.

Trečia ryto. Laisvi, pilki treningai ir balta maikė, šviesūs plaukai surišti į susivėlusį kuodą. Šalia manes buvo padėtas kavos puodelis, man sėdint ant naujosios virtuvės žemės, o aplinkui mane buvo popierių ir papkių jūros, sudėtos į tvarkingas krūveles, kupinas smulkaus rašto, nuotraukų ir svetimų parašų, kuriuos bandžiau išnarplioti prieš daugiau mažiau valandą. Marcelė, kaip visad prisitaikanti prie mano miego tvarkaraščio, sėdėjo ant priešais esančio stalo, gintarinėmis akimis stebėdama maną progresą, kol aš, numetusi šusnį popierių į šoną, lyg gyvybės lyno įsikabinusi juodo tušinuko, nenustojau rašyti. Nejaučiau, jog riešą paskaudo prieš maždaug pusvalandį, jog kandžiojau lūpą, jog mano juodos kavos puodelis, kuriame buvo gerokai per daug tirščių kavos aparatui liekant užmarštyje, senokai nustojo garuoti, spėdamas atšalti. Rašiau, lyg nuo to priklausytų mano gyvybė. Rašiau, lyg tai būtų vienintelė mano paskirtis, tušinukui kartais sustojant, kol mintys tvarkingai sukrisdavo į savas vietas. Nors iki oficialios darbo dienos pradžios liko pakankamai daug laikau, šią naktį tesugebėjau išmiegoti vos kelias valandas, mintims lekiant į šonus, vaizdams, pasipilantiems po užmerktais vokais, nerandant galo. Taigi turėjau dirbti. Turėjau rašyti. Privalėjau veikti.
Abigailė Lilita Mediči-Smit. Statusas – gyva. Sostinė.
Karmena Džiulijana Ruso. Statusas – gyva. Sostinė.
Dorijanas Leanderis Mediči. Statusas – gyvas. Sostinė
Metju Oliveris Hawkinsas. Statusas – gyvas. Sostinė.
Elanora Maja Hathaway. Statusas – gyva. Sostinė (+).
Danielė Evelina Shawn. Statusas – gyva (+). Trylikta apygarda.
Samuelis Rajanas Hawkinsas. Statusas – gyvas. Trylikta apygarda.
Gregoris Adamas Deivisas. Statusas – gyvas. Trylikta apygarda.
Amanda Wood. Statusas – gyva. Trylikta apygarda.
Tamenis Džekas Raideris. Statusas – nežinomas. Lokacija nežinoma.
Kamila Lola Ruso. Statusas – nežinomas. Lokacija nežinoma.  
Luna Alaja Hathaway. Statusas – nežinomas. Lokacija nežinoma.
Verčiau puslapius, pildydama kiekvieno asmens anketą, viską, ką apie juos žinojau, viską, ką tik galėjau sugalvoti. Nuo sugebėjimų iki galimų silpnybių, nustatydama įmanomus ryšius, sudėdama viską, ką esu girdėjus apie kiekvieną iš jų į tvarkinga rašysena išmargintus lapus. Susipažinau su jų vardais ir skaičiau juos tol, kol jaučiausi, lyg juos pažinočiau, lyg būčiau tarusi juos šimtus kartų. Žvelgiau į jų nuotraukas tol, kol galėjau atpažinti Tamenio akių linkį ir apgamą ant Abigailės kaklo. Žinojau, jog Elanoros mėgstamiausia spalva buvo mėlyna, sprendžiant iš jos buto nuotraukų, o Samuelis nekentė lankų, kas buvo aišku skaitant tryliktosios apygardos atsakaitas apie išsprogdintą jų sandėlį. Galbūt dėl to jis buvo mažiau įgudęs jais naudotis.  Manasis dvynys, sprendžiant iš Sostinėje likusios jo medicinos istorijos, taip pat buvo alergiškas grybams. Tuo tarpu Danielės medicinos istorija ir įrašai iš Sostinės slaptojo skyriaus operacinų, karts nuo karto sušvitę mano telefono ekrane, buvo visai kita istorija. Galėjau spėti, jog jos kūnas dar ilgai buvo sulaužytas. Jog dar ilgai kentėjo to pasėkmes, jeigu apskritai sugebėjo iš jų išsigelbėti. Kaip supratau, tai nebuvo šios merignos realybė. Tad tyrinėjau kiekvieną jos judesį, tamsias jos akis. Išsidarkiusius plaukus. Švelnią, o galiausiai ir sudarkytą odą. Galiausiai perėjau prie Abigailės įrašų, įtūžusio jos klyksmo, skausmui perveriant vos šešiolikos metų kūną, kuris galiausiai tapo septyniolikos. Aštuoniolikos. Devyniolikos. Kol nuožmios akys tapo apsiblaususios. Kupinos neaiškios beprotybės. To paties užsispyrimo.
-Hm,-tyliai myktelėjau. Mažoji paaukotoja alsavo kibirkštim. Nenuspėjama. Prisimerkiau, tik taip išreikšdama nepasitenkinimą.
Kamila, Luna, Tamenis – buvau įsitikinusi, jog jie tūnojo tryliktoje apygardoje, gyvi ir bent kol kas, daugiau mažiau saugūs, tačiau kol neturėjau patvirtinimo, galinčio tai įrodyti, teko tenkintis nežinomybe iki kol nauji mutantai pagaus jų kvapą.
Šią naktį turėjau daug darbo. Turėjau daug minčių. Turėjau daug tikslų. Taigi vėl palinkau prie lapų, padėdama įrašus į šoną ir įnykau rašyti, tyliai niūniuodama sau po nosimi.

