.

Gyvenimas Sostinėje nieko neveikiant buvo gal net gerokai paprastesnis, ypatingai Karmenai Ruso – jokių asmeninių atsakomybių, jokių bereikalingų pastangų stengiantis dėl svetimos gerovės, jokių...įdomių dalykų. Tamsiaplaukės veide įsižiebusi šypsena skaitant nesibaigiantį sąrašą dalykų, kurių, norėdama bent minimaliai apsaugoti ne tik savo nuostabią, bet kartu ir neapsakomai nesubrendusią Dimitrijaus galvą, negali daryti, kažkaip karčiai prigeso. Bet rimtai, ko Sostinė norėjo? Leisti pasenti tarp keturių sienų visiškai nieko nedarant? Ne ne, tikrai ne taip sukosi pasaulis laiptais lėtai lipančios ir į kiekvienas duris – nepraleidžiant nei vieno kartaus ar susiraukusio Sostiniečio veido – skambinančios Karmenos pasąmonėje.
Klausydamasi jai už nugaros aidinčių nepatenkintų ir piktų bei vienas kitą burnojančių kaimynų šūksnių – kai kurie, atpažinę jos veidą, išsigandę tai užtrenkdavo duris, tai skausmingai aiktelėdavo – Karmena, nešina buteliu parankėje ir lipšniai besišypsodama, pasibeldė į labai tiksliai apskaičiuotas ir nužiūrėtas duris, pasiremdama metalinio turėklo.

Buvau žmogus, kuris vertino miegą ir jo teigiamą poveikį, ypač kai miego laikas paklusdavo vidinio mano laikrodžio poreikiams. Tačiau šią naktį, tikslingas ir garsus beldimas pažadino mane beveik trim valandom anksčiau. Pramerkęs akis lėtai nuleidau kojas ant grindų, persibraukdamas išsitaršiusius plaukus ir apžvelgiau dar vis tamsoje skendintį, paprastą kambarį, paslapčiomis tikėdamasis, jog beldimas buvo tik nemalonaus sapno dalis. Deja, kai jis pasikartojo, lėtai atsistojau ir pajudėjau durų link, bandydamas sugaudyti dar išsibarsčiusias mintis ir sumąstyti, kas tiksliai galėjo belstis tokiu metu ir ypač į mano buto duris. Prieš tai pagriebiau stiklinę vandens, nugėriau kelis gurkšnius, bandydamas pažadinti organizmą, o tada švelniai atvėriau duris.
 Sumirksėjau. Tada pamirksėjau dar kartą, susimąstydamas, ar tikrai jau pabudau, nes žmogus, stovintis prie mano slenksčio, buvo tas, kurio savo gyvenime galėjau tikėtis mažiausiai.
-Panele Ruso,-išgirdęs užkimusį, ką tik prabudintą savo balsą, krenkštelėjau, burną užsidengdamas kumščiu.-Ar skyriuje iškilo problemų?

Priešais akis iškilus apsnūdusiam naujo mėgstamiausio Sostinės žmogaus veidui, Karmena dar plačiau išsišiepė, rankoje tvirtai spausdama vienintelį nuo absoliutaus nuobodulio tebelaikantį laimės šaltinį. Nepaisydama į sienas aidu atsimušančių nepatenkintų, bet pamažu mažėjančių gyventojų balsų, tamsiaplaukė lėtai pakreipė galvą į šoną, žybtelėdama akimis taip, tarsi būtų pamačiusi į tviskantį popierėlį įvyniotą ir beveik į rankas paduotą saldainį.
- Ojoj.- švilptelėdama ir suraukdama antakius Karmena prikando lūpą, akimis sekdama raumeningą Dorijano kūną. Ranka instinktyviai šovė į priekį, grasindama lyg niekur nieko perbraukti per ištreniruotą presą, tačiau ši taip ir liko sustingusi ore, pasąmonei prisimenant ir sugrąžinant į tokio vėlyvo pasisveikinimo tikslą.
- Mhm. Ir labai didelių. - linktelėjusi galva Karmena dar labiau įsirėmė į turėklus, stebėdama neįskaitomą vyro veidą. – Negaliu užmigti. – ši susiraukė, giliai mąstydama. – Nemėgstu užmigti viena.

