.

Nejauki tyla ir nuo drabužių ant žemės lašantys sunkūs lietaus lašai tikrai neprisidėjo prie bendros situacijos...šviesumo. Delne tebespausdamas Abigailės ranką ir laukdamas, panašu, su jų abiejų veidais sunkiai susitvarkančių merginų galiausiai – jei tai išvis įmanoma – praverti duris, Metju iškvėpė sausą ir gilų oro gūsį, jusdamas nemaloniai tvinkčiojančią galvą. Tiesa pasakius, Metju negalėjo numatyti, kokia bus Abigailės reakcija yra porelę vienas už kitą įdomesnių seserų; jis tik tikėjosi, kad rūsčiai į vieną tašką žiūrinti mergina nenuspręs paleisti visos peilių gvardijos į jų galvas.
- Sveika, neklaužada. – Elai kuo plačiausiai atplėšus duris, Metju šyptelėjo puse lūpų, o tuomet kiek pakreipė galvą, stebėdamas tolėliau, už merginos nugaros, į viršų šokinėjančią ir bent akies krašteliu juos abu pamatyti besistengiančią Luną. Kiek sutrikęs, tačiau ne itin nustebintas jos keistumo Metju lėtai linktelėjo galva, spustelėdamas Abigailės pirštus. – Ačiū.
Tik užsivėrus durims Metju leido sau šiek tiek atsikvėpti. Jis žinojo ar bent nujautė kaip keistai viskas atrodė, ir jei jo povyza šiame kambaryje nebuvo ypatingai gąsdinanti, tuomet Abigailės egzistavimas jo dešinėje tikrai kėlė ne tik nuostabą, bet ir atitinkamai kompensavo už papildomą baimės jausmą.
Atsigręžęs į Abigailės pusę ir lėtai šią nužvelgdamas, tarsi norėdamas įsitikinti, kad, apart kiaurai merkusio lietaus, ant jos nebuvo jokių kitų nepatikti galėjusių žymų, Metju nubraukė ant jos veido užkritusią plaukų sruogą. Tuomet, jusdamas bent minimalią pareigą kiek pašvelninti ir taip keistoką situaciją, Metju atsigręžė į seseris, atsiprašomai šyptelėdamas.
- Malonu susipažinti, panele Hathaway,- kreipdamasis į tolėliau stovinčią sausainio įsikandusią merginą, Metju linktelėjo galva. Savo ruožtu Luna, atsikandusi sausainio, numojo ranka. – Luna. Tik Luna.
- Na, Luna, daug apie tave girdėjau. Tik gerų dalykų, žinoma. – tai galėjo atrodyti kvaila ir nereikalinga – tie visi formalūs pasisveikinimai ir linkčiojimai. Tačiau net ir Metju žinojo, kad sutrikusiems ir situacijos nesuvokiantiems žmonėms bent lašelis gerumo ir paprasto formalumo galėjo tapti patogiausia oaze. – Tiesa,- vieną sekundę pažiūrėdamas į Luną, o tuomet Elą, Metju šyptelėjo, laisva ranka spustelėdamas greta jo stovinčios tamsiaplaukės merginos pečius. – Tai turbūt atrodo keista, bet, am...jūsų spėjimai nėra klaidingi. Abigailė Smith, mano...- Metju žvilgsnis, pusiau klausiamas, pusiau tvirtinantis, akimirkai stabtelėjo prie Abigailės akių. – Mergina.

