.

Sulaukęs pranešimo iš Prezidento rūmų apie jam ir Vivianai įrengtus namus Lučianas iš pradžių galvojo, kad tai tėra sumanus būdas pajuokauti. Pirma problema buvo ta, kad Prezidentas įprastai nejuokaudavo, antra – kad namas iš tiesų egzistavo ir, panašu, buvo nuoširdžiai tikimasi, kad jame bus gyvenama.
- Po...- pradėjęs, bet taip ir nebaigęs sparnuotos frazės Lučianas maloniai nusišypsojo, netikėtai pasitikdamas prie durų stovinčius stilistus. Paspaudęs rankas ir nepastebimai kęsdamas kiekvieną žodį Lučianas išlaukė bent pora valandų kol buvo sušukuotas, aprengtas ir apibarstytas blizgučiais būtent taip, kaip pageidavo tolėliau stovintis fotografas. Maloni pompastika neapsiėjo ir be smalsių stilistų klausimų apie judviejų su Viviana draugystės pradžią, žinoma, nepamirštant tylaus krizenimo kambario kraštuose. Laimei smalsūs klausimai taip ir liko neatsakyti, porai apsauginių įėjus į kambarį ir išsivedus jį į pagrindinį sodą.
Dievai, visas piknikas.
Lučiano žvilgsnis sustojo ties tolėliau stovinčiu ir saulėse išblankstančiu Vivianos Hawkins siluetu. Šiaip ne taip nuslėpdamas sarkastišką vypsnį vaikinas atsigręžė, linktelėdamas apsauginiams, o tuomet vienas patraukė būsimos sužadėtinės link, nugaroje sunerdamas rankas.
- Atrodai nuostabiai. – Lučianas kuo plačiausiai nusišypsojo, bene galėdamas girdėti už langų krykštaujančias stilistes. Priėjęs pakankamai arti, kad sekantys žodžiai ištirptų šiltame ore, šis nežymiai palinko į priekį, tyliai sušnabždėdamas. – Ar žinojai apie šį nuostabų pasisėdėjimą, princese?

Mano laikas su stilistais ėjo lėtai ir nuobodžiai, tačiau nei sekundei nuo mano lūpų nedingo švelnumo ir rūpesčio pilna šypsena. Linksėjau ir kikenau, dėkojau už viską, ką įmanoma, buvau sudominta, mandagi, protinga, graži, išskirtinė. Buvau visų Sostinės tėvų svajonė. Šiandien aš kvėpėjau vanile, saldi, tačiau stipri, pavyzdys visko, dėl ko Sostinė negalėjo pralaimėti.
Kai galiausiai pasiekiau šių naujų namų sodis, palaidi, šviesūs mano plaukai krito pečiais žemyn, įrėmindami makiažu padailintą veidą. Mano akys blizgėjo pastelinės, alyvų spalvos šešėliais, taip pat buvo paryškintos juodu pieštuku, lyg bandant visą dėmesį atkreipti į mėlynas, prezidentą taip primenančias mano raineles. Tos pačios spalvos, švelni purpurinė suknelė tingiai judėjo vėjyje, nesuteikdama per daug paramos šalčio klausimu, tačiau modifikuotas mano kūnas vos užfiskavo šios dienos oro žvarbumą.
Ir štai, pasirodžius Lučianui, mano veidas nušvito, net bandant tramdyti švelnią, atvirą šypseną. Nieko nelaukdama pajudėjau į priekį, iškėlusi smakrą, tačiau vos skubėdama, lyg būčiau negalėjusi sulaukti šio susitikimo, lyg apie jį galvojau ir svajojau, ilgesiui leisdama skaičiuoti dienas. Ir pagaliau pasiekus vyrą, viena mano ranka atsargiai apglėbė vieną jo skruostą, lūpoms paliekant šnabždesį primenantį bučinį ant kito.
Nors apie susitikimą sužinojau iki jo likus vos kelioms valandoms, šie namai, šie einantys veiksmai man nebuvo siurprizas. Nuo pat tada, kai tėtis pranešė naujienas, daugiau mažiau žinojau visų laukiančių įvykių seką. Tai buvo tik dar vienas žingsnis į jau senokai nustatytą kryptį. Iki vestuvių mūsų laukė ne vienas ir ne du panašūs vakarai.
