuo savo susirasto darbo. O tada atkišau jam peilio rankeną, jog galėtų perimti tikrai kiek hipnotizuojantį mano plaukų pjaustymą, norėdama vyrui suteikti bent kažkokios veiklos, kažkokio būdo nors trumpam nukreipti smegenis kitur.
Šypsena pražydo mano lūpose, prisiminus mus, pirmą kartą žaidžiančius tą prakeiktą žaidimą, kurį dar dabar laikiau savo ir Metju santykių kaltininku. Pirmas kartas kai prabilau po šitiek laiko buvo ne tik gąsdinantis, bet ir kuriantis, primenantis tai, ką savyje turėjau būdama dar visai jauna, visą užsispyrimą ir kovą, kuriai mano siela ir buvo auginta. Be Metju niekada nebūčiau viso to susigrąžinus.
-Žinoma,-kryptelėjau galvą, leisdama sau pilnai nusišypsoti, ištiesiant kitą ranką į Metju ir vėl pakviesdama jį ateiti arčiau. Visad pasijautus neužtikrintai užtekdavo šilto vyro žvilgsnio ir dar švelnesnio prisilietimo, jog pilnai pajusčiau po kojomis įsišaknijusį pagrindą. Šį kartą mano pasaulyje niekas nesvyravo, buvau šimtu procentu įsitikinusi savo pasirinkimų teisumu, tačiau tikėjaus, kad panašią paramą galėsiu suteikti ir rudaakiui vyrui. Jo dienas šiuo metu sudarė vientisas chaosas, o aš nesiruošiau būti niekas kitas, tik parama ir, jei tik to prireiktų, kovinė, gynybynė ar puolanti jėga, kurią jis visad turėtų savo pusėje.-Taigi. Kada supratai, kad gan stipriai susimovei ir mane pamilai?

Tiek išgirdęs tamsiaplaukės merginos klausimą, tiek žvilgsnį įsmeigęs į priešais nosį įsibedusią peilio geležtę, sienos besiremiantis karys sutrikusiai, lėtai nusišypsojo, tačiau nieko nesakydamas ir suprasdamas nebylų prašymą apglėbė peilį, įdėmiai įsižiūrėdamas į kiek išdraskytus plaukų kuokštus.
- Iš kur žinai, kad tave myliu? – erzinamai pirštu nikstelėdamas Abigailės smakrą, Metju atsargiai suėmė kelias plaukų sruogas, per šias neužtikrintai perbraukdamas geležte. Metju iš tiesų buvo dėkingas Abigailei, net jei ši tik nesąmoningai nukreipė jo mintis bent kažkiek malonesne linkme. Ir nors žinojo, kad į sprandą šnopuojančių pastarųjų dienų įvykių nenuvaikys, bent akimirkai nuklysti į tolimesnę atminties kertelę dabar buvo daugiau nei malonu. – Negaliu tiksliai pasakyti kada pradėjau tave mylėti. Manau, dalis manęs visada žinojo, kad būsi man ypatinga, kad ir kaip naiviai tai skambėtų,- puse lūpų nusišypsodamas Metju užkabino kitą plaukų sruogą, visą procesą jusdamas kūnu vilnijančią keistą ramybę. – Iš pradžių tavęs gailėjau, labai ilgą laiką. Būti į mirtį traukiančios sistemos dalimi nėra lengva, ir tu tam tikru momentu buvai ideali reprezentacija gyvenimo, kurio negalėjau pakęsti. Norėjau tave...apsaugoti? Išgydyti? Galbūt išgelbėti nuo kažko, ko pats negalėjau suprasti. – bene tyliai prunkštelėdamas Metju padėjo peilį ant žemės, akimis sekdamas švelnų Abigailės veidą. – Susimoviau, nes supratau, kad prieš visus tuos metus kalbėdamas apie pasąmonę temdančią meilę akivaizdžiai kalbėjau apie save. Negaliu sakyti, kad skundžiuosi.- klūpėdamas Metju truktelėjo pečiais, nė nemėgindamas paneigti ir taip akivaizdaus fakto: Abigailė galbūt net pati nežinodama išgelbėjo jį nuo paties savęs, ir už tai jis buvo amžinai dėkingas.- Tu man labai, labai patinki, Smith.