Visą laiką einant per lietų gniaužiau Metju ranką, akylu žvilgsniu stebėdama bet kokį krebžtelėjimą ar judantį šešėlį. Po pirmojo žingsnio iš tryliktosios apygardos teritorijos, pajaučiau ant pečių užgulusią atsakomybės naštą, pilnai suvokiant, jog mano gyvybė vėl pilnai priklausė nuo mano veiksmų. Daugiau žmonių norėjo mūsų mirusių nei gyvų, tokia buvo žiauri, tačiau skausmingai akivaizdi tiesa. Taigi kai sustojom prie kažkieno durų, laisva mano ranka veik instinktyviai nuslydo iki prie šono slepiamo peilio rankenos, kiekvienai ląstelei įtemptai laukiant bet kokio nesėkmingo posūkio ar likimo pokšto. Tačiau kai mano žvilgsnis sutiko aiškiai Sostinėje gimusią, sausainį kramtančią merginą, kuri per maždaug sekundė vėl užtrenkė duris, likau daugiau mažiau sutrikus, eilinį kartą klausdama savęs, ar aš klydau, ar mano pasitikėjimas naivus ir bukas, galbūt manimi dar kartą paprasčiausiai žaidžia. Vis dėl to, kai pagaliau pavyko patekti į vidų, nuo galvos nusitraukiau gobtuvą, tiesiog ant žemės išgręždama permirkusius ir varvančius savo plaukus, šaltu žvilgsniu perverdama abi merginas, ypač baltų, veik sidabrinių plaukų savininkę, kurią, bent kaip supratau, Metju pažinojo.
Įėjus į prabangią svetainę, į kurią panašią buvau mačiusi tik per tas tris dienas ruošiantis savo Žaidynėm, nykščiu švelniai paglosčiau Metju delną, bandydama švelniai priminti, jog tikrai esu šalia. Tačiau po kelių sekundžių paleidau šiltą vyro ranką, pradėdama eiti lėtą ratą aplink kambarį, žvilgsniu bandydama rasti visus išėjimus, langus, galimas pasalas, kameras ar bet kokį įmanoma trukdį, savų pirštų taip ir nepatraukdama nuo peilio rankenos. Vis tik mane sustabdė Metju žodžiai, taip švelniai ir skambiai pasiekę ausį. Jo mergina. Nedaug trūko, jog būčiau garsiai nusijuokus, kaip absurdiškai, tačiau kartu ir neįtikėtinai teisingai tai skambėjo. Taigi tiesiog linktelėjau, vienam Metju kilstelėdama antakius, jusdama kaip mano lūpos kampas grasina trūktelėti į viršų.
Tuo tarpu Elanora žengė žingsnį arčiau Metju, aiškiai vengdama Abigailės žvilgsnio ir stengdamasi apskritai nežiūrėti į jos pusę, su ne per sunkiausiai įskaitomu klausimu savose akyse.
-Ar viskas gerai? Kas buvo?

- Ne. – lėtai apsižvalgęs, atsakydamas vyras nė sekundei nesudvejojo. – Niekas nėra gerai.
Sunkiausia dalis buvo nuspręsti kuris melas buvo blogiausias, o kuri tiesa buvo sunkiausia – sunkiausia suprasti, sunkiausia pripažinti ir garsiai pasakyti ne tik sau, bet ir šiame kambaryje stovintiems žmonėms. Galbūt Metju pats nesąmoningai ir tyliai apgaudinėjo save manydamas, kad tylėdamas galės lėtai numarinti visas per ilgus metus besikaupusias paslaptis ir problemas – viskas buvo daug paprasčiau nuoširdžiai galvojant, kad kiekvienas dalykas kurį darė tiesiogiai atsiliepdavo jo šeimos ir visos šalies labui; dabar paprasčiausiai nebebuvo nieko, kas laikytų jį atgal, prispaustą prie praeities, kuri jau seniai nebebuvo jo pasąmonėje šmėžuojanti, kartaus keršto smaugiama atminties dalis.
- Ar galiu...? – delnu persibraukdamas per džiūstantį ir pervargusį veidą, Metju žvilgsniu pagestikuliavo į vonios duris. Tuo tarpu, tyliai lūkuriuodama atokiausiame kambario kampe, visiškai pamiršusi, kad yra bent dalinai ir nelabai vykusi šių namų šeimininkė, Luna entuziastingai rankomis mostelėjo dideliam vilkui nesikuklinti. Metju pranykus vonios kambaryje, Luna spėjo šmurkštelėti į savo kambarį ir, ištraukusi gerą pustuzinį rankšluosčių šiuos saugiai padėjo ant sofos krašto, tatuiruotu piršteliu paragindama tolėliau stovinčią Abigailę jais pasinaudoti.