-Žinoma, Kleitonai,-tyliai atsakiau į vyro ausį ir kiek garsiau nusijuokiau sidarbo varpelių juoku.

- Mmh.  Ką dar turėčiau žinoti?
Perdėtai nuoširdumo ir ilgesio persmelktas Vivianos pasisveikinimas neliko nepastebėtas. Tamsiaplaukio pirštai palydėjo merginos liemenį, šį vos priliesdami, sukurdami iliuziją artumo, kuris, panašu, be proto žavėjo tolėliau į grupelę susirinkusius ir vienas kitam į ausį pagyras žarstančius žmones. Jų naivumas privertė Lučianą nežymiai šyptelėti.
Paslėpdamas veidus nuo smalsių akių Lučianas delnu nežymiai mostelėjo pledų link, o veide nepranykstanti šypsena buvo tokia nuoširdi, kad būtų buvę paprasčiausiai kvaila suabejoti visos situacijos tikrumu. Visa tai – pradedant bent keliais riebiais, daugiau nei pusę savaitės dienotvarkės užimančiais įrašais, apie kurių atsiradimą nevisai buvo perspėtas – tebuvo darbas. Gerai atidirbi, išbrauki vieną dieną ir pasuki skirtingais keliais. Deja, tai pačiam Lučianui nebuvo naujiena, išskyrus mažytį faktą, kad šįkart darbas, rodos, buvo visam gyvenimui, nebent kažkas...atsitiks.
Džentelmeniškai suėmęs Vivianos delną ir palaukdamas, kol ši patogiai įsitaisys ant pledo, Lučianas netrukus pats prisėdo šalia. Tamsus vaikino žvilgsnis nusekė priešais akis prasivėrusį žalumyną. Atrodė, kad ne tik oras, bet ir danguje akrobatiškai skraidantys paukščiai buvo tobulai išdirbti – tarsi užsakyti.
- Panele Hawkins, pone Kleitonai,- lyg iš giedro dangaus priešais porelę iššokęs fotografais baltais plaukais privertė Lučianą atsitiesti. – Ar malonėtumėte šiek tiek papozuoti kamerai?
Delnais pasirėmęs pledo Lučianas atsilošė, visą dėmesį sutelkdamas į greta sėdinčią, pastelinėmis spalvomis pasidabinusią merginą. Kilstelėjęs antakius Lučianas pakreipė galvą, plačiai nusišypsodamas.
- Ką manai, mieloji?

-Nieko, kas turėtu tave trikdyti,-nusišypsojau, liežuviu perbraukdama per savus dantis.
Mano pirštai atsargiai perbėgo per vyro mentį, lyg bandydami palikti savų prisilietimų aidą, prieš man grakščiai prisėdant ant pledo. Švelnus vėjas kedeno mano plaukus, ankstyvo pavasario spinduliams  nuspalvinant juos auksinėm žiežirbom. Tai buvo tobula diena teatrui, giedra ir skaisti, kupina žiedus pažadančio kvapo ir rytojų užtikrinančios ramybės. Seni instinktai pabudo, veik sudrebindami mano kūną, apsėsdami kūną nuo galvos iki pirštų galiukų, leisdami veido bruožams persimainyti į kažką kito, nei tik jauniausioji Čarlzo Hawkinso duktė. Iškvėpiau, patogiau pasinerdama į Vivianą, kuri buvo įsimylėjusi. Vivianą, kurios siela nestaugė liepsnomis. Vivianą, kurios akių mėlynė priminė rugiagėlės švelnumą.
Su kiekviena pralėkusia sekunde galėjau jausti nuo Lučiano prisilietimų greitėjančią širdį. Švelnus, trapus juokas ištrūko iš mano lūpų, kiekvienai ląstelei įsitikint šia realybe, akims sužibant lyg radus patį tikriausią lobį. Tai buvo mano mėgstamiausias žaidimas. Numesti seną odą, apsivilkti naują, pamirštant viską kas buvo prieš tai. Šiandien aš buvau ne tik mylimoji, tačiau ir įsimylėjelė. Buvau laimingiausia sužadėtinė Sostinės ribose. Ir kartu mes buvom nepakartojami.