Kai kurie vakarai būdavo kaip niekada bjaurūs.
Galinės namo durys tyliai užsivėrė. Blanki, prietemoje ištįstanti tamsiaplaukio vaikino figūra kaip niekada tyliai pranėrė ilguoju koridoriumi, išnykdama tarp vonios kambario sienų. Gilus, bet ramus kvėpavimas, greitai krutantys, bet nė sekundei akimirkos silpnumo nesuvirpinti pirštai, vienas tikslus spragtelėjimas, ir kambario tamsoje praskaidrėjo kruvinas Lučiano siluetas.
Jis nesusiraukė, jusdamas kūnu šiurpais bėgančias skausmo bangas; jis pasišlykštėjęs nenusigręžė, veidrodyje nužvelgdamas dūrius, įpjovimus ir vienas už kitą didesnes žaizdas. Priešingai – tyliai nusijuokęs, nors lūpas palikęs garsas labiau panašėjo į pridusintą gurgusį, Lučianas netruko bene aiktelėjęs susiimti už šono, šį pervėrus taip dažnai kasdienybėje lydinčiam aštriam skausmo dūriui.
Kai kurios naktys buvo beveik mirtinos; kad ir ką priešais stovinčiam ir marškinius lėtai nuo savęs besiplėšiančiam vaikinui mokėjo slapto skyriaus vadovai, to, akivaizdu, nebuvo gana.
Iš kitos pusės, be jo niekas kitas nebuvo taip nuolankiai atsidavęs savo darbui. Dienos, praleistos praraja pramintame treniruočių centre, neretai virsdavo ilgomis naktimis, peilio geležtėms ir kulkų kauksmams švilpiant audringų riksmų skandinamame kambaryje. Tiek daug jaunų veidų, tiek daug iš rankų išplėštų gyvenimų, ir iš visų susirinkusių sielų šviesą tunelio gale pamatys tik maža saujelė tų, kurie buvo pasiruošę pamiršti paskutinį žmogiškos prigimties žiupsnelį. Lučianas nebūtinai sutiko su egzistuojančia sistema – tiesa pasakius, jei būtų galėjęs, jis ją jau būtų pakeitęs. Tačiau šiuo klausimu jo rankos buvo surištos ir viskas, ką jis galėjo padaryti, tai padėti tarp keturių sielų įstrigusioms sieloms kaip ilgiau išgyventi, išlaisvinant savo ugnį. Būtent dėl vidinio potencialo, rusenančio tų kelių likimo išrinktųjų veiduose, Lučianas kartais neprieštaraudavo pats save pastatyti į jų vietą ir pabūti bandomuoju triušiu. Be visa ko, paprastą žmogų kur kas lengviau pražudyti galėjusios žaizdos priešais veidrodį stovinčiam pusnuogiam tamsiaplaukiui tekėlė labai skausmingą, akis juoda migla kartas nuo karto aptraukiantį nepatogumą.
Laisvu, kraujuotu delnu pasirėmęs vonios krašto Lučianas tvirčiau sukando dantis, įsmeigdamas adatą į odą. Nugara žemyn, kiek galėjo jausti, slinko tiršto kraujo lašai, kartkartėmis pristabdyti odoje įsirėžusių randų. Salsvas kraujo kvapas bene svaigino galvą ir užsimiršęs Lučianas tik per plauką neišgirdo tylaus hm, nuaidėjusio kažkuriame, galbūt virtuvės, kampe.
Tamsiaplaukis šyptelėjo, timptelėdamas siūlą su adata, ir pusbalsiu prabilo, žinodamas, kad kitame kambaryje dirbanti ir miego sąvokos nepripažįstanti Vivijana Hawkins puikiai išgirs duslų, kiek prikimusį jo balsą.
- Labas vakaras, Vivijana. Kaip tavo vakaras?

Tylus Marcelės miauktelėjimas pažadino mane iš rašymo sukelto transo. Kilstelėjau galvą, apsižvalgydama, giliai įkvėpdama namus užpildžiusio, geležinio, šilto kraujo kvapo. Pilkoji mano katė, švelniai maskatuodama sava uodega, nušoko nuo stalo ir tylomis pajudėjo vonios link, dar kartą sumiauksėdama, lyg bandydama atkreipti mano dėmesį. Susiraukiau, vėl giliai įkvėpdama, puikiai atpažindama su krauju susimaišiusį Lučiano kvapą, įsiklausydama vos greičiau nei įprastai plakančios jo širdies.
Labai tikėjausi, jog jis neiškruvino naujo mūsų kilimo. Tai būtų papildomas nepatogumas mano gyvenime, be kurio tikrai galėjau apseiti.
Kiek žinojau, Lučianas buvo puikus treneris. Atsidavęs ne tik savo darbui, tačiau ir saviems mokiniams. Tai, nors ir buvo švelniai nepriimtina, niekad netrukdė jo darbo kokybei, taigi negalėjau ypatingai skųstis. Nebent jis iškruvino mano kilimą. Tuomet tai būtų visai kitas pokalbis
Tyliai atsidusau, atsiremdama į spintelės duris, paimdama senai atšalusią kavą ir nugerdama kelis gurkšnius, kai švelnus Lučiano balsas nudaiėjo edvėje.
-Labas vakaras, Lučianai,-tariau, paprasčiausiai mandagiai pasisveikindama. Tuo tarpu Marcelė miauktelėjo, akimirkai priglausdama kaktą prie Lučiano kojos ir tuomet užšoko ant kriauklės, gintarinėmis akimis stebėdama vaikiną.-Puikiai, kaip visad. Kaip tavasis?

- Atleisk, mieloji, – prie savotiškai įdomios situacijos nederantis, tačiau ramus Lučiano žvilgsnis trumpai akimirkai pasekė gintarines pilkšvos katės akis, galimai prašančias paausių pakasymo. Vaikinas šyptelėjo, kilstelėdamas tarp kraujuotų pirštų spaudžiamą adatą.- Esu šiek tiek užsiėmęs.
Šmaikščius Lučiano žodžius netruko palydėti kiek gilesnis įkvėpimas, adatai vėlei pervėrus odą. Salsvas kraujas, kurį jautė ir ant liežuvio galo, tebesisunkė iš pravirų žaizdų, tirštiems lašams kapsint ant vonios krašto. Koja tarsi nesąmoningai pasispyrė pieno baltumo kilimo, šį nustumiant į šoną.
- Kupinas...adrenalino? – ištraukdamas adatą ir tyliai nusijuokdamas Lučianas sekundei sužiuro į priešais spintelės besiremiančią šviesiaplaukę. Jis juokavo, bet nemelavo. Dabar, įsirėmęs vonios, Lučianas beveik nebejautė kūną raižančio skausmo; jo širdis tankiai daužėsi krūtinėje, pirštai dilgčiojo, ir galva buvo kaip niekada lengva. – Mano kūnas greičiausiai šoke. – jis pripažino, ramiai nusišypsodamas. Tai nebuvo pirmas kartas, nebus ir paskutinis, tad nebuvo reikalo skųstis.
Lėtai atsitiesdamas Lučianas kiek susiraukė, kojoms nemaloniai sudilgčiojant, o tuomet įdėmiai nužvelgė gilų rėžį nugaroje, kurio atvaizdas veidrodyje silpnesnių nervų žmogų būtų privertęs sužiaukčioti.
- Mieloji,- tamsiaplaukis, per kelias savaites įpratęs prie apsimestinai saldžių lūpomis kalbančių žodžių, pažvelgė į Vivijaną, klausiamai kilstelėdamas adatą. Šįkart švelnus kreipinys neturėjo jam įprastai būdingų pašaipos gaidelių. – Ar galėtum pagelbėti?