- Ela,- tyliai šnipštelėdama į sesers pusę ir norėdama atkreipti šios dėmesį, bet kartu stebėdama žemą, tamsiaplaukę ir turbūt – gal net visai ne turbūt – mirtinai pavojingą merginą, Luna nežymiai pritipeno arčiau. – Pss, Ela.- agresyviau sumurmėjusi ir nikstelėdama sesei į pašonę, Luna šiai pakišo savo darbinę hologramą, akimis duodama suprasti, kad joje parašyti raportai apie pusiau išsprogdintus Sostinės rūmus ir masines žudynes nebuvo skirti kiekvienai mirtingai akiai. – Didelis piktas vilkas turbūt turėjo labai labai blogą dieną.

Abigailė, nekreipdama dėmesio į mano vyresnės sesers siūlymą pasinaudoti rankšluosčiais, paprasčiausiai atsirėmė į tolimiausią sieną, ranką laikydama prie šono ir suimdama, bent kaip aš spėjau, peilio ar kito ginklo rankeną, kiek primerktomis akimis žvelgdama į kambarį ir karts nuo karto į mane bei Luną. Mergina nespinduliavo per dideliu pasitikėjimu kitais ar ypatinga šiluma, o šaltos jos akys vertė mano kaklo plaukelius šiauštis. Nors ir nelabai nustebau, tačiau Abigailei Smit didelės simpatijos nepajaučiau, stengdamasi nesusikoncentruoti į gerklėje besidaužančią širdį.
Nukreipusi akis į man Lulu rodomą informaciją, prikandau lūpas, suvaldydama švelnų aiktelėjimą ir greitai jį nurydama. Sumirksėjau. Bloga diena buvo gan stiprus nuvertinimas to, ką mano spėjimais išgyveno Metju. Jei visas skyrius buvo išsprogdintas, žmonės išžudyti, o dabar jis nei šio nei iš to permirkęs pasirodė su senokai mirusia, tačiau šiuo metu tikrai sveika Smit, kurios Sostinėje vos vakar nebuvo nei kvapo, kažkas turėjo pasisukti labai prasta linkme. Tyliai nusikeikiau, visai pamiršdama, jog šalia stovi mano sesuo ir susiėmusi už galvos pradėjau vaikščioti pirmyn atgal, stengdamasi sutalpinti tokį kiekį informacijos ir bent kiek susigaudyti, kas tiksliai vyksta.
Ir tada, lyg problemų nebūtų pakankamai, iš mano kambario išėjo ne kas kitas, o Tamis, rankose laikydamas vieną iš mano durklų.
-Tami, ne...-ištiesiau rankas, lyg būčiau galėjusi sugrūsti jį atgal pro duris ir paslėpti nuo svetimų akių, tačiau buvo aiškiai per vėlu. Greičiau,  nei žmogus turi teisės judėti, Smit puolė į priekį, užlaužė vaikino rankas, kas, žvelgiant į mažą jos ūgį, man jau atrodė veik neįmanoma ir prie Tamio kaklo prikišo aštrią peilio geležtę.
Mano galvoje suūžė visos įmanomos pavojaus sirenos ir aš iškėliau rankas, stebėdama persigandusias Tamio akis. Visomis mano galūnėmis lyg banga pasklido nevaldomas virpulys, baimei sugniaužiant širdį.
-Metju!

Tarsi kiaurai permirkusiu kūnu lašančių lašų nebūtų gana, priešais veidrodį stovintis tamsiaplaukis vyras nei kiek nepasikuklino šalta vandens srove apšlakstyti veido dar ir dar, ir dar kartą, tarsi priešais stikle raibuliuojantis jo atvaizdas, gavęs šalčio dozę, kiaurai pervers pasąmonę, šiai įkvėpdamas bent lašelį ramybės. Tačiau iš svetainėje aidinčių čaižių balsų buvo galima nesunkiai nuspręsti, kad apie bet kokią ramybės atmainą jis gali pamiršti ne tik šiandien, bet ir visas ateinančias dienas.
