.

Juodam automobiliui sustojus šalikelėje ir keleiviui išlipus kelkraštyje smalsūs praeivių žvilgsniai kone kiaurai smeigė šį pusiau. Tiesa, net Sostinėje buvo vietų, kur tikrojo Sostinės gyvenimo paliesti žmonės buvo nevisai....laukiami. Nežymiai vyptelėjęs ir nusivilkęs švarką Lučianas perėjo per gatvę, įnerdamas į niūriai apšviestą gatvę, kurios pakraščiuose lūkuriuojantys šešėliai pašaipiais žodžiais lydėjo šį iki pat durų. Stabtelėjęs ir kelis kartus pabeldęs į metalines duris Lučianas plačiau nusišypsojo, šio veidą nužiūrėjus porai tamsių akių. Po minutės pašnekesių durys prasivėrė.
- Seniai matytas, Lučianai. – skardžiai nusijuokęs tamsiaplaukis paplekšnojo baro savininkui per petį, atsiprašomai linktelėdamas galva. – Gal galėtum suveikti gero brendžio butelį?
Įkypos vyro akys pasekė puošnesnę nei įprastai Lučiano povyzą, sustodamos ties po marškiniais paslėptu tvarsčiu, o tuomet lėtai prisimerkė.
- Sunki diena? – prasibraudamas per sudėtas kėdes Lučianas vėlei vyptelėjo, suimdamas paduodo butelio kaklelį. – Mhm. Neužsibūsiu. – kilstelėdamas butelį Lučianas nuėjo į patį baro galą, kone sulįsdamas į prietemą. Atkimšęs butelį ir taurę pripildęs iki pat viršaus, Lučianas nugėrė didelį gurkšnį, lėtai atsikvėpdamas ir atlošdamas galvą.

Kai šiandien maždaug pietų metu be marškinių, suplyšusiomis kelnėmis ir odiniu švarku pabudau ant kažkieno stogo, prireikė kelių valandų kol pilnai susigaudžiau, kur tiksliai buvau, ką jau kalbėti apie tas valandas, kurių metu ieškojau savojo motociklo. Tačiau galiausiai viskas buvo rasta, neskaitant marškinių kurie nebuvo per daug didelis praradimas, ir po trumpo tarpo, skirto prasiblaivymui, jau buvau pakeliui į širdžiai savą, mylimiausią vietą Sostinėje. Teko pripažinti, jog šiame bare būdavau kiek dažniau, nei namuose. Žinoma, su mano namais nebuvo nieko neįtikėtinai blogo, tačiau maždaug kas antrą dieną ten galėdavo visko pasidaryti kiek... per daug. Taigi, kai radau šią širdžiai mielą skylę, galėjau nebesislėpti Mediccių palėpėje ir tai buvo didžiausia gyvenime gauta palaima.
Su šypsena ir išsitaršiusiais plaukais įslydau į barą, giliai įtraukdamas aitrų, prie odos beveik limpantį kvapą ir pasisveikinęs su savininku bei keliomis iš šiandien dirbančių barmenių, pasukau mano ir Lučiano stalo link. Nors ir mačiau jo siluetą iš toli, tik sudribęs priešais pamačiau tikrąją situaciją.
-Viešpatie,-vos sugebėjau sulaikyti savo juoką, pakeldamas antakius ir įsistebeilydamas į vyro rankose laikomą butelį,-kas tau buvo?

Vienu ūpu išgėrės visą stiklinę ir jau spėjęs šią pripildyti salsvai karčiu skysčiu, Lučianas net nepakėlė akių, išgirdęs iki skausmo pažįstamą balsą. Vyptelėlęs ir tuščią stiklinę pastūmęs į priešais prisėdusio vaikino pusę, Lučianas laisviau įsitaisė kėdėje, brendžio įpildamas ir šiam. Lučianas retai pergalvodavo savo gyvenimą, bet šįkart visa situacija buvo paprasčiausiai...nepatogi, ir juoko palydėtas Fausto klausimas bendrai atmosferai įkvėpė tik dar daugiau kartėlio.
- Aš vedu. – ramiu – gal netgi per ramiu – balsu pasakydamas šį mažą naują savos kasdienybės faktą, Lučianas plačiai nusišypsojo. – Radau savo gyvenimo meilę, kuri, kaip netyčia, yra Viviana Hawkins. Tiesa pasakius, džiaugiuosi, kad šiandieną prisijungei,- nugerdamas kelis godžius gurkšnius Lučianas sunėrė rankas, rimtai įsižiūrėdamas į priešais sėdintį vaikiną. – Ar būsi pabroliu?