Mano žvilgsnis nusileido ir trumpam pasilikto ties tiesiama Karmen ranka, o tada vėl sutiko jos akis. Turėjau pripažinti, jog merginos žodžiai man nė trupučio nepaaiškino ką ji trečia ryto veikė prie mano durų, lyg būčiau kažką praklausęs. Taigi kilstelėjau antakius, mieguistomis mintimis bandydamas sugromuluoti pačią susidėliojusią situaciją. Jei visiškai atvirai, iki būtent šios sekundės Karmen Ruso man jau buvo tapusi vakarykšte ir pamiršta naujiena, su kuria tikėjausi daugiau gyvenime nesusidurti, nebent netyčiomis prasilenkti darbo metu.  Tačiau jos pasirodymas tokiu metu ir ypač tokiu būdu nebuvo mano plano dalis, kaip ir pati jos egzistencija, net minimaliai sutrikdanti ar daranti įtaką manąjai.
-Atleiskit, panele Ruso, bet niekuo negaliu padėti. Labanakt.
Taigi tiesiog linktelėjau merginai ir uždariau duris.

Gavusi labai ramų ir nei kiek nestebinantį durų trenksmą priešais nosį Karmena lėtai sau linktelėjo galvą, caktelėdama liežuviu.
- Gerai,- supratingai linksėdama ši apsisuko ant kulno, dirstelėdama į laikrodį ant rankos. – Negaliu kaltinti, truputėlį vėlu.
Matot, net jei ir buvo nelogiškai vėlu ir tikrai ne visai mandagu lyg niekur nieko pasirodyti prie durų, Karmena tikrai labai labai norėjo numigti, bent kartą. Dėl nuolatinio spoksojimo į vieną tašką buvo ką kaltinti, pradedant snobiškai neįdomia Sostinės atmosfera. Ir nuoširdžiai, ar Sostinė iš tiesų visada buvo tokia šalta ir...blankiai tuščia?
Susitaikiusi su dar viena neįdomia naktimi Karmena palypėjo pora laiptų žemiau ir prisėdusi prie turėklų krašto, nugara remiantis į kietą sieną, išsitraukė cigarečių pakelį, vieną jų prisidegdama. Išpūtusi tirštą dūmų gūsį ir atsikimšusi butelį aitraus skysčio tamsiaplaukė įtraukė vieną didelį gurkšnį, šiek tiek susiraukdama.
- Prakeiktas Hawkinsas...- tyliai sumurmėjusi, mat pasąmonėje netikėtai plykstelėjus Metju veidui šiai ir vėl teko prisiminti, kodėl yra čia, su – ir norėjo dėl to pajuokauti – prakeikta bomba kakle, Karmena lėtai atsistojo. Savo pačios nerangumui besistojanti Karmena šiek tiek kryptelėjo į šoną, leisdama buteliui skaidraus skysčio lyg niekur nieko persisverti per kraštą ir nukristi visus aukštus žemyn. Keiktelėjusi tamsiaplaukė iškišo galvą, tačiau vietoje tikėto skardaus dūžio ausis pasiekė ne visai laimingas riksmas, o po jo – tyla.
- Oj. – persisvėrusi per kraštą Karmena sumirksėjo, skardžiai šūktelėdama. – Ar yra gyvų? – riksmą sekė gili tyla. – Siaubingai atsiprašau!

Man einant link savo kambario durų ir išgirdus, jog Ruso kelia chaosą ir ruošiasi užvirti dar vieną pragarą, kuris ne tik kad nebuvo mano atsakomybė, bet ir nekėlė nei menkiausio susidomėjimo, aš apsisukau ir užkabinau dar vieną grandinę ant durų. Lėtai sau linktelėjęs iš virtuvės pasiėmiau stiklinę vandens, prisipyliau ir lėtai išgėriau, kiek palankstydamas sustingusį kaklą į šoną. Dar kelis kartus pakvėpavęs grįžau į savo kambarį, užsirakinau ir šitas duris, kad tikrai užtikrinčiau savo miego kokybę ir bendrą saugumą, o tada atsiguliau į lovą, šį kartą net nelįsdamas po patalais. Tiesiog išsitiesiau, rankas nuleisdamas prie šonų ir užsimerkiau, užliūliuodamas protą ir po truputį leisdamas sau užsnūsti.

