.

Leonardas peržvelgė jaunojo Hawkinso veidą, jo povyzą, o vyro veidą praskaidrino švelni, daili šypsena. Nereikėjo nei lašo pastangų, jog žvilgsnis užkliūtų už juodų dėmių po  jaunuolio akimis, pavargusių kaulų, kažkuo tamsiu ir veik pirmykščių instinktų apsėstų akių. Įdomu. Neįtikėtinai, nenuginčyjamai įdomu.
-Žinoma,-Leonardas linktelėjo, mostelėdamas ranka savųjų namų link – šiltų sienų, senų, tamsaus medžio lentynų ir vos jaučiamo, švelnaus vanilės kvapo. Mediccių namai buvo tvirtovė, tačiau jos viduje dažnai galėdavai rasti žvakių atspindžius ir bendrų vakarienių, vienas per kitą klegančių balsų garsus. Šią naktį jų namuose tvyrojo tyla, lyg visi būtų bendrai susitarę ir pasišalinę. Kažkur tarp koridorių raizgalynių arba savo pačios kambaryje alsavo Katalėja, tačiau be to, visi Leonardo vaikai buvo pranykę skradžiai žemę.-Arbatos?-kilstelėjo antakius Leonardas, po truputį eidamas savojo kabineto link.
Atvėręs jo duris, vyras vėl praleido Metju įeiti pirmą, o tada užvėrė duris ir vėl įsitaisė savame krėsle, sekundei leisdamas tylai aptraukti ir įsikurti patalpoje.
-Taigi, pone Hawkinsai,-Leonardas vėl šyptelėjo, sudėdamas rankas ant stalo, jomis nerūpestingai pasiremdamas smakrą,-kuo galėčiau jums padėti?

Tamsus, pavargęs Metju žvilgsnis lėtai sekė kiekvieną namo linkį. Iš pirmo žvilgsnio namai atrodė jaukūs, tylūs ir stebėtinai tušti, bet tuščios erdvės neprižadino slogaus vienišumo jausmo. Žinoma, prieš atvažiuodamas Metju pasidomėjo apie šią šeimą – būtų buvę kvaila pasirodyti tarpdury žinant visiškai nieko, tik vardą. Ir visgi hologramoje aiškiai išdėti faktai kažkodėl taip ir neatsakė į pagrindinį klausimą.
Metju lėtai papurtė galvą.
- Ne, ačiū.
Kiekvienas žingsnis kabineto link darėsi sunkesnis ir sunkesnis. Atrodė, kad durims užsivėrus nebus nieko kito, kaip tik sakyti tiesą. Metju buvo pavargęs nuo melo, ypač žinant, kad prieš kelis metus nutylėta tiesa negailestingai išdraskė Abigailės gyvenimą.
Įsitaisęs krėsle priešais tamsiaplaukį vyrą Metju giliai atsikvėpė, pirštus panardindamas į drėgnus plaukus. Jis pasitikėjo Abigailės žodžiu, pasitikėjo ja labiau nei pačiu savimi, bet prieš ką nors sakydamas – prieš visiškai pakeisdamas šios šeimos kasdienybę – jis turėjo įsitikinti, kad tai, ką nutuokė, buvo tiesa.
- Menka paslaptis, kad šiuose namuose vaikai buvo ruošiami Žaidynėms. Laimėjimo tikimybė įspūdinga. – nežymus vypsnis palydėjo Metju lūpas. – Bet aš čia ne tam, kad tuščiai klausinėčiau apie mokymo metodiką. Žaidynės pasibaigė. – ir visgi vienas mažas šešėlis sugebėjo prasmukti pro šių namų sienas. – Turiu paprastą klausimą. Ar Abigailė Smit buvo šių namų dalis?

Leonardo šypsena taip ir sustingo jo veide, akims surandant Hawkinso žvilgsnį.
Abigailės vardas buvo tarsi virš jų visų galvų pakibęs durklas. Pralaimėjusi dukra, ne dėl silpnybės ar nepasiruošimo, tačiau užsiplieskiančios sielos ir ją pačią iki paties centro suvalgančios meilės. Jo jauniausoji, eilinį kartą nepaklausiusi nurodymų, šokusi į savanoriavimą, puolusi į Žaidynes stačia galva taip, lyg jos siela būtų buvus sutverta šiam žaidimui, lyg jos gerklė būtų ištroškusi žemyn slystančio, svetimo kraujo. Žiūrėti kaip užgęsta gyvybė jauname jos kūne, būti bejėgiu – tai buvo vienas sunkiausių Leonardo išbandymų. Mažoji pasiutelė, palikusi namus dėl noro žudyti, į juos nesugrįžo dėl noro ginti mylimus, tačiau silpnesnius nei ji pati žmones.
Leonardas meluotų, jei sakytų, kad nesididžiavo ja iki pat paskutinio jos įkvėpimo.
Tačiau prezidento sūnaus klausimas kilo lyg iš niekur. Abigailės vardas buvo minimas tik prie bendro Mediccių stalo, ne bendruose Sostinės grietinėlės ratuose. Leonardas atsilošė, nenuleisdamas savojo žvilgsnio, neištirpindamas veidą šviesinančios romios, tylios šypsenos.
-Smit?-vyras kryptelėjo galvą, tarsi bandydamas prisiminti,-Taip. Antroje apygardoje Smit gyveno kartu su mumis,-galiausiai linktelėjo.