Su kiekviena diena gyvenant kartu vis aiškiau suvokiau, jog turėtį sužadėtinį kuris neiššaukė nei vieno bent kiek šiltesnio jausmo buvo nepatogu. Taip pat kenkė produktyvumui. Tačiau turėjau pripažinti, jog švelnūs mano jausmai naujam kilimui buvo pakankamai, kad liežuviu perbėgus dantis ir neskubant nugėrus dar kelis gurkšnius šaltos savo kavos aš pajudėčiau vonios link.
Sukryžiavusi rankas aš atsirėmiau į duris, nužvelgdama Lučiano nugarą perskėlusį rėžį, sunkiai krešantį kraują ir raudonus lašus, iš lėto besiritančius žemyn. Mandagi tačiau šalta mano veido išraiška nepasikeitė man įeinant į vidų ir iš po kriaukle esančios spintelės ištraukiant vaistinėlę. Po kelių akimirkų ant kriauklės krašto jau buvau padėjusi dvi baltas tabletes, turinčias padėti ne tik su skausmu, tačiau ir greitinti gyjimą bei sumažinti infekcijos galimybę. Taip, patobulinti mūsų kūnai gijo greitai bei dar greičiau kovojo su infekcijomis, tačiau buvau išmokyta ne tik kaip palaužti, tačiau kaip ir prižiūrėti ne tik fizinį savo pavidalą, tačiau ir protą. Atrodė lyg Lučianas šias pamokas būtų praleidęs
-Išgerk jas,-tariau, šią vėlią valandą nejusdama didelio poreikio būti perdėtai mandagiai.
Išdezinfekavusi pakankamai gilią žaizdą aš iš vaikino pirštų perėmiau jo laikomą adatą ir pradėjau iš lėto siūti, neskubėdama, susikaupdama, siekadama nežymaus rando, kurį būtų galima pašalinti. Būsimasis prezidento dukros vyras turėjo būti tobulas. Jo nugara slenkantys kraujo lašai tobulybės nepriminė.
-Elgiesi kvailai, Lučianai,-tariau sausu balsu, tarsi tai būtų aiškiai suprantamas faktas, nesiteikdama daugiau gilintis.

Lučiano žvilgsnis nusekė ant kriauklės krašto padėtas tabletes. Lipšniai nusišypsojęs ir nesivargindamas ieškoti vandens tamsiaplaukis sugraibė pora baltų tablečių, šias, it gerai nurodymų besiklausantis karininkas, kilstelėdamas ore. – Ačiū, mieloji. – lipšniai šyptelėdamas, Lučianas susivertė tabletes į burną, kūną pervėrus aštriai skausmo bangai, ir šias nurijo be vandens.
Kurį laiką kiek apsiblaususios, tačiau guvaus proto nepaveikusios tamsios jo akys sekė į pieno baltumo vonią ritmingai atsimušančius kraujo lašus. Adata ir siūlas, kiaurai veriantys odą, dabar beveik kėlė niežulį, palydėtą vos nugirstų Vivijanos žodžių.
- Mh? – tarsi ištrauktas iš jį įsupusio transo, Lučianas kilstelėjo smakrą, galvą pakreipdamas į šviesiaplaukės pusę tiek, kiek leido mobilumo supančiotas kūnas. – Ir kuris elgesys yra kvailas? Tas, kuriuo apsaugau būrį niekuo dėtų vaikų,- mąslus Lučiano žvilgsnis susmigo į priešais judviejų atvaizdus atspindintį veidrodį. Kūnas nevalingai sudilgčiojo, stebint į jo kruviną nugarą nukreiptą porą mėlynų akių. – Ar tas, kuriuo ketinu tave vesti?

Ranka, laikanti adatą, sustingo, šį kartą taip ir neperverdama svetimos odos. Vietoj to, mėlynas mano žvilgsnis, tikslingai ir veik neskubant pakildamas, įsmigo į veidrodyje atsispindinčias Lučiano akis.
Norėjau priminti jam, jog šiame žaidime, tokie sutvėrimai kaip niekuo dėti vaikai paprasčiausiai neegzistavo. Prieš sužinant savą kilmę, jei kas nors būtų stebėjęs mane septintos apygardos miškuose, jie būtų pavadinę ir mane niekuo dėtu vaiku. Kūdikiai, paaugliai, vaikai, suaugusieji, visi Panemo žmonės – kiekvienas iš jų buvo ne daugiau, nei įrankis mūsų dėžutėje. Jų gyvybės buvo vertos tiek, kiek šios gebėjo būti naudingos. Kai kurie iš jų gebėdavo blykstelėti, pagauti maną akį, leisdavo grožėtis ir stebėtis, kiti tebuvo paprastas kelias tikslo link. Buvau taupi. Atsargi. Prižiūrinti savas geležtes. Ir tam tikra prasme buvau jiems dėkinga. Tiek pat kiek gali būti dėkingas tavo rankose atgyjančiam kirviui, leidžiančiam tau suniokoti mišką. Tiek pat kiek gali būti dėkingas degančioms, mirštančioms malkoms žiemos vidury.
Tačiau vietoj šio priminimo, aš adatą pervėriau vyro odą, tačiau jos neištraukiau, vietoj to žengtelėdama priešais Lučianą. Švaria, jo krauju neištepta ranka aš veik švelniai apglėbiau jo smakrą, vienu pirštu perbraukdama per žandikaulį, tarsi bandydama įsiminti dar vieno įrankio kampus ir linkius, primerkdama mėlynas akis, vos juntamu stumptelėjimu žemyn skatindama Lučianą sutikti manąjį žvilgsnį.
-Lučianai,-tariau, švelniai pakreipdama galvą,-Panemo, pasaulio akyse tu tapsi Hawkinsu,-mano balsas buvo skaidrus, veik tuščiaviduris, savyje nelaikantis nei lašo kartėlo, bandymo įtikinti ar įtikti. Faktams nereikėjo papildomos pagalbos.-Apie tai nėra nieko kvailo.
Vienas, du svetimos širdies dūžiai, man paprasčiausiai žvelgiant į svetimas akis. Ir tuomet mano pirštai atsitraukė ir aš vėl žengtelėjau atgal, iš lėto siūdama toliau.
-Turėtum labiau saugoti save.