- Tsk. – menko entuziazmo sekama tamsiaplaukė mergina dar labiau persisvėrė per šoną, koja tvirčiau įsiremdama betoninės sienos, tačiau veide įsirėžęs apgailestaujamas liūdesys nė iš tolo nebuvo susijęs su ant žemės tysančiu ir nejudančiu kūnu, o greičiau į šimtus šukių išsitaškiusiu, gardaus skysčio persisunkusiu buteliu kuris tiesiog pasakė....atę. Ką dabar?
Atsitiesusi ir sunėrusi rankas Karmena apsižvalgė aplink, savo nuoboduliui ieškodama bent kokios paguodos. Jos nelaimei, situacijos negelbėjo ir tai, kad neturėjo nei kompiuterio, nei telefono, nei peilio, tik vieną tiksinčią bombą kakle, kurios ir tai negalėjo išsipjauti...nors, ji niekada nebandė.
- Ha,- susimąsčiusi tamsiaplaukė lėtai liežuviu persibraukė per lūpas ir, lyg keliais aukštais žemiau tysantis bežadis kūnas nei kiek nebūtų jaudinęs, ištiesusi ranką paskambino į pirmas akiratyje pasitaikiusias duris. Veide įspaudusi dirbtinį šypsnį Karmena lėtai pakreipė galvą, po kelių minučių duris pravėrus pusamžiui vyrui.
- Labutis,- delnu įsirėmusi durų krašto Karmena pirštu bedė į viršų. – Gal galėčiau pasiskolinti telefoną? Mano draugas, Dorianas, labai kietai miega ir negaliu jo prisikviesti. Tikrai nenoriu likti šalti koridoriuje. – patempusi lūpą Karmena nenustebo, kad naivumo persemtas vyriškis nieko per daug neklausinėdamas ją įsileido. Vienintelis antakius kilstelti privertęs dalykas tebuvo ant žemės gan garsiai trinktelėti sugebėjęs jo kūnas, greičiausiai prabudinęs žemiau kietai snaudžiančius kaimynus. – Oj, tai paliks mėlynę. – susiraukusi Karmena atsargiai perlipo per kūną ir, apsižvalgiusi tamsoje, netruko surasti virtuvėje padėtą telefoną. Prisėdusi ant stalviršio ir surinkusi pirmą paieškoje rastą numerį tamsiaplaukė atsilošė, mataruodama kojomis. Technologijų skyrius klauso.
- Taigi, teoriškai kalbant,- nelaukusi pasisveikinimo ir pyptelėjimo Karmena prabilo su perdėtu entuziazmu. – Kokie šansai, kad kakle implantuota michroschema gali sprogti? Nors ne,- ši pamąstė. – Atleisk, ne taip pasakiau. Kokie šansai, kad išpjauta microschema nesprogs ir aš laimingai ir ilgai gyvensiu?
Paskutinius žodžius sekė ilga ir ne pati maloniausia pauzė. Minutė. Dvi. Tuomet kitame gale pasigirdo labai nerimo persemtas balsas: kas kalba?
- Rimtai? – bene įsižeidusi Karmena atsitiesė. Karmena Ruso? – Bingo! Matai, gali mąstyti! Dabar, grįžtant prie klausimo, tai kokie mano šansai, mh?
Karmena beveik galėjo matyti vargšo vyro veidą paliekantį paskutinį kraujo lašą. Galėjo girdėti neramius šnabždesius ir šurmulį slaptam skyriuj išsiaiškinant, kad ji tikrai nebuvo savo kambaryje, – vienutėje - ir tylus pro lūpas prasiveržęs juokas aidu atsimušė į tamsoje skendinčias virtuvės sienas.

Vos tik spėjau vėl užsnūsti, praėjo tik kelios minutes, kai šalia laikomas telefonas pradėjo paniškai skambėti. Staigiai atsisėdau, įsmeigdamas žvilgsnį į priešais esančią sieną, atgalia ranka pakeldamas ragelį.
-Klausau?
Su kiekvienu žodžiu, kurį paniškai bėrė vienas iš naktinių darbuotojų, mano mieguistas veidas vis labiau formavosi į erzelio kupiną išraišką, kol galiausiai giliai, giliai atsidusau. Pasirodo, sulaukę Ruso skambučio, jie tik tada teikėsi pažiūrėti kur tiksliai radosi ši vaikštanti nelaimė ir, kadangi dėl mane lydinčios nesėkmės buvau artimiausias esantis agentas, staiga mano laisvos valandos persivertė į viršvalandžius.
-Tuoj sutvarkysiu. Laukiu premijos pavedimo į savo sąskaitą. Dėkui, gero vakaro,-tariau ir numečiau ragelį. Plaukus greit surišęs į daugiau mažiau kuodą, užsimečiau šalia pakabintus marškinius ir prie šono prisikabinau įprastam savo juodam, odiniam dėkle gulinčią mačetę. Išgeręs dar kelis gurkšnius vandens, iš stalčiaus pagriebiau mažą juodą prietaisą, kuris, kaip įtariau, man pravers, bent jau žinant Ruso ir jos dažniausiai paliekamą kūnų alėją.  O tada, atrakinęs visas duris, kurias taip kruopščiai užrakinau prieš tai, išėjau iš buto.
Nereikėjo ilgai ieškoti, kad rasčiau kiek praviras svetimo buto duris bei aplinkui vis išsikišančias, margaspalvių kaimynų galvas. Mostelėjęs jiem ranka, jog pasišalintų iš Sostinės valdžios reikalų, ant durų greitai pritvirtinau pasiimtą juoda įrenginį ir spustelėjau kelis mygtukus. Ant tamsaus paviršiaus sušvito holograma, kuri šiuo metu kaltino šiam bute gyvenantį vyriškį bendradarbiavimu su trylikta apygarda. Dar kartą giliai atsidusęs, įėjau į vidų.
Tai, jog mane pasitiko sudribęs vyro kūnas, manęs nė kiek nenustebino. Atsainiai į jį žvilgtelėjęs, išsiėmiau mačetę ir be didelių ceremonijų geležtę suvariau tiesiai vyriškiui į širdį - Sostinei, kaip ir man, retai patiko palikti pėdsakai. Nuvalęs mačetę į jau mirusio vyriškio rūbus, vėl grąžinau ją į dėklą ir ramiai nužingsniavau garso link, kuris nuvedė mane tiesiai į virtuvę.
-Panele Ruso, atrodo, jog jau minėjau, kad bet koks bandymas išsiimti mikroschemą baigsis šimtaprocentine jūsų ir pono Belikovo mirtimi.