-Žinoma, meile-ištariau, kryptelėdama galvą ir pirštų perbraukdama per vyro nosies galiuką. Tuomet pasisukau į fotografą ir po akimirkos jau glaudžiausi prie Lučiano peties, lyg atsidurti jo glėbyje šiame taške būtų tas pats kas kvėpuoti. Mano platus šypsnis tapo kiek nedrąsia, tačiau vis dar švytinčia išraiška, pasukant veidą patenkinto fotografo link.

Kiekvienas Vivianos pirštų prisilietimas, kad ir koks nežymus šis galėjo būti, išnykdavo po savęs palikdamas deginantį pėdsaką. Įkypas tamsiaplaukio žvilgsnis sugebėjo sugauti akimirką, kai visa priešais sėdinčios merginos povyza pasikeitė, įgaudama iki tol nematyto apsimestino švelnumo ir šilumos. Jei Viviana tebūtų buvęs visiškai akiai nepažįstamas žmogus, Lučianas būtų nesąmoningai pasidavęs akimirkos žavesiui, kurioje tikrumas buvo visiškas svečias.
- Neblogai, mieloji, – tyliai nusijuokęs ir palinkęs į priekį Lučianas sugebėjo beveik nebylią frazę sušnabždėti Vivianai į ausį. – Bet gali ir geriau.
Vėsūs Lučiano pirštai, kone ekstazės ištikto fotografo prašymu, apsivijo šviesiaplaukės liemenį, prisitraukdami šią arčiau savęs. Plačiai nusišypsojęs Lučianas nykščiu užkabino merginos skruostą, žvilgsniui ilgesingai sekant visiško susižavėjimo - kurio apgaulingu išraiškingumu buvo galima atvirai stebėtis – persmelktą Vivianos veidą.
- Dievinu tavo šypseną. – verta pasakyti, kad nuošaliau momentus gaudantis fotografas dabar bene ėjo iš proto. Akivaizdu, kad jie abu žinojo žodžio svarbumą – tai nebuvo tik paprastos akimirkos. Viskas, kiekvienas mažas žodis, paliekantis krūtinę, darė įspūdį ir formavo nuomonę apie porą žmonių, kurių likimai buvo taip keistai supinti.
Žvilgsnį trumpai sekundei apakinus fotoaparato blykstei Lučianas sumirksėjo, išgirdęs nedrąsius, bet puikiai juntamo smalsumo pervertus fotografus žodžius.
- Panele Hawkins, kaip judu susipažinote?

-Luči, abu žinom, jog taip šypsaus tik prie tavęs,-nusijuokiau, delnu švelniai apgaubdama vyro skruostą ir nusišypsojau, kaktą priglausdama prie Lučiano kaktos, leisdama fotografui pagauti būtent šį momentą. Mes buvo tobulybės atvirukas. Būtent šias akimirkas iki galo supratau tėčio sprendimą, būtent tokį žingsnį į priekį. Štai, du tviskančių šeimų atstovai, savo meile priminė viską, dėl kuo Sostinė buvo pranašesnė už apygardas, pranašesnė už tryliktukę. Mūsų stirpybe, mūsų laime buvo neįmanoma abejoti.
Vėl atsisukau į fotografą, patogiau įsitaisydama tarp Lučiano rankų, leisdama joms mane apglėbti, kūnui lyg instinktyviai prisiglaudžiant arčiau, pirštams pirmyn atgal glostant vyro ranko.
-Visada juokėmės, jog tai priminė likimą,-papurčiau galvą, lyg prisimindama mūsų susitikimą, pasukiodama ant pirštų tviskantį, įspūdingą sužadėtuvių žiedą.-Mūsų abiejų mašinos sugedo toje pačioje gatvėje. Lučio.. Turiu omeny, Lučiano padanga sprogo, man nusėdo akumuliatorius. Kaip tik turėjau atsarginę padangą, kurios jam trūko, o Lučianas lyg niekur nieko užvedė mano automobilį. Žinoma, žinojau jį iš anksčiau, tačiau pagal mane tai buvo pirmas kartas, kai iš tikro susipažinome,-juokdamasi pasisukau į vyrą ir nuo veido jam patraukiau ištrūkusią plaukų sruogą. Sutikusi jo žalsvas akis aš tyliai nurijau seiles ir, lyg užsimiršusi, nusišypsojau. Po kelių akimirkų vis tik sugebėjau krenkštelėti ir vėl nukreipti dėmesį ir fotografą.-Visa kita tėra praeitis. Man be galo pasisekė.