Juokas supurtė mano pečius ir aš gurkštelėjau įpilto brendžio, papurtydamas galvą. Jau norėjau paklausti kas iš tikro nutiko, tačiau tada pastebėjau, jog manasis draugas nė nesiruošia juoktis, o jo akys išdavė su niekuo nesumaišomą kartumą.
-Lučianai. Pasakyk, kad juokauji,-toliau spoksojau į vaikiną, laukdamas papildomo komentaro, kažko, kas mane įtikintų, jog jo pasakyti žodžiai nėra tiesa. Kai to nesulaukiau, alkūnėmis pasirėmiau ant stalo ir susiėmiau už galvos, vos galėdamas sulaikyti ištrūkti grasinantį juoką.-Eik tu sau. Ne. Eeeik tu sau, Lučianai. Negaliu patikėti,-papurčiau galvą. Įkvėpiau. Nurijau seiles. Vėl įkvėpiau. O tada pradėjau kvatoti, sulinkęs per pusę.-Tu. Vesi. Vivianą. Hawkins,-žiopčiojau tarp žodžių, bandydamas gaudyti orą.
Žinojau, jog taip veikia Sostinė, tačiau girdėti tai iš savo artimiausio draugo lūpų, girdėti tiesioginę prezidento įtaką ir liudyti dar vieną iš jo žaidimų buvo kiek kitoks patyrimas. Žinoma, ir pats buvau žaidėjas, gavęs pastovėti ant paaukotojo platformos ir nuo to laiko lėkęs per visus įmanomus Sostinės malonumus,  tačiau ištekinti savo dukrą už jos trenerio... Galva pilnai neišnešė šitos naujos informacijos.
Kiek atsigavęs, tačiau vis dar krizendamas atsilenkiau ir Lučiano stiklinę pripildžiau veik iki galo, po to šliūkštelėdamas kelis lašus ir sau.
-Bičiuli. Drauge. Lučianai. Kas per šūdas?

Perdėtas Fausto entuziazmas nepadėjo. Ne, visiškai nepadėjo susitaikyti su visa situacija. Duodamas minutėlę draugui išsijuokti iš jo negandos, o į tą laiką, šiam besikvatojant ir šiaip ne taip gaudant orą, spėjus ir visiškai ištuštinti kartais skysčio sklidiną stiklinę, Lučianas vis dar tokiu pačiu rimtu žvilgsniu sekė šio veidą, nesiruošdamas nei krizenti, nei kažkaip kitaip juokauti.
- Mhm.- nykiu murmesiu dar kartą patvirtindamas savo žodžius, Lučianas dar labiau sudribo į kėdę, pirštų galais spausdamas stiklinės kraštą. Visas šitas farsas jam neatrodė labai didelė problema. Tiesa pasakius, kažkas panašaus buvo ganėtinai tikėtina. Ir visgi Lučianas nė iš tolo negalėjo numanyti, kad Prezidentas lyg niekur nieko sugalvos ištekinti savo dukrą.
- Faustai, nepadedi. – kuo plačiausiai nusišypsojęs nuostabiam draugui, Lučianas vėlei užsivertė stiklinę, nurydamas kelis godžius gurkšnius.  – Žinai, kas blogiausia? Tėtis ir mama nesakė nė žodžio. Nė žodelyčio. Nieko, nulis įspėjimo. Kaip tai neprasilenkia su logika, mh? – alkūne pasirėmęs stalo krašto Lučianas spoksojo į tolumą, iš tiesų atrodydamas taip, lyg būtų siaubingai išduotas.