Klausydamasi ausyje čaižiai įsirėžiančių ir vienas kitą perrėkti baigiančių balsų tamsiaplaukė telefoną padėjo ant stalo krašto, leisdama agentams netrukdomiems aiškintis kaip, prasmukusi pro visas kameras ir kitas įmantrias apsaugas, etatinė žudikė atsirado būtent čia.
- Ne, Bobi, neteisingas spėjimas. Tai nebuvo ventiliacinė anga, ar atrodau tokia nuobodi? – praėjusi per spinteles ir išsitraukusi riešutų pakelį Karmena pasilenkė prie stalviršio,  piršo galu atsainiai braukdama per peilių briaunas. Įsimetusi riešutą ši, kone įsižeidusi, caktelėjo liežuviu. – Priekinės durys, Bobi numeris du, išėjau pro priekines duris, kaip visi normalūs žmonės. Ne mano kaltė, kad kai kurie iš jūsų nemoka dirbti savo darbo. Kalbant apie darbą...- ji tikrai norėjo dar šiek tiek paerzinti kitame laido gale greičiausiai prakaitu iš nerimo žliaugiantį vyrą ir jo pakalikus, tačiau dėmesį prikaustęs ir netikėtai ant žemės be žado tysančio vyro gyvenimą užbaigęs siluetas privertė sekundėlei pritilti. Prisėdusi ant stalviršio krašto ir tarp pirštų sukdama aštrią geležtę Karmena lėtai pakreipė galvą ir, tarsi stebėdama įdomaus filmo montažą, atsilošusi įsimetė dar vieną riešutą. – Apgailestauju, Bobi, bet nemanau, kad tarp mūsų kas nors išeis, tikiuosi miegosi saldžiai ir ramiai. Atę. – atsigręžusi ir padėjusi ragelį Karmena žvilgsniu lėtai nusekė prietemoje išsiliejantį pažįstamą siluetą. Plykstelėjusi eile baltų dantų tamsiaplaukė ištiesė pakelį riešutų į vyro pusę. – Atleisk, Dori, ar prižadinau? Nori riešutų?
Karmena dievino staigmenas, ir būtent tokia kaip tik dabar stovėjo priešais ją. Nesulaukusi atsakymo ir niūriai patempusi lūpą tamsiaplaukė patraukė riešutų pakelį, akies krašteliu sekdama sunkiai įskaitomą Doriano povyzą.
- Ar tikrai? – nušokusi nuo stalviršio Karmena nė nesiruošė nuslėpti minties, kad ji ne visai įtikėjo Sostinės įbauginimo strategija. Žinoma, ji ne itin degė noru iš tiesų patikrinti visą sprogimo teoriją, tačiau tokia galimybė nebuvo visiškai atmesta. – Šimtu procentų? Be menkiausios abejonės, m? – tebesišypsodama Karmena peilio geležte, lyg erzindama, brūkštelėjo palei Doriano kaklą. Tarsi vaikas, pirmą kartą atsidūręs margaspalvėje saldainių parduotuvėje, Karmena kilstelėjo smakrą ir žybtelėjo tamsiomis akimis, tyliai sukrizendama. – Po galais, Dori, tai visgi esi žudikas. – sužiurusi į tolėliau krauju pasruvusį kūną Karmena išsišiepė dar labiau. – Ačiū už vaizdą, tai buvo seksualu. Jei tik būtum dar vienas puikiai išdirbtas Sostinietis. – tamsiaplaukės šypsena priblėso, – tik šiek tiek – stebint neįskaitomą Doriano veidą. Tačiau niekur iš lūpų nedingusi plati šypsena savaime išdavė Karmenos susidomėjimą – jai nereikėjo paklausti, ji žinojo. – Kuri apygarda, Dori?