Lučianas nė iš tolo nepriminė tobulai išdirbto paveikslo. Kruvinas ir susikūprinęs, išvagotas randų ir vienas su kita besipinančių, mozaiką menančių tatuiruočių, jis viena šlaunimi rėmėsi vonios krašto taip, tarsi būtų tik paprastas, Sostinės grandinėje kažkur įsiterpiantis, neprieštaraujantis sraigtelis. Ir visgi, visus trūkumus, visus įtrūkimus užglaistė jo šeimos vardas.
Tuo tarpu, kaip galėjo atrodyti, ji buvo tobula. Visuomet pasiruošusi kirsti, niekada neklystanti, žinanti atsakymą į kiekvieną problemą ir kiekvieną klausimą. Buvo lengva pripažinti, kad gyvenimas šešėlyje Vivijanai Hawkins visiškai netiko. Ji buvo pernelyg tobula.
Ir vėlgi, nepaisant beveik idealios reputacijos ir atsidavimo iš visuomenės pusės, metai iš metų skrupulingai šlifuotas Hawkinsų šeimos paveikslas pamažu byrėjo, kaip ir įsisenėjęs pasitikėjimas. Ar Vivijana tikrai galėjo būti tas šuoras guvaus vėjo, padėsiančio pamiršti visas Hawkinsų negandas? Ar ji buvo pakankamai tobula?
Lučianas tebesekė veidrodyje raibuliuojantį judviejų atvaizdą, ramiai, bene šiltai besišypsodamas. Žvilgsnis, mąslus bet nebylus, matė kas minutę veidrodyje čaižiai blykstelintį žiedą, taip apsimestinai saugiai besiilsintį ant Vivijanos rankos. Tuomet, merginai besiruošiant adata odą perverti dar kartą, Lučianas atsisuko, pirštais švelniai apglėbdamas kraujuotą šios riešą. Glėbys nebuvo stiprus, priešingai – beveik guodžiantis.
- Nevesiu tavęs.- jis prabilo, kaip niekada ramus. Švelnios akys nukrypo ties žiedu, pirštu pagalvėlėms besiilsint ant delno. Ji buvo tobula, ir jos nebuvo gana. Tik jos. – Ne su šituo žiedu. Ne su apsimestine atsakomybe. – tylus vypsnis palietė lūpas, bet akys nemelavo. Jis nejuokavo. – Ir ne su tuo tobulu, išgalvotu vardu.

Švelnus Lučiano prisilietimas, žibančios, žalios akys, sutinkančios manąsias, tarsi įrodė, jog vaikinas nesiruošė priimti manojo patarimo į širdį. Tyla apgaubė kambarį, man tarsi instinktyviai žengiant arčiau, pakreipiant galvą, įsižiūrint į tamsiai žvilgančias raineles, ausims gaudant mudviejų kvėpavimą, nederančius, ramius širdžių dūžius.
Vivijana Hawkins - tobula dukra, tobula darbuotoja, tobulas ginklas – visa tai liko užnugaryje. Šį vakarą buvau tyroji savo versija, be kaukių, be rankovėse užslėptų geležčių, tik vaiskus protas ir kruvinos rankos, skubota, veik karštinės apimta rašysena svetimais vardais išmarginti lapai. Kaip instinktyviai, kaip be pasipriešinimo susiraukė mano antakiai, tiesa pulsuojančiam sutrikimui užliejant aštrius veido bruožus.
Apsimestinė atsakomybė? Išgalvotas vardas? Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką Lučianas bandė pasakyti. Ką tiksliai jis turėjo omenyje, iš kur ištraukė šias išvadas, prasilenkiančias su mano suvokimu alsuojančia realybe. Ir tuomet tylus, šnabždesį primenantis suvokimas pasklido po manąjį kūną, užpildė kiekvieną linkį, ląstelę, įsikūrė vos kelių centimetrų tarpe tarp mūsų kūnų, besimaišančiam, susiliejusiam mūsų kvėpavime. Jis galvojo, jog aš vaidinu. Jog buvau knyga užtušuotais puslapiais, slepianti savus kampus, įtrūkimus, ydas, svajones ir degančius troškimus.
Juokas, tarsi sprogstantis muilo burbulas, nusirito mano lūpomis, trumpas, ryškus, veik tviskantis krištolu.
-Lučianai,-jo vardas buvo ištartas tyliai, veik švelniai, tarsi guodžiamam vaikui, kruviniems pirštams paglostant odą ir išslystant iš prisilietimo.-Per šias dienas atidaviau tau viską, ką turiu,-šyptelėjau.-Negaliu tau suteikti to, ko paprasčiausiai nėra,-mano šypsis tapo aštriu, tiesą liudijančiu durklu.
Aš neegzistavau. Milė Brown, Amelija Kaja Vilson, Melani Clark, net Vivijana Hawkins ir visi kiti vardai, kuriais kažkada buvo vadintas šis kūnas - jie buvo asmenys, kvėpuojančios, ritmingai vilnyjančios sielos. Aš, tikroji aš, viskas iki pat manojo centro tebuvo tuščias lapas, laukiantis užduoties, laukiantis aplinkui esančių, stebinčių akių, jog būtų užpildytas. Tebuvau įrankis, toks pat kaip ir tie, kuriuos naudojau pati. Ir niekas nežvelgia į skalpelį, tikėdamiesi, jog šis pavirs žmogumi. Iš manęs buvo išpjauta identiteto silpnybė, palikusi tik Hawkinsų vardą, tik Hawkinsų tikslą, nesuteptą, nekomplikuotą ištikimybę.
-Galvojau, jog žinai geriau, negu prašyti stebuklų.

Lengvas šypsnis palydėjo šviesiaplaukės žodžius, kurie neįtikino priešais du mirguliuojančius atvaizdus nusekančių akių. Nugara atsigręžęs į Vivijaną, Lučianas paliko lėtai skaičiuoti odą ritmingai, kas minutę, perveriančius adatos dūrius.
Jis pats tokių turėjo bent kelias dešimtis, ir kiekvienas su savimi nešėsi vis kitą istoriją. Kai kurie buvo beveik nereikšmingi, tik neatsargūs neapskaičiavimai; kai kurie ryškiau įsispaudė į odą, paraginti veikti, judėti, rizikuoti.
Lučianas prisiminė juos visus - kiekvienas randas yra jis.
- Viskas? – šaltam oro gūsiui perbėgus per nugarą, Lučianas išgirdo trukteliantį siūlą. Lėtai atsisukęs, kad staigus judesys neperplėštų ką tik kruopščiai susiųstos odos, tamsiaplaukis vėlei nusišypsojo, galiausiai atsakydamas į bene apatiškai tarp kambario sienų atsimušusius Vivijanos žodžius. Bet užuot atsakydamas tuo pačiu – geldamas, erzindamas, spausdamas – Lučianas švelniai kilstelėjo adatą tebelaikantį merginos delną aukštyn, nuo piršto nutraukdamas vaizdingai kiekviename žingsnyje tviskantį žiedą, šį išmesdamas į greta pastatyta šiukšliadėžę.
- Netgi nebūtis turi prasmę. – jis galiausiai pusbalsiu prabilo, pirštų pagalvėlėmis, tik sekundę, perbraukdamas per Vivijanos delne beveik nepastebimai įsirėžusį randą. – Jei nieko nėra, pradėsime nuo nieko. – atleidęs delną Lučianas atsitraukė, leisdamas vėsiam orui perbėgti tarp šalia kone besispaudusių kūnų. Tylus ir ramus, tamsiaplaukis nesiūta ir daugiau mobilumo išlaikiusia ranka nusistvėrė pora rankšluosčių, juos permesdamas per vonios kraštą. Tamsios akys sutiko mėlyną žvilgsnį, žinodamos, kad visi nauji rėžiai dar turės persisukti per bintą.
Kiek skausmingai atsidusęs ir sekundei susiraukęs Lučianas pagraibomis atsuko čiaupą, stebėdamas vandens srovę, lėtai gramzdinančią kraujo lašus.