-Eina sau, Luči, net nežinau ką pasakyti,-iškėliau rankas, tarsi gindamasis ir toliau pratęsiau savo šoku apgaubtą brendžio gurkšnojimą.-Tu man atleisk, bet man rodos niekada nuo šito neatsigausiu
Pažvelgiau į draugą kiek naujomis akimis. Surūgusi jo veido mimiką tikrai griebė už širdies, tačiau net milijonai guodžiančių žodžių nebūtų naudingi. Ką gali pasakyti, kai žmogaus būsima nuotaka bus šėtono prezidento dukra, apie kurios egzistenciją didžioji dalis populiacijos net nežinojo? Nerimas švelniai suspaudė krūtinę ir aš giliai iškvėpiau. Sveikinti oficialiai prisijungus prie žaidimo šią akimirką atrodė labai tinkama, tačiau pakankamai nemandagu. Papurčiau galvą ir atsilošiau kėdėje, užsiversdamas stiklinę ir su šypsena mostelėdamas vienai iš barmenių, jog atneštų bent kokį papildymą.
-Ei, Ei, Lučianai, prašyčiau. Nori pasakyti, jog tavo tėvai žinojo, tačiau tau nepasakė? Neįmanoma. Garantuoju, jog jų laukia net kiek didesnis šokas, nei užklupo tave,-numojau ranka. Neįsivaizdavau visatos, kurioje Lučiano šeima būtų žinoję apie šitą absurdo teatrą ir jam nepranešę.
-Gerai. Ieškokim pliusų. Ar jos tuščios akys mane neramina ir primena lėlę? Taip. Ar esu gyvenime matęs kaip ji juokiasi? Ne. Ar jos tėvas yra vienas grėsmingiausių žmonių Paneme? Irgi taip. Tačiau, Lučianai, paklausk savęs svarbiausio klausimo – ar ji karšta kaip pirtis vasaros viduryje? Tikrai taip. Tai žiūrėk. Ne viskas taip ir blogai,-išsišiepiau, rodydamas kiek įmanoma daugiau dantų ir kilstelėjau antakius, nutaisydamas kiek klaikiai atrodančią grimasą.-Velnias, Luči, va čia tai užsivirė pekla.

- O dievai. Ji turės susitikti su mano šeima. Mano seserimis. O ne. – tamsiaplaukio galva gan demonstratyviai pasviro į priekį, beveik nevalingai trokšdama panirti į kokią didžiulę brendžio statinę. - Jos suės ją gyvą.
Ramus, tačiau labai aiškus ir kūną pagaugais perbėgti privertęs supratimas kone įrėmino Lučianą į sieną. Nereikia suklysti, jo šeimos pusryčiai, pietūs, vakarienės ir visi užkandžiai būdavo nuostabus susirinkimo metas, ką kuo puikiausiai gali patvirtinti ir Faustas, tačiau bent vienas Vivianos Hawkins žingsnis prie jo namų slenksčio vertė kūną susigūžti, ir šįkart tikrai ne iš laimės.
- Mūsų šeimos, jei Hawkinsus taip gali pavadinti,- pirštu pamojęs ore ir taip referuodamas į savo būsimą ir esamą šeimą, Lučianas, vis dar akivaizdžiai nusivylęs, suspaudė lūpas, netikėdamas tokiu scenarijumi. – Viską planuoja. Visi koncertai, meno galerijos, viskas planuojama nuo a iki z. Visa tai,- ir jis turėjo omeny artėjančias piršlybas ir vedybas.- Per daug keista. Ar turėčiau bandyti pabėgti nuo altoriaus? – pusiau juokaudamas, nors, tiesa pasakius, mintis atrodė daugiau mažiau viliojanti, Lučianas galiausiai nusijuokė, realiai skalaudamas skrandį salsvu skysčiu.