Kilstelėjau antakius, akimis palydėdamas merginos rankose žybtelėjusią peilio geležtę, tačiau daugiau niekas nei veide, nei kūne nepakito. Žvilgtelėjau į merginą prieš išsiimdamas telefoną ir pajudėdamas arčiau virtuvės lango, ramiai ieškodamas reikiamo kontakto.
-Žinau kas man buvo sakyta, panele Ruso, tačiau visada galite patikrinti, ar tai tiesa,-tarstelėjau, rasdamas numerį ir, paspaudęs mygtuką, priglaudžiau telefoną prie ausies. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenorėjau, jog Ruso tikrai išbandytų Sostinės mikroschemų veiklumą – nors lyg balionas susprogus Belikovo galva ir būtų šioks toks nepatogumas, tai, su minimaliomis pastangomis, reikštų didesnį atlyginimą ir, žinoma, ženkliai mažiau galvos skausmo ir bemiegių naktų. Taigi tikrai nesiruošiau šios juodaplaukės stabdyti nuo beprotiškų, nuobodulio skatinamų ribų paieškų, ypač jei tai reikštų šią akimirką veik palaimingai skambantį pyptelėjimą.
-Belikovai? Skambina Dorianas Riči, mano lokacijoj yra kūnas, kurio reiktų atsikratyti. Jei galėtum atsiųsti kelis savo agentus, būčiau dėkingas. Iki,-ramiu balsu viską ištariau vienu kvėptelėjimu ir padėjau ragelį, jog išvengčiau pokalbio su vienu keisčiausių žmonių, kokius teko pažinti. Kad ir kaip gerai Belikovas dirbo savo darbą, jo rankose dažnai laikomas vienaragis ir niekaip kitaip tik kaip savotiškai pavadinamas charakteris buvo pakankamai, jog dėl savo šventos ramybės vengčiau šio asmens. Nereikėjo stebėtis, jog jis buvo vienas iš Ruso jei ne draugų, tai pasaulėžiūros pakeleivių.
Vėl atsisukau į merginą, sulaukęs jos klausimo. Kryptelėjau galvą ir atsirėmiau į palangę, mintimis vėl švelniai jį perbėgdamas. Štai čia ir prasidėjo subtilus žaidimas, kuris manęs nė trupučio nedomino. Tačiau turėjau pripažinti, jog jei ji dar neiškasė manos biografijos, tai jau buvo maža pergalė, kurią galėtų pribaigti mano duodamos informacijos trūkumas. Tačiau per didelis atvirumas kartais tik žadina smalsumą, kurio bandžiau išvengti visa kaina ir grįžti į savo kasdienybę, kurioje Ruso neegzistavo, o mano darbas baigėsi kai palikdavau savojo skyriaus slenkstį už nugaros.
-Atleiskit, panele Ruso, užsimiršau, jog ilgokai nebuvot Sostinės teritorijoj. Pirmoji.

- Aš tave pažįstu.
Tai nebuvo teiginys, nebuvo klausimas – greičiau sąmoningas patikslinimas sau pačiai. Per visus Sostinėje praleistus metus Karmena matė šimtus, jei ne tūkstančius besimainančių veidų, kurių vardų niekas, net ji pati, nesistengė prisiminti. Paprasčiausiai nebuvo prasmės – dauguma vis viena užsibaigdavo visai taip kaip dabar ant žemės kraujais pasruvęs pusamžio vyro kūnas. Ganėtinai akivaizdu, kad Karmena iš tiesų nepažinojo priešais stovinčio, mečete pasidabinusio ir greičiau į akmenį nei kvėpuojantį žmogų panašaus vaikino; bet ji buvo mačiusi tą veidą, tas akis – tiesiog paprasčiausiai vis dar nesugebėjo sudėti vienas dėlionės pusės su kita. Bet kurį kitą – normalų – žmogų nežinia būtų erzinusi, tačiau tamsiaplaukės merginos lūpose pražydusi šypseną nė už ką neketino pranykti, tik ne dabar, kai viskas tapo dar įdomiau.
- Mhm,- ji tikrai labai labai norėjo paspausti šiek tiek labiau – pakankamai, kad į nejudantį betono gabalą panašus Dorianas pasakytų dar vieną kitą savo biografijos detalę, tačiau užgniaužusi krūtinėje kunkuliuojantį smalsumą Karmena viso labo tvirčiau suspaudė peilio geležtę, prisimindama kodėl vargšas koridoriuje tysantis vyriškis neabejotinai nepamatys kitos dienos. – Yra dar vienas kūnas. Apačioje. Ne pats gražiausias vaizdas. Nebent nori užimti kambarinės pareigas, patarčiau paskambinti dar kartelį,- kramtydama riešutą Karmena truktelėjo pečiai. – Išslydo butelis. – stebėdama geležtėje atsispindinčias tamsų savų akių žvilgsnį ši vyptelėjo, tik šiek tiek, bene jusdama kakle nepatogiai įsispaudusią michroschemą. Ji galėjo pamėginti. Tik ne viena. – Turiu idėją! – jei Karmena turėdavo bent kokią mintį, tai niekada nebūdavo geras ženklas. Tikrai ne. – Dori,- žvitriomis akimis tebesekdama savo atvaizdą tamsiaplaukė sekundei sužiuro į Dorianą, prisimindama vieną plano trūkumą. – Bet man reikia tavo telefono. – Karmena dar plačiau išsišiepė. – Labai prašau?

