.

Pagaliau atsitraukęs nuo visko, kas vyko toje svetainėje, galėjau atsikvėpti. Bent sekundei sustoti, prie krūtinės glausdamas žmogaus, kurį anksčiau taip lengvai vadinau seserimi, kūną. Su Abigaile buvom veik bendraamžiai. Prisiminiau dieną, kai grįžau iš savo Žaidynių, o Abė į mane įsirėžė taip stipriai, jog abu besijuokdami griuvom ant žemės, iki kol aš be jokių ceremonijų ją nuo savęs nuspyriau. Prisiminiau dieną, kai stebėjom jos mirtį, o Leonardas, arenoje praradęs abu antrosios apygardos paaukotuosius, grįžo namo. Ant Nugalėtojų Kalvos stovinčius mūsų namus veik mėnesį apgaubė tyla. Nebuvo treniruočių ar veiklų, nebuvo bendro filmų žiūrėjimo, tik nejaukios, skausmu perpildytos bendros vakarienės, paaštrinamos tuščios Jos kėdės, kurios niekas taip ir nepajudino. Jos laidotuvės, surengtos skersai išilgai Abigailės ištyrinėtame pušyne, buvo tokios pats tylios ir skausmingos. Jos kambario daiktai buvo sudėti tik tada, kai kraustėmės į Sostinę. Ir štai ji buvo čia. Negalėjau nesusimąstyti apie tai, ką mes iš tikro palaidojom tą dieną antrojoje apygardoje. Ir kodėl ji buvo negyva mano rankose.
Tačiau atvėręs jos kambario duris, nebegalėjau sulaikyti savo juoko.
-Oi, Abe,-prunkštelėjau, akimis palydėdamas iškraustytus jos daiktus ir turbūt Leonardo su Katalėja atitemptus medicininius monitorius bei kitą techniką.
Dorijanas buvo paskutinis, kuris pabudo po savo procedūros, tad aš, dar bandydamas priprasti prie keistai stipraus savojo kūno, kelias dienas praleidau prie jo lovos, laukdamas kol šis pabus, prijungtas prie įvariausių aparatų. Šis vaizdas buvo pažįstamas. Šis vaizdas paaiškino, kodėl Leo norėjo manęs namuose.
Abė nebuvo negyva. Ji keitėsi.
Atsargiai paguldęs merginą ant lovos, nuėmiau jos batus ir apklojau, prieš tai prijungdamas monitorius prie jos širdies ir smilkinių, sekdamas bent kol kas neegzistuojančią kūno veiklą. Ant stalo paliktas Leo raštelis leido sužinoti, jog šioji užmerkė akis prieš dešimt valandų, taigi buvo labai per anksti tikėtis, jog jos širdis vėl pradės plakti. Ne, galėjau tiesiog likti čia ir laukti.
Prunkštelėjau, pamatęs kažkieno paliktą miegmaišį ant kambario šone esančios sofos, puikiai suvokdamas, jog manieji globėjai žinojo, kad nesiruošiau judėti iš šitos patalpos iki kol Abė neatsikels ir neatmerks savo prakeiktų akių. Buvo sunku patikėti, jog ji tikrai buvo čia, jog ji tikrai turėjo šansą atsikelti ir po tiek laiko pagaliau grįžti namo. Tačiau man iškraustant jos atsivežtus daiktus, su kiekvienu iš jų darėsi vis lengviau pripažinti šią naują realybę. Baltas, paprastas puodelis ant savęs neturėjo nieko kito, tik dailia merginos rašysena išraitytą jos vardą, per kurį atsargiai perbėgau pirštu. Nuotraukoje, kiek išsiliejusioje ir palankstytoj, tačiau vis tiek pakankamai ryškioj, atsispindėjo vypsnio iškreiptas Abės veidas, jai iš alkūnės smūgiuojant už nugaros jai stovinčiam, merginos sruogas virš jos galvos iškėlusiam blondinui, kol man nepažįstamas raudonplaukis slėpė savą veidą delnuose. Šalia blondino stovinčios tamsiaplaukės veidą buvo iškreipęs laukinis vypsnis, o kitos merginos lūpas, kurią puikiai atpažinau kaip Danielę Hawkins, buvo praskleidęs džiugus juokas. Kilstelęs antakius padėjau nuotrauką ant stalo. Žinoma, keli peiliai, kaip ir būtų galima tikėtis. Nusišypsojau, tyliai džiaugdamasis, jog per tiek laiko yra dalykų, kurie nesikeičia.
Nenorėjau žinoti, per ką Abė turėjo pereiti, jog galėtų sugrįžti pas mus.
Ir štai aš, bekylančios saulės spinduliams nuspalvinant Abės kambarį, pagaliau atsiguliau ant sofos, įsisupau į miegmaišį ir pradėjau paprasčiausiai laukti, kol mano sesuo pabus.

Šiurkštūs, tačiau per medžio žievę kaip niekada švelniai braukiantys pirštai sekė palei jam vienam atpažįstamą raidžių labirintą, įprastai nemariame veide įspausdami amžino ilgesio gaidą. Tądien, dangų kiaurai pervėrus sunkiems audros šešėliams, stambios, plačiais lapais išsikerojusios medžio šakos atrodė kaip tobulai apgaubianti užuovėja. Tačiau šįkart niekas, net raminantys Katelėjos delnai, padrąsinimai nusileidę ant pečių ir šiuos švelniai suspaudę, negalėjo numaldyti krūtinėje neramiai plakančios širdies. Priešais akis, pirštams besiremiant jo – jų – medžio, iškilo prisiminimas vakarykštes nakties, žvilgsniui vieną, antrą, greičiausiai ir dešimtą kartą sekant tą patį tekstą.
„Kasijau, mums tavęs reikia.“– ekrane mirktelėjo viena žinutė Kasijui juntant, net už ekrano, emocijos persmelktą Katalėjos balsą. Po sekundės plykstelėjo antra, ir prie šono nusvirusi tamsiaplaukio ranka taip ir liko neatsakiusi į žinutę, kūnui nevalingai pasileidus bėgti per akliną tamsą.
„Ji gyva“
- Tavo eilė.
Kasijui nereikėjo atsisukti – pasąmonė iškart atpažino švelnų, ramų balsą, pirštų galams, išlaisvinusiems iš nežymaus transo, žaismingai bakstelėjus per petį.
- Tuojau.
Niekas nenorėjo palikti jos vienos – daugiau niekada. Kiekvieną dieną kambario durys varstydavosi jei ne dešimtis, tai šimtus kartų vien tam, kad būtų galima vienai trumpai akimirkai pažvelgti į ramų trumpaplaukės veidą.
Kasijaus žvilgsnis, užvėrus kambario duris taip, tarsi jų girgždesį būtų galėjusi išgirti ir, kaip atrodė, mieganti mergina, nė sekundei neapleido smulkaus, liauno silueto. Giliai įkvėpęs Kasijus pritūpė, švelniai pirštais suimdamas jos delną.
- Lili,- tamsios Kasijaus akys švelniai prisimerkė, ir merginos delną spaudžiantys pirštai atsileido, pasąmonei nekreipiant dėmesio į nei vieną jos odą išakėjusį randą, negirdint kambaryje šiai akimirkai taip garsiai cypiančių aparatų. – Mano nuostabi, nepakartojama ugnele.
Šeši metai absoliučios tylos; šeši metai kasdienių apsilankymų sode, pirštams medyje braukiant tą patį raštą. Tiek daug skausmo, tiek daug ilgesnio – viskas dingo tą pačią sekundę, kai lūpos vėlei išdrįso ištarti jos vardą.
Ji buvo namuose. Lili buvo namuose.