Nusišypsojęs fotografas linktelėjo ir, man rodos, paslapčiomis nubraukė ašarą, o tuomet, giliai padėkojęs ir net švelniai nusilenkęs, pasitraukė, palikdamas mus vienus. Aplinkui vis dar buvo begalė žmonių, tačiau buvom pakankamai toil, jog nei vienas iš jų mūsų negirdėtų.-Vynuogių?-paklausiau, kilstelėdama jomis pripildytą lėkštutę.

Fotoaparato blykstei žybtelėjus paskutinį kartą, o nuostabaus saldumo persemtas akimirkas įamžinusiam fotografui graudžiai linktelėjus galva ir atsisveikinus su įsimylėjėlių porele, Lučiano veide įsižiebusi šypsena kaip mat prigeso, rankai, spaudusiai Vivianos liemenį, nuslydus ant pledo. Visgi tamsiaplaukis neskubėjo visiškai atitrūkti nuo juodu supančiojusios situacijos įsipareigojimo – tolėliau zujanti žmonių minia jei ir negalėjo girdėti, tai vis dar puikiai matė ir tyliai šnabždėjosi apie likimo kažkaip visiškai netyčia supintų žmonių gyvenimą.
- Jie tave dievina.
Lučiano lūpas palydėjo nežymi šypsena, šįkart ne atsitiktinai dirbtinė, o greičiau kupina lengvo sumišimo, girdint kalbančių stilistų šnabždesius. Didžiajai daliai Sostinės Viviana Hawkins tebuvo viso labo didelė vaikščiojanti paslaptis. Kartkartėmis Prezidento dešinėje šmėžuojanti mergina greitai tapo apkalbų objektu, ir nesunku suprasti kodėl. Žmonės žinojo, – jei to nesugebėjo išduoti šalčiu spinduliuojančios mėlynos akys -  kad šviesiaplaukės merginos aktyvesnis reiškimasis renginiuose ir valdžios rūmuose nebuvo paprastas atsitiktinumas. Sostinė telaukė patvirtinimo, faktiško pateikimo tos tiesios, kuri buvo akivaizdi.
- Ar žadi man jas sumaitinti? – patogiau įsitaisydamas Lučianas išsitiesė ant pledo, galvą padėdamas merginai ant kojų. Lūpas palydėjo platus, sarkastiškas ir netgi žaismingas vypsnis. – Koks vaizdas tai būtų.
Ko gero ir dabartinio vaizdelio buvo per akis, girdint krykštaujančių Stilistų balsus. Lučiano žvilgsnis palydėjo neįskaitomą Vivianos veidą, apsuptą švelniomis bangomis krentančių plaukų. Ji atrodė ir elgėsi tarsi trapi gėlė – švelnumas ir paprastumas, kartu suderinti su geromis manieromis, lengvai papirktų net kietesnį širdį. Lučianas galėjo suprasti Sostinės susižavėjimą šia Vivianos versija.
- Panele Hawkins,- Lučianas pakreipė galvą, žvilgsniu sekdamas giedrą dangų. – Papasakok apie save. Ką nors, kas nėra susiję su darbu.

Atsargiu judesiu užkišau vėjo plaikstomą plaukų sruogą sau už ausies, švelniu žvilgsniu nužiūrėdama priešais sėdintį vyrą, šiltam šypsniui prasiskleidžiant ant mano lūpų, tai su niekuo nesupainiojamai laimės ir vilties šviesai įsižiebiant mano akyse.