Tuo tarpu kambaryje stovėjusi ir lyg niekur nieko slaptą Sostinės informaciją sesei suokusi Luna kaip mat užsičiaupė, nespėdama ir padoriai mirktelėti akimis kai iš priešingo kambario išnirusi vaikino figūra čia pat buvo įsprausta į kampą. Sumirksėjusi vieną, antrą kartą, Luna nusprendė bent sekundei patylėti ir, vos girdimai švilptelėdama ir išjungusi hologramą, ši lėtai pasislinko į šalį, žvitriomis akimis sekdama aštrią peilio geležtę, meiliai įsispraudusią į vaikino kaklą.
Išgirdęs mišrių balsų gausmą tamsiaplaukis lėtai atsikvėpė, praverdamas vonios duris. Viena ranka braukdamas per šlapius plaukus, o kita laikydamas už ginklo dirže, Metju lėtai apžvelgė skirtingų mimikų įspaustus veidus, žvilgsniui stabtelėjus prie akių, kurių labai, labai nenorėjo matyti šiame kambaryje, šiame pastate, bendrai tariant – šitame Panemo gale. – Abigaile,- garsus, tačiau ramus Metju balsas ištirpo įtampos persunktame kambaryje. Suprasdamas su kuo turi reikalų, prieš prabildamas Metju uždelsė, – tik vieną kitą sekundę – tarsi sąmoningai leisdamas kaklą saldžiai braukiančiai Abigailės geležtei įsispausti šiek tiek stipriau. – Jis su Samueliu. – galiausiai prabilęs Metju linktelėjo tamsiaplaukei merginai. Buvo netgi kiek nejauku – toks atsainus pasirodė jo balsas, tarsi priešais akis išnirusi Tamenio povyza jo nei kiek nebūtų jaudinusi. Metju atsikvėpė, akis įsmeigdamas į Elą. – Kodėl jis čia? – pernelyg ramų vyro balsą paantrino į viršų iššovusi Lunos ranka. – Ir aš norėčiau žinoti.

Mano širdis paniškai tuskeno mano gerklėje, stebint ledines Smit akis, kurios iš lėto surado Metju veidą. Buvusi paaukotoji kryptelėjo galvą, tarsi sekundei susimąstydama, tačiau Samuelio vardas, net jei mano kūną privertė instinktyviai krūptelėti, padarė savo – Smit atkėlė peilį ir įsidėjo jį atgal į dėklą, o jos veidą iškreipė švelnus, vos matomas, tačiau man šiurpą varantis vypsnis. Nors Browno veidas turbūt dar ilgai vaidensis mano košmaruose, pirmą kartą gyvenime buvau dėkinga už jo egzistenciją.
Tą pačią akimirką kai Tamenio kaklą paliko mirtinas ginklas, aš šokau į priekį, griebiau jį už rankos ir per daug nemąstydama stumtelėjau vaikiną sau už nugaros, bandydama sudaryti bent šiokią tokią sieną nuo priešais esančių žmonių ir savojo Tamio. Jei būčiau sustojus, gal būčiau susimąsčius kaip juokinga, jog tokią akimirką net mano sesuo, kuri net muses kantriai lydėdavo iki artimiausio lango, atrodė kaip galimas pavojaus šaltinis, priverčiantis mane įsitempti ir žengti kelis žingsniu atgal, sava nugara kartu stumdama ir Tamenį. Žvilgtelėjau į baltą jo kaklą, o tada ir į patį vaikiną, kuris vieną ranką švelniai uždėjo man ant peties, ne tik stengdamasis nuraminti, tačiau ir pasiruošęs bet kurią akimirką stumti mane į šoną ir pats šokti į priekį. Jam viskas gerai. Jam viskas buvo gerai. Tyliai atsikvėpiau, bandydama nuraminti širdies ritmą ir tuo pačiu metu sugalvoti ką čia pasakius. Nurijau seiles, vengdama Lunos žvilgsnio ir melsdama grindų, kad jos mane čia pat ir prarytų. Čia virė tikrų tikriausia pekla.