Abigailė Lilita Grimaldi Smit buvo suskaldyta. 
Trapi jos širdis, iškreipta, spaudžiama negailestingame likimo kumštyje, nei karto nespėjo sugyti, užmarščiai pasiglemžiant praeitį, tačiau ne kūno vis nešamą, nuo pačios esybės neatskiriamu patapusį skausmą. Antra apygarda, atsiskyrimas nuo vienintelių žmonių, kuriuos ši būtų galėjusi vadinti šeima, Žaidynės, Lidijos šypsnis, paskutiniai Frederiko žodžiai, Sostinės budelių stalas – devyniolika metų, praryti tamsos, palikdami tik jauniems pirštams vis glostomus randus, dienoms bėgant tarp pilkų tryliktos sienų, ieškant atsakymų į klausimus, kurių ji neprisiminė užduoti. 
Ji buvo uždara. Suspaudusi tarp pirštų kiekvieną detalę, kurią sugebėjo iškasti iš realybės liūno kruvinais nagais ir žemėse skendinčiomis panagėmis. Tačiau ji atidavė visą save rudoms akims, nepalikdama nei vieno neatskleisto lašo, kurį išaugino į saują, galiausiai paliktą su dar keturiomis, laukine laisve ir nebyliais pažadais palytėtomis poromis žvilgsnių.
Ji buvo patikli. Naivi. Nežinanti. Neišmokyta. Trokštanti. Besijuokianti. Pikta. Mylinti. Mylima.
Ji buvo neįtikėtinai pikta, pervargusi nuo neištrinamo, savojo silpnumo, kurio nepavyko sulaužyti, sunaikinti į trupinius, iltimis norėdama plėšyti į gabalus visus, kurie grasino jos kruviniems namams, jos taip iš lėto augančiai, vidinei tvirtovei, kurios užuomazgą ji pradėjo jausti tik pačiame savo gyvenimo gale. Riaumojanti šalčiu ir žiežirbomis, žydroms akims žybsint rankų išglostytų peilių ašmenimis. Ji buvo drąsi, tačiau vis randanti būdų kaip tilpti, nusileisti, sudėti save į išaugančius, grandinėmis dvelkiančius rėmus. Ji troško būti mylima, pasiruošusi peržengti viską dėl savojo tikslo. Ji buvo dalys praeities, kurios atvaizdo negalėjo išlaikyti, su atraižytomis naujomis skiautėmis, bandydama sulipinti viską į kažką, kas bent kiek primintų žmogų, nesėkmingai dusindama gilią, vidinę giesmę, liepiančią veržtis ir bėgti ir kaukti, iššiepus kruvinus dantis, išlenkus lūpas į kviečiantį šypsnį, laikant rankas žmonių, kurių širdžių plakimas atsisakė atsilikti, išlaikydamas vientisą ritmą. 
Abigailė Lilita Grimaldi Smit taip pat buvo mirusi.
Mirtis pažinojo jos veidą, jos kūno linkį, nusėdusi į jos kaulus taip, lyg būtų grįžusi namo, stebėdamasi visais naujais lūžiais, naujais ritmais, glostydama odą lyg pati netikėdama smulkiame rėme nusėdusia ramybe. Ir sklindanti sąstingyje paskendusiomis venomis, ji lipo ir plėtės, savais pirštais lyg teptuku užpildydama merginos mintyse paliktas erdves, sudėliodama viską į seką, įpūsdama ilgesio dūmų į kiekvieną likusį tarpą, įpindama praleistas detales, užmirštus balsus, saulės nutviekstus veidus, pušyno lingavimą, kūną laužantį skausmą, šiltą juoką, kurio gaidos kažkada buvo vienintelis įrodymas, jog ji, net jusdama šaltą metalą po savo nugara, vis dar buvo ji. 
Dabar ji žinojo, jog Amandos pirštai, laikantys medicininę adatą, jai visad priminė Faustą ir jo tamsių akių žiburius. Jog kažkas tryliktoje apygardoje rūkė Leonardo pamėgtus cigarus. Jog būtent Frederiko aidas vis dar skambėjo po tryliktukės sienas. Jog Kasijaus plaukų atspalvis prieš saulę atrodė visai kaip jos mėgstamiausias odinis švarkas, per tris metus nutrintas ir nunešiotas, tačiau net dabar gulintis tarp jos daiktų. Jog melodija, kurią ji kartais niūniuodavo, pirmą kartą paliko Katalėjos lūpas. Jog šalčio ji nebijojo ne dėl ištvermės, o paprasčiausio fakto, jog jis jau yra ją sužeidęs visais įmanomais būdais, atėmęs viską, kuo tikėjo vos šešiolikos metų sulaukusi širdis. Jog Dorijanas ją išmokė to vienintelio mazgo, kurį ji instinktyviai rišo bet kokiems poreikiams. Vardai gavo veidus, veidai gavo sielas. 
Ir mirtis pradėjo trauktis, pabučiuodama jos kaktą šalčiu, žadėdama sugrįžti trečiąjį, paskutinį kartą. 
Vėsūs merginos pirštai lyg instinktyviai spustelėjo kažkieno ranką, negalėdami susilaikyti.
Po akimirkos, aš įkvėpiau.
Skausmas vilnijo mano kūnu kaip nesibaigianti bangų mūša, daužydama ir talžydama kiekvieną perkeistą, perdirbtą raumenį, tokioms neįtikėtinai jautrioms ausims gaudant ne tik aparatų cypimą, tačiau ir ritmingą beldimą, gilų, raminantį, savą. Šniokštimą, lyg klausyčiau įkvėpimo pridėjusi galvą prie kito plaučių. 
Skausmas vilnijo mano mintimis kaip murkdančios, skandinančios bangos, veik verčiančios gaudyti orą, atsisakiusį likti mano plaučiuose. Kiek daug aš praleidau. Kiek daug praradau, kiek daug man skaudėjo, net nesuvokiant, jog to priežastis buvo mano gyvenimo skylės ir prarasti mano namai. Trys metai Sostinės budelių rankose, trys metai migloje, iš kurios negalėjau išbristi, besitrankydama į sienas, kurias kiti meiliai vadino apsauga. 
Jaučiau, kaip kilo tingios, lyg besirąžančios mano širdies ritmas. 
Nežinau ar anksčiau atmerkiau akis ar iš jų pradėjo plūsti ašaros, tačiau jų srovės tapo veik nevaldomos, kai taip ryškiai išvydau paaugusio, tačiau vis dar savo Kasijaus veidą. Mano Kasijus. Tyriausios meilės ir rūpesčio atspindžiai raibuliavo jo akyse taip, jog net ašaroms liejant vaizdą, visu kūnu jaučiau jų tiesą. Ištiesiau skaudančius raumenis, virpančiu delnu apglėbdama tamsiaplaukio skruostą, nepatraukdama akių, jusdama kaip verksmas toliau gniaužia mano kūną, man paprasčiausiai nebyliai dėkojant.
Namie.
Po tiek metų, Abigailė Lilita Grimaldi Smit buvo namie.