Štai ko Abigailei iš tiesų reikėjo – jai reikėjo namų, žmonių, kurie ją pažinojo, akimirkų, kurios galėjo priminti tai, kas buvo prievarta išplėšta iš jos minčių. Staiga Metju pasąmonėje užgimusi mintis privertė kūnu perbėgti šleikščią kaltės bangą. Reikėjo pasakyti tiesą dar tada, kai ji pirmą kartą atsibudo tryliktoje apygardoje. Jis galvojo, – nuoširdžiai – kad nežinoti būtų paprasčiau. Taip visas skausmas ir aidu sienose atsimušantys kankinantys riksmai paprasčiausiai išnyks taip lyg nieko nebūtų buvę. Bet laikui bėgant Abigailė ėmė keistis – o, galbūt geriau pasakius, vėlei pradėjo pažinti tikrąją save. Jis turėjo pripažinti, kad laukinės ugnies kupinos jos akys, svaidant peilio ašmenis į taikinius, jį baugino. Užtruko, kol Metju visiškai apsiprato su mintimi, kad problema buvo jis, o ne savo gyvenimą pamažu susidėti trokštanti mergina. Jos vieta buvo čia. Ji turėjo teisę sugrįžti namo.
Pavargęs Metju žvilgsnis sutiko tamsias Leonardo akis. Iš pradžių norėjosi atsargiai rinkti žodžius, bet jų sunkumas nebūtų pakeitęs fakto, kad šią akimirką Abigailės gyvybė priklausė tik nuo paties likimo.
- Abigailė išgyveno Žaidynes. – Metju atsitiesė krėsle, sugniauždamas rankas. – Iš pradžių ji buvo gydoma Sostinėje. – nebuvo sunku nuspėti kokio tipo gydymą Metju turėjo omenyje. Sostinė nebuvo dėkinga tiems, kurie neturėjo jokios realios naudos. Abigailė turėjo potencialo – sunku neišnaudoti žmogaus, kuris techniškai nebeegzistavo. – Vėliau, susiklosčius aplinkybėms, ji trejus metus gyveno tryliktoje apygardoje. Iki dabar.
Metju žinojo, kad jis vaikščiojo ant plonos, plonos ribos. Medicciai nebuvo aktyviai besireiškiantys poliniais klausimais, – jei Panemo problemos jiems išvis bent kiek rūpėjo – tačiau idėjos, kurias Prezidento sūnus laisva valia išreiškė šitame kambaryje, būtų sudominusios net ir labiausiai apatišką žmogų.
- Suprantu, kad greičiausiai kyla daug klausimų. Tai neišvengiama. Bet nėra laiko aiškinti.– lėtai linktelėjęs galvą Metju atleido tvirtai spaudžiamas rankas. – Žinau apie tėvo projektą ir žinau, kad esate kažkas daugiau, geriau, nei paprasti žmonės. Abigailė, ji...- buvo sunku nuslėpti akyse atsispindintį gailestį, apmaudą, pyktį, meilę ir absoliučią nežinomybę. – Ji keičiasi. Nežinau ką daryti ir man reikia pagalbos. Prašau.

Vienas. Du. Trys. Keturi. Penki.
Tiek sekundžių viską gaubė tyla, kol Leonardo mintys šuoliais puolė į priekį, užpildydamos tuščius tarpus, vesdamos linijas ir pagaliau pabaigdamos puzles, kurios taip ilgai buvo neatsakytos.
Abigailė išgyveno.
Abigailė šią akimirką buvo mirusi.
Netaręs nei žodžio, Leonardas atsistojo ir išstraukė savo telefoną, pajudėdamas į kambario kampą ir pro langą apžvelgdamas lietumi marginamą namo kiemą. Po kelių paspaudimų, jis priglaudė telefoną prie ausies, o jo balso toną nudažė mandagumu persmelktas linksmumas.
-Sveiki, taip, čia Leonardas Mediccis, ačiū labai. Atleiskit, jog taip vėlu, tik norėjau paprašyti, jog jei Faustas ryte pasirodys darbe, parsiųskit jį namo. Vaikinas bando apsimesti, jog neserga, tačiau žinot, kai būna su tuo jaunimu. Taip, taip, viskas dėl jo sveikatos. Ačiū jum labai. Labos nakties.
Padėjo ragelį. Paspaudė dar kelis mygtukus, surinko žinutę Kasijui, primindamas prieš grįžtant namo paimti jam viskio.
Žinoma, Leonardas negėrė viskio. Jam paprasčiausiai reikėjo surinkti savo šeimą. Jam paprasčiausiai reikėjo, jog visi kiek įmanoma greičiau grįžtų namo, įskaitant ir jo dukrą.
-Klausykit labai įdėmiai, pone Hawkinsai. Duodu jums keturias valandas atvežti ją čia. Taigi gero vakaro. Lauksiu antrojo apsilankymo. Tikiu, jog kelią iš čia rasite pats.
Ir dar kartą nusišypsojęs Leonardas apsisuko ir neskubėdamas išėjo iš kabineto.