Švelni šypsena tarsi prieš mano pačios valią pražydo maname veide, žvilgnsiu palydint ant žemės krintančias plaukų sruogas ir jusdama vieną po kitos rimstančias mintis. Ši naktis buvo kažkas, ko aš nė velnio nesitikėjau, prasidėjusi nuo skausmingo išdavystės dūrio ir štai dabar pasibaigianti šiluma ir ramybe, kurios buvau išsiilgus. Kaip keista, jog būtent šis šalia manęs esantis žmogus ir leido man pajusti ramybės jėgą bei ką reiškia, kai širdis daužosi tik iš veik paaugliško jaudulio, o ne pavojaus gyvybei.
-Kiek pamenu save Sostinėje, buvau pilnai pasiruošus iškąsti dar vieną arteriją, tik šį kart – tavąją,-nusijuokiau, stengdamasi instinktyviai nepurtyti galvos, jog manasis Metju kreivai nenurėžtų mano plaukų. Lėtai, švelniai atsidusau, mestelėdama žvilgsnį į vyrą.-Turbūt tik su sugebėtum gailėti kažko, kas svaidosi priesaikomis tave pribaigti,-šyptelėjau.-Ačiū už tai. Nesakau, kad man reikėjo pagalbos, bet abu žinom, jog jei ne tu, turbūt dar dabar gulėčiau tryliktos ligoninėj atsisakydama kalbėti, kad ir kokiais sumetimais teko su manim susidurti.
Nauji prisiminimai, užplūdę mintis, tie, dėl kurių vos prieš kelias valandas buvau nutaikiusi ne vieną geležtę į Metju galvą, dar vis ieškojo tikslios savo vietos, mainydamiesi tarp veik neištveriamai ryškių ir staiga vėl išblunkančių detalių. Tačiau užteko klausyti savo atsipalaidavusio kūno, kuris dažnai manąją situaciją išmanė žymiai geriau nei mintyse visad pasiklydusios smegenys, nesigaudančios tarp realybės ir įsivaizduojamų pavojų. Tada viskas buvo aišku. Saugumas, šiluma ir nesutramdomas šypsnis, įsitaisęs mano lūpose, sakė pakankamai.
-Tu man irgi labai, labai patinki, Hawkinsai,-ir šį kart pavardė, taip dažnai svaidoma su pykčiu ar net neapykanta, suskambo švelniai ir meiliai, kaip neįvardintas komplimentas. O tada aš krenkštelėjau, surimtėdama, kažkam panašaus į apgailestavimą sužibant mano akyse.-Gerai. Kitas klausimas. Ką man reikia žinoti? Ir neturiu omenyje ką nori, kad žinočiau, ką tau atrodo, jog privalau žinoti, nes išsigąsiu ir pabėgsiu viską išgirdus ar kad ir kaip visą šitą smalą išsuka tavo galva. Ką man šią akimirką mirtinai reikia žinoti, jog galėčiau tinkamai apsaugoti ne tik save, bet ir tave?

Metju kūnas, išgirdęs klausimą, nevalingai įsitempė. Jis nenorėjo atsakyti. Nenorėjo prasižioti, netgi vienai trumpai akimirkai, nes žinojo, kad nebebus kelio atgal. Bet stipresnis už norą nutylėti – dar ir dar kartą – buvo paprastas suvokimas, kad jam besąlygiškai reikėjo  priešais sėdinčios merginos paramos. Galbūt ji suprastų viską, kas diena iš dienos lėtai draskė Metju iš vidaus. Buvo ganėtinai akivaizdu, kad jis nekentė nežinios – ir su tuo dabar turėjo tvarkytis.
- Jei galvoji, kad viskas yra komplikuota, tuomet įsivaizduok blogiausią įmanomą scenarijų – būtent čia ir esame. – jis pamėgino pajuokauti, bent šiek tiek, mėgindamas nuraminti krūtinėje neramiai plakančią širdį. Tačiau net ir matydamas tamsia plaukų aureole apsuptą švelnų Abigailės veidą ir žinodamas, kad ji niekada neteistų, Metju nieko negalėjo padaryti kaip tik jausti didžiulę kaltę dėl situacijos, kurioje ji dabar yra.