-Jei tik paprašysi, mano meile,-nusijuokiau, pati įsimesdama vynuogę į burną, pirštų galiukais perbraukdama per saulėje kiek blizganačias lūpas, veik jusdama aplink mus supančius žmones perbėgančią energijos bangą, jų akims ryjant kiekvieną judesį, kiekvieną artesnį kontaktą. Šyptelėdama plačiau, leidau savo delnui nuslysti pledu, pirštams apglebiant besiilsintį Lučiano delną.-Manau jie per daug nesupyks.
Aš buvau rūpesčio ir tylios tvirtybės personifikacija. Buvau paslėptas Sostinės lobis, taip ilgai uždengtas nuo svetimų akių, vos kartais, lyg vaiduoklis, tėvo išleistas į viešumą, lydimas atsargių šypsnių ir grakščių rankų. Aiškiai žinojau, jog tų, kuriems pasisekė mane išvysti Sostinės viešumoje, akyse, buvau nepamirštama. Tačiau Lučianas Kleitonas skleidė meilę ir susižavėjimą visur, kur tik siekdavo jo žingsniai. Iš nepažįstamųjų krūtinių jis traukdavo dūsavimus ir svajingus žvilgsnius, maldaujančius bent vieno žavingio šypsnio į jų pusę. Su juo savo pašonėje mano įtaka galėjo pasiekti neįsivaizduojamas aukštumas.
Vyrui patogiau atsigulus, aš pirštais iš lėto perbėgau per jo plaukus, galiausiai leisdama smulkiam delnui apgaubti Jo kaklą, nykščiui sukant mažus ratus.
-Ne, Luči. Jie dievina mus.
Nusišypsojusi patraukiau ranką ir nuskynusi dar vieną vynuogę giliai, veik palaimingai įkvėpiau, įmesdama šią į Lučiano burną.
Ir vis tik kitas vyro klausimas beveik išmušė mane iš vėžių, priversdamas kryptelėti galvą.
Viviana Hawkins buvo darbas. Buvau puiki duktė, tačiau dar geresnė darbuotoja. Atsidavus ir kruopšti, ką jau kalbėti apie tai, jog buvau velniškai talentinga. Buvau arogantiška. Tiksli. Retai klystanti. Aš buvau tai, ko iš manes reikalavo kiekviena gauta užduotis. Kiekvieną ląstelę perkeičiantis chameleonas, tampantis tuo, ko iš manęs reikalavo aplinka – dvyliktosios apygardos kasyklų darbuotoja, pirmosios apygardos brangakmenių šlifuotoja, kažkieno draugė arba atsidavus mylimoji. Užteko pažvelgti į mane ir aš persimainysiu į didžiausią, užslėptą tavo svajonę.
Paskutinį kartą nebuvau pririšta prie savo darbo prieš daugiau nei dešimt metų. Buvau vaikas, kuris nežinojo nieko apie savo tikrąją prigimtį.
-Žinoma, pone Kleitonai,-nusijuokiau, pirštais grįždama prie švelnių vyro plaukų, lyg bandyčiau juos iššukuoti.-Turiu brolį,-tai nebuvo naujiena, tačiau neturėjau omeny Metju. Kalbėjau apie savo dvynį, kurio vardo Lučianui žinoti kol kas nereikėjo. Kai ateis laikas, kai jo reputacija tiesiogiai priklausys nuo manosios, tuomet ši informacija jam bus reikalinga. Kol kas Railis buvo tyli tiesa, priklausiusi vos keliems.-Mano antras vardas – Melani,-Milė. Kažkada buvau tiesiog Milė. Anksčiau atsisakydavau būti vadinama bet kaip kitaip iki kol išaugau šią vaikišką pravardę.-Turiu katę, kurios vardas Marcelė. Tau tikrai teks su ja susipažinti,-mano pilko kailio pūkų gumulas buvo neatskiriama mano dalis.-Iir mano biblioteka perpildyta zoologijos vadovėliais,-nusijuokiau.
Kol ankstyvoje paauglystėje mano brolis griebdavo bet ką, susijusio su augalais, medžiais ar gėlemis, mano pasirinktos knygos dažniausiai buvo susijusios su gyvūnija. Ilgos naktys, pirštams vedžiojant mutantų ir jų protėvių anatomiją, skaitant elgesio ar mitybos ypatumus, regionuose atsirandančius skirtumus – taip aš prisiminiau šviesias akimirkas septintoje apygardoje. Kiek save prisiminiau, smalsumas aplink save tvyrančiams dėsniams buvo neatskiriamas mano ir Rajano bruožas.