-Tamenis nėra vienintelis žmogus šitam kambary, kuris dirba Samueliui,-galiausiai ištariau, akis įsmeigus ne į Metju, tačiau į jo batus, jusdama keistą gėdos kartėlį. Tamenis spustelėjo mano petį, taip pat aiškiai žiūrėdamas visur, tik ne į vyriausią Hawkinsą. Jaučiausi kaip vaikas, kurį pagavo valgant sausainius, tačiau situacija buvo truputėlį rimtesnė nei tai.
Mane pažadino Abigailės juokas, aštrus ir šaltas, visai toks pat kaip ir jos balso tonas.
-Gali bandyt pabėgt nuo Semio, bet jis vis tiek kažkaip sugebės priminti savo ševeliūrą,-purtydama galvą ir imdama vieną iš rankšluosčių tarė mergina, laisva ranka taip ir nepaleisdama peilio rankenos.

Neįskaitomas tamsiaplaukio žvilgsnis lėtai sekė į priekį ištiestą Elanoros ranką, saugiai apglėbusią Tamenio delną. Jis šyptelėjo, tik šiek tiek, matydamas už smulkaus merginos kūno besistiebiantį kur kas aukštesnį siluetą; tiesa pasakius, tai buvo kiek ironiška ir jei ne gūdžiai į žemę įsmeigtos Elanoros akys, Metju galbūt būtų praleidęs pasąmonėje aidu atsimušusią žodžių tiradą. Jis žinojo, kad Elanora nemelavo, ir tai buvo problema.
- Mano priedanga yra sukompromituota. – Metju balsas, vis dar persemtas jam pačiam sunkiai suprantamos ramybės, buvo kaip niekada tylus. Vienintelis dalykas, išdavęs širdyje sėkmingai išsikerojusį nerimą, tebuvo beveik nepastebimai, galbūt ir nuo kūną gręžiančio šalčio, virpantys pirštų galai. Visą savo gyvenimą sudėjęs tarsi tobulą kortų kaladę Metju net labai nenorėdamas turėjo pripažinti, kad dabar viskas nebebuvo taip kaip anksčiau. Jis nebežinojo kaip viską sutvarkyti, kaip turėti...kontrolę. Dabar neaiški ateitis buvo rankose žmonių, kurių dalis buvo viso labo vaikai, kovojantys dėl kažko dėl ko galbūt apskritai nebuvo verta kovoti. – Šįkart nebėra kelio atgal.
Metju žinojo, kad trylikta apygarda tikrai nepasitiktų atgal plačiai išskęstomis rankomis; jis nujautė, kad po kelių dienų, galbūt savaičių už tarybos kambario durų sėdinti nauja žmonių grandinė norės jo negyvo. Viskas pasikeitė – ir ne į gerą.
- Yra keli scenarijai, nei vienas nėra geras. – už nugaros sugniauždamas virpančias rankas, Metju sekundei žvilgtelėjo į Abigailės pusę. Nereikėjo pasakyti nei žodžio, užteko pažiūrėti į kaip mat sušvelnėjusį kario žvilgsnį, stebint šviesias merginos akis. – Pirmas, ne itin įmanomas, bet neatmetamas – taryba paskelbia karą. Antras, taryba skelbia tiesiogines sankcijas ir stengiasi suimti visus su mano kompromitacija susijusius žmones, įskaitant jus visus ir mano seserį. Trečias,- karys giliai atsikvėpė – Tryliktoje įvyksta perversmas. Samuelis žino,- tamsios Metju akys pasekė tolėliau ištirpusią Tamenio povyzą. Jis šyptelėjo, prisimindamas šviesią plaukų kupetą, raginančią, netgi gundančią paspausti gaiduką, tačiau šypsena taip ir nepasiekė apsiblaususio žvilgsnio. – Jis žino, kad mano tapatybė buvo melas. Ir toliau taip galvodamas – be manęs, be Karmenos ir Danielės, kurios taryba niekada nepripažins - jis lieka vieninteliu tinkamu variantu – su Džordžo pagalba – valdyti tryliktą apygardą.
