.

Mirus beveik sesuo – gyva.
Tos staiga gyvos beveik sesers vaikinas – Metju Hawkinsas.
Dingęs beveik brolis – atsiradęs. 
Atsiradusio brolio kambariokė – pasižymėjusi žudikė. 
Geriausias draugas – susižadėjęs su galbūt psichopate. 
Namai – pilni
Mano karjeros perspektyva – bujojanti. 
Širdis – besikalatojanti.
Ak, tas gyvenimo stebuklas. 
Susiradęs savą mėgiamą kampą, sudribau ant odinės sofos, instinktyviai apžvelgdamas kiekvieną išėjimą ir atsikvėpiau. Taip, šį puikų vakarą tikrai buvo už ką išgerti ir tuomet šiaip ne taip parsirasti namo, kur geros Leonardo ir Katalėjos širdys negebės palikti manęs už durų. O galbūt pati Abigailė įsitemps mane vidun. Žodžiu, laukė smagus vakaras ir dar smagesnė naktis. Po visko, kas įvyko per šias kelias savaites, norėjosi bent akimirkai paleisti viso ko perteklių ir paprasčiausiai būti, akimis negaudant kiekvieno naujo veikėjo ir jo vietos Sostinėje. Lipnūs klientai ir bedugnės jų piniginės, tylūs šnabždesniai mano vakarus suvalgančiuose vakarėliuose gebėjo greitai apsukti galvą - su kiekviena akimirka Sostinė vis labiau  jaustis lyg susigulėti bandanti žaidimo lenta. Ir tik laikas galėjo pasakyti ar joje buvau tik pėstininkas.

- Negaliu nuspręsti ar esi laimingas, ar žemė išslydo iš po kojų,- ramus Lučiano balsas persigėrė per aidinčių šūksnių ir pokalbių gausmą. Jų situacija turėjo žavių privalumų – nereikėjo šaukti, kad vienas kitą girdėtum, pakako būti keliais žingsniais toliau, pasidabinus plačia šypsena, ir ant kėdės sėdintis Faustas jau žinojo, kad priešais save mato ne ką kitą, o geriausią draugą.
- Ach, kokia savaitė,- tvirtomis rankomis apsivijęs draugą per pečius ir paplekšnojęs šiam per nugarą, Lučianas sudribo ant priešais atstumtos kėdės. – Viskio? Brendžio? Degtinės? Konjako? Statau.

-Brolau, ar negali būt viskas viename?-nusijuokiau, ausims pagaunant tokį pažįstamą Lučiano balsą. Mūsų išgertuvės buvo šventa tradicija, kuria Leonardas, žinoma, per daug nesidžiaugė ir į kurią Abigailė dar nesiryžo leistis, tačiau aš aktyviai ir gan sėkmingai ją bandžiau įkalbėti. Po svetimų rankų ir veik besaikio bėgiojimo ligoninėje, tai buvo viskas, ko man reikėjo. Kažkas lengvo ir paprasto, kažkas šilto ir suprantamo. Paparstas, suprantamas pagrindas po kojomis.-Taip, taip, taip ir taip, ačiū labai, drauguži. O dabar sakyk. Kaip einasi gyvenimas sužadėtuvių meilės oazėje?

Užtruko tik akimirką, ir visa stipriųjų spiritinių gėrimų gama netruko nugulti ant stalo. Nesivargindamas gilintis į normaliai žmogaus akiai būtiną dozavimą, Lučianas prakimšo butelį degtinės, skaidriu skysčiu pripildydamas stiklines – prašymas, kur sulaukė keistoko žvilgsnio – iki viršaus.
- Ji negali manęs pakęsti. – nugėręs sotų gurkšnį, Lučianas stiklinę skambiai pastatė ant stalo. – Prisiekiu, jei galėtų, ji rastų būdą mane nužudyti.- tyli šypsena augo tarp tamsiaplaukio lūpų. Ar jis atrodė...laimingas?