-Ar yra kažkas ką dar specifiškai nori sužinoti, ar pats apsiimsi pasipasakojimu?-kilstelėjau antakius.

- Melani. Tai gražus vardas.
Stebėdamas raiškių saulės spindulių apšviestą dangaus skliautą Lučianas lėtai užmerkė akis. Priešais sėdinčios ir pirštais per tamsius plaukus veik raminamai braukiančios merginos vardas tarsi užburtas įsupo į nykų pasąmonės transą, šiai dar kartą, tik šįkart aiškiau nei bet kada anksčiau, privertusiai pripažinti naujos realybės kartumą.
Jis nebuvo didžiausias gerbėjas idėjos, kurios net ir norėdamas – o tas noras, vargiai išmatuojamas, pamažu blėso jį spaudžiančioje nežinioje – negalėjo atsisakyti. Lučianas negalėjo numaldyti kūnu šleikščiai slenkančios nuojautos, kad Prezidento taip kruopščiai kurptos mintys apie tolimesnį savo dukros likimą buvo iš anksto suplanuotos. Ir visgi ne puikiai išdirbto plano idėja, kurioje neturėjo nei teisės, nei galimybės įsiterpti, jį vargino. Vargino supratimas, galbūt pasiekiamas retai Prezidentą stebinčiai akiai, kad tai tebuvo viso labo žaidimas. Prezidentui nereikėjo pačiam būti žaidimo dalyviu – užteko stebėti į aikštelę išstumtas figūras žmonių, kurie atlikdavo visą siaubingą, kartais kažkiek žaismingą, darbą.
Lučianas neabejojo, kad Viviana buvo tobula aktorė – kad ji alsavo ir gyveno idėja žmogaus, kurio jis pats negalėjo nuspėti. Vieną akimirką ji buvo tarsi švelni laukų gėlė, savo juoku ir šypsena užburianti kiekvieno Sostinės gyventojo širdį, kitą – bebaimiškai į priekį šaunanti karė, peiliu nusitaikiusi į gerklę. Ji turėjo begalę spalvų, ir Lučianas negalėjo nustoti galvoti apie mintį, kad visą likusį savo gyvenimą – net jei tai jau buvo pažįstama, bet menka kasdienybės dalis – jis turės praleisti tame žaidimo lauke, iš kurio neįmanoma ištrūkti.
Tiesa ta, kad jis nemėgo apsimetinėti. Ir visgi tai buvo vienas didžiausių Lučiano...talentų.
- Malonu žinoti, kad turi realių pomėgių, Viviana. – nežymus šypsnis iškreipė tamsiaplaukio veidą, šiam pramerkus akis ir įsistebeilijus į blankios saulės spindulių apšviestas merginos akis, kurių melsvumą tik dar labiau paryškino jas apsupantys šešėliai. – Mmh. – suėmęs merginos ranką, tą, ant kurios nebuvo neįmanoma pastebėti ištaigingai šviesoje žvilgančio sužadėtuvių žiedo, Lučianas šią padėjo ant savo krūtinės, tiesiai po ramiai plakančia širdimi, prabildamas aiškiau vien tam, kad girdėtų atitinkamos ausys. – Mieloji, turiu visą gyvenimą tave pažinti. – pirštais braukdamas per šios ranką, Lučianas kuo plačiausiai nusišypsojo. – Šiek tiek paslaptingumo dar nieko nepražudė, argi ne? Ir aš?
Lučianas akimirkai susimąstė, apsvarstydamas Vivianos pasiūlymą pasipasakoti. Kokią savęs versiją pateikė pati Viviana? Ar jos žodžiuose buvo bent mažytė kruopelė tiesos? Galbūt netgi melas buvo šiek tiek pagražintas. Bet kokiu atveju, krūtinę supurtęs nežymus juoko burbulas privertė sugrįžti į realybę.