Nesąmoningai priliečiau pirštą, nuo kurio lyg dūmas pranyko ten buvęs žiedas. Kaip greitai mano kūnas prisitaikė prie jo svorio, man nesąmoningai jį sukiojant vėlyvais vakarais, praleistais darbo kabinete. Manieji antakiai vėl susiraukė, nebyliam klausimui pakimbant ore. Ko dar buvo galima iš manęs norėti? Ko dar buvo galima iš manęs prašyti, svetimoms akims nebyliai šnabždant nepakanka.
Lučianui palietus delne įsirėžusį randą, nespėjau nė pamąstyti ir manoji ranka lyg nudeginta ištrūko iš švelnaus prisilietimo bei pasislėpė už nugaros, sumišimui vis dar spalvinant kiekvieną mano veido linkį, kūnui instinktyviai žengiant atgal. Šis švelnus prisilietimas, veik atsargus žvilgsnis pažadino atmetamą reakciją, pasišlykštėjimą. Ar Lučianas mane nuvertino? Ar galvojo, jog man reikia pagalbos? Jog buvau sužeistas, inkščiantis žvėris? Tas randas buvo viskas, kas liko iš Milės. Viskas, kas liko iš mano dvynio, iš pusės širdies asmens, kurį palaidojau prieš vienuoliką metų. Iš septintos apygardos miškų ir skambaus Railio juoko, tamsiai žibančių akių ir autoriterus niekinančio vypsnio, ir mane mokančio visad ieškoti iššūkio. Mano brolis buvo manoji drąsa, manoji šiaurė, kai abu netekom visko. Šis randas ir pilkakailė Marcelė buvo vieninteliai paminklai to, ką laisva valia ir be dvejonių išpjoviau iš savos esybės. Šis randas priminė miško pavėsį. Šis randas priminė niekados nebepasiduoti silpnybei.
Tačiau šiomis dienomis pažvelgdavau į prisiminimus vaiko, nešiojusio Milės vardą, ir jaučiau švelnų pasišlykštėjimą. Kokia silpna buvo jos esybė, kokia pripildyta vilčių, tikėjimo, meilės, kurie taip nederėjo prie tikslų ir fizinio veiksmo varomo manojo žvilgsnio, atsispindinčio veidrodyje. Milė buvo silpna. Dar viena oda, kurią išaugau, priimdama tikrąjį savo pašaukimą. Tapti kulka, tapti geležte, tapti nepajudinama uola.
Mėlynos mano akys perbėgo atsukta, kruvina Lučiano nugara, tuščiam pirštui dar vis dilgsint. Instinktyviai caktelėjau liežuviu, žvelgdama į dailias siūles isr krešėti pradedantį kraują, klausydama stabilaus, stipraus Lučiano širdies ritmo. Kryptelėjau galvą ir švelniai ją papurčiau, negalėdama patikėti savo sužadėtinio kvailumu, vėl pasisukdama į vaistinėlę ir iš jos ištraukdama sterilią medžiagą, taip pat ir švarų bintą bei priėjau prie vaikino. Palinkusi į priekį, švelniai stumtelėdama Lučianą į šoną, sušlapinau medžiagios gabalą mūsų vonioje atsuktu vandeniu ir pradėjau iš lėto, kruopščiai valyti jo nugarą, norėdama išvengti ne tik infekcijos, tačiau ir betvarkės naujuose namuose.
Šis paprastas veiksmas nusirito mano kūnu tarsi banga, kažkam švelniam įsisupant į veido bruožus, pamirštai kibirkščiai užsidegant akyse. Keisa. Koks pažįstamas jausmas, tarsi sakinys ant paties liežuvio galo. Mano širdis pradėjo plakti greičiau, tyliai šypsenai atsirandant lūpose, o po akimirkos ledinė siena trenkėsi į patį mano centrą, ranka sustingo ore, o kvėpavimas nutilo, mintims sustojant.
Ne.
Įkvėpiau.
Ne.
Užteko valyti kažkieno žaizdas, jog Amelijos šešėlis apgaubtų kūną.
-Mile, dėl dievo meilės,-Konrado aimana buvo gili ir perspausta, mano ir Kamilos juokui nuaidint vos stovinčiuose mūsų namuose. Eilinį kartą valiau jo žaizdas, šiam vėl bandant įsmukti atgal į dvyliktą apygardą po dar vienos medžioklės.
-Kantrybės, tu didelis kūdiki,-tariau su švelnia, mylinčia šypsena veide, sutikdama tamsias, žibančias Kamilos akis.
Krenkštelėjau.
Lučianas nebuvo Konradas, nepaisant tamsių plaukų ir tos pačios aštrios šypsenos. Lučiano galvoje nebuvo įstrigusi iš mano ginklo ištrūkusi kulka. Aš nebebuvau Amelija.
Mano vardas yra Vivijana Hawkins.
Mano vardas Vivijana Hawkins.
Hawkins.
Krenkštelėjau. Papurčiau galvą. Valiau toliau.

Lučianas, paragintas stumtelėjimo, nuolankiai perlipo per pieno baltumo vonios kraštą, delnais įsiremdamas į kraštą. Kojas skalavo vėsus vanduo, tačiau net stipri srovė neužgožė kito ūmaus skambesio, primenančio nerimastingą sparnų plakimą. Tik tas plakimas nebuvo atsitiktinis; taip neramiai plakė įprastai nepajudinama šviesiaplaukės širdis.
Taip plakdavo jo širdis kaskart, kai kūną skalaudavo sunkūs lietaus lašai, kai kiekvieną ląstelę, bene skriejant tamsa, plėšydavo vėjas. Kartais, kaip dabar Vivijana, jis sulaikydavo kvapą, stebėdamas platų Panemo horizontą, į save gerdamas neapčiuopiamą pasaulį, kurį besotiškai norėjosi liesti, apkabinti, suprasti.
Jo pasaulis buvo nuolat kintantis, kartais nenoriai susitraukiantis, kartais – nelaukiamai išsiplečiantis. Visgi, nepaisydamas jam nesuprantamų realijų, Lučianas buvo svetingas; jam buvo taip lengva įprasti, suprasti, mylėti. Jam nerūpėjo, kad neramiai alsuojantis pasaulis galėjo būti nekenčiantis, netikras – yra sočiai laiko jį suprasti.
Atsargiam prisilietimui apleidus sukrešėjusiu krauju aplipusią nugarą Lučianas išlipo iš vonios, rankšluosčiu kaip įmanoma švelniau nusausindamas odą. Tuomet jis vėlei prisėdo, tik šįkart ant kėdės, pasistumdamas šią priešais veidrodį taip, kad būtų patogiau matyti bintą. Tamsios vaikino akys tyrinėjo susikaupusį, vėlei neįskaitomą Vivijanos veidą. Ji buvo nauja realybė; naujas pasaulis.
- Galėčiau tave mylėti. – jis prabilo, greičiausiai pusbalsiu sumurmėdamas sau nei veidrodyje mirguliuojančiai mėlynakei. Manau, kad netgi noriu.
Lučianas sekundei pritilo, leisdamas jaukiai tylai aprėpti balkšvą kambarį. Bintui perrišus odą, tamsiaplaukis šyptelėjo, kilstelėdamas antakius.
- Ar turi darbo?
Ji visada turėjo darbo.
- Mh?