Paremęs galvą rankomis lėtai ją papurčiau, vis dar bandydamas įsisąmoninti šią informaciją.
-Dėl dievų malonės, Luči, aš nenorėčiau, kad ta moteriškė artintųsi ir prie mano šeimos, o aš gyvenu name pilnam nugalėtojų,-sumurmėjau, prikąsdamas lūpą, bandydamas nužudyti prieš savo valią kylantį krizenimą. Net Mediccių namuose nenorėjau matyti Vivianos Hawkins, ką kalbėti apie kažkieno kito namus. Tai nebuvo per daug mane linksminanti mintis
Turėjau pripažinti, kai tiek laiko praleidau su Kleitonų šeima, pagalvoti apie sugriautą jų saugų burbulą buvo nemalonu. Žinant, jog saugumo burbulas bus sugriautas ne kažkieno kito, o jauniausiosios Hawkins, buvo baugoka. Suspaudžiau lūpas, pažvelgdamas į draugą, kurio gyvenimas per vieną vakarą apsivertė aukštyn kojomis, absoliučiai pakeisdamas savo trajektoriją.
-Bet Luči, čia tavo tėvai. Kai grįši namo ir paklausi, bet negalvok, kad jie tave tiesiog atidavė kaip,-mostelėjau ranka, ieškodamas žodžio, tačiau jo taip ir neradau, tai paprasčiausiai išgėriau daugiau brendžio.-Už tai tavo seserims bus neįtikėtinai smagu,-nusijuokiau.-O šiaip, ką jis tau sakė? Prezidentas, turiu omeny? Kokiu būdu jis nusprendė tau pranešti, jog privalai vesti jo dukrą? Ar gavai bent kokią dovaną, ar ką aš žinau, kompensaciją?

Lučianas turėjo pripažinti, kad kai kurie Fausto komentarai kartais priversdavo nusijuokti. Tad ir šįkart, vos neužspringdamas užsigertu brendžiu, tamsiaplaukis vaikinas įspėjamai žybtelėjo akimis į Fausto pusę, tarsi norėdamas priminti, kad žavūs šio komentarai gali likti nepastebėti. Tokioje vietoje kaip Sostinėje net sienos turėjo ausis.
- Jis neliepė, o pasiūlė. – kas, sutinkant su Faustu, yra tas pats, kaip nuostabus įstūmimas į sieną be menkiausios galimybės pasirinkti. Ir visgi apžvelgus malonų vakarinį pasiplepėjimą su prezidentu buvo vienas dalykas, kurio jis negalėjo nepastebėti. – Žinai, kas įdomu, – pakėlęs taurę ir nugėręs gurkšnį Lučianas įsistebeilijo į sieninį paveikslą, leisdamas mintims šiek tiek aprimti. – Viviana to nežinojo. Kas yra keista, nes ji žino viską. Greičiau mano, kad žino, bet....- sakinį užgožęs kitu gurkšniu, tyliai nusijuokęs Lučianas sužiuro į Faustą. – Na, viskas bus gerai. Viviana yra...toleruojama ir darboholikė, mes vienas kito beveik nematysim.

Šį kartą jau nevaldžiau savo juoko.
-Taip, žinoma, atleisk. Jis taip tau pasiūlė, jog tu tikrai supratai, kad myli jo dukrą. Žinau, kaip ten būna su ofiso romanais,-prunkštelėjau, vėl papurtydamas galvą, tarsi tikėčiaus, jog su tuo ir gyvenimas susistatys į vietas. Galėjau tik slapčiomis pasidžiaugti, kad Prezidentas nesugalvojo Vivianos ištekinti už kažkurio iš mano užsidarusių nugalėtojų klano.  
-Pala, rimtai? Aš galvojau, kad ji ne tik abi Prezidento rankos, bet ir ausys. Ir akys. Ir kojos. Ir jis nusprendė ją nustebinti su santuoka?-švilptelėjau, pasikasydamas galvą, bandydamas įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti visas šitas pokalbis. Ką jau kalbėti apie pačias vestuves. Vivianą vos kelis kartus esu matęs treniruočių salėje, kol ji bandėsi naujus savo gebėjimus, tačiau turėjau pripažinti, jog daugiau matyti ir nenorėjau. Veik apatiškas ir nei vienos abejonės nelaikantis jos žvilgsnis man per daug priminė tai, ko prisiminti nenorėjau.-Tai kokia buvo jos reakcija? Tikiuosi, jog ji prunkštavo kaip išlepintas vaikas. Arba kryžiavo rankas ant krūtinės. Arba labai apsidžiaugė,-palingavau galvą.-Ir tas tiesa. Beveik niekas nepasikeis. Tik galbūt būstas ir, žinant Hawkinsus, gausi papildomą pavardę. Bet mes susitvarkysim, Luči. Per daug nesijaudink, gerai?