Nors ir pamažu, bet Metju pradėjo suprasti, kad niekada iš tiesų negyveno taip, kaip būtų norėjęs. Ne – jo gyvenimas niekada nebuvo jo paties. Viskas buvo taip, kaip norėjo jo tėvas. Viskas buvo per daug išdirbta, per daug tobula, kad būtų paprasčiausias atsitiktinumas. Ir jo gyvenime – visos šeimos gyvenime – nebuvo tokio dalyko kaip atsitiktinumas ar likimas. Viskas visada būdavo suplanuota.

- Jis neklysta. – tylus ir ramus, tačiau absoliučia tiesa persunktas tamsiaplaukio kario balsas nė iš tolo nepanašėjo į desperacijos ir vidinės baimės persunktą vyrą, kurio šešėlis, tebetūnantis kažkur tryliktos apygardos prietemoje, miego pavidalu dažnai neduodavo ramybės. – Visa tai nėra jūsų kova. – priešais stovintis ir Elanoros pečius švelniai tarp pirštų spaudžiantis vaikinas neklydo manydamas, kad nėra absoliučiai nei vieno laimingo scenarijaus situacijoje, kuri niekaip, net labai panorėjus, negalėjo būti išspręsta. Jis neprašovė ir galvodamas, kad geriausias būdas išvengti pamažu į pakaušį grėsmingai šnopuojančio karo būtų paprasčiausiai ignoruojant viską aplink; ir tai buvo kai kas, ko pats Metju taip ir nesugebėjo tinkamai padaryti. Nebuvo sunku nuspėti, ką tamsiaplaukis norėjo pasakyti kambaryje stovinčiai trijulei: jis norėjo, kad jie bėgtų, kad niekada nebeatsigręžtų atgal, kad pamirštų viską, kas būtų galėję priminti apie pasaulį, kuris taip nekenčiamai spaudė, įstumdamas į akligatvį iš kurio, panašu, tiesiog nebebuvo jokio kelio atgal.
Metju nebyliai suspaudė Abigailės delną, lūpomis švelniai perbraukdamas per šalčio tąsomus jos pirštus. Iškvėpdamas karštą oro gūsį karys lėtai įkvėpė, tarsi gerdamas į save nuo Abigailės spinduliuojančią ir galbūt tik jam vienam taip gerai suprantamą ramybę; tačiau panašu, kad likimas šiąnakt nusprendė išbandyti visą jo esybę.
- Pone Hawkinsai,- pasiruošęs prieštarauti iki šiolei prie perdėtai rimtos povyzos niekaip neprigyjančiam kreipiniui, Metju šmaikščią repliką kaip mat užspaudė gerklėje, išvysdamas į savo pusę ištiestą, žibsiančią hologramą. – Yra kita problema.
Nereikėjo išgirsti Lunos lūpomis tyliai, kone bailiai tariamo vardo – užteko pamatyti susivėlusią, juoko persunktą garbanotų plaukų aureolę, kad ir taip ant plauko krebždanti kasdienybė vėlei būtų pametusi savo ritmą.
- Ji sugrįžo. Kodėl? – ištiesusi hologramą į sesers pusę Luna lėtai susigūžė į kampą, panosėje tyliai murmėdama Karmenos Ruso vardą. Tuo tarpu ramus Metju žvilgsnis apsiblausė ir, tarsi aptrauktas nenusakoma migla, sugrąžino kelias dienas atgal, pasąmonei prisiminus jo kabinete į šalis išdraskytus, išmėtytus popierius ir tą pačią akimirką atmintyje atgijusį šaltą, pašaipų Samuelio žvilgsnį, raginantį kiek stipriau įspausti ginklą jam į širdį. Ji žinojo.