Galėčiau tave mylėti
Sidabrinis, vaiskus juokas nuaidėjo patalpoje, man bintuojant Lučiano nugarą. Pažvelgiau į veidrodį, sutikdama žalias akis, ir su švelnia šypsena vos matomai papurčiau galvą. Pasirodo, jog Lučianas buvo optimistas. Net botago kirčiai nesugebėjo iš jo išvaryti to švelnaus, šilto požiūrio į tai, kas jį supo, jautrios pasaulėjautos tiems, kurie jam buvo brangūs. Įdomu. Keista. Galbūt net naivu.
Kamila manė, jog mane myli. Amelija ją mylėjo labiau už pasaulį, už savo pačios širdies plakimą, už dangų ir saulę ir mišką. Konradas ir Marlena, kitiems sumigus, praleisdavo ne vieną vakarą juokaudami ir švelniai pasityčiodami iš mano žvilgsnio ir veidą nuspalvinusio švelnumo, kiekvieną kartą kai pažvelgdavau į miegantį Jos siluetą, nulietą virpančios žvakės liepsnos atšvaitų. Tuomet jų link mesdavau duonos riekę, apsimesdama, jog dariau tai ne dėl to, jog Konradas veik visad rodė su niekuo nesumaišomus bado ženklus.
Tą naktį, kai mėnesiena liudyjo mane, uodžiančią jų kraują, aš irgi šypsojausi.
Baigusi savo kruopštų darbą, atsitraukiau nuo Lučiano ir patraukiau durų link, tačiau jo balsas privertė mane akimirkai sustoti ir pažvelgti atgal. Kilstelėjau antakius.
-Taip, Lučianai. Aš turiu darbo.

- Mhm.- šyptelėjęs Lučianas delnu pasirėmė kėdės krašto, lėtai atsistodamas. – Taip ir galvojau.
Susukęs šlapius, krauju nusidažiusius rankšluosčius į vieną gniutulą, Lučianas šiuos tvarkingai nusviedė į dėžę. Atsistoti ir judėti buvo kur kas paprasčiau, nei iš pradžių tikėjosi – dėka, akivaizdu, kruopštaus Vivijanos darbo. Siūlės rėžėsi į odą, nemaloniai tempdamos, tačiau beveik neskaudėjo, tarsi žaismingas vakaras, praleistas salėje, tebūtų buvęs varganas pasąmonės miražas.
Lučianas bene nusijuokė, tyliems žingsniams pajudant link svetainės. Delnu persibraukęs per tvarsčius, tarsi patikrindamas jų galimybes, o tuo pačiu ir savo taip nedėkingai išakėtą kūną, tamsiaplaukis nusekė įkandin.
Jei ir nematė, tai Lučianas tikrai galėjo jausti į jį nukreiptą žvilgsnį.
- Aš taip pat esu tavo darbo dalis, mieloji. – tarsi atsakydamas į erzinantį klausimą, Lučianas sekė koja į koją, sekundei prisimerkdamas taip, tarsi atšiaurus rūpestis jį būtų giliai žeidęs. – Kas nutiks, jei man staiga pakils temperatūra? Jei išbers? Jei ištiks šokas, prasidės infekcija? Jei mirčiau, tai būtų labai, labai nepraktiška.- bintu aptvarstytas delnas tvirčiau įsirėmė laiptų turėklų, tamsiam Lučiano žvilgsniui nusekant prietemoje plyksinčias Vivijanos akis.
- Be to, aš taip pat turiu darbo. – Lučianas nusišypsojo, pakreipdamas galvą. – Turiu išsiaiškinti viską, - jos būdą, žvilgsnį, dedikaciją, apsėdimą – kiekvieną dalelę, sudarančią Ją.- Ką galėčiau mylėti.
Lučianas nemanė, kad tai bus sunku. Ji buvo nuostabi – nuodėmingai - netgi dabar.

Žvelgiau į Lučianą pakreipusi galvą, rankomis grakščiai sudėtomis už nugaros, lyg būčiau stebėjusi iš lizdo iškritusį paukštį, bandantį per silpnais sparnais grįžti namo.
Mano brolis visad buvo ta mūsų dueto dalis, kurią veik nuo gimimo traukė žmonės. Jam buvo įdomu, kas dėjosi jų galvose, kokia emocija varė juos į priekį, koks atsargiai parinktas žodis galėjo pakelti kito sielą arba suskaldyti ją į šipulius. Kol Railis atsargiai dėliojo ir it tinklus pynė savuosius sakinius, ieškodamas kuris patemptas siūlas vedė prie norimo rezultato, aš stovėjau šalia, akilai stebėdama jų veidus ir emocijų kaitas. Mano dvynys mūsų vaikystės dienomis buvo apdovanotas sidabriniu liežuviu ir pavojingu smalsumu, kuris tarsi parakas uždegdavo jo žvilgsnį. Mano pačios nuomone žmonės, ypač palyginus su kitais gyvūnais, buvo nuobodūs. Nuspėjami. Mylintis ir dėl to besiplėšantys. Išalkę. Vieniši. Belaukantys besąlygiško supratimo ir užuojautos, švelnaus liudininko jų gedului. Galėjau tuo tapti. Galėjau tai panaudoti.
Tačiau Lučianas Kleitonas rodės kaip visai kitas žvėris. Štai čia ir dabar, šis visomis jėgomis bandė įšokti į ugnį, gauti kažką, kas būtų tik dar vienas peilis įremtas į gerklę, kažkas, ko niekad negalėjau pasiūlyti. Kaip kvaila. Kaip įdomu.
Po kelių akimirkų tylos, aš paprasčiausiai nusisukau ir grįžau prie ant žemės išmėtytų lapų, Marcelei tyliai nusekant man iš paskos.
-Patarčiau nustoti ieškoti bėdų, Lučianai,-tyliai tariau. Jei nematytum šaltų mano akių ir primerkto žvilgsnio, veik galėtum pagalvoti, kad užjaučiamai.-Nuoširdžiai galvojau, jog esi protingesnis nei tai,-papurčiau galvą ir nuleidau žvilgsnį, pirštais perbėgdama per savus dokumentus, nesivargindama kalbėti garsiai. Jautrios mūsų ausys pagavo net menkiausius garus. Nebandžiau jo įžeisti. Šį kartą paprasčiausiai kalbėjau atvirai. Neteisingai įvertinau šį vaikiną kai tikėjaus, jog Lučianas Kleitonas turės daugiau sąmoningumo ir savigynos instinktų, jog priimtų šią santuoką kaip paprasčiausią, ne itin kaustančią priežastį dėl kurios turėsim dalintis būstu. Tačiau šis kalbėjo apie meilę. Meilę. Vien šis žodis privertė kibirštimis šnyšpčiantį juoko burbulą įsisupti į manuosius plaučius.-Ir mano darbas, Lučianai, nėra tiesiog darbas. Nuo to ką darau priklauso gyvenimai, gyvybės. Mano. Tavo. Tavo šeimos. Net ir jaunojo Medičio.-mano balsas, kaip visad, buvo tvirtas. Paprastas. Vaiskus ir aiškus. Nebandžiau paaiškinti, nebandžiau įtikinti. Sakiau tai, ką tikėjau esant pačiu paprasčiausiu faktu. Nuo mano darbo ir nuo šių žmonių, kurių vardai buvo padrikomis įrašyti į daugybę lapų, priklausė kieno širdys skaičiavo paskutinius dūžius.