Abejingą žvilgsnį mestelėjau į merginą, leisdamas jam nuslysti žemyn, o tada vėl užsilikti ties jos veidu. Smegenims pagaliau atsikratant miego likučių, pradėjau tiksliau suvokti ir įsisąmoninti su kuo šiuo metu turėjau reikalą. Ruso jau senokai buvo atsikračiusi bet kokių moralės ar sąžinės pančių, kurie bet kam kitam trukdytų išžudyti pusę skyriaus, pilno naivių, geriau neišmanančių žmonių. Ji buvo vaikštanti, tiksinti bomba, kurios vienintelis kompasas tebuvo jai užplaukiančios ir visą kitą į dėmesio nevertą foną patraukiančios idėjos, padegamos nuobodulio. Pavojingas sutvėrimas, kitaip jos ir nebūčiau pavadinęs, tačiau mano nuomone su žmonėmis, kurie labiau primena laukinius žvėris nei žmones, būtent ir reikia elgtis kaip su žvėrimis – numalšinti ir pašalinti. Tačiau tai, kaip ir dažniausiai, nebuvo mano sprendimas ir štai aš, vietoj to, kad miegočiau, stovėjau svetimoj virtuvėj pastate, kuriame pasirodo buvo jau du kūnai kartu su žmogumi, kurį vėl norėjau paprasčiausiai pamiršti.
-Žinoma, panele Ruso,-tai viskas, ką galėjau atsakyti, sudėdamas rankas sau už nugaros ir vėl apžvelgdamas kambarį. Sostinės grietinėlė tikrai mane žinojo, o manųjų Žaidynių organizatoriai dar dabar griežė dantį – per mažai šou, per greitai išmirę dalyviai. Tačiau net būdamas jaunas paprasčiausiai neturėjau laiko nereikalingai vaidybai ar laiko švaistymui. Galbūt viskas taip greitai baigėsi todėl, jog tos trys dienos man paprasčiausiai buvo nuobodžios.
Ruso užsiminus apie telefoną, aš kilstelėjau antakius ir mostelėjau į ant stalo padėtą, mirusio vyro telefoną. Sustabdyti šią merginą buvo bergždžias darbas, tačiau nesiruošiau į jos planus įtraukti ir savęs.
-Belikovo agentai, net neabejoju, ras kūną lipdami iki čia, tai viskas bus sutvarkyta. O jums, panele Ruso, siūlyčiau grįžti namo ir pasiruošti darbo dienai, kuri prasideda po kiek mažiau nei valandos. Ar šiaip ar taip, šį kartą aš čia tik tam, jog sutvarkyti jūsų paliktą betvarkę. Ir kadangi tai jau baigta, galiu tik palinkėti geros likusios nakties,-linktelėjau merginai ir pasisukau eiti. Per šias kelias dienas Ruso man pakako iki daugiau mažiau gyvenimo galo.