- Ji sutiko. Jokių klausimų, jokių prieštaravimų. Nieko naujo.
Viviana iš tiesų funkcionavo kaip tobulai išdirbtas robotas, kas pridarydavo savotiškų bėdų apmokant. Jei kas paklaustų, vis dažnesnis Vivianos pasirodymas tiek pačiuose rūmuose tiek Čarlio dešinėje jo nei kiek nestebino, bet neramino pats faktas, kad buvo sunku suprasti priežastį kodėl savo dukrą taip mylintis tėvas staiga užsimanė viską iškelti į viešumą. Lučianas niekada nesikišdavo nei į politiką, nei į organizacinius reikalus, tai nebuvo jo....arkliukas. Bet net visiškas nenuovoka galėjo pastebėti, kad nemaža dalis dalykų keitėsi ir judėjo per greitai. Kažkas vyko. Lučianas tik nežinojo, kas.
- Užtenka apie mane ir mano būsimą vedybinį gyvenimą,- delnu pasiremdamas stalo ir patogiau įsitaisydamas Lučianas taure nikstelėjo į Fausto pusę, kilstelėdamas antakius. – Ką veiki? Kiek širdžių sudaužei? Kaip laikosi Leonardas, Kasijus, Katalėja?

Pasikrapščiau akis, vis dar gromuluodamas informaciją.
-Atleisk, bičiuli, bet tu ir tavo būsimas vedybinis gyvenimas yra viskas, kas liko mano galvoje,-išgėriau dar brendžio, jau jusdamas švelnų galvos svaigulį ir kūnu sklindančią šilumą. Kartais man pasidarydavo nuoširdžiai gaila savo inkstų, girdint Leonardo įspėjimus, tačiau kai sužinai, jog tavo geriausias draugas privalės vesti Prezidento dukrą, jie trumpam paliko mane ramybėje.
-Aš? Puikiai. Nuostabiai. Vakar susipažinau su... Klara? Ar Kara? Ne, Kara buvo prieš kelias dienas. O gal... Žinai ką, nesvarbu. Tačiau jaučiu, kad šis kartais tikrai bus kitoks,-išsiviepiau, puikiai žinodamas savo melą, ir pakilnojau antakius. Tačiau sulaukęs klausimo apie šeimą, nežymiai atsidusau.-Geras klausimas. Po sprogimo Sostinės pastate nebuvau namuose. Tačiau kai paskutinį kartą tikrinau, visi gyvena kaip visada. Daug treniruojas. Skaito. Egzistuoja. Leonardas vis dar bando išknisi kas tiksliai atsitiko Dorijanui, nes viskas ką žinom yra tai, kad jis gyvas,-mostelėjau ranka. Dorijano dingimas kartais ir man palikdavo šleikštų kartumą burnoje, tačiau seniai išmokau bent stengtis nesikišti ten, kur nereikia, nenorėdamas sekti jo pėdomis.-Taigi. Lieka tik išgerti ir kelti tostą už tai, kad dar galima kelti tostus.

Lučianas prisimerkė, prisimindamas Sostinę ne visai nuotaikingai nuteikusiam sprogimui. Jis girdėjo apie šį įvykį, bet, kaip suprato, slaptasis skyrius arba nežinojo, arba nenorėjo pilnai atskleisti kieno darbas tai buvo.
- Girdėjau, kad buvo daug painiavos ir daug kūnų. Perpjautomis gerklėmis, jei teisingai nugirdau. Kažkas tikrai turėjo nuostabų vakarėlį.
Buvo beveik įstabu kaip greitai ir tyliai Sostinė viską sutvarkė. Žinoma, išskyrus pusę išsprogdinto skyriaus, kurį atstatyti prireiks dar bent gero mėnesio. Bet kokiu atveju nei Prezidentas, nei niekas iš ko komandos šito įvykio išvis nekomentavo, kas ne visai teigiamai perbėgo per Sostinės grietinėlės lūpas.
- Tiesa,- nugerdamas brendžio gurkšnį Lučianas vėlei sužiuro į Faustą, kuris, panašu, kuo ramiausiai gyveno savo gyvenimą. – Esu tikras, kad mano tėvai tavęs pasiilgo. Žinai mano mamą, ji reikalauja kartais nuo karto užmesti akį, ar vis dar esi su visomis keturiomis galūnėmis. – tyliai nusijuokęs Lučianas papurtė galvą. Dvynėms ne kartą teko besikeikdamos į mašinas sodinti ir namo vežti ne visiškai blaivios būsenos tiek jį patį, tiek tolėliau sėdintį vaikiną. Lučianas nebebuvo tikras, ar šiąnakt situacija nepasikartos.