Lučianas šyptelėjo.
- Tai darboholizmas, mieloji. Ar apsėdimas, jei skamba nuolaidžiau.
Jie galėtų apie tai pakalbėti; kai ji išsiaiškins, ką gyvenimas iš tiesų reiškia jai, ir tik jai pačiai. Dabar, besiremdamas turėklų, Lučianas tematė vieną nepriekaištingai išdirbtą produktą - jos sąmoningumas tebuvo atspindys tos tikrovės, kurią taip įtaigiai nusakė melsvos, kūną pagaugais nuvilnyti priverčiančios Prezidento akys.
Deja, problemos visuomet surasdavo jį, ir viena kaip tik dabar, lyg pašaukta, stovėjo priešaky. Lučianas prunkštelėjo, bene pradžiugintas minties, bet kūnas, skausmingai susitraukdamas, greitai suskubo priminti apie kiek trapesnę savo būseną.
- Jau sakiau, Viv. - vardas tyliai atgulė ant liežuvio galo, prietemoje pavojingai žaidžiant šešėliams. Buvo tylu - netgi per tylu. - Neturiu nė menkiausių ketinimų tave vesti. Turi vardą,- kurio niekas nežino.- Pinigų,- kurie nenupirks visuomenės simpatijų. - Vivijana Hawkins gali rasti kitų būdų pasirodyti Panemui, ne tik baltoje suknelėje, besišypsant šimtams veidų žmonių, kurių pusė vardų ko gero labai patogiai ilsisi tavo sąraše.
Pora išsibarsčiusių lapų, Lučianui nulipus laiptais žemyn, atgulė delne. - Santuoka, net ir fiktyvi, taip neveikia. Nori naudos, ir tik sau. - pirštai su dokumentais išsitiesė į merginos pusę, nė sekundei nesuvirpėdami. Ir štai, pavargęs ir sužeistas, galbūt akiplėšiškai rizikuodamas, dabar Vivijanos žvilgsnį sekė Kleitonas, sūnus tėvo, kuris buvo teisingas, tikslingas, ir tiesmukiškas tuomet, kai to reikalavimo aplinkybės. - Ar manai, kad visa tai buvo tik tavo tėvo mintis? Mh?
Skaudėjo net priminti koją, bet užnagaryje stovinti problema turėjo būti išspręsta.
- Yra daugiau žuvų vandenyje. Esu tikras, kad tai nebus problema.

Kryptelėjau galvą, iš kuodo pabėgusiai baltai sruogai, įprastai taip kruopščiai dažomai, užkrintant ant veido. Lučiano žodžiai privertė mano kūną sustingti, ramybės įšalui pasklindant venomis, kažkam tamsiam ir karčiam kylant gerkle, bet kokiam švelnumui paliekant aštrius veido bruožus, mėlynoms akims įsmingant į priešais stovinčio vaikino kūną, lyg šis būtų dar vienas taikinys, trukdis, kurį norėjosi pašalinti. Daviau sau kelias sekundes, stebėti, įvertinti, smigti į kiekvieną centimetrą, kiekvieną odos linkį, mintyse ir vėl pažymėdama kiekvieną silpną vietą, kiekvieną sužeidimą ir mėlynę.
Tyliai, grakščiai pakilau, pajudėdama Lučiano link, lyg gyvatė, matanti tik savąjį grobį, mano žvilgsniui tingiai nuslystant sužalotu, tačiau stipriu jo kūnu, uodžiant geležimi persisunkusį kraujo kvapą. Neskubėjau, su kiekvienu žingsniu vis labiau artėdama prie vaikino, įsižiūrėdama į tamsias jo akis, iki kol mus skyrė vos keli centimetrai. Mano pirštai taip pat lėtai, švelniai nuslinko tamsiaplauko pečiu, nugara, nuslysdami iki kaklo, panirdami į švelnius plaukus. Palinkau arčiau, naršydama jo akis, ir tikslingai, neskubėdama, sugniaužiau plaukų sruogas, vos patempdama, lyg bandydama išsiaiškinti, koks būtų jausmas iš tikro palenkti Lučianą Kleitoną, paversti jį pilnai priklausomu nuo manosios valios.
-Ko iš manęs norėtum, Lučianai?-jo vardas šnabždesiu nusirito nuo mano lūpų, švelnus, taip aiškiai kontrastingas su geležte tviskančiomis akimis.-Šioje santuokoje,-žodis, kaip pašaipus nuodas ištirpo besimaišančiuose mūsų įkvėpimuose,-ko iš manęs norėtum?
Galėjau žaisti šį žaidimą. Bangų mūšą primenantį traukimą, vien tam, jog paleistum, jog priešais stovintis asmuo bent akimirkai prarastų po kojomis esantį tvirtą pagrindą. Galėjau žaisti, galėjau nusileisti, galėjau pulti ir gintis ir trauktis. Mano patirtimi orumas ir perdėta garbė dažnai tebuvo trukdis, kvailas pasiteisinimas siekiant savųjų tikslų. Kartais, norėdamas žengti į priekį, privalai pralaimėti. Kartais, norėdamas pakirsti kito kelius, turi nusilenkti.
Jei Lučianas tikrai susitarė su mano tėvu, jeigu ši mintis buvo tiek pat jo kiek ir Čarlio Hawkinso, galėjau tik spėlioti, kodėl jis manė, jog tai būtų gera idėja. Kaip Lučianas ir minėjo, žuvų vandenyje buvo daug. Koks galėjo būti jo tikslas, įstringant santuokoje kurioje negalėjo būti artumo, nuoširdumo, ką jau kalbėti apie meilę?