Pasekusi – kaip visuomet, kiek buvo pastebėjusi – apskritai jokios emocijos neparodantį Doriano žvilgsnį tamsiaplaukė garsiai prunkštelėjo, peiliu besdama į tamsoje šviečiantį telefoną.
- Man reikia tavo telefono.
Karmena nebuvo kvaila – ji tikrai nenorėjo pati šauti sau į koją. Visgi buvo ganėtinai akivaizdu, kad būtent to būtų visai norėjęs link durų pamažu einantis ir bent valandos ramybės trokštantis, mečete pasidabinęs Sostinės agentas. Irzliai suraukusi nosį, tačiau turėdama dar minutėlei patrukdyti vargšą, nakties nuotykių nukankintą vaikiną, dukart negalvodama Karmena sviedė aštrų peilį į tolį, susmeigdama šį į durų staktą pora centimetrų nuo to absurdiškai bejausmio veido.
- Siūlau kompromisą, Dori. – kuris greičiausiai su šituo betono gabalu net nesuveiks, bet neskaudėtų pabandyti. Sviedusi rankoje taip savininkiškai spaudžiamą riešutų pakelį tolyn ir nušokusi nuo stalviršio Karmena, neslėpdama smalsaus žvilgsnio, lėtai pakreipė galvą. – Man reikia penkių minučių, galbūt netgi mažiau. Laikydamasi savo dalies galiu patikinti, kad nematysi mano veido dar labai labai ilgą laiką. Ką pasakysi, m?

Peiliui susmigus pakankamai arti mano veido, jog atkreipčiau dėmesį į man ramybės neduodančią merginą aš sustojau. Tada labai lėtai apsisukau, veidą papuošęs tuo pačiu apatišku, nuobodulio kupinu žvilgsniu, kuriuo sutikau tamsias, kibirkščiuojančias Karmen akis. Turėjau pripažinti, šį kartą beveik norėjau nusijuokti. Arba ši mergina nė trupučio nesuprato kodėl man labiau patiko laikai, kai jos egzistencijos Sostinėj nebuvo nei kvapo, arba paprasčiausiai nusprendė visomis savo išgalėmis tai ignoruoti. Ir, peržvelgus jos biografiją, galėjai spėti, jog antrasis variantas yra arčiau tiesos.
-Panele Ruso, galbūt pradėsiu nuo to, kad tai galėtų pasikėsinti į mano poziciją, mano darbą ir, žinoma, gyvybę. Antra, jei dirbsit savo darbą ir klausysit tolesnių nurodymų, jūsų veido turėčiau nematyti ar šiaip ar taip. Trečia, pagarbiai siūlyčiau bent kelioms dienoms pristabdyti savas veiklas ir leisti viskam nurimti, jog man netektų ateinančius mėnesius pildyti ir Belikovo ataskaitų, kol manieji viršininkai ieškotų jo pakaitalo. Taigi pasakysiu ačiū už pasiūlymą, tačiau ne.
Ir su kiekvienu žodžiu mano įgimtas instinktas vis kuždėjo, jog įsipainiojau į kažką, į ką labai nenorėjau painiotis. Kažką, ko net labai besistengdamas sunkiai galėjau išvengti. Vis tik tokių žmonių kaip Karmena Ruso išvengti buvo neįmanoma – galėjai tik bandyti juos išgyventi.

Ne.
Aidu galvoje kuo gražiausiai nuskambėjęs vienas žodis privertė Karmeną stabtelėti, kad ir vieną akimirką. Nors nei veidas, nei judesiai to neišdavė, bet kuriai kitai akylesnei akiai būtų buvę akivaizdu, kad toks priešais stovinčio akmens nusistatymas ją mažų mažiausiai nustebino.
- Gerai. – ramiai iškėlusi rankas Karmena lėtai palinkčiojo galva. – Suprantu. Darbas yra darbas. – visgi ši negalėjo praklausyti nors ir subtilaus, bet juntamo Doriano siūlymo, perfrazuojant gražiai apvyniotus žodžius, tiesiog užsičiaupti, atsisėsti ir nejudėti. Pagal pageidavimą, kiek leido suprasti, būtų tobula, jei ji magiškai nuspręstų ir nebekvėpuoti. – Tik yra viena mažytė problema, jei, žinoma, dar nepastebėjai. Nemėgstu sakyti ne.
Šiokios tokios pagarbos Doriano miegui, panašu, Karmena dar turėjo. Caktelėjusi liežuviu ir susilaikydama nuo dar vieno bandymo patraukti per dantį, ši nei kiek neskubėdama – neaišku kokiais tikslais, betgi mielas akmens gabalas ir nenorėjo žinoti – susirinko visą eilę peilių, juos užkišdama už diržo ir saugiai globai paslėpdama bate.
- Labai apmaudu, kad turi išsiskirti mūsų keliai. – už diržo užsikišusi dar vieną peilį Karmena, per didžiulį, didžiulį savo nerangumą taip ir nesugebėjo neužkliudyti kraujais pasruvusio kūno. Nikstelėjusi koja ši palinko į priekį, tačiau galva į sieną įsirėžti sutrukdė akmeninis Doriano kūnas. Ši susiraukė, tik sekundei, atsitiesdama ir su kuo plačiausia šypsena atsiprašydama – dar klausimas į ką užsivožti būtų buvę skaudžiau.
Stabtelėjusi per menką pusmetrį tamsiaplaukė kilstelėjo antakį. – Pirma apygarda? Na, manęs laukia labai įdomus filmų vakaras, ačiū už rekomendaciją. Saldžių sapnų, Dori.
Lengvai ir beveik paguodžiamai patapšnojusi per Doriano petį Karmena šį prasileido, užverdama duris. Tik palypėjusi kelis aukštus žemyn ši tyliai nusijuokė, pirštų galais perbraukdama per visiškai netyčia jos rankose atsiradusią identifikacinę akmens kortelę. Šią persimetusi per kaklą Karmena su plačiausia šypsena veide perlipo per pirmame aukšte ne itin išvaizdžiai stiklų išdarkytą kūną, pranerdama per paradines duris.
Mėgti savo darbą, poziciją ir gyvybę nėra jokia problema. Visgi kai kas, neplanuotai, nuo rytojaus turės visiškai kitą kasdienybę.