- Mano tėvas yra apsėstas tobulumo idėjos. Visada buvo. – tyliai prabilęs ir lėtai braukdamas palei Abigailės plaukus Metju giliai atsiduso. – Tobula šeima, tobula šalis, tobulas pasaulis...- jis vis dar galėjo girdėti Čarlzo lūpomis tariamus žodžius, aidu atsimušančius net šio kambario sienose. – Tobuli genai – tokia jo pasaulėvaizda. Prisimeni Žaidynėse naudojamus mutantus? Žvėris su priešo akimis ir balsu, šaukiančiu tavo vardą. – žinoma, kad Abigailė nebūtų galėjusi pamiršti net norėdama. Tai siaubinga patirtis, siaubingas vaizdas, ir jis vis tiek prisiminė save, stovintį priešais hologramą, stebintį kaip vienas iš jo šeimos kurtų monstrų drasko gležną kūną pusiau.- Iš to jam kilo idėja. O kas, jei tobula šeima būtų dar geresnė? Jei galėtų būti stipresnė, nepažeidžiama, ilgaamžė? – Metju pasąmonė nesunkiai grįžo į akimirką, kurioje girdimais žodžiais netikinti jo sąmonė tesugebėjo suprasti vieną paprastą dalyką – jis sustos. – Jam pavyko. Kaip visuomet. – tamsiaplaukis karys kaip niekada juto kojas traukiantį sunkumą. Bet jis stebėjo – nei sekundei nenuleido akių – ramų Abigailės žvilgsnį, ir tai tebuvo vienintelis dalykas, kurio dėka lūpomis tariama žodžių lavina taip ir nebuvo nutildyta gerklę spaudžiančios kaltės.
- Čarlzas rado būdą nutildyti visus, kurie apie tai žinojo. Tai pražudė Aurorą, mano mamą ir tūkstančius kitų. Turėjau žiūrėti, ne,- Metju nepajuto, net nepastebėjo kaip gerklę spaudžiantis dusulys persimainė į nebylią, akis graužiančią raudą. – Pasirinkau stebėti ir tylėti kai jis eksperimentavo su Daniele. Mačiau nusivylusį jo veidą kai jo lūkesčiai nepasitvirtino. Jis nepažiūrėjo – net kartą – ir tiesiog nuėjo. – nesėkmė – taip Čarzlas pažymėjo jo sesers gyvenimą. – Ji miršta, Abi. – jis pasakė sau, pirmą kartą, niekada nenorėdamas pilnai to pripažinti. – Ir nieko negaliu padaryti.
Širdies neskaudėjo mažiau pagaliau tai pasakius, netgi atvirkščiai – viskas sekundei sustojo, kūną apėmus akinančiai skausmo bangai. Metju žinojo, kad tai buvo daugiau nei nuovargis, daugiau nei kelios bemiegės naktys ar kartūs lūpas paliekantys žodžiai; tai buvo faktas, kad monstras iš jo košmarų buvo didesnis nei bet kada anksčiau, ir jis nesiruošė sustoti.
- Vakcina, kurią sukūrė, nėra paprasta. Tai aklas žaidimas. Kiek mačiau....tai ne tik visiškai pakeičia genus, tai pakeičia žmogų. – staiga drebulys nebepurtė vėsaus kario kūno. Teliko niūri tuštuma, nenusakomoms Metju akims stebint žvitrų tamsiaplaukės merginos žvilgsnį. – Tam, kad sužinotum, ar tai veikia, reikia sustabdyti širdį. Gali niekada neatsibusti, arba gali atsibusti ir mirti po kelių mėnesių, galbūt daugiau. Tiems, kuriems pasisekė, prieš akis atsivėrė visiškai naujas gyvenimas. Tai pamatęs Čarlzas išplėtė eksperimentų lauką. Jis nori daugiau. Jis nori karių, nori...- Metju pritilo, tik sekundei, prisiversdamas pasakyti tai, kas dar labiau draskė širdį. Skausmas sugrįžo atgal ir dar kartą supurtė šalčio varpomą kario kūną.
- Abi....turėjau išgelbėti tave anksčiau. Atsiprašau.

Negalėjau daryti nieko kito, tik klausyti man sakomų žodžių, smegenims bandant aprėpti jų svorį. Taigi sėdėjau ir klausiau, švelniai, ritmingai kvėpuodama. Sostinė gamino mutantus kiekvienais metais, siundydama juos ant nekaltų, geriau nežinančių vaikų. Ar tikrai taip keista, jog tapau vienu iš jų?