- Žodis tau neįkąs, Viv. - Lučianas šyptelėjo, girdėdamas šviesiaplaukės lūpų išspjautą žodį ‘santuoka’ taip, tarsi šis būtų didžiausias nuodas. Kai kuriem žmonėm galbūt ir buvo. Jis pats mąstė apie kiek kitokį modelį, net jei priešais stovinčios merginos pirštai grąsinamai gniaužė galvą. Ar visi žmonės jos gyvenime buvo tik dalis mainų, dalis kasdienybės, kurioje nebuvo nieko tikro?
- Jei likimas bus mums dėkingas, mieloji, mes nugyvensime labai, labai ilgą gyvenimą. Nebent pabandytum…pašalinti mane anksčiau laiko,- kas neitin nustebintų, jis turėjo pripažinti. Mergina neturėjo nė vieno pastovaus žmogaus savo gyvenime, tarsi vien mintis apie prisirišimą būtų variusi akliną siaubą. Vienintelė kalba, kuri ji suprato, buvo mainai. Akis už akį, egoizmas už egoizmą, nauda, nauda, nauda…ir nė lašo pasitikėjimo.
Gerai. Jis taip pat galėjo būti savanaudiškas.
- Partnerystė būtų puiku. - Lučianas galiausiai prabilo, nors atsakymas jau kurį laiką sukosi ant liežuvio galo. Šiurkštūs Lučiano pirštai apglėbė vėlei išsprūdusią baltą plaukų sruogą, šią užkišdami už ausies. Įprastai saldus, erzinantis, tąsantis ar visaip kitaip ugnį kurstantis jo balsas buvo ramus ir tvirtas. - Aš noriu būti tavo draugu, Hawkins, jei man leisi. Noriu žinoti ką mėgsti daryti, kas tave priverčia susiraukti, kodėl keliesi tiksliai ketvirtą ryto, kiekvieną mielą dieną.
Lučianas žinojo, - ji pati žinojo - kad visa šita fiktyvios santuokos idėja nebus tik trumpas pasisėdėjimas; kad kai kuriose dalyse tai nebus tik pamojavimas fotografams, besaikis interviu dalijimas; tai bus metai iš metų vaidybos, kuri - ir neprieštaravo netikrumui - būtų kur kas paprastesnė, jei plaukus tebetempianti porininkė rastų bent lašą ramybės kaskart, matydama jo veidą.
- Suteik sau šansą turėti kažką tikro. Toks mano noras tau.

Viv
Manojo vardo trumpinys veik nudegino plaučius, mano pirštams atsileidžiant, nuslystant žemyn, sustojant ties Lučiano gerkle, tuomet širdimi, ritmingai plakančia po delnu. Koks paprastas ir trumpas raidžių derinys, balsu paliekantis jo gerklę, lyg jį sakyti būtų natūralu. Priimtina. Pažįstama. Pykčio kibirkštis žybtelėjo mano krūtinėje, tokia sava, amžiais rusenanti tiesiai po oda, kiekvieną akimirką grasinanti ištrūkti.
-Draugu?-juokas ištrūko iš rausvų mano lūpų, nevaldomas tarsi parako paragavusi ugnis, man instinktyviai atsitraukiant nuo Jo rankų, švelniai užkišusių nekenčiamą plaukų sruogą už ausies. Lučianas pamažu pradėjo priminti uodą, pasiryžusį įskristi į patį židinio centrą. Užsispyrusiai ieškoti to, kas neturėjo galo, nežadėjo nei lašo naudos ar saldaus laimėjimo poskonio.-Žinoma, Lučianai, būkim draugais,-mostelėjau ranka.-Suteik man kažką tikro. Pažadink mane,-veik maldaujamas tonas nederėjo prie stiklinės mano veido ištraiškos, aštraus, erdvę čaižančio vypsnio, tiesaus stuburo ir į vaikiną įsmeigtų, mėlynų akių, kibirkščiuojančių, degančių, raižančių mus skiriančią erdvę. Tačiau po akimirkos aš paprasčiausiai atsidusau, papurtydama galvą ir delnus prispausdama prie savųjų akių.
Lučianas buvo užsispyręs. Aiškiai žinantis ko nori. Nepasiruošęs atsisakyti to, ką turėjo užsibrėžęs savo paties mintyse, nepaisant to pasėkmių. Dėl būtent šių savybių mūsų vonia buvo nuspalvinta jo krauju. Subtilus jo žvilgsnis, tylus balsas, visad pakeltas smakras – tai buvo aiškūs ženklai žmogaus, įpratusio gauti tai, ko norėjo.
-Tačiau turiu įtarimą, jog tu, Lučianai Kleitonai, paprasčiausiai nežinai, kada sustoti,-šį kartą mano balsas įgavo veik pilkšvą nuovargio, o gal paprasčiausio nuobodulio atspalvį. Nuleidusi rankas vėl pažvelgiau į vaikiną, akimis permesdama jo povyzą.-Taigi žinoma. Būkim,-ranka mostelėjau į orą, lyg bandydama sugauti tą vis kartojamą žodį, kad ir ką jis reikštų,-draugais. Jeigu tai reikš jos leisi man dirbti. Ir likusį laiką paliksi mane ramybėj

Lučianas atrodė…neįprastai patenkintas savimi, stebėdamas vieną po kitos šviesiaplaukės veidu prabėgančią emociją. Tačiau bet kokia džiaugsmo gaida liko taktiškai užspauda kažkur giliau viduje, jam viso labo šiek tiek kilstelint antakius, tarsi bene teatrališkas pasirodymas jo nebūtų stebinęs.
- Mh, žinau, tik…- Lučianas pakreipė galvą, mąsliai nutęsdamas, nors iš tiesų nebebuvo ką daugiau galvoti. - Nenoriu? - keli žingsniai, ir jis vėlei priėjo arčiau, kiek palinkdamas į priekį, į save gerdamas saldų, gėlėmis perpildytą orą. - Visgi nėra taip sunku priimti kompromisą, argi ne? - pašnibždomis paantrino, plačiai nusišypsodamas. - Ir tai pirmas žingsnis sveiko, sąžiningo bendradarbiavimo link. Šauniai padirbėta, ugnele. - mirktelėjęs akimi, Lučianas atsitiesė, mostelėdamas ranka.  Tiesa, drąsesnis žingsnis nebuvo itin gerai apgalvotas, nes aštrus skausmas perliejo petį, šiam susiraukiant. - Gero vakaro. Pabandyk apie mane pernelyg daug negalvoti, tam bus sočiai laiko.
Ta pačią valandą Lučianas Kleitonas turėjo malonų pokalbį telefonu su Panemo Prezidentu.