Nugėręs kelis gurkšnius, palaimingai pasipurčiau, išsišiepdamas iki ausų. Mano mielas draugas buvo aiškiai pakrikęs, kupinas beveik gąsdinančio džiugesio dėl to, kad jo sužadėtinė, rodos, planavo jo nužudymą.
-Lučianai, tu pakvaišai,-negalėjau sulaikyti kvatojimo, vėl užsigerdamas gerklę šildančios degtinės.-Taigi, kaip suprantu, tavo sužadėtinė tavęs stipriai nemėgsta, taip? Ir, leisk pasitikrinti, tau... Smagu? Velniava,-vėl nusijuokiau, purtydamas galvą ir paplekšnodamas Lučianui per petį.-Va čia tai meilės istorija. Ką pasakosi savo vaikam?
Jei atvirai, visai galėjau suprasti savo draugo džiugesį. Kai Sostinėje esi mylimas dėl vardo ir tave supančio gando, rasti kažką, kieno akys beveik dega neapykanta tau vos įkvėpus galėjo būti neįtikėtinai intriguojanti ir maloni patirtis. Būti matomu dėl to kas esi visad buvo lengviau su tais, kurie nepirko tavo legendos, o paprasčiausiai norėjo tau įspirti.

Lūpas paliko tylus juoko burbulas.
- Ji...komplikuota. – ir pats žodis iš tiesų nebuvo tinkamas. Prezidento dukra buvo daug dalykų, bet vadinti ją paprasta buvo bene įžeidimas jos asmenybei. Lučianas niekada nematė žmogaus, kuris savy turėtų tiek daug kontrolės, tuo pat metu spinduliuodamas chaosą emocijų, kurių kiekvieną norėjo suprasti. Jis nežiūrėjo į ją kaip į eksponatą – jai to visai nereikėjo, turint minty, kad tą pačią akimirką, kai Prezidentas tars Vivianos vardą prie viso Panemo akių, tuzinas jų kiaurą dieną ir naktį gręš ją pusiau. Jis žiūrėjo į ją kaip į žmogų, kuris galėjo mylėti, nekęsti, svajoti ir planuoti. Tai nebuvo potencialas – ji viską turėjo.
- Kaip tu? – šviesios akys nužvelgė draugą. Ranka netruko išsitiesti, pastverti butelį degtinės ir vėlei pripildyti stiklines. – Iš tiesų.

Įsižiūrėjau į draugą, primerkdamas akis ir tuomet vėl papurčiau galvą, nusijuokdamas.
-Oho,-tariau, nugerdamas dar gerą gurkšnį gerklę taip maloniai deginančio skysčio. Matyti tą keistą žiburį Lučiano akyse, kažką, kas atrodė beveik veik viltis žmogui, dėl kurio mes išgėrėm veik pusę šio baro tada kai mano draugas sužinojo apie savo neišvengiamas sužadėtuves, buvo gražu. Ar kiek beprotiška ir kėlė minimalų nerimą? Gal. Tačiau Lučis buvo žmogus, kuris visad matė tai, kas turėjo šviesos potencialą. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kuris mane sužavėjo nuo pat mūsų pažinties pradžios - jo viltis nebuvo suvaidinta, o pulsuojanti tiesiai nuo jo centro. Žinant, kur šis vaikinas dirbo, tai buvo vienas mano mėgstamiausių dalykų apie jį. Mažų mažiausiai tai palaikė moralę.-Sėkmės, Luči,-mano šypsena buvo nuoširdi, kylanti iš širdies į lūpas. Kilstelėjau tostą jo garbei. Jei kas nors ir galėjo išsiaiškinti ir mylėti itin komplikuotą žmogų, tai buvo Lučianas. 
Ir tuomet jo klausimas privertė mane instinktyviai susiraukti. Tiksliau pirma aš išsišiepiau, besižiodamas, tačiau tą pačią akimirką kai mano ausis pasiekė “iš tiesų”, manoji kaukė ne itin grakščiai suskilo į gabalus.
-Hm,-myktelėjau, nusukdamas žvilgsnį į stiklinėje esančią degtinę.-Žinai Abigailę Smit? Prieš paskutinės Žaidynės, antra apygarda, šešiolika metų, žuvo prieš pat finalą?-nugėriau dar vieną gurkšnį.-Mes užaugom kartu. Ji turbūt buvo labiausiai gimusi būti Mediči klane iš mūsų visų,-du gurkšniai. Pauzė.-Ji grįžo namo. Mutantė. Draugauja su Metju Hawkinsu,-dar du gurkšniai.-Kas, žinoma, yra nuostabu. Ne ta paskutinė dalis, aišku, o tai, kad ji gyva, kad ji namie. Neįtikėtina,-gurkšnis. Mano veide akimirkai atsirado šilumos ir nuoširdumo kupina šypsena. Ir tuomet ji lėtai išblėso. Nežinojau kaip paaiškinti draugui, jog Abigailei grįžus, jog jos akims užsiliepsnojus ta ugnimi kurią pažinojau, kažkas manyje įskilo. Lyg būčiau pamirksėjęs ir staiga viską aplinui išvydęs veik skausmingai aiškiai. Jog lipnios, svetimos rankos persekiojo odą. Jog nuo tiek dažnai ryjamos neapykantos mano burna išdžiuvo. Jog Lili, šalta, aštri, prieš patį dangų riaumojanti Lili man veik skausmingai priminė apie mano paties neveiksnumą. Visada norėjau išgyventi. Pastaruoju metu pradėjau galvoti, jog galbūt tik to man nepakanka. 
-Tačiau visa kita, Lučianai, yra švelniai sumauta.