Tyliai lūkuriavusi merginos širdis ramiai prabudo, ir kelis kartus nevalingai, garsiau pasirąžiusi sugrįžo į pastovų ritmą. Kasijaus pirštai sustingo, tebenaršydami per Fausto abėcėlės tvarka išdėtus buteliukus medikamentų, kurių pavadinimams perskaityti būtų prireikę perpus persilaužti liežuvį. Iš pradžių, bene įbaugintas bežadžiu merginos kūnu lėtai tekėti pradėjusių naujos gyvybės syvų, tamsiaplaukis delnais tvirčiau įsirėmė stalo krašto, giliai įkvėpdamas. Tuomet, suimdamas krūtinę trumpai akimirkai užgniaužusį jaudulį į rankas, Kasijus išsitraukė telefoną, išsiųsdamas žinutes Faustui, Leonardui ir Katalėjai. Kambario pakraštyje į kampą besispaudžiantis ir nei sekundės nuo lovos nesitraukiantis didvilkis neramiai suinkštė ir, pats išgąsdintas kompanionės širdies plakimo, kupinas energijos amtelėjo, pranerdamas per duris ir ieškodamas su kuo dar galėtų pasidalinti džiugia žinia.
Kasijus priėjo arčiau lovos, atidžiai nužvelgdamas monitoriuose įsižiebiančias grafas. Įkypas žvilgsnis nenorėjo praleisti nieko, kas būtų galėję kelti bent menkiausią nerimą, tačiau krūtinėje ramiai plakanti širdis žinojo, kad jo Lilitos virsmu buvo pasirūpinta taip, kaip nebuvo padaryta nei su vienu jų. Jo virsmas, švelniai tariant, buvo mažų mažiausiai nepatogus, tuzinui smalsių slapto skyriaus darbuotojų akių gręžiant kiekvieną odos lopinėlį taip, tarsi būtų buvęs tobulai išdirba laboratorinė žiurkė. To Lilita nebeturės patirti – daugiau niekada.
Tamsiaplaukio žvilgsnis kaip mat skausmingai, bet šiltai apsiblausė, šiam nedrąsiai, bene atsargiai sutinkant vandenynais tyvuliuojančias akis. Širdis – ir ne Lilitos, kurios laukė visiškai nauji gyvenimo pojūčiai – praleido vieną dūžį, prie skruosto pajutus švelnų, šešerius metus nejustų pirštų prisilietimą. Tie pirštai su žodžiais sunkiai nusakomu pasitikėjimu ir jėga kiaurai rėždavo odą, peilio geležtėms smingant ir nei karto nepraleidžiant taikinio vidurio; tas kūnas, tiek kartų sutrenktas, nutalžytas ir iškankintas, visuomet žinodavo kaip, net juodžiausioje dienoje, nepasiduoti. Net tuomet, su laukine ugnimi akyse, degančiose noru bėgti, kvėpuoti ir gyventi, ji buvo neįveikiama. Dabar viskas bus tik geriau.
- Sveika, Lili. Mes tavęs laukėme.
Faustas būtų sudavęs vieną gerą smūgį į pakaušį, jei būtų savo klaikiai įkypomis akimis pamatęs kaip greitai merginos kūnas palinko virš lovos, šiam instinktyviai išsitiesiant. Susipažinimas turėtų būti lėtas, – maži, nedideli žingsniai, vienas jutimas po kito - tačiau tai, kokia intuityviai jautri buvo merginos širdis ir, panašu, skausmingų spazmų vis dar traukomas kūnas, buvo jos pačios nuopelnas. Ji buvo greita; ir vis dar yra.
Kasijus giliai įkvėpė, pirštais švelniai apsivydamas ir tarp vėsios odos suspausdamas prie skruosto priglaustą Lilitos delną. Visas kūnas aptirpo, smakru instinktyviai priglundant arčiau. Kasijus nesišypsodavo, ir visgi šįkart, tik jai vienai, lūpose įsispaudė visus šešerius metus kažkur krūtinėje užspausta šypsena, nutvieksdama įprastai abejingą veidą.
Tai nebuvo absoliučiai negailestingas pasąmonės miražas. Ji buvo čia. Ugnelė yra namuose.

Giliai įkvėpiau, leisdama orui plūsti į įsitempusius, rodos plyšti norinčius plaučius.
Lili
Vardas lyg banga nusirinto mano kūnu, aštriam žvilgsniui paliudyjant ir sugeriant vyro veide nutviskusią šypseną. Dar vienai ašarai nusiritant mano skruostu, nykščiu perbraukiau per Kasijaus lūpas, lyg smėlio smiltis bandydama sugaudyti kiekvieną jo veido išraiškos detalę, vis dar bandydama įsisąmoninti, jog tai yra mano realybė.
Raumenų spazmai ir skausmu liepsnojančio kūno faktorius pakankamai greitai įtikino mane viso ko tikrumu, mintims bėgant vienai paskui kitą, prisiminimams pagaliau susidėliojus į krištolinę seką, kurios buvo neįmanoma nuginčyti. Nuo kūdikio, sustingstančio po liaunais vaiko pirštais iki žybsinčių Metju akių, po akimirkos veik pasąmoningai iškeistų į Grimaldžių šypsnius, susiliejusius į vieną simfoniją. Šeimyniniai pietūs Medičių namuose sekundei atrodė tikresni nei šalia sėdintis Kasijus, kas privertė mane nuleisti ranką ir prisimerkti, apsiblaususiam kambariui vis tiek egzistuojant per šviesiai jautrioms, naujoms mano akims.
Atrodė, jog ant liežuvio galo dar vis galėjau jausti švelniai salsvą nuodų poskonį, taip paprastai ir švelniai užmigdžiusį kūną. Tačiau tuo pat metu jis nublanko prieš garsų perteklių, įsisupusį į manąją realybę. Oro, paliekančio plaučius. Širdies, besidaužančios svetimoj krūtinėj, tarsi nepaliaujantis būgnas, kviečiantis, trikdantis, naujas. Tylus zyzimas iš pat kambario kampo, skleidžiamas tyliai įsmukusios musės. Aparatų, kurių šaltis prie mano odos greitai tapo paguodos linija, pypsėjimas, įsisukantis į viso pasaulio garsų bangą, užliejančią kūną. Giliai įkvėpiau, tarsi dusdama, laikydama Kasijaus ranką, šilumos šaltinį, vienintelį raminantį dabarties būvį.
Ir vis tik negalėjau sulaikyti į gerklę įsisupusio juoko, pasklidusio erdvėje, kiek pakimusio, tačiau tyro. Nuoširdaus. Aš buvau gyva. Gyva ir velniškai kitokia.
Man pavyko.
-Labas... rytas?