- Oh, Viviana. Esu tikras, kad viską apie mane žinai. Mėgsti skaityti, prisimeni? – Lučianas buvo beveik įsitikinęs, kad Viviana žinojo ne tik viską apie jo gyvenimą, bet taip pat apie garaže ramiai besiilsinčio motociklo markę, batų dydį ar banko sąskaitą.- Ir ką manai, princese? – nykščiu tebesukdamas ratus ant merginos delno, Lučianas kilstelėjo antakius. – Koks žmogus yra tas Lučianas Kleitonas, už kurio taip nekantrauji ištekėti?

Delnui prigludus prie Lučiano krūtinės, aš užmerkiau mėlynas akis ir pakreipiau galvą, leisdama vėjui kedenti bangomis krentančius, šviesius plaukus, įsiklausydama į ramų ir stabilų vyro širdies plakimą.
-Lučianas Gabrielis Kleitonas. Mylintis brolis. Ištikimas sūnus. Karys. Draugas,-su kiekvienu žodžiu, ištartu pro švelnią šypseną, mano pirštai vis perbėgo per Lučiano plaukus, ramindami, per daug neskubėdami. Liucilė. Lijana. Laurelė. Faustas Emilio Medičis. Turbūt tai buvo svarbiausi žmonės mano sužadėtinio gyvenime, nepajudanti konstanta jo kasdienybės modelyje. Turėjau pripažinti, jog Lučiano jaunėlės seserys mane sudomino iš karto, vien dėl paprasčiausio fakto, jog šios buvo dvynės. Užteko išvysti vieną šelmišką žvilgsnį, kurį šios pasidalindavo, jog pajustum nenuginčyjamą ryšį ir jo pasėkmes. Puikiai žinojau ką ta reiškia. Mano pačios brolis kažkada buvo neatskiriama mano dalis, tarsi papildoma galūnę, pačiam priklausantys, svetimam kūne tūnantys plaučiai.
-Nežinau tiek, kiek galvoji, Lučianai,-nusijuokiau, papurtydama galvą.-Galbūt ir esu Prezidento dukra, tačiau net ir man kai kurie dalykai nėra lengvai pasiekiami. Arba derami.
Tai buvo absoliutus melas. Galėjau pasakyti kada jo tėvai kėlėsi pusryčiams minučių tikslumu, tačiau tai nebuvo labai tinkama pokalbio tema pirmo pasimatymo metu. Ir kai kuriuos dalykus buvo geriau tiesiog nutylėti. Koks pažįstamas, man įprastas žaidimas, tarsi senas draugas apgaubiantis kūną, apgaunantis širdį, kai melagingi žodžiia tampa tokie pat tikri kaip ir tavas vardas. Didžioji dalis mano gyvenimo tebuvo išaukštinta šachmatų partija, tylus vienas prieš vieną. Buvau išdidi žaidėja. Buvau savo tėvo dukra.

Lučiano krūtinę supurtė tyli, pro suspaustas lūpas prasiveržusi juoko banga, slogų vidurdienio orą persmelkusi trumpa akimirka nuoširdumo, kuris čia, panašu, buvo retas svečias.
- Viviana, gali pripažinti, kad žinai, kurią valandą ar netgi tiksliau, sekundę, iškeliu koją iš lovos. Suprantamas apsėdimas. Aš nepakartojamas.
Perprasti Vivianą Hawkins buvo beviltiška. Užmerkęs akis ir giliai į save traukdamas skirtingą tolėliau žydinčių gėlynų kvapą, Lučianas giliai atsikvėpė. Pajutęs visiškai nutolusius pašalinius balsus tamsiaplaukis atleido Vivianos delną švelniai spaudžiančius pirštus, tačiau šių neatitraukė nuo krūtinės. Prasimerkęs šis įsižiūrėjo į vaidybiniame sūkuryje sugautą merginos veidą, smalsiai pakreipdamas galvą.
- Na, mieloji, bent jau dalinamės panašiu supratimu apie šeimos svarbą. Esi Prezidento dukra. Akivaizdžiai mėgstamiausia. – niekas viešai nekalbėjo apie tai, kas nutiko prieš trejus metus. Ir visgi pro Lučiano akis neprasprūdo apsišviestame koridoriuje paveiksle šmėžuojantis rudaplaukės merginos siluetas. – Po maždaug dviejų mėnesių oficialiai tapsi vienu įtakingiausių žmonių visame Paname. Ir kas tada?