Prie Lučiano lūpų besispaudžianti stiklinė degtinės atsitraukė, o burnoje laikytas gurkšnis purslų pavidalu atgulė jei ne ant stalo, tai ant priešaky sėdinčio draugo. Kosulys užvaldė krūtinę, ir su juo bei Fausto žodžiais visos asmeninės problemos atrodė bereikšmės.
- Turi minty tą pačią merginą, kuri protą pametusiai pirmukei perkando gerklę? – bet kuris kitas žmogus susirauktų nuo galvoje iškilusio paskutiniųjų Žaidynių vaizdinio. Tačiau buvo daugiau nei akivaizdu, kad žodis „normalus“ nei kiek nelipo prie plačiai išsišiepti spėjusio Lučiano veido. Lūpos prasižiojo, ketindamos sveikinti draugą, tačiau sekantys žodžiai ir po jų sekantį dūzgianti tyla, kurią papildė jautriai klausai viso labo aidu atsimušanti tranki muzika, šias kaip mat užčiaupė.
Praėjo sekundė, tuomet kita. Stiklinė nevalingai ištuštėjo, mintims jungiant palaidas gijas, apsivyniojant palei veidus ir siluetą ekstravagantiškai išraižyto pakvietimo, kurio prasmė dabar privertė Lučianą užversti galvą ir giliai, triukšmingai nusikvatoti.
Staiga laukianti vakarienė Hawkinsų namuose pasirodė baisiai nepatogi ir kartu neapsakomai laukiama.
Stiklinė tapo per ankšta ir rankose atgulė visas butelis degtinės. Nugerdamas ilgą, godų gurkšnį Lučianas sutramdė juoką, tačiau tamsios jo akys mąsliai nusekė draugo žvilgsnį. Per juodu prabėgo trumpa akimirka tylos, kurioje buvo aišku, kad keistas juokas, surakinęs tamsiaplaukio kūną, niekada neapsivilks paslapties šydu.
Dievai, Lučianas pasitikėjo Faustu. Jis nepasitikėjo savo būsima...šeima.
- Mhm.- delnas išsitiesė, paplekšnodamas per draugo nugarą. Lučianas puikiai suprato savo poziciją, savo pranašumą prieš apygardas, prieš Medičius. Nors jo paties tėvas buvo kilęs iš apygardų, jis gimė čia, niekada nežinodamas ką reiškia nieko neturėti, ką reiškia išgyventi. O jie išgyveno – vis dar išgyvena, kasdien įrodydami, net ir po visų metų, kiekvienas skirtingais būdais, kad nusipelnė Nugalėtojų vardo.
- Ar vis dar...- Lučianas susiraukė, ieškodamas tinkamų žodžių. Velniop. – Leisk padėti.