- Aš...- Metju galėjo tai jausti: tą sunkų, gerklę gniaužiantį gniutulą, neleidžiantį kalbėti. Ir dievai, kaip jis norėjo pasakyti visą tiesą, kaip stipriai jis troško pripažinti visas savo nuodėmes, kaip besąlygiškai jis norėjo atsakyti už kiekvieną melą ir kiekvieną žvilgsnį, kuriuo buvo taip kruopščiai slepiama jo paties kraujo – jo tėvo – tiesa. Tačiau užuot leisdamas sau įkvėpti jam brangių žmonių ramybės sąskaitą Metju viso labo stipriai sugniaužė delne spaudžiamą Abigailės ranką, nurydamas jam pačiam sunkiai suvokiamą realybę. Užuot pripažinęs tamsiaplaukis šyptelėjo, tuščia povyza užspausdamas nepastebinai drebančias rankas. Jis sumelavo dar kartą: kaip visada. – Aš nežinau.

Sugebėjau tik papurtyti galvą, paniškai sungnžiaudama ir vėl atleisdama Tamio ranką. Aišku, kad tai buvo mūsų kova. Ji formavo beveik visą mano gyvenimą, sudėliojo jį į vėžias, pavertė mane tuo, kas buvau šiandien. Ką jau kalbėti apie tai, jog šiuo metu, bent kaip mano smegenys spėjo suprasti, tai buvo mano pervargusio trenerio gyvenimo ašis, jei neskaičiuočiau mane nemenkai gąsdinančio ledkalnio merginos pavidalu, kuri stovėjo šalia.
Pamačius Ruso hologramoje, mane nuoširdžiai supykino. Asmeniškai merginos nežinojau, Samuelis niekad nebuvo linkęs mūsų prileisti per arti jo paties gyvenimo, tačiau girdėjau pakankamai, jog suprasčiau, kad situacija, švelniai tariant, prasta. Ir jei supykino mane bei Tamį, galėjau tik įsivaizduoti, kaip šiuo metju jautėsi Metju. Giliai įkvėpiau, bandydama raminti besisukančias mintis, kurios man kol kas nieko doro nereiškė ir maišėsi su ką tik sužinotais faktais bei besidaužančią širdį, kuri baimingai kabinosi į Tamio šilumą ir bandė surasti net kvailiausią būdą nurimti.
-Gerai. Gerai,-giliai, giliai iškvėpiau, pasukdama žvilgsnį į Tamį, kurio persigandęs veidas buvo išsilyginęs į rimtą, kiek graudžią mimiką.-Vilke,-pravardė, žinoma, išsprūdo netyčia, tačiau tiesiog kelis kartus sumirksėjusi tęsiau toliau,-ten durys į svečių kambarį, jei norit galit bent kažkiek nusnūsti. Spėju, kad apie viską būtų geriau pasikalbėti ryt? Jeigu taip tinka. Nes man truputį visko...-pamosavau laisva ranka sau aplink sidabrinius plaukus ir suspaudžiau lūpas,-per daug. Labai labai per daug. Tai labanakt. Jo.
Ir tada, jusdama kaip mano galva atsisako veikti, tiesiog nuėjau į savo kambarį, su kiek sutrikusiu ir galvą nuleidusiu Tameniu iš paskos. Tik prieš pasiekdama savo duris, stabtelėjau prie savojo trenerio.
-Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai
-Atleisk ten dėl tos visos situacijos, man labai nesinorėjo,-dar išlemeno Tamenis ir aš, kol jis nespėjo prikalbėti įvairiausių baimės skatinamų kvailysčių, aš nusitempiau jį į kambarį ir pridariau duris. Šita diena buvo kažkas naujo.
Elanorai palikus svetainę, Abigailė žvilgtelėjo į Luną, pagriebė kelis rankšluoščius, savo daiktus ir visu kūnu nustūmė Metju link šviesiaplaukės parodyto kambario, kol galiausiai išnyko už jo durų, palikdama vyresnėlę Hathaway vieną.