-Kas tada?-kryptelėjau galvą, užmerkdama akis prieš veik nedrąsius saulės spindulius, leisdama jiems glostyti blizgučiais išdabintą veidą.-Nieko, Lučianai,-nusijuokiau, leisdama ant jo krūtinės besiilsinčiai rankai nuslysti svetimu kūnu, kol ji pasiekė vaikino kaklą ir galiausiai pakilo, nuo veido nubraukdama tamius plaukus.-Tada darbas tęsiasi, kaip visada.
Tai buvo grynų gryniausia tiesa. Galbūt prie mano darbo ir grėsė prisidėti vakarėliai, pobūviai ir nesibaigianti krūva pokalbių, tačiau tai tebuvo natūrali mano atsakomybių progresija. Visi šie socialiniai, neišvengiami gyvenimo aspektai ne tiek ir skyrėsi nuo to, ką dariau vos prieš kelis mėnesius, gyvendama dvyliktoje apygardoje.
Ne.
Dabar tikrai nebuvo metas prisiminti rudas akis ir juodus, saulėje žvilgančius plaukus. Tai buvo sena, mirusi istorija, dar vienas darbas, kurį įvykdžiau tobulai.
Pravėriau lūpas, norėdama užduoti dar vieną klausimą Lučianui, tačiau mane nutraukė švelnus, nedrąsus balsas.
-Panele Hawkins?
-Taip,-kilstelėjau galvą, nusišypsodama šilčiausia savo šypsena, sutikdama jaunos asistentės akis, kuri iš lėto ėjo artyn.
-Manęs paprašė pranešti, jog jūsų laikas baigėsi,-ištarė asistentė, aiškiai spinduliuodama apmaudu, jog jai tenka nutraukti tokį gražų pasisėdėjimą.
-Ak, taip, žinoma. Ačiū labai...
-Merė. Merė Greison.
-Mere,-linktelėjau, o tada pasisukau į savo sužadėtinį.-Atleisk, mielasis, tačiau darbai nelaukia. Iki greito?-ir, grakščiai pasilenkusi, prispaudžiau bučinį prie Lučiano lūpų kampo, o tuomet atsistojau ir dar karta pamojavusi išėjau, palikdama Lučianą vieną, pirštais sukiodama savo žibantį sužadėtuvių žiedą.

Lučianas nusišypsojo, priešais išnirus porai perdėtai smalsių akių.
- Tikrai? – apmaudžiai susiraukdamas, vaikinas sužiuro į Vivianą. – Sunku patikėti, kaip greitai prabėga laikas, būnant su tavimi.
Vivianai grakščiai žingsniuojant tolyn Lučianas žvilgsniu sekė lengvame vėjyje plevėsuojančius suknelės kraštus. Ji buvo svaiginanti. Ar bent taip atrodė iš asistentų veidų, kurie vis negalėjo atsigrožėti.
- Pone Kleitonai, ar ko nors reikėtų? – tamsiaplaukio dėmesį pakreipė nedrąsus, aukštas asistento balsas. Lučianas pakreipė galvą. – Tiesa pasakius, reikėtų. Ar galėtumėte Vivianos adresu išsiųsti daug, daug gėlių. Ir būtų nuostabu, jei jomis būtų išpuoštas visas ofisas. Žinote,- puse lūpų šyptelėjęs, vaikinas prikando lūpą. – Kad svetimos akys galėtų matyti kaip visiškai esu ja susižavėjęs. – išgirdęs pasiūlymą vargšas asistentas vos sugebėjo išstovėti vietoje, priversdamas Lučianą nusijuokti. Atsistojęs šis paplekšnojo asistentui per petį, kuris pritariamai, it užsuktas sraigtelis, linkčiojo galva. – Puiku. Apgailestauju, bet aš taip pat turiu darbų. Geros dienos,- mostelėjęs delnu Lučianas nusisuko, ir jį sekančios smalsios akys negalėjo pamatyti tą sekundę lūpose plykstelėjusio kandaus, tačiau keistos, malonios inercijos pažymėto šypsnio.