Vėsūs Kasijaus pirštai kaip niekada švelniai apglėbė Abigailės rankas, saugodami, spausdami prie odos, nenorintys ir negalintys paleisti to, kas prieš kelis metus buvo negrįžtamai paprasta. Buvo sunku suvokti priešais sėdinčios, naują realybę į save geriančios merginos egzistavimą, už gryną tiesą priimti tankų šios kvėpavimą, girdėti krūtinėje smalsiai besidaužančią širdį...blausus Arenos gausmas trankiai sugrąžino į realybę, nenusakomam žvilgsniui sekant šviesias savo ugnelės, jų liepsnelės akis.
- Oh, Lili.- gilus, palengvėjimo persunktas atodūsis paliko Kasijaus lūpas. Reikėjo atsistoti, ar bent nežymiai šūktelėti, įspėjant tarp namo sienų tykančius šeimininkus, tačiau pasąmonė neįprastai pritilo, leisdama bent vieną trumpą akimirką, ko gero kiek savanaudiškai, pasilaikyti sau. – Kaip jautiesi?
Kasijus vangiai prisiminė savo virsmą, ir ne veltui – jame nebuvo nieko tyro, nieko paprasto, ir kiekvieną paskutinį senojo gyvenimo atokvėpį lydėjo kūną veriantis aklinas skausmas, kurio sukeltas šokas savotiškai privertė sąmonę pamiršti tai, kas buvo laikina. Vienintelis dalykas, skausmu artimas pirminei, mirčiai, buvo tylos persmelktas sėdėjimas vidury virtuvės tuomet, kai Lilitos nebebuvo šalia. Tąkart – ką taip pat nebuvo malonu prisiminti – buvo daugiau nei aišku, kad ji buvo visų namų dvasia, smulki, visur lankstanti ugnelė, saviems neįtikinimai švelni, o svetimam - mirtinai pavojinga.
- Suprantu, kad viskas gali būti kiek...painu. – Kasijus padrąsinamai nusišypsojo, gniauždamas merginos ranką. – Ar turi klausimų?

-Kaip pervažiuota traukinio,-tylus juokas, beveik primenantis skausmo aimaną, ištrūko iš mano lūpų, man patogiau atsilošiant į pagalves. Galėjau justi, kaip mano kūnas vėl pradeda veikti, kaip sustiprėję raumenys karts nuo karto susitraukia, lyg bandydami vėl prisiminti, kaip reikia judėti.
Mano smegenims atrodė, jog mačiau Kasijų vos prieš kelias dienas. Visi atplūdę prisiminimai nepaliko vietos ilgesiui, kuris turėjo spausti dar tryliktoje apygardoje. Viskas atrodė teisinga. Mano buvimas čia, skaudantis kūnas, iš vidaus veik degančios venos – natūrali pasėkmė visko, kas mane lydėjo iki dabar.
-Jaučiuos...-turėti kiekvieną savo gyvenimo akimirką savoje galvoje, pagaliau žinoti pradžią, vidurį ir dabartį, aiškiai stovėti savo pačios likimo tekmėje – tai buvo išlaisvinantis, pasakiškas, nenusakomas jausmas. Lyg puzlė, kurią būčiau bandžiusi spręsti pastaruosius tris metus, būtų susidėliojusi ir tobulai spragtelėjusi savo vietoje, palikdama tik viską užtvindantį palengvėjimą. Nors ir buvau Sostinėje, čia, vėsioms Kasijaus rankoms liečiant odą, buvau namuose. Pagaliau buvau namuose.-Jaučiuos puikiai-dar viena juoko banga paliko mano lūpas, man akimirkai užmerkiant akis, įkvepiant Kasijaus kvapo, veik instinktyviai atpalaiduojančio raumenis, leidžiančio save užliūliuoti saugumo akimirkoje.
Klausimų turėjau tris milijardus, dar dabar bandydama sudėlioti kas man tiksliai įvyko, ką jau kalbėti apie to priežastis. Teoriškai turėjau būti mirusi, ne tik kalbant apie Žaidynes, tačiau ir išgertą nuodų buteliuką. Tačiau vietoj to kvėpavau, traukiau į save kiekvieną oro gurkšnį, atsiduodama gyvybės džiaugsmui. Jaučiaus stipri, nepaisant to, jog skaudėjo veik kiekvieną ląstelę. Pagaliau jaučiaus gyva.
-Kas tiksliai man įvyko?

Kasijus įdėmiai stebėjo kiekvieną merginos veide įsirėžiančią grimasą, ieškodamas bent menkiausio skausmo ar nerimo požymio. Visgi guvi šios šypsena ir ausyse it gražiausia muzika skambantis juokas nuramino neramiai krūtinėje spurdančią širdį.
Kiek atsipalaidavęs Kasijus atleido Lilitos delną laikančius pirštus, o tuomet, atsilošęs kėdėje, bene mąsliai sunėrė rankas, sekundei susimąstydamas.
- Ar turėčiau papasakoti ilgą, ar sutrumpintą versiją?
Tiesa ta, kad buvo daug dalykų, kurių pats Kasijus nežinojo, ir kurių teisumą numanė tik pati lovoje sėdinti mergina. Visgi savo dabartinio gyvenimo pusę, kaip ir kartu jaučiamą širdgėlą dėl jos mirties, kuri net nebuvo reali, šįkart Kasijus nusprendė nutylėti – tam paprasčiausiai nebuvo tinkamas laikas.
- Mes nežinome, bent ne techniškai. – jis nematė prasmės meluoti, ar kaip nors nuslėpti to, kas ir taip buvo akivaizdu; ką ji galėjo jausti. – Bet kas nutiko tau,- ir mintyje turėjo visą virsmą.- Nutiko mums visiems, tik skirtingomis aplinkybėmis. Po to, kai sustojo tavo širdis...pradėjai keistis, tarsi kiekviena sena ląstelė būtų pakeista nauja. Girdėjau apie nuodus,– Kasijaus lūpas iškreipė šypsena – iš savos ugnelės jis mažiau ir nesitikėjo. – Rizikavai, Lili. Faustas galės plačiau atsakyti į visus su virsmu susijusius klausimus, bet jau turėtum jausti, kaip stipriai iš tiesų pasikeitei. Nors tam reikia laiko. – padrąsinamai linktelėjęs galva Kasijus prisitraukė kėdę arčiau. – Ar girdi, Lili? Viską.- giliai įkvėpęs Kasijus pats leido sau prisiminti gerąją virsmo pusę. – Tavo klausa, rega,- Kasijus pirštu bedė į vazoje pamerktas gėles. – Uoslė,- atsargūs tamsiaplaukio pirštai neįtikinamai švelniai užkabino šios skruostą, palikdami nežymų pėdsaką. – Lytėjimas. Viskas kitaip. - tyliai sumurmėjęs Kasijus nuleido ranką, vėlei nusišypsodamas. - Geriau, stipriau ir...amžina.

-Žinau,-džiugus, veik erzinantis mano balso tonas buvo palydėtas plačios šypsenos. Žinojau riziką, kurią priėmiau atsukdama nuodų buteliuką. Aiškiai suvokiau pasėkmes, kurios galėjo laukti. Tačiau štai, buvau namuose, sveika, traukianti į save orą, kuris pulsavo gyvybe.
Tai, ką sakė Kasijus, derėjo ir su tuo ką prieš pat man žengiant lemtingąjį žingsnį sakė Luna. Pasikeitusios ląstelės, stiprėjantis kūnas. Tačiau tuo metu negalėjau įsivaizduoti, kaip visa tai jausis. Jog traukdama į save orą galėsiu jausti kambario kampe esančių gėlių kvapą. Jog galėsiu girdėti svetimą širdį ir į jų plaučius srūvantį orą. Jog manoji oda vėsius pirštus jaus taip stipriai. Viskas buvo taip neįtikėtinai tikra, jog prieš tai mintis užplūdę prisiminimai atrodė tarsi išblankęs sapnas. Kito gyvenimo akimirkos, niekuo nederančios prie to, kas buvau dabar. Dar kartą giliai įkvėpiau, vėl nusijuokdama, nepaisydama skausmo ir įsitempusių, vis stiprėjančių raumenų.
-Dieve, tai geriau nei narkotikai,-šis sakinys išsprūdo iš mano lūpų, prisimenant Samuelio kartais pasiūlomas tabletes, tačiau aš greitai pasisukau į Kasijų, veidą vis dar puošiant plačiai šypsenai.-Prašau nesakyk šito Leonardui. Jis pakrauptų nuo to, kaip gyvenau pastaruosius tris metus.
Ir tuomet aš sustojau. Susiraukiau. Sutikau Kasijaus akis.
-Palauk. Leonardas, Katalėja, Faustas, Dorijanas. Jūs vis dar kartu? Ar jiems viskas gerai? Dieve kiek aš praleidau. Metju. Ar kas nors girdėjo ką nors iš Metju? Arba tryliktos apygardos?
Likę Medičiai veik automatiškai buvo mano klausimų prioritetas, bandant suvokti realybę, kurioje pabudau.
O Metju... Manasis rudaakis apuokas, dėl kurio rodos vakar būčiau atidavus viską. Kažkas keisto ir pilko įsisuko į mano krūtinę, slegiančio ir traukiančio tarsi kojas apsėmus pelkė. Lyg pilna mano prisiminimų mozaika būtų iškėlus kažką į paviršių.
Adatos dūris. Štai, ką aš prisiminiau. Ne vienas, o daug, ne iš ko kito, o manojo Metju.
Mano ranka veik automatiškai pakilo link mano kaklo, jaučiant dar vis nepaaiškinto dūrio aidą.
-Šunsnukis,-sušnabždėjau, jusdama kaip manyje užsidega kažkas gilaus. Nepaaiškinamai aštraus ir karšto, tarsi žarijos laužo centre. Galbūt visą tą laiką tikrai buvau kvailė. Galbūt paaukojau absoliučiai viską dėl to, kas tik atrodė kaip meilės tyrumas. Mano mintyse toliau aidėjo ne tik besikartojantys dūriai, tačiau ir rudos Metju akys, žibančios Sostinės budelių šviesose, man, prirakintai prie stalo, bandant visomis išgalėmis išsilaisvinti. Dingti. Galbūt paprasčiausiai užgesti tam, jog galėčiau pabėgti nuo niekad nesibaigiančio skausmo. Ir štai buvo jo akys. Tik stebinčios, su tuo pačiu tuščiu žvilgsniu, kuriame vos galėjai įmatyti empatijos šešėlį. Keli mėnesiai po to susitikimo jis mane iš ten ir ištraukė, ką šį kartą taip pat galėjau aiškiai prisiminti.
Ir net papasakodamas viską, jis vis tiek nutylėjo tiek daug.
Galbūt reikėjo to tikėtis. Metju niekados nebuvo atviras žmogus, tam, jog jo liežuvis apsiverstų ištarti nenuginčyjamą tiesą, teko dirbti ir atsargiai vilioti informacijos krislus iš šarvais nudangstytos jos sielos. Tačiau tai... Viso šito darėsi kiek per daug.
Nepaisant visko, mylėjau jį labiau negu save. Tikėjau jo protu ir tyra, gera širdimi. Privalėjau tikėti, kitaip viskas būtų buvę bergždžia ir Grimaldžiai būtų buvę paprasčiausiai teisūs.
-Kasijau...
Galvą atrėmusi į pagalves aš giliai iš lėto atsidusau, leisdama galvos skausmui bent akimirkai mane nugalėti. Visko buvo tiek neįtikėtinai daug, jog, net jusdama krūtinėje rusenantį džiaugsmą, nežinojau ką daryti su visu kitu.
Prasižiojau, veik norėdama kažką sakyti ne tik apie Metju, tačiau ir kišenėje juntamą telefoną – vienintelį ryšį su tryliktąja apgarda, ką jau kalbėti apie joje laukiančią, paliktą šeimą. Tačiau paskutinę sekundę kažkas privertė mane apsigalvoti, taigi paprasčiausiai padėjau delną ant jo rankos, švelniai spustelėdama.
-Gera tave matyti.

Rami Kasijaus povyza, lydima šiltos šypsenos, neišdavė viduje išsikerojusio chaoso. Jie turėjo klausimų, – begalę – kurių dauguma buvo susiję su Lilitos gyvenimu tryliktoje apygardose. Ir nors smalsumas plėšė širdį, Kasijus nepratarė nė žodžio; žvitrios šio akys, iki šiol nei sekundei nepalikusios šviesiaplaukės kūno, trumpai sekundei pasekė ant spintelės sudėtus daiktus, kurių prasmę galėjo įskaityti tik tarp pagalvių įsukta mergina.
Lauktas, tačiau neakivaizdžiai širdį susispausti priverčiantis jos klausimas kurį laiką liko neatsakytas, Kasijui stengiantis bent minimaliai apmažinti praėjusių metų netekties paliestą paveikslą šeimos, kuri jai buvo tokia artima.
- Mes...- nežinodamas, kaip geriau išsireikšti, Kasijus suraukė antakius. Jis nemokėjo žaisti žodžiais – tik ne prie Lilitos. Giliai atsidusęs tamsiaplaukis pasikasė sprandą, sutikdamas šiosios akis. – Po tavo Žaidynių niekas nebebuvo taip kaip anksčiau. Leonardas ir Katalėja stengėsi pajudėti, bet negalėjome tiesiog tavęs pamiršti. Faustas kartais pasirodydavo namuose, ir Dorijanas...- Kasijus žinojo, koks stiprus buvo judviejų ryšys. – Dorijanas paliko šeimą, bet prižadu, ne todėl, kad būtų norėjęs. Pasistengsiu rasti būdą jam pranešti, kad esi gyva. – stengdamasis bent kiek pagyventi visos situacijos niūrumą Kasijus vėlgi drąsinamai nusišypsojo. Ištiesęs ranką šis pagriebė ant stalo pastatytą nuotrauką su apyranke, šias atsargiai padėdamas ant lovos krašto.
- Katalėja užsiminė, kad Metju Hawkinsas asmeniškai tavimi rūpinosi. – tuo buvo sunku patikėti, tačiau tai, kokie ryšiai siejo ją su Prezidento sūnumu, nebuvo Kasijaus reikalas, ir jis tą puikiai suprato. – Anot Katalėjos, jis tau paliko šiuos daiktus ir didvilkį, kuris, tarp kitko, yra stebėtinai nuovokus. Mutantas? – vedamas smalsumo Kasijus kilstelėjo antakius, teiraudamasis apie vilką, kuris primygtinai atsisakė palikti ją vieną.
Jusdamas vėsius merginos pirštus, liečiančius delną, Kasijus šyptelėjo, kilstelėdamas galvą.
- Gera žinoti, kad turėjai progą sutikti žmonių, kuriems tu rūpi. – tai nebuvo melas – nuotraukoje besijuokiantys žmonės keistai šildė širdį.
Plati merginos šypsena, įspausta nuotraukoje, ramino įprastai įtarią pasąmonę.
– Tik nesame tikri, kaip reikėtų į tave kreiptis. Kaip norėtum?

Linktelėjau, suprasdama, jog per šešis metus pasikeisti galėjo absoliučiai viskas. Taigi faktas, jog mano šeima daugiau mažiau išgyveno, buvo raminantis, net jei dabartinis jos paveikslas buvo toli gražu nuo tobulo.
Tačiau širdį spaudė dėl kitos, tryliktoje apygardoje paliktos šeimos, kurios tikrumas ir dabar buvo aiškus bei skaidrus. Grimaldžiai buvo tikroji priežastis, dėl kurios vėl prisiminiau kaip reikia ne tik gyventi, tačiau ir kovoti. Džiaugtis kiekviena akimirka. Įkvėpti ir užuosti viską apsupusį laisvės šansą, kuriam reikėjo tik atsiliepti. Ir dabar, jusdama kišenėje vis dar esantį telefoną, kuris buvo tiesioginis ryšys tarp manęs ir tryliktukės, krūtinėje jaučiau keistą svorį. Palikau juos. Dėl Metju palikau viską, ką žinojau, ir net jei tai atvedė mane atgal pas Medičius, jaučiau kaltės svorį.
-Šešėlis,-linktelėjau,-Žaidynių palikimas, prisimeni? Metju jį laikė iki dabar,-tariau, švelniai šyptelėdama. Tačiau tas pats keistas kartėlis įsisuko ir į mano šypsnį, priversdamas giliai įkvėpti. Dar kartelį linktelėjau.-Tris metus buvau Sostinėj. Likusius tris gyvenau tryliktoje apygardoje. Įsivaizduoju, jog turit daug klausimų dėl,-mostelėjau ranka, nepaisydama geliančio skausmo,-visko. Klausimų, į kuriuos galiu atsakyti. Tai nebijok klausti,-nusišypsojau, sutikdama Kasijaus akis, o tuomet žvilgsnis nuslydo į Grimaldžių nuotrauką. Mano veidas persimainė į gailesčio, tačiau ir džiaugsmo kupiną miną, nužvelgiant taip gerai pažįstamus, artimus veidus.
-Abi. Abė. Abigailė. Lili,-paskutinis vardas išslydo su keistu švelnumu. Lili nebuvau vadinama nuo antrosios apygardos laikų,  tačiau dabar, girdint šį vardą iš Kasijaus lūpų, jis skambėjo teisingai. Tarsi grįžimas namo.

Kasijaus žvilgsnis, persunktas tiek nerimo, tiek džiaugsmo dėl priešais sėdinčios merginos, pasekė į stalelį nukreiptas šviesias akis. Šeši metai buvo ilgas laiko tarpas. Toks ilgas, jog jo visiškai nestebino idėja, kad Lilita turėjo kitą šeimą. Kasijus ištiesė ranką ir sugriebė į puodelį atremtą nuotrauką, šią atsukdamas į merginos pusę.
- Ar nori apie juos papasakoti? – padrąsinamai nusišypsodamas tamsiaplaukis nuotrauką įspraudė į Lilitos rankas. – Faustas dirba ligoninėje, ar gali įsivaizduoji? – juokas supurtė pečius, pirštais bakstelėdamas į aparatus, vis dar, greičiausiai kiek nemaloniai, kaustančius merginą prie lovos. – Jo nuopelnas. Vaikinas nesitraukė nė sekundei, šiaip ne taip pavyko jį įkalbėti bent kiek numigti. – Faustas ko gero nebus itin laimingas žinodamas, kad niekas jam dar nepranešė apie svarbiausios pacientės pabudimą. Genamas tokios minties Kasijus išsitraukė telefoną ir greitomis suspaudė mygtukus, nujausdamas, kad kambarį greitai užgniauš beveik visų Medičių apgultis.
- Ar tau ko nors reikia? - tarsi prisiminęs, kad vidury nakties į namus atvežta mergina su savimi teturėjo vieną krepšį, Kasijus klausimai kilstelėjo antakius. - Bet ko.

Akimis užfiksavau iš savos kuprinės ištrauktą puodelį su dailiai išraitytu mano vardu, bei Kasijaus man įduotą nuotrauką. Šypsena tarsi prieš mano pačios valią papuošė veidą, pirštams perbraukiant per nuotraukoje besijuokiančius veidus.
Pravėriau lūpas, tačiau galiausiai vėl jas sučiaupiau, papurtydama galvą. Kaip galėjau apibūdinti veidus, už kuriuos buvau pasiruošusi atiduoti viską? Kaip galėjau į žodžius tiksliai sudėti pulsuojančią Samuelio ir Karmenos gyvybę, tryliktoje apygardoje vis aidinčius jų, bėgančių, žingsnius, nesuvaldomą juoką ir cigaretėmis bei kava persmelktą kvapą?  Kaip galėjau apibūdinti Gregorio ir Danielės švelnumą, jų jautrias širdis, žibančias akis ir namais dvelkiančius balsus? Tai buvo neįmanoma misija, ypač dabar, kai kiekvienas judesys pasiųsdavo skausmo pulsą manu kūnu, ką kalbėti apie ilgesio jau persmelktą, sopančią širdį.
-Samuelis, Karmena, Gregoris, Danielė,-tariau, bakstelėdama į kiekvieną iš veidų.-Mano šeima.
Turbūt nebuvo kito žodžio, kaip galėjau juos apibūdinti. Šeima, namai, prasmė. Pirmykštis ir švelnus jaukumas.
-Faustas dirba?-prunkštelėjau, negalėdama įsivaizduoti pasiutusio tamsiaplaukio organizuotoje ligoninėje.-Norėčiau tai pamatyti
Į kitą Kasijaus klausimą paprasčiausiai papurčiau galvą, su šypsena peržvelgdama savą kambarį, taip primenantį antrosios apygardos laikus, nepaisant lango, tuo metu atveriančio pušyno vaizdus.
-Ne, dėkui. Turiu viską, ko reikia,-nusišypsojau, sutikdama Kasijaus akis.

- Tikiuosi, kad kada nors galėsime su jais susipažinti.
Kasijaus veide buvo galima aiškiai matyti nieką kitą, o tik atvirą nuoširdumą ir dėkingumą žmonėms, – ar šeimai, kaip mergina mėgo kreiptis – kurie visus šiuos metus palaikė ją gyvą, besijuokiančią ir besišypsančią. Akivaizdu, kad jei ne nuotraukoje besišypsantis ketvertukas, jos likimas būtų buvęs visiškai kitoks.
Jis žiūrėjo į Lilitą, į šviesias jos akis, paskutinį kartą matytas ekrane. Į žvilgsnį, kuris kartu buvo ir visiškai nepasikeitęs, ir žėrintis kažkuo nauju; kažkuo, su kuo jai dar pačiai, atrodo, reikės susipažinti.
Kasijus negalėjo neprisiminti būtent kaip ji atsirado namuose.
- Metju Hawkinsas. – nuo liežuvio galo nuriedėjęs vardas nebuvo svetimas, tačiau kontekstas, kuriame jis šmėžavo...na, užteko matyti nepasitenkinimą Leonardo veide, šiam įsiutusiam Kasijui paaiškinus situaciją. Visgi tamsiaplaukio veide nė sekundei nešmėkštelėjo neapykanta ar susierzinimas; šį jau buvo spėjęs išlieti treniruočių lauke. – Ar turėtume jam pranešti?

Mano šypsena sužibo švelniu kartėliu, suvokiant, jog jeigu norėjau, kad mano visa mano šeima likų saugi, jie turbūt niekad nesutiks vienas kito. Vieni užstrigę tryliktoje apygardoje su jos problemomis ir supuvusia valdžia, kiti priklausomi nuo Sostinės gerovės. Žinoma, tarp pastarųjų staiga pritapau ir aš.
Mintys apie Metju nedingo iš mano galvos. Prisiminimai, dabar tokie ryškūs ir aiškūs, paliko nemalonų poskonį burnoje. Tarsi viskas, kas buvo gražaus, kiekvienas juoko priepuolis ir šypsena, ilgi pasisėdėjimai ant tryliktosios apygardos virtuvės grindų, treniruotės, apsikabinimai – viskas būtų apdengta melo apsiaustu, kurio negalėjau atsikratyti. Mylėjau jį. Žinoma, jog mylėjau jį. Tačiau dabar negalėjau nesijausti neteisingai, susimąstydama apie tai, kas mus suvedė kartu. Apie mano pačios silpnumą, atiduotą Metju glėbiui. Apie adatą, smingančią į kaklą. Tylų jo žvilgsnį Sostinės budelių kambariuose.
-Rytoj,-galiausiai tariau, tvirčiau suimdama Kasijaus ranką.-Susisiekim su juo rytoj, gerai?
Man reikėjo laiko, jog pirmas mūsų susitikimas po manojo pabudimo nesibaigtų rietenomis ir riksmais. Reikėjo laiko su savąja šeima, akimirkos atsikvėpimo, prieš vėl neriant į politikos ir atsakomybų kupiną gyvenimą Metju pašonėje.
Ir tuomet mano ausis pasiekė greiti, kažkieno aiškiai iš visų jėgų bėgančio žingsniai. Durys atsiplėšė ir mano akis pagavo kupeta tamsiai rudų, susivėlusių plaukų.
-Abigaile,-iššnopavo pasirodęs vaikinas ir šoko į priekį, prispausdamas lūpas prie mano pakaušio, veik kiekvienu raumeniu įkūnydamas palengvėjimą
-Faustai,-ašaros vėl užtemdė akis, man spaudžiant liauną, aukštą vaikiną į apkabinimą, šiam tyliai šnabždant padėkas kažkam aukščiau, nors abu žinojom, jog Faustas nebuvo linkęs į tikėjimą.
Neleidęs man normaliai pasidžiaugti sava egzistencija, Faustas iš karto prišoko prie aparatų, tikrindamas mano spaudimą, žiūrėdamas deguonies procentą plaučiuose, tikrindamas širdies ritmą, tuo pat metu sugebėdamas laikyti mano ranką, lyg atsisakydamas paleisti.
-Maže, jau buvau spėjęs susirūpinti. Kaip jautiesi?
-Man viskas gerai. Skauda viską, bet man viskas gerai.
-Kaip ir buvo galima tikėtis.

Kasijaus akys, Faustui kone visu kūnu prasiveržus pro duris, nukrypo į sieninį laikrodį.
- Dvi minutės ir trisdešimt dvi sekundės nuo paskutinės žinutės. Jis niekada neatsiliepia taip greitai ir...entuziastingai,- kalbėdamas pusiau merginai, pusiau prie aparatų prišokusiam Faustui, Kasijus kiek pasitraukė į šalį, duodamas pakankamai erdvės judėti.
- Ar viskas gerai? – paklausė Fausto, žvilgsniu sekdamas žybsinčius monitorius. Jis nebuvo gydytojas, bet krūtinėje tvirtai ir kaip niekada aiškiai plakanti merginos širdis dagiau mažiau davė suprasti, kad jei dabar kažkas ir nebuvo visiškai tobula, tai bent bus netolimoj ateity.
Klausimas taip ir liko pakibęs ore, į kambarį, panašiai kaip Faustas, įšokus dideliam, gauruotam didvilkiui. Kasijus gilų šiojo kauksmą išgirdo ir jam pasiruošė dar apačioje, instinktyviai ištiesdamas rankas. Pirštai įsikibo tankaus kailio, tvirti ir raminantys, kol Šešėlis, įnirtingai nosimi besibraudamas į priekį, bandė bent viena letena palytėti lovoje sėdinčią merginą.
- Šešėli, ramiau,- buvo sunku nuvaikyti lūpose besispaudžiančią šypseną. Mutantas, netgi labai sąmoningai, paliko nykiai, gailiai amsėti, kone kaltinamą žvilgsnį besdamas į Kasijaus pusę. – Rodai ragus, m?

Faustas , pagaliau nustojęs lakstyti po kambarį ir tikrinti viską, prie ko mane buvo prijungęs, užtikrintai linktelėjo.
-Spaudimas dar kiek žemas, tačiau žinant situaciją tai normalu,-tarė vaikinas ir atsisuko į mane, išsišiepęs ir veik kibirkščiuojantis energija. Visai toks, kokį jį prisiminiau. Toks, kokiam pažadėjau sugrįžti namo prieš įlipdama į traukinį, išvežusi mane į nelemtąją areną.
Akimirką užmerkiau akis, vis dar laikydama Kasijaus ranką, nykščiu pasąmoningai glostydama odą, giliai įkvėpdama, leisdama abiejų vaikinų kvapui užpildyti plaučius, širdžiai vis dar pilnai netikint, jog man pavyko. Po šešerių metų skausmo, baimės, užmaršties, po tiek bandymų stotis, tiek kritimų, nagams įsikertant į žemę ir šliaužiant į priekį, link tikslo, kurio apsiblaususios smegenys negebėjo pilnai matyti, buvau čia. Ausyse aidintys svetimų širdžių plakimai blaškė, kiekvieną kartą primindami apie tai, jog kiekviena mano ląstelė buvo pakitusi, tačiau dabar tai skambėjo kaip nenuginčyjamas įrodymas, jog išgyvenau. Jog nepaisant visko, kiekvienas mano sprendimas tikintis geriausio, nuvedė mane iki būtent šio taško, iki veidų, kurių net negebėdama prisiminti, ilgėjaus lyg prarastos sielos dalies.
Šešėliui įpuolus į kambarį atsimerkiau ir nusijuokiau, ištiesdama laisvą ranką, siekdama balto it sniegos jo kailio. Šešėlis patenkintas niurzgtelėjo, ištiesdamas galvą, leisdamas man pirštų galiukais paglostyti jo pakaušį, nenuleisdamas auksinių akių, lyg tikėdamasis, jog bet kurią akimirką vėl nustosiu kvėpuoti.
Po akimirkos aš apsižvalgiau ir lėtai atsisėdau su Fausto pagalba. Palanksčiau galvą, pečius, lyg tikrindama kūną ir jį operuojančius raumenis.
-Gerai. Užteks gulėti.

- Nereikia taip į mane žiūrėti.
Tarsi ji būtų pasiruošusi sudeginti Sostinę iki pamatų; tarsi ji buvo nekontroliuojamas žvėris, pasiruošęs bet kada pulti be menkiausio tikslo, be jokių gairių, vedamas tik nevaldomu kraujo troškimu.
Mėlynėmis nusėti pirštai braukė palei ant stalelio padėtos nuotraukos kraštą. Pažįstami veidai spindėjo sustingusioje akimirkoje ir Karmena nežymiai šyptelėjo.

Nieko nesakydama sustojau šalia Karmenos, žvelgdama į mūsų nuotrauką. Švytintys, besijuokiantys veidai ir neapsakomas lengvumas mūsų kontakte spaudė širdį, ilgintis to, ko negebėjau sudėti į žodžius.
Nusijuokiau, papurtydama galvą.
-Karmena, jeigu į tave kažkaip ir žiūriu, tai tik todėl, kad man rūpi tavo saugumas,-papurčiau galvą, o tuomet sutikau merginos akis, veik pamiršdama kambario kampe į sieną pasirėmusį Dorijaną, akilu žvilgnsiu stebintį mus abi.-Man rūpi tu.
Tai buvo paprasta tiesa, tačiau kartais pamiršdavau ją pasakyti. Patikinti, jog tai, kas slypėjo mano žvilgsnyje, buvo paprasčiausia meilė.
-Jeigu ne dėl savęs, tai bent dėl jų,-mostelėjau į nuotrauką, mano lūpoms iškrypstant į aštrų, šaltą vypsnį, akims sužimbant nutylėtu chaoso pažadu. Manoji Karmena buvo laukinė ugnis, atsverianti mano sieloje veik visad siaučiančią pūgą,-saugok save.

Saugok save.
Karmena visada traukė pavojus, ir kartais net ji pati tiksliai nežinojo kodėl. Galbūt tai tebuvo paprastas faktas, kad ji mėgo kelti chaosą, kad jautė savotišką malonumą matydama nuostabos perkreiptus veidus, girdėdama malštančius klyksmus tų, kurie buvo to nusipelnę. O galbūt jos širdyje deganti ir niekada neužgęstanti ugnis nepriklausė jai; galbūt viduje siaučiančios liepsnos tebuvo Sostinės tobulai išdirbtas produktas, įspaustas giliai į pasąmonę.
Nuotraukoje besišypsančių žmonių veidai malšino viduje liepsnojančią ugnį. Ir visgi kiekvieną dieną pravėrus akis Karmena turėjo sau priminti, kad jai rūpėjo.
- Ką dar turėčiau žinoti? – pirštai apleido nuotraukos kraštą, leisdami šiai nugulti ant komodos viršaus. Žvitrus žvilgsnis sekė kambario sienas, tyrinėdamas, stebėdamas, laukdamas tiesos, kuri, panašu, dabar kaip niekada atsargiai palikdavo Abigailės lūpas. Nereikėjo girdėti širdies dūžių, kad tą žinotum. Nereikėjo jausti, kad bene matytum Karmenos akyse augančią, Abigailės pūgą sutinkančią tuštumą.

Tai, ką mačiau Karmenos akyse, buvo nauja. Reikėjo pastangų, jog mano veidas neišduotų širdį aptraukusio rūpesčio, jog lūpos neprasivertų, prie Dorijano ir šių galimai mane girdinčių sienų man išpilant viską, ką taip atsargiai laikiau kuo arčiau savęs. Tačiau gyvybės ir mirties žaidimas buvo prasidėjęs. Nustojau būti tik Abigaile tą pačią akimirką, kai mano pėdos palietė Sostinės žemę. Buvo metas prisiminti, ką reiškia žaisti. Ką reiškia būti arenoje. Ką reiškia nugalėti. 
Kakta stumtelėjau Karmenos petį, atpažindama tą vidinį norą ją išjudinti, ją pažadinti, ją paguosti.
-Turbūt labai daug ką, ko aš pati irgi dar nežinau,-tariau, mostelėdama ranka ir atsisėdama ant savo lovos. Tai buvo grynų gryniausia tiesa. Tie informacijos krislai, kuriuos turėjau, palyginus su visa Sostinės struktūra, buvo ne daugiau nei smulkmenos.-Ar yra kažkas ką aš turėčiau žinoti?

Abigailės žodžiai lėtai gėrėsi į Karmenos mintis, nusėsdami ir su nenusakomu šalčiu apgaubdami rusenančią ugnį. Tamsios akys nei sekundei neatsiplėšė nuo merginos žvilgsnio. Tuomet ji paklausė, ir Karmena mirktelėjo tik kartą, smakrą pakreipdama į tarpdurį stovinčio Dorijano pusę.
- Ar neminėjai, kad tvarsčiai turi keičiami bent kas pora valandų? – paklausė, žengdama jo link. – Ir skauda.

Linktelėjau, praverdamas duris ir leisdamas Karmenai išeiti.
Abigailės veidas iš šilumos persimainė į skausmą, iš skausmo į geležį.
Jaunoji Mediči išsitiesė, aštriu žvilgsniu nulydėdama savo draugės, savo šeimos narės siluetą, nepratardama nei žodžio.
Akimirką viską gaubė tuščiavidurė, spengianti tyla. Abigailė stovėjo lyg statula - rankos už nugaros, pėdos pečių plotyje ir akys, tokios šaltos, tokios ryžtingos. Vos galėjau pažinti žmogų, į kurį žvelgiau – kažkas apie Abigailę man priminė karį, belaukiantį pirmosios kulkos, dar vakar susitaikiusį su viso ko saulėlydžiu, belaukiantį tų, kuriuos po žeme nusitemps su savimi. Ir vis tik tas tviskantis, stingdantis žvilgsnis ir buvo mūsų Abigailė, pats jos nepakitęs, lyg peilis nugaląstas centras. Ji visad buvo pasiruošusi paaukoti viską, jog pasiektų pergalę. Lėtas klausimas iškilo mano galvoje, nerandantis atsakymo – kieno pergalės ji tiksliai siekė dabar?
-Myliu tave,-tai buvo viskas, ką tariau, prieš išeidamas. Jos žvilgsnis, beveik apgailestaujantis, beveik šiltas, buvo pakankamai, jog suprasčiau, kad ji atsako tuo pačiu.