Švilptelėjau. Perpjautos gerklės? Nors mintyse susikūręs vaizdas ir buvo pakankamai nemalonus, meluočiau, jei sakyčiau, jog nejaučiau nei lašo pagarbos tam asmeniui ar asmenims, kuris sugebėjo sukelti tokio lygio žalą.
-Žiauroka net Sostinės standartais,-palingavau galvą.-Iš kelių merginų lūpų esu girdėjęs tik gandus apie kerštą, teroristinį išpuolį arba nepavykusį eksperimentą. Beveik stebiuosi kaip puikiai jie sulaikė informacijos nutekėjimą,-pamosavau rankomis, o tada, virš burnos užvertęs stiklinę, pradėjau lašinti visus ten buvusio gėrimo likučius.-Dėl tavo tėvų tai tikrai taip. Pasiilgau maisto, kuris nėra Leonardo daromos kruopos. Vyrukas vis dar įsitikinęs, jog besimėgaudami Sostinės gėrybėm prarasim visus savo sugebėjimus,-nusijuokiau, pirštu surankiodamus stiklinėje belikusius lašus ir jį nulaižydamas.-Žinai, Luči, man... Kaip čia pasakius. Man taaaip nusišvilpt kas ten vyksta, žinai? Tegu vyksta. Aišku, tu ten kaip ir dirbi. Tai dėl tavęs gal mažiau nusišvilpt. Bet bendrai paėmus, tai čia nesąmonės visur vyksta. Įsivaizduok. Prieš savaitę kažkas prisiekė, jog matė vaiduoklį. Dar girdėjau kad Prezidento rankos nusiima ir ten iš tikro yra pistoletai. Dar kažkas sakė, jog visa trylikta apygarda išmirė. Ir dabar tu sakai, jog vedi Hawkins. Eina sau, Luči. Eiina sau.-atsidusau. Nors žodžiai jau pradėjo pintis, o bare skambanti muzika susimalė į vieną, jaučiausi energingas. Galėjau šokti iki ryto.-Lučianai. Reikia kažką veikti. Ką galvoji?

Lučianas visada stebėdavosi greitu Fausto minčių srautu. Tarp srauto perteklinės informacijos ir to, kas iš tiesų svarbu, Faustas visuomet sugebėdavo nugirsti ar visai netyčiomis pamatyti tai, kas buvo naudinga.
- Mano bent ne melas. Deja. – sausai nusijuokęs Lučianas užsivertė stiklinę, pilnai šią ištuštindamas, o tuomet rimtu žvilgsniu įsistebeilijo į Faustą, pilnai, visu šimtu procentų sutikdamas su bet kokia jo idėja. Šiąnakt norėjosi bent minimaliai pamiršti, kad Hawkinsai egzistuoja.
- Na, ką tu nori daryti? – turbūt ką nors labai nelegalaus. – Ir prašau, kažką legalaus. Juk prisimeni kuo mūsų neveikimas užsibaigė paskutinį kartą? – jei Faustas neprisiminė, tai tą kuo puikiausiai, žodis į žodį, galėjo atkartoti nuostabios seserys, kurios, išpirkinėdamos juos abu iš šaltos ir visiškai jaukios namų atmosferos neprimenančios vienutės, papirkinėjimams išleido pusę savo santaupų. – Tarp kitko, vis dar neatmokėjai atgal.

-Prašau neprimink man paskutinio karto - kad ir kaip tai buvo smagu, buvo padaryta klaidų,-kiek beviltiškai nusijuokiau, užsidengdamas akis delnais, bandydamas ištrinti iš galvos po to sekusias dvynių patyčias ir virš galvos vis dar kambančią skolą.-Šito irgi neprimink, Luči. Sumokėsiu arba padarysiu jom po kojų masažą, vienas ar kitas, bus atsiskaityta.
Vis tik tą dieną prisiminiau tik su džiaugsmu. Žinoma, padėjo ir tai, jog iš vienutės mus pasiėmė ne kas kitas, o Lučiano seserys. Leonardas nebuvo linkęs į pyktį kai kalba ėjo apie Mediccius, tačiau ši pasikartojanti situacija, bent jau mano nuomone, vis tiek buvo švelniai nepatogi. Tačiau paėmus bendrai, lekiant gatvėmis neįtikėtinu greičiu ir kaukiant užvertus galvą į dangų buvo geriausios įmanomos naktys, kurios leisdavo nors sekundei užsimiršti. Man veik gyvybiškai reikėjo daugiau tokių naktų, apsuptų juoko ir džiaugsmo. Buvau pozityvus vaikinas, neturėjau laiko liūdesiui.
-Legalaus? Tu ką tik labai susiaurinai mano įmanomus pasirinkimus, bičiuli. Palik bent kažką su kuo dirbti,-tariau, juokaudamas. Turėjau pripažinti, jog dažniausiai neturėjau piktų intensijų laužyti įstatymus, tiesiog vakarui bėgant, man taip netikėtai gaudavosi. O tada netikėtai bėgdavau nuo Sostinės tvarkdarių tol, kol atsirasdau šalia Klaros ar tai Karos namų, tik šiuo klausimu persvara ne visados būdavo mano pusėje.-Gerai. Baik ką turi, imk butelį ir judam.

- Gerai.- garsiai suplojęs rankomis Lučianas atsistojo. Jis buvo pavyzdingas savo šeimos vaikas. Turbūt blogiausias, jei kalba ėjo apie visų įstatymų laikymąsi, bet, to neskaitant, niekas iš aukštesnių instancijų nesužinodavo apie jo naktinius nuotykius. Problema dabar, žinoma, buvo paprastas faktas, kad daug daugiau Sostiniečių akių skros jį pusiau. Lučianas žinojo, ką nepriekaištinga reputacija reiškė Hawkinsams. Paprastai tariant, tai buvo svarbiausias dalykas.
- Sakykime, kad šiandien mano bernvakaris. – pasisukęs į Faustą šis kuo plačiausiai nusišypsojo, patapšnodamas draugui per nugarą. – Kas reiškia, mielas drauge, kad tai turbūt paskutinis kartas, kai aš sutinku daryti ką nors nelabai legalaus. Įtariu, mano veidą teks daug dažniau matyti visose organizaciniuose renginiuose ir kitokiuose formaliuose dalykuose. Rytoj pradėsiu nuo gražaus, balto lapo. Jokių nusikaltimų, jokių naktų vienutėse. Aš rimtai.

Nuo manosios pergalės Bado Žaidynėse, rodos, mečiau visas Leonardo taisykles į šoną. Mano šeimos kiek keistas susižavėjimas mirties procesu man pačiam buvo svetimas – visada labiau domino būdai, kuriais žmogaus kūną gali sulopyti, ne sugadinti. Taigi net ir mylėdamas Mediccius, vengiau savų namų, kartais paprasčiausiai pavargdamas nuo visų ten esančių ginklų ir subadytų manekenų. Kažkada keistai tikėjaus, jog Abi mirtis privers visus nurimti, tačiau įvyko atvirkštinis variantas – Leonardas, rodos, prisiminė, jog nėra nepaliečiamų, o Dorijano dingimas prieš dvejus metus situacijos nepalengvino. Tad dabar teko bėgioti stogais ir viršyti greitį.
-Lučianai, tu šiuo metu man suskaldei širdį,-tariau rimtai. Pripažinsiu, jog per visą savo sutrikimą nespėjau pagalvoti apie šią komplikaciją. Manasis draugas bus amžiams pririštas prie Hawkinsų ir jų taisyklių, nežmogiško jo sterilumo. Beveik susiraukiau pagalvodamas, kaip labai tai Lučianui netiko.-Gerai, sutarta. Eime.
Nugriebęs dar vieną, šį kartą viskio, butelį ir prie baro palikęs krūvelę sulankstytų banknotų, veik šokio žingsniu išplaukiau iš baro, bandydamas išlaikyti jau streikuoti pradėjusią liksvarą.