.

Kelias čia buvo pakankamai ramus, net jei kelis kartus vos nepadariau avarijos, viena ranka bandant gerti iš butelio ir jaučiant vis labiau akyse besiliejančio vaizdo pasėkmes. Tačiau galiausiai mes privažiavom klubą, esantį Sostinės užkampyje. Tai buvo viena tų vietų, kurių geriau buvo vengti, nebent būtent ten laiką leisdavo tavo žmonės – neformalai, įsivaizduojantys save tarsi milžinus bei asmenis, suvokiančius tiesą. Žinoma, jie vis tiek buvo Sostinės vaikai, nematę didesnio vargo nei rakštis, įstrigusi piršte, tačiau karts nuo karto tarp jų buvo galima rasti patogumą ir gerą laiką.
Vis tik geriausia šio klubo, esančio požeminiame aukšte, dalis, buvo stogas. Jis klubui nepriklausė, tačiau prieš kelis mėnesius, kai nuobodulys griaužė gerklę labiau nei alkoholis, nusprendėm patikrinti, ar apskritai įmanoma ten patekti. Nusivilti neteko. Žinoma prieš tai reikėjo įsilaužti į laiptinę, ką padariau be didelio vargo ir lipti tūkstančiais laiptų, kas nebuvo per daug lengva kai esi toks girtas, tačiau galiausiai atplėšiau duris, vis tikrindamas, ar Lučianas mane seka, ir mane pasitiko džiaugsmo kupini šauksmai. Čia jau grojo muzika, blykčiojo spalvotos šviesos, pagal kurių rimtą šoko susiglaudę, prakaitu išmušti kūnai.
-Dabar taip,-pasisukau, bandydamas prarėkti šokti skatinantį ritmą,-kelias valandas čia dar bus ramu, bet tada,-išsišiepiau ir pirštu parodžiau į stogo kraštą. Jau dabar ten buvo tiesiamas lynas, pasibaigiantis ant kito pastato stogo,-eisim pasivažinėti.

Lučianas prunkštelėjo, apžvelgdamas priešais akis atsivėrusį ir kas audringesnį, nei galėjo prisiminti, naktinį Sostinės gyvenimą. Tiesa, nors nemaža dalis Sostinės gyventojų buvo absoliutūs snobai, kelios neramios sielos rasdavo būtų įmantriau paįvairinti savo gyvenimą. Buvo keistai įdomu stebėti kaip Faustas taip paprastai įsiliejo į kasdienybę žmonių, kurie, geriau pagalvojus, dar ne taip seniai statė visas savo santaupas lažybose už jo gyvenimą. Jautru.
- Faustai, - šūktelėdamas atgal ir akimis nusekdamas ne tik šokančius žmones, bet ir lyną, Lučianas kilstelėjo antakius. – Tai neatrodo labai legalu! – žinoma, jis tik erzino savo draugą. Lučianas turėjo pripažinti, kad šieji buvo visai sukti, pasirinkdami laiką linksmybėms, kai tvarkdarių aktyvumas yra sumažėjęs. Bet kokiu atveju visai žmonių masei sulaikyti nebuvo nei užtektinai vienučių, nei noro. Be visa ko, besidairydamas Lučianas matė ir pažįstamų veidų. Turtingų tėvų vaikai, panašu, mėgo linksmintis.

-Lučianai,-tariau, suveldamas draugo plaukus,-tai ir nėra labai legalu! Einam.
Ir su galvos mostelėjimu bei laisvu, džiugesio kupinu riksmu aš įsiliejau į minią, leisdamas savo apgirtusiam kūnui judėti pagal muzikos ritmą, jusdamas kaip šis išlepusio jaunimo būrys bent kartą susilieja į vieno kvėpavimo ir širdies ritmo masę. Turbūt taip mėgau tokius vakarėlius, nes juose veik ant liežuvio galo galėjai ragauti su niekuo nesumaišomą jaunystę ir vėjavaikiškumą. Tai buvo gyvybės skonis, baidantis košmarus ir įsiskverbiantis į kaulus, kai negirdi nieko kito, tik krūtinėje atsimušantį būgną. Apsukęs pirmą pasitaikusią merginą išsišiepiau, šokdamas, užmerkdamas akis, kartu su visais iškeldamas rankas į dangų, ignoruodamas karts nuo karto ausis pasiekiantį šnabždesį ar mostelėjimą į mano pusę.
Jei ne jie, tai jų tėvai lažinosi dėl mano gyvybės. Kai kurie iš jų galbūt net buvo vieni iš mano remėjų. Kiti buvo tie, kurie rėmė mano varžovus, nors pastariesiems laimė ir nenusišypsojo. Nenorėjau žinoti, taigi nė nebandžiau prisiminti kiek jų miegamųjų esu matęs, kiek naktų esu praleidęs bėgdamas nuo savų prisiminimų iki tol, kol beliko tik bėgti tiesiai į juos.  Bandžiau sau sakyti, jog jau išlipau kitoje pusėje, tačiau kartais, kai dienos buvo tamsios, o širdis pradėdavo paniškia virpėti, pirštams liečiant tą nelemtą kastetą, viskas grasino grįžti. Tačiau šiandien buvo ta naktis, kurioje galėjau beveik fiziškai jausti džiaugsmą ir laimę, gaubiančius visą mūsų grupę. Virš mūsų atsivėręs dangus, susimaišę riksmai, balsai, viena į kitą besivijančios melodijos – visa tai laisvino, ne rakino.  Šiandien buvo šviesi naktis.
Pasukęs galvą apžvelgiau minią, šyptelėdamas arba šelmiškai linktelėdamas pažįstamiems veidams, tarp jų ir išsidažiusiai, odomis apsirengusiai blondinei, kurios plaukuose žerėjo įpintos, melsvos gėlės, šokančiai su kiek nejaukiai atrodančiu garbaniumi. Šioji žybtelėjo man eile baltų dantų ir rankomis apsivijo savojo garbaniaus kaklą, pasinerdama į muziką. Nusijuokiau, palydėdamas merginą akimis, prisimindamas, kaip ši bėgo nuo manęs, nusigriebusi mano piniginę ir paskutinius joje esančius centus.
Laikas susimalė į neegzistuojančią, prasmę praradusią sąvoką, kol pamiršau kur baigiuosi aš ir kur prasideda kitas žmogus, tejusdamas jų kūnus šalia savojo, bučiuodamas lūpas, tačiau vargiai priskirdamas joms veidus. Kažkieno rankos buvo mano plaukuose, kitos keliavo mano nugara, krūtine, kol aš pats laikiau kito skruostus, kartais atsitraukdamas, jog galėčiau nugerti kelis gurkšnius viskio. Tai buvo nesibaigiantis žmonių voratinklis, pumpuojantis į kaulus laisvę tol, kol beliko tik juoktis. Kad ir kaip viskas buvo sumauta, kartais patys gyvenimo syvai įrodydavo, jog kvėpuoti buvo verta. Šią akimirką viskas buvo verta.

Lučianas nebuvo pernelyg didelis vakarėlių gerbėjas, tik ne tokio mąsto. Tačiau, stovėdamas ir su vypsniu veide stebėdamas šokančių kūnų apsuptyje ištirpstantį Fausto siluetą turėjo pripažinti, kad naktinis Sostinės gyvenimas turėjo savito žavesio. Kartos keitėsi, o kartu su ja ir čia augantys žmonės. Jie buvo laisvesni, labiau nepriklausomi, mažiau besirūpinantys sistema, kuri pamažu, nepastebimai, iro ir slydo iš Prezidento pirštų.
- Sveikas, Lučianai.
Vaikino kūnas pasisuko į šoną, žvilgsniui sutinkant porą žavių, tamsoje blizgančių akių. Palypėjęs kelis laiptelius žemyn ir taip atlaisvindamas kelią į masę besiskinantiems žmonėms, tamsiaplaukis delnais įsirėmė į turėklus, taip įkalindamas merginą. Lūpas palietė lipšnus šypsnis, atpažinus vieną iš savo mokinių.
- Katrina,- galva niktelėjęs į tamsiaplaukės rankoje spaudžiama viskio taurę, Lučianas kilstelėjo antakius, tamsiu žvilgsniu sekdamas ties šios akimis žaidžiančius ir tamsoje vaivorykštės spalvomis atsispindinčius blizgučius. – Ar neturėtum būti treniruočių centre?
- Mhm. Laisvadienis.
Tranki muzika ir dūmuose skendintis oras vertė galvą svaigti. Merginos akys žybtelėjo ir ši, užkabinusi Lučiano marškinių kraštą, pamažu liejosi į šokančių žmonių ratą. Lučiano ranka instinktyviai, bet švelniai suėmė merginos riešą, ištraukdama taurę iš rankų, kad teliūskuojantis skystis neišsilietų ant besisukančių žmonių.
- Kas tavo draugas? – Lučiano akys netruko surasti minioje šokančio Fausto siluetą. Šyptelėjęs šis atsisuko kuo gražiausiais žodžiais apibūdinti savo draugo egzistenciją, tačiau gudrios tamsiaplaukės lūpos, sugebėjusios sekundei nukreipti dėmesį, su nenusakomu saldumu ir aitrumu surado jo lūpas.
Lučianas atsikvėpė, beveik nustebintas gesto, bet, užliūliuotas galvoje aidu atsimušančios muzikos ir svaiginančios nuotaikos, tvirtais pirštais įsikibo merginos sprando. Nykščiu apglėbdamas skruostą ir laisva ranka apglėbęs liemenį, Lučianas pasidavė svaiginančiam lengvumui, atsilygindamas bučiniu, vis dar pažymėtu saldžiu viskio skoniu.

Šis stogas buvo pilnas žmonių, kurių švelnūs neatitikimai Sostinės platybėse neleido būti niekur kitur. Išsiilgę kažko kito, kas nėra nuobodulio persmelkta egzistencija, kiekvienas ieškojo bent lašo, atnešiančio kiek kitokį skonį. Išlepę vaikučiai, snobai, vagys, vandalai, benamiai – visi surado keistą harmoniją, aplinkinių akyse netikėtai atpažindami save. Priglaudęs svetimą kūną, judėdamas tuo pačiu ritmu, kvėpuodamas jos kaklo linkiu, trumpam užverčiau galvą į dangų, leisdamas sau nusijuokti. Kažkas uždegė fejerverkus, o ausis pripildė spalvoti sprogimai, nudažantys dangų brangakmenių spalvomis. Pažvelgiau į savo rankose laikomą blondinę, kurios šviesose akyse, kupinose susižavėjimo ir džiaugsmo, atsispindėjo blyksinčios šviesos, susiliejančios su ant stogo vis pumpuojamais dūmais ir žybsinčiu apšvietimu. Ir taip bėgo minutės, bėgo valandos - šokio ritme, kartais greitam ir pašėlusiam, kartais lėtam ir ritmingam, primenančiam jūros ošimą. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti, girtumo svaigulyje, pamirštant vandenį ir maistą. Iki kol tarsi banga per visus nusirito vienas žodžis:
-TVARKDARIAI
Panika, apėmusi aplinkinių veidus, beveik priminė paveikslą. Tačiau aš tiesiog riktelėjau į Lučio pusę, jog metas judėti ir iš kelnių išsitraukiau savą diržą. Pasisukęs į merginą, paskutinį kartą pabučiavau jos skruostą.
-Maja, malonu vėl susitikti.
-Man irgi, Faustai. Neskambink man,-nusijuokė ji, o plaukuose žibančios, safyrais nusagstytos jos gėlės žybtelėjo šviesoje, merginai neriant į minią.
Ir tada aš, su kauksmu lūpose, iš visų jėgų pasileidau stogo krašto link. Pašokęs į orą, sugniaužęs savo diržą iš abiejų pusių, net nepaisydamas savo girtumo vis tik pataikiau ant lyno ir, su beveik mergaitišku klyksmu, žaibišku greičiu pajudėjau kito pastato stogo link.
Taip, šiandien buvo neįtikėtinai gera diena.

Griausmingi, tačiau į vieną svaiginantį judesį įsupantys muzikos garsai vertė galvą maloniai apsvaigti. Bet žinoma, viskas, kas yra gera, visada turi turėti pabaigą. Išgirdęs čaižų riksmą Lučianas giliai atsikvėpė, nykščiu užkabindamas merginos lūpą, o tuomet, vakarėlio dvasiai it išgąsdintam spiečiui pradėjus skirstytis į visas šalis, Lučianas apgailestaujamai atsiduso, mirktelėdamas juodaplaukei.
- Atleisk, Kati. Susitiksim už,- Lučiano akys sekundei nukrypo į rankinį laikrodį, lūpas palydėjus ne tik švelniam, bet ir visai grasinančiam vypsniui. – Keturių valandų treniruočių centre. Geriau nepramiegok! – šūktelėdamas ir toldamas minioje šis stabtelėjo prie stogo krašto, žvilgsniu nusekdamas lynu skriejantį Fausto siluetą. Ranka instinktyviai siekęs diržo, tačiau šio neradęs Lučianas caktelėjo liežuviu, greitomis apsižvalgydamas. Ah, bingo. Stipriau truktelėdamas įvairiaspalvę girliandą ir šią kelis kartus apsukęs apie delnus, Lučianas giliai atsikvėpė ir šoktelėjęs persimetė ant lyno. Nepatogus laidas iškart įsirėžę į rankas ir susiraukęs, tačiau su išdaužytom lemputėm pasiekęs kito stogo kraštą tamsiaplaukis viena ranka įsikirto metalo, garsiai dunkstelėdamas ant kieto paviršiaus.
- Kad tave kur, Faustai, ar taip leidi visas savo dienas? – tyliai šnopuodamas ir išlaisvindamas rankas iš į odą įsirėžusių girliandų, Lučianas palankstė pirštus, žvilgsniu nusekdamas vaikiną.

Besijuokdamas stebėjau kaip mano draugas, įsikibęs į spalvingą, vis dar žybsinčia girliandą, įveikė lyną. Gurkštelėjęs dar viskio, gūžtelėjau pečiais, beveik atsiprašydamas.
-Tikrai taip. Ką galiu pasakyti, Sostinėje retai būna nuobodu,-nusišypsojau, peržvelgdamas pastatą, ant kurio stogo ką tik buvome. Be mūsų daugiau neatsirado drąsuolių, norinčių išbandyti lyną be jokių apsauginių priemonių, nepaisant ant pastato šono šmėruojančių, dviejų siluetų. Išsišiepęs saliutavau jaunuoliams kurie, lyg būtų susitarę, tą pačią sekundę priglaudė du pirštus prie kaktos bei atsakė tuo pačiu.-Metas judėti, kol Tvarkdariai nesugalvojo patikrinti kitų pastatų.
Šį kartą mus lydėjo sėkmė, nes laiptinės durys buvo atidarytos ir aš pasileidau veik šuoliuoti per laiptus, tikrai stengdamasis neišsisukti kojos, kol galiausiai pasiekiau apačią. Ištrūkęs į pagaliau tikrai gryną nakties orą per daug nelaukiau, pasileisdamas bėgti, vis dar matydamas kažkur už mūsų mirgančias šviesas ir girdėdamas tvarkdarių prunkštavimus, pasipiktinimus, įsakymus. Jų laukė ne vienas baudų lapelio išrašymas, tad nors vakarėlis ir buvo taip nedėkingai sustabdytas, to kaltininkų taip pat nelaukė pati šauniausia naktis.
Kai garsai pagaliau nutilo ir aplinkui liko tik miegančio miesto tyla, aš lengviau atsidusau, nugerdamas viskio gurkšnį, iš kišenės išsižvejodamas cigaretę ir ją prisidegdamas.
-Reikėtų ten užsukti dažniau, nemanai?

Lučiano pasąmonėje šleikščiai įsirėždavo būtent tokie momentai – kai bėgi, plėšdamas savo plaučius pusiau. Ir gniutulas gniauždavo gerklę ne todėl, kad vos sugebėdavo gaudyti orą; taip būdavo todėl, nes įprastai po tokių išlaisvinančių akimirkų realybė visu savo gražumu įsirėždavo atgal, blogiau nei sąmoningai ją sutinkant.  
Išnerdamas per daugiabučio laiptus ir pasileisdamas paskui Faustą Lučianas dar galėjo girdėti tolumoje aidu atsimušančius tvarkdarių riksmus. Kai šie visiškai išnyko, paskutinius laiptus peršokęs tamsiaplaukis vaikinas pravėrė duris į lauką, įtraukdamas salsvą, vėsaus oro gurkšnį. Ištiesęs ranką ir sekundei pasiskolinęs viskio butelį, kurio godūs gurkšniai maloniai sušildė gerklę, Lučianas atsirėmė į sieną, stebėdamas už pusmetrio stovintį draugą.
- Faustai,- užvertęs galvą ir sužiuręs į dangų, galbūt šiek tiek blaškomas į galvą įsimušusio skysčio, Lučianas giliai atsiduso, pridėdamas ranką prie širdies. – Aš tikrai nenoriu vesti.- kuo rimčiausiai, linktelėdamas galva, pripažino. – Noriu vesti, žinai, iš meilės, o ne...- mostelėjęs ranka ore, vaikinas, lyg pats netikėdamas savo sėkme, dar kartą atsiduso. – Kad ir kas ten vyksta.

Mano šypsena pranyko, sutinkant liūdną draugo žvilgsnį. Negalėjau daryti nieko, tik giliai atsidusti, sukišdamas rankas į kišenes ir papurtyti galvą, leisdamas plaukų sruogoms užkristi ant akių.
-Man tikrai labai gaila, Luči,-tariau nuoširdžiai, atiduodamas butelį bei taip ir palikdamas jį draugo rankose.
Tačiau tylomis turėjau pripažinti, jog buvau pamiršęs apie tokius dalykus. Meilė, santuoka, vedybinis gyvenimas, stabilus darbas, vaikai – visa tai ne tik nebuvo mano šeimos tradicija, tačiau ir skambėjo kaip keista, nepažinta utopija. Negalėjau įsivaizduoti pasaulio, kuriame ne tik galėčiau, tačiau paprasčiausiai norėčiau tai turėti. Galbūt augant tai tapo tokia svetima sąvoka, jog dabar, vien išgirdus mintį apie tai, sutrikau iki pat savo šaknų. Prieš Lučianui užsimenant apie būtent tokią savo svajonę, apie jos šansą net nebuvau pagalvojęs.
Galbūt per būtent tokias akimirkas galvą kilstelėdavo mūsų skirtumai, staiga paliekantys mane švelniai sutrikusį, lyg kas būtų stuktelėjęs į mano gyvenimo pamatus. Lučianas, nepaisant visko, buvo Sostinės vaikas, kol aš savo namais visad vadinsiu akmeninį antrosios apygardos horizontą, sapnuose regėdamas ne ką kitą, o tamsa aptrauktą Žaidynių areną.
-Gerai, o kas jei tai bus į naudą, mhm? Kas jei iš šito absurdo tikrai išeis kas nors gero?

Lučiano lūpas, išgirdus, sakykime, įdomius draugo pastebėjimus, perkreipė lipšnus šypsnis. Kilstelėjęs butelį ir išdžiūvusią burną praskalaudamas aitriu skysčiu šis prunkštelėjo, nustebintas vien minties apie visiškai neįmanomą normalų gyvenimą. Po galais, žodžio normalus nebuvo nei jo, nei Fausto, nei didžiosios dalies organizacijos žodynuose. Žinoma, tai nebūtinai buvo blogas dalykas, bet vienintelis tikrai normalus dalykas buvo jo šeima, kas visame Sostinės kontekste net neatrodė tinkama.
- Kas nors gero? – pakartodamas Fausto žodžius, Lučianas papurtė galvą, butelį viskio sugrąžindamas draugui į rankas. Jam šio reikėjo labiau. – Kas, pavyzdžiui? Įsimylėsiu Viviana, visiškai pamesiu dėl jos galvą, tada ji įsimylės mane ir ilgai, laimingai gyvensime? Mhm, žinoma. – paplekšnojęs draugui per petį, Lučianas dar kiek išpūtė absurdišką idėją, plykstelėdamas gražiausią šypseną. – Tada būsi mano vaikų krikštatėvis, sutarta?

Vėl užsiverčiau butelį, tačiau kol jį pagriebiau iš draugo rankos, neblogai susvyravau. Ištiesęs rankas, jog atgaučiau liksvarą, galiausiai nerangiai gūžtelėjau pečiais.
-O ką žinai, Luči. Gal ką tik atidavei man savo pirmagimį ir to gailėsies visą likusį gyvenimą,-prunkštelėjau, tačiau juokas dar labiau mane išbalansavo ir aš veik sulėtintai lenkiausi atgal tol, kol šlumštelėjau ant žemės. Tačiau paprasčiausiai patogiau atsisėdęs, sukryžiavau kojas, nugerdamas dar gurkšnį.
-Žinai ką. Viskas, kas vyksta yra absoliuti nesąmonė. Mano kuklia nuomone. Leonardas,-šiaip ne taip dėliodamas žodžius ištariau,-Leonardas mus ruošia... Kam? Karui? Lyg man ponelis Čarlzas lieptų stovėti ten, žinai, apsiginklavusiam pirmoj linijoj,-nuo tokios minties susijuokiau taip, jog reikėjo kelių sekundžių pašnopavimo, kad atsigaučiau.-Ir blogiausia kad jis. yra. tiesus,-paskutinius žodžius išdūsavau, linguodamas galvą, jusdamas, kaip viskas taip sukasi, jog teko prigulti ant asfalto.-Tau, mielas drauge, tiesiog kliuvo kita karo pusė. Politika. Ir taip toliau...
Turbūt būčiau kažką sakęs, tačiau nors mano ranka ir toliau gniaužė viskio butelį, galvą nusviro ir aš visiškai prieš savo valią, užmigau.

Lučiano žvilgsnis, įprastai ramus ir vargiai įskaitomas, dabar labai, labai įdėmiai sekė į šalis svyruojantį Fausto kūną. Buvo nevisai sunku nuspėti kuo viskas baigsis, ir nors draugo paistalai atrodė iš piršto laužti, neaiškiuose žodžiuose buvo daugiau tiesos, nei buvo patogu pripažinti. Kažkas klampaus ir tamsaus kaupėsi ties viso Panemo dangumi, ir akylesnė akis puikiai galėjo tai matyti.
- Ne ne ne ne ne, Faustai, jokių prigulimų, keltis,- vos tik draugas šlumštelėjo ant asfalto, Lučiano atmintyje gražiausiomis spalvomis pražydo praėjusių naktų įvykiai, kurie baigdavosi būtent taip pat – tai yra, jis, jo maudžiama nugara ir Fautas, galva persisvėręs per petį. – Po galais,- pirštu niuktelėjęs ir supratęs kad, panašu, šis giliai įmigo, atsidusęs Lučianas saugiai prie tarp pirštų spaudžiamą butelį iš draugo rankų, jį pastatydamas ant laiptų. Po kelių minučių keiksmų ir prisnūdusio Fausto spyriojimosi sunkus kūnas pagaliau įsitaisė jam ant nugaros, ir toliau besikeikdamas bei kartkartėmis susvyruodamas Lučianas, nešinas Faustu, pasileido gatve, kartu tarp kišenių ieškodamas telefono vairuotojui išsikviesti.

-Liucile, tu pati geriausia, nesakyk Lijanai kad taip sakiau,-nusišypsojau, atsikąsdamas sausainio ir užsigerdamas kava, greit susiraukdamas dėl deginimo sensacijos, nuslydusios gerkle. Nusisukęs užsikosėjau, burną užsidengdamas alkūne, akims švelniai suašarojant. Nusipurčiau ir padėjau puodelį ant stalo.
-Man viskas gerai. Ačiū. Viskas puiku. Viešpatie,-dar kartą nusikosėjęs nusivaliau akis.-Oooooo. Lučianai!. Labas rytas. Ačiū, kad parnešei. Vėl,-išsišiepiau, blausiai prisimindamas nakties nuotykius. Majos plaukų sruoga, nusagstyta safyrais žibančiomis gėlėmis, muzika, nesibaigiantis ritmas, vėjo taršomi plaukai bėgant pirmomis pasitaikiusiomis gatvėmis – tai buvo geroji gyvenimo Sostinėje dalis. Norėjau viską pakartoti dar tūkstančius kartų, kol Leonardo pranašystės nepasitvirtino ir viskas nesubyrėjo į šipulius.
Tačiau šioje svetainėje viskas pakankamai greitai subyrėjo į jau minėtuosius šipulius. Liucei paklausus lemtinojo klausimo, aš krenkštelėjau ir lyg niekur nieko atsistojau.
-Luči, Liuce, manęs laukia ligoninėje. Tai iki vakaro,-linktelėjau.-Lučianai, bičiuli, ačiū už viską. Liuce, ačiū už kavą. Iki.
Ir paplojęs draugui per petį aš lyg niekur nieko išėjau pro duris, kartu su savimi išsinešdamas jau ne pirmą ir ne paskutinį Kleitonų puodeį.