Kryptelėjau galvą, žvelgdama kaip staiga pečius vos siekiančios plaukų sruogos palinksta į šoną ir aidu atsimuša veidrodyje. Mano gyvenime buvo kelios konstantos. Sostinės žiaurumas, svetimo kraujo skonis ant liežuvio galo, nubrozdinti krumpliai, peilio geležtė ir, pasirodo, stojanti širdis. Tylus juokas paliko mano lūpas, man prisitraukiant kelius prie krūtinės ir apkabinant juos rankomis. Maža smegenų dalis dar vis atsisakė tikėti tuo, ką girdėjau, net kai širdis suvokė skambančių žodžių tiesą. Nors tie metai, kuriuos praleidau Sostinėj, kartais atrodydavo išblukę ir susimaišę į vieną neatskiriamą masę, žinojau, jog ne viskas, ką jie man darė, buvo tuščias kankinimas. Atsiminiau kiekvieną ląstelę plešiantį skausmą. Atsiminiau ir kelias adatas. Atsiminiau pakankamai, jog Metju balsas taptų paaiškinimu, o ne tuščiais žodžiais, primenančiais melą. Rodos Mirtis norėjo dar kartą su manimi susitikti. Negalėjau stebėtis. Ji lydėjo mane nuo gimimo, imdama tiek mane supusių sielų tol, kol galiausiai pati tapau jos tarnaite, imančia, kandančia, draskančia. Meluočiau jei sakyčiau, kad ir dabar tai nekėlė man šypsenos.
Tyliai atsidususi aš vėl pažvelgiau į Metju, delnais apglėbdama jo skruostus, savą kaktą priglausdama prie jo ir užmerkdama akis. Leidau sau kelis kartus įkvėpti, informacijai susidėliojant galvoje ir randant savo vietą viso ko sekoje. Tai apsunkino reikalus. Tačiau negalėjau ignoruoti šio pokyčio pliusių. Jei man širdžiai sustojus aš pabusčiau greitesnė, stipresnė, tobulesnė... Tai būtų velniškai patogu.
-Metju,-tyliai tariau, nykščiais glostydama šiurkščią, išvargintą Jo odą,-aš tau atleidžiu. Pilnai, be jokių užslėptų ketinimų. Karas yra karas. Darai tai, ką privalai daryti, ne tai, ką nori. Aš žinau, kad tau sunku. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jautiesi dėl Danielės ir to, kas jai atsitiko, dėl to, kas jai vyksta dabar...-mintyse sužibo išsitaršę Samuelio plaukai. Jis nežinojo, kad ji miršta. Nujautė, taip. Tačiau nežinojo. Lėtai nuryjau seiles, suvokdama, jog jis šito neišgyvens.-Bet dabar tam nėra laiko. Mes judam toliau. Judam į priekį. Yra per daug pavojinga užsisukti kaltėje, kuri nėra pilnai tavo.
Ne, Čarlzas buvo kaltas. Dėl mano košmarų, dėl viso skausmo, dėl mano Metju kančios. Visa tai buvo jo nuopelnas.
-Man atrodo, kad mum metas pailsėti. Rytoj pratęsim šitą pokalbį ir sugalvosim, kaip man patogiausia mirti,-atsilošusi išsišiepiau. Vis tik ne kas dieną gauni numirti ir galbūt prisikelti.-Gerai?

- Abi,- nors nykūs Abigailės žodžiai sekundei nuskambėjo kaip nelabai vykęs pokštas, Metju, net ir norėdamas, negalėjo nuraminti krūtinėje neramiai plakančios širdies. Šiurkštūs rudaplaukio pirštai lėtai apglėbė jo skruostų įsispaudusius delnus, švelniai šiuos sugniauždami. Nebuvo jokia paslaptis, kad priešais stovinčios merginos žvilgsnis, balsas ir netgi kvapas numalšindavo neramiai spurdančią širdį – tik ne šįkart. Tyliai nurijęs skausmingą gniutulą ir pasistengęs nebyliai susirinkti bent kažkiek nuovargio neištaršytus minčių likučius, Metju pažvelgė Abigailei į akis, kartu giliai atsikvėpdamas. – Pažįstu tave. Tikrai. – ar bent tiek tikėjosi – tačiau Metju negalėjo nepastebėti kad ir sekundei prietemoje žybtelėjusių merginos akių. Abigailė, akivaizdu, buvo nenusakomai galvota, ir būtent šią akimirką tai jį mažų mažiausiai gąsdino. – Gali mirti. Prieš pradedant svarstyti galimybę tau pasikeisti, turime atlikti begales testų. Ir netgi jei, sėkmei nusišypsojus, prisikeltum, galimybė, kad iš tiesų nebebūtum savimi, yra tiesiog per didelė. – Metju žinojo, kad Abigailės sprendimas nėra auka; kad ji mielai, gavusi progą, nuspaustų gaiduką jei ne dėl paprasto smalsumo, tai dėl savęs. Ir nors giliai pasąmonėje Metju žinojo, kad priešais stovinti tamsiaplaukė mergina netgi neturi kito pasirinkimo, jis norėjo pasielgti tinkamai, bent kartą.
- Nemanau, kad nusipelniau bent menkos dalies tavo atleidimo, Abi.- Metju nežymiai šyptelėjo, liūdnomis akimis sekdamas jos žvilgsnį. Spustelėjęs smulkius Abigailės pirštus Metju švelniai lūpomis perbraukė per delną, vėlei atsidusdamas. – Bet noriu bent ką nors ištaisyti. Bent pabandyti.
Ji buvo teisi – nors miegas ir panorėjus nebūtų galėjęs nuvaikyti pamėkliškų visos šios dienos nuotykių, jis bent sekundei prilaikys viduje vienas su kita besipinančias ir nė iš tolo negražėjančias mintis. Atleidęs merginos delnus spaudžiančius pirštus Metju šyptelėjo, nužvelgdamas permirkusią Abigailės povyzą. – Eik, palįsk po šiltu dušu. Lauksiu tavęs.

Nusišypsojau, lūpas priglausdama prie Metju kaktos. Dar kart pirštais perbraukdama per tamsius jo plaukus, linktelėjau ir pajudėjau dušo link. Uždariusi duris instinktyviai pasukau užraktą ir giliai iškvėpiau, sutikdama savo išvargusį veidą veidrodyje. Pečius vos siekiantys plaukai įrėmino išbalusį veidą ir šviesias akis. Tačiau negalėjau sulaikyti šypsnio, iškreipiančio rausvas lūpas. Atsukusi dušo vandenį ir palikdama jį bėgti, įrėmiau rankas į kriauklę ir įdėmiai peržvelgiau kiekvieną savo veido centimetrą, tarsi jame slypėtų bent švelnus mano ateities aidas. Deja, manoji ateitis liko tylėti, mintims spėliojant ir kuriant visas įmanomas ateitis, paliekant vos kelias, kurios būtų pažymėtos pergalės šešėliu. Ne. Visi kiti kartai vaizdavo amžiną mano mirtį. Metju išdavystes. Melą.
Tačiau buvo šansas. Man užteko šanso
Žaibiškai išsitraukiau peilį, prikabintą sau prie šono ir priglaudžiau geležtę sau prie kaklo. Vienas dūris, tiek užtektų, jog išsiaiškinčiau tiesą. Įsižiūrėjau į savo atvaizdą, suaštrėjusius veido bruožus, įsitempusius raumenis, pasiruošusius žudyti. Švelniai, tyliai nusijuokiau ir grąžinau peilį į vietą. Ne, dar ne laikas. Jei Metju tikrai sakė tiesą, radus mano lavoną ant svetimo vonios kambario grindų, jam grėsė širdies smūgis. Taigi dar kart šyptelėjau sau ir nusimetus rūbus palindau po šilto vandens srove, nusiplaudama ne tik purvą, tačiau ir tryliktosios apygardos kvapą. Laukia nauja diena.
Išsitraukusi iš savo pagriebtų daiktų vieną iš Metju megztinių ir laisvas, patogias kelnias, išslinkau iš vonios kambario. Per kelias minutes jau buvau įkritus į lovą ir užmerkus akis, susisukus į kamuoliuką tarp Metju ir įėjimo į kambarį, rankose sugniaužusi į dėklą vis dar tvarkingai įdėtą peilį. Greitai mane pasitiko sapnų nevarginamas miegas.
Taip. Laukia nauja diena.