-Aha, ta pati. Mūsų Abigailė,-išsišiepiau.-Nemeluosiu, Luči, turi įtarimą, jog puikiai sutarsit.
Ir tuomet, išgirdęs vaikino žodžius, aš švelniai suraukiau antakius. Akimirką tiesiog žvelgiau į Lučianą ir tuomet, po kelių sekundžių tylos, prapliupau juoktis. 
Mano mielas, mylintis, pakvaišęs draugas tikrai būtų sudeginęs visus savo šeimos tiltus, būtų suradęs kiekvieną žmogų, kuris yra net pažiūrėjęs į mano pusę todėl, kad paprasčiausiai norėjo man padėti. Ir tai, žinoma, buvo gražu. Šildė širdį. Ir kartu nebuvo tinkamas sprendimas. Taigi aš paprasčiausiai papurčiau galvą, uždėdamas ranką Lučianui ant peties. 
-Ei, visi turim savo profesijas.
Tai buvo neįtikėtinai toli nuo bet ko panašaus į profesiją. Tai buvo beveik neišvengiamas, patrauklaus ir jauno nugalėtojo likimas. Tai buvo būdas būti naudingu Sostinės štabui, būti naudingu viešu veidu, būti taip lengvai palaužiamu, jog visiems būtų aišku, kad neketinau kelti pavojaus. Tai buvo aiškus priminimas Medičių klanui, jog niekad nesumaišytume kas iš tikro turėjo galios, o kas turėjo tik kumščius. Buvau Sostinės nuosavybė, nieko daugiau. Ir ja likdamas, išgyvendamas dar vieną dieną, aš saugojau ne tik save, bet ir savo šeimą. 
Tokia buvo mano realybė. 
Bandžiau sugalvoti kaip čia greitai nukreipti temą, tačiau mane išgelbėjo ne kas kitas, o vyresnysis Medičis. Dviejų metrų raumeninga Dorijano povyza, rimtas veidas ir į susivėlusį kuodą surišti, garbanoti plaukai veik netiko prie to kantraus meškino, kurį pažinojau, tačiau tai buvo dalis Dorijano žavesio. Ramybe spinduliuojantis vyras kitus vertė vengti jo žvilgsnio paprasčiausiai egzistuodamas ir nė trupučio nesistengdamas to pasiekti.
Dorijanas paprasčiausiai prisėsdo šalia. Išsišiepiau, stumtelėdamas jam savo pusiau tuščią stiklinę. Akimirką Medičis susiraukė, lyg svarstydamas, o tuomet giliai atsiduso, paėmė degtinę ir ją išgėrė dviem, dideliais gurkšniais.
-Gera tave matyti, Dorijanai.
Jis švelniai žvilgtelėjo į mano pusę ir tuomet linktelėjo, švelniai šyptelėdamas, o tuomet pasisuko į mano draugą, lyg pasisveikindamas.
-Lučianai.

Faustas nė negalėjo įsivaizduoti kokie bene pranašiškai teisingi bus jo žodžiai – dar viena para ir Lučianas jau sėdės Prezidento namuose greta savo sužadėtinės ir priešais merginą, kuri, apsvarsčius visas galimybės, neturėjo gyventi arba neturėjo gyventi šitaip.
Lučianas papurtė galvą, užsiversdamas stiklinę ir šią nugerdamas iki dugno. Ant liežuvio galo degė kartūs žodžiai, tačiau juos nurijo nauja, stiklinę pripildžiusios degtinės banga. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad jam nei kiek nepatiko nei mintis, nei idėja gyvenimo, kuriame buvo supančiotas jo draugas.
Buvo daugybė, daugybė dalykų, kurie Sostinės nedarė nei kiek žavios. Ir visgi ji turėjo ir tarp savų gniaužtų spaudė bent gerą saujelę žmonių, kurių buvo neįmanoma nemėgti.
- Dorijanai. – lengvas nustebimas aiškiai atsispindėjo vaikino veide. Tuomet lūpose pražydo gili, nuoširdi šypsena. – Kokia staigmena.
Medičiai buvo...uždari, ir Lučianas vargiai galėjo juos kalinti – ar, tiksliau, kaltinti Leonardą ir Katalėją, kurie savo namų duris laikydavo tvirtai užvertas pašalinėms akims. Lučianas tai gerbė ir niekada nesiveržė, nujausdamas, kad Sostinietiškas jo kraujas ir nepatogiai glaudus jo šeimos ryšys su Prezidentu nepridėjo kruopelės pasitikėjimo.
- Ar tu jį pasikvietei? – nebuvo taip, kad Lučianas būtų gerai pažinojęs Dorijaną. Tačiau visi, kas kada turėjo progą bent penkias minutes pakalbėti su prie stalo prisėdusiu raumenų kalnu, žinojo, kad jis buvo...ramus. – Nesvarbu. Kaip laikaisi? – Lučianas turėjo savybę visuomet to klausti ir visuomet nuoširdžiai tuo tikėti. Akimirkai pakilęs ir nugriebęs tuščią stiklinę vaikinas buvo pasiruošęs šią stumtelti į Dorijano pusę, tačiau to, akivaizdu, neprireikė. Nieko netaręs ir nė nemirktelėjęs Lučianas suskubo užsakyti kitą butelį degtinės. – Prisimenu tave kaip vyno mėgėją. Kas pasikeitė?