Ne taip turėjo pasisukti mano vakaras ir naktis, tačiau bandžiau priprasti prie minties, jog tik taip ir įmanoma egzistuoti Ruso pasaulyje. Kas, žinoma, nebuvo mano pasirinkimas. Tačiau dabar, kai buvau įvyniotas į tikrai ne mažą nusikaltimą, Ruso nuobodulys tapo tiesioginiu pavojumi mano gyvybei. Ir vėl sąmonę perbėgo mintis, jog kvėpuojanti Ruso buvo vienas didelis nepatogumas. Būčiau naivus, galvočiau, jog galbūt būtų įmanoma jį pašalinti. Tačiau aiškiai suvokiau savo poziciją Sostinės hierarchijoje, taigi bent šį vakarą neliko nieko kito tik prijungti planšetę prie televizoriaus, ant stalo padėjus vienus brangiausių mano turimų vyno butelių ir lėtai ieškoti savo Žaidynių įrašo.
-Panele Ruso, viskas paruošta.
Visus įmanomus ir pasiekiamus savų Bado Žaidynių įrašus žiūrėjau šimtus, beveik tūkstančius kartų. Tai buvo Leonardo tradicija, savo naują nugalėtoją bent metus persekioti su kiekviena padaryta ne tik taktine, tačiau ir fizine klaida. Taigi peržiūrėti tą, kuris buvo prieinamas tik Sostinei, atrodė kaip tinkamas žingsnis. Spustelėjau mygtuką.
-Ponios ir ponai, sveikiname susirinkus stebėti keturiasdešimt septintas kasmetines Bado Žaidynes!

- Ačiū, Dori.
Karmenos akys lėtai sekė ekraną, rankoms apglėbus prakimštą vyno butelį. Nesivargindama ieškoti laisvos stiklinės, tamsiaplaukė be didesnio vargo šį užsivertė, nurydama godų gurkšnį. Tamsios jos akys sekundei nukrypo į planšetę, ir lūpas palytėjęs kartus vypsnis buvo dar kartą palydėtas sausu vyno gurkšniu. Ji nežinojo, kodėl apskritai buvo nustebusi. Jie turėjo tą patį žvilgsnį.
- Ah.- trumpas praėjusių Žaidynių iškarpas buvo gan paprasta prisiminti. Iš esmės kasmet sistema buvo ta pati: randi potencialiausią žaidėją, lažiniesi dėl jo gyvybės ir stebi ir jis gyvens ar, sėkmei pasisukus ne visai palankia linkme, mirs lėta, Sostinės grietinėlę linksminančia mirtimi. – Prisimenu tavo Žaidynes. Buvo karšta, tiesa? – klausydamasi į mikrofonus kalbančių Organizatorių balsų Karmena nurijo gurkšnį vyno, matydama vienas su kitu besimaišančius dalyvių veidus. Turėjo būti keista matyti akis žmonių, kurie jau buvo mirę, bet Karmena nejautė nė lašelio atjautos. Toks buvo žaidimas.

Linktelėjau ir, pasiėmęs sau taurę bei įpylęs į ją vyno, prisėdau ant kito sofos krašto, atsiremdamas ir įsipatogindamas. Mano Žaidynės buvo trumpos, kruvinos ir tikslios, dėl ko Leonardas man grįžus atskaitė ilgą ir pasipiktinimo kupiną kalbą, tačiau šie įrašai tokiais atvejais rodė daugiau, nei reikėjo. Jei būtų mano valia, jie tiesiog galėjo padaryti trumpą mirčių montažą ir leisti visