Ir būtinai Evelina turėjo būti tokia užsispyrusi, aklai klausydama savo nuojautos kuri, neskaitant šios dienos, nesistengė priminti, kad ši nė karto nebuvo įkėlusi kojos į atvirą, didžiulį mišką. Tad nieko nuostabaus, kad pradėjus temti, vis dar drebėdama nuo minties, kad bet kurią sekundę su ja gali pasisveikinti iš krūmo išniręs vilkų būrys, panašu, norėjęs Eveliną paversti gardžiu dienos užkandžiu, mergina nuklydo į visiškai kitą miško pusę. Vis dar neturėdama žalio supratimo, kokia nauda iš apyrankės, kone priaugusios prie rankos, mat net ir labai norėdama jokiais būdais nesugebėjo jos nusiimti, Evelina nė nepastebėjo priėjusi apgriuvusį pastatą. Koja gerokai užvožusi į cementinį, nuo namo atskilusį gabalą mergina, pajutusi aštrų skausmą, garsiai šūktelėjo, kaip mat plačiai prasimerkdama.
- Čia tai bent, - palengvėjimo atodūsis, sumišęs su vis dar juntamu skausmu kojoje, prasprūdo pro Evelinos lūpas, kai akys, nors tamsoje buvo ganėtinai sunku ką nors sužiūrėti, apžvelgė apgriuvusį namą. Veikiama visiško nuovargio, nepaisydama elementaraus savisaugos instinkto ir ko gero pamiršusi, kad miške bastosi jos galvą mielai galintys nukirsti žudikai, Evelina kone stačiomis nėrė į saugų namo vidų, neatsigręždama atgal. Praėjusi pro tai, kas buvo likę iš koridoriaus ir perlipusi per išgriautą sieną, Evelina susirado atokų kampelį, nė kiek nepurkštaudama, kad nerado ko nors minkštesnio ar patogesnio nei grindys. Pasispyrusi pora lentų, nusivilkusi striukę ir ją susukusi į gniutulą, Evelina kone sukrito ant žemės, akimirksniu panirdama į gilų miegą.

Nors Abigailė Smit sekė tą vargšę mergaitę vos kelias minutes, aplinka pasikeitė labai drastiškai. Liepsnojančio saulėlydžio liežuviai apsivijo areną ir nudažė dangų ant sniego ištiškusio kraujo raudoniu, o tolumoje nuaidėjo vienišo vilko kauksmas, į kurį atsakė jo gauja. Vis dėl to spalvotus Dani plaukus sekti buvo lengviau nei pamesti Frederiką, ką Smit padarė pirmąsias penkias Žaidynių minutes, galvoje vis dar išlaikydama mintį jį susirasti ir laimėti visą šį žaidimą. Kiekvienos šios merginos žingsnis buvo tylus ir tikslingas, akims bėgiojant per kiekvieną šešėlį ir klausiantis kiekvieno garso, tyliai į plaučius traukiant orą, ieškant kailio dvoko liekanų, žvilgsniu naršant nežmogiškų pėdsakų, kartu bandant suvokti, ar kažkur netoliese yra dėmesio vertų priešininkų. Šioji sėlino be garso, kaip katė, pamačiusi savo auką, pasiruošusi bet kokiems netikėtumams, tačiau visiškai negyvos smulkiosios merginos akys ir ledinis vypsnis liudyjo apie galvoje bėgiojančias, žiaurias mintis, įsivaizduojant mintyse auka tapusios merginos klyksmus ir pasigailėjimo maldavimą.
Tirštai tamsai nugalint net saulėlydžio liepsnas ir apsemiant žemę, Abigailė kelis kartus mirktelėjo taip bandydama priprasti prie juodumos, dar vienu šypsniu palydėdama Evelinos aiškiai girdimą nerangumą, beveik jusdama po pirštais užgęstančią gyvybę, amžinybėje ištirpstantį pulsą. Beliko laukti, net jei niežtėjo kiekvieną ištreniruoto kūno dalelę. Susiliedama su šešėliais mergina patempė plaukus, taip įsitikindama jog nei vienas plaukelis neišlįs ir netrukdys jos matymui. Tada atsargiai ir kaip tik galėdama efektyviau užmaskuodama geležčių keliamą garsą, mergina išsitraukė du peilius. O tada pradėjo skaičiuoti.
Laikas slinko lėtai, tačiau Abigailė turėjo begales kantrybės. Taigi kai mintyse išmušęs laikrodis rodė, jog praėjo dešimt minučių, mergina lėtai atsistojo ir lengvai tarsi katė įslinko į namą, nesukeldama nė menkiausio kribždesio. Rasti Danielę buvo neįtikėtinai lengva, nes šioji nė nemėgino slėptis. Galėjai pagalvoti jog Evelinos mintyse namas yra lygus visiškam ir nenuginčytinam saugumui. Ak, koks gražus yra naivumas. Juodai apsivilkusi mergina šypsojosi, žiūrėdama į susirietusį kitos paaukotosios kūną, rankose apsukdama peilius ir pagaliau žengdama į priekį.
[size=13]Be jokio įspėjimo, Smit spyrė Danielei į pilvą, negailėdama nė truputėlio savo jėgos, taikydama tiesiai į saulės rezginį, jog atimtų orą ir bet kokią galimybę priešintis. Ir vos tik mergina gulėjo nebe ant šono, o ant nugaros, Abigailė kirto kaip gyvatė, vietoj nuodingų  ilčių ištiesdama peilius, kuriais greitai ir tiksliai persmeigė abu vaivorykštinių plaukų savininkės delnus, suvarydama geležtes iki pat galo, įsmeigdama jas į kietą medieną, jog šioji niekur nepabėgtų. Tada po dar vieno tikslaus, tačiau jau silpnesnio smūgio į žandikaulį Abė atsitraukė, rankose jau laikydama paruošus peilius, įkypai žvelgdama į įtartiną, ant Dani riešo esančią apyrankę. Vis dėl to vien žvelgiant į krauju jau sruvančias Danielės rankas, savojoje gerklėja paaukotoji pajuto kažką panašaus į patenkintą murkimą

Šioje situacijoje buvo daugybė dalykų, kurių Evelinai nevertėjo daryti: pradedant atitrūkimu nuo itin mėgstamo partnerio, baigiant užsnūdimu visiškai atviroje aplinkoje, kuri net ir vidury gūdžios nakties atidesniems žaidimo dalyviams galėjo matytis kaip ant delno. Visą dieną tuščiai prasižvalgiusi mergina bent jau sugebėjo atitrūkti nuo arenos centro, nors galėjo prisiekti, kad vakarėjant netgi tarp medžių ir krūmų šakų vis dar atsimušė ją it šešėliai persekiojusių vilkų kauksmų aidas. Protinga savo uždaroje aplinkoje, bet pernelyg naivi, kad susidorotų su tiesioginiais jos tykančiais pavojais, per didžiulį savo išsiblaškymą ir norą kaip įmanoma greičiau rasti prieglobstį Evelina pamiršo du svarbiausius dalykus - susirasti maisto ir vandens bei saugotis it hienos tykančių kitų žaidynių dalyvių, mat ir čia perdėtas naivumas pakišo koją. Tikėdamasi, kad visi likusieji galvažudžiai bus tokie pat neagresyvūs kaip jos vyresnysis brolis, kietai įsnūdusi Evelina nė didžiausiame košmare negalėjo numatyti to, kas vyko dabar.
Veriantis skausmas, kurio net norėdamas negalėtum apsakyti žodžiais, akimirksniu pažadino iš neramaus miego. Instinktyviai ranka griebdama už juosmens ir skausmingai sudejuodama Evelina kojomis kaip mat pamėgino atsispirti nuo gruoblėtos žemės, stengdamasi tamsoje įžiūri savo skriaudėjo veidą. Neturėdama nė menkiausios galimybės apsiginti, bet tikėdama, kad viskas negali būti taip blogai, kaip dabar atrodė, ji giliai įkvėpė salsvo, dulkėto oro gurkšnį, tarsi gerdama nakties vėsą. O, kad ši būtų bent numaniusi, kas jos dar laukia.
Kai skausmas palydėjo ir vėl, šį kartą kiaurai perverdamas abu delnus, laukinis klyksmas pervėrė Evelinos plaučius ir gerklę, kai kančia, kokios niekada nebuvo jautusi, draskė ir tampė kiekvieną ląstelę. Žodžiai įstrigo gerklėje, nors norėjosi bevališkai šaukti ir klykti. Skausmas, susirakinęs tarp lūpų, taip ir liko įstrigęs, o nevaldomų ašarų persmelktos akys sutiko kraugerišką kankintojos žvilgsnį.
- Ne,- prasiveržė tylus murmesys, sumišęs su kosuliu, nes gerklę nuo klyksmo ėmė nevalingai perštėti. Supratimas, kas dabar nutiks, kaip mat perkreipė Evelinos veidą ir ji, pajudėdama iš visiško sąstingio, pradėjo muistytis ir plakti kojomis tiek, kiek leido jėgos. - Lipk lauk, nulipk, ne, tik ne dabar, ne!

Kurtinantis merginos klyksmas supurtė namą, tačiau jį palydėjo tik palaimingas, saldus mano juokas, vos vos supurtantis mano pečius. Nuaidėjus antrajam šios nelaimėlės spiegimui, viskas ką sugebėjau tai tik giliai, dėkingai įkvėpti veik pulsuojančią jos agoniją, jaučiant kaip tikrų tikriausia euforija pasklinda po manąjį kūną, keldama plačią, laimės kupiną šypseną, tik ir žadančią dar daugiau kraujo. Dar kartą įkvėpdama aš lėtai, svajingai, ant dešinės kojos kulno apsisukau ratu, jausdama kiekvieną ramų savosios širdies dūžį, veik girdėdama plazdančią savosios aukos širdutę. Ramybė. Jutau tik nenuginčijamą, tobulą ramybę ir neapsakomą laimę.
Palaukusi kelias sekundes ir leisdama spalvotos plaukų savininkės riksmams nusilpti iki tylaus verksmo, aš, tarp pirštų sukdama mylimus peilius, pradėjau lėtai ir nerūpestingai eiti merginos link, leisdama žadą atimančiai geležtei žibėti nakties tamsoje
-Sauluuut, vargšele, kur tavo partneris, a?-suulbėjau pakreipdama galvą, gailesčio kupinomis akimis žvelgdama į skausmo iškreiptą, šviesų Dani veidą. Pasiekusi merginą aš grakščiai, tyliai pritūpiau ir atgalia ranka, veik paliesdama merginos skruostą peilio ašmenimis, nubraukiau spalvotų plaukų sruogą nuo jos veido.-Viskas. Bus. Gerai. Tu tik nesijaudink,-sušnabždėjau, leisdama sau dar kartelį nusišypsoti ir pačiu peilio galiuku, dar nepažeisdama minkštos odos, perbraukdama per josios skruostus, tarsi nupaišydama didelę, plačią šypseną.-Svarbiausia nepanikuoti,-lengvabūdiškai nusijuokiau, tačiau mano šypsena buvo šalta ir tikslinga, iškrypusio džiaugsmo apimtai sąmonei nė sekundei nepametant savojo tikslo. Kiekvienas mano raumuo buvo pasiruošęs pasikeitimui, pasiruošęs bėgti ir sprukti jei to tik prireiktų. Taigi daugiau nieko nelaukdama aš įspaudžiau peilį į josios ranką ir palikau žavų, krauju trykštantį brėžį. Mano akys žibėjo, veide vis dar švytėjo šypsena, o kiekviena mano ląstelė mėgavosi svetimu skausmu, tarsi ore tvyrantis kraujo kvapas būtų maitinęs manąją sielą, pripildęs ją tokiu džiaugsmu, kokio negali suteikti niekas kitas. Štai kam aš buvau treniruota, kam aš buvau auginama, kam apskritai buvau ant šios žemės paviršiaus. Tam kad skriausčiau ir žudyčiau ir išmėsinėčiau kiekvieną sielą, silpnesnę nei aš pati.
Dar vienas pjūvis, dar viena šypsena. Padėjusi peilį ant žemės aš palanksčiau pirštus, kelias sekundes tyrinėdama liaunus kaulus po mėnulio teikiama šviesa ir žaibiškai trenkiau Dani į žandikaulį, nenorėdama sustoti, nenorėdama visko užbaigti, sugerdama visas skausmingas merginos dejones tarsi brangiausias kada gautas dovanas. Akimirksniu vėl paėmusi geležtę į rankas aš palingavau galva ir lėtai palinkau į priekį, nuo pat jos akies iki smakro palikdama negilią, per kelias dienas pilnai užgyti turinčią žaizdą, kuri taip žaviai priminė kruvinų ašarų paliktą žymę. Tačiau po to teko save stabdyti. Vis dėl to mes arenoje. Ne metas žaidimams.
-Šiandien man gera nuotaika, saulut. Tau pasisekė,-mano lūpas iškreipęs vypsnis nebuvo žmogiškas. Kažkas jame priminė plėšrūną, laukinį žvėrį, kuris per klaidą atsidūrė žmogaus kūne.
Kitą sekundę kruvinas peilis jau buvo priglaustas prie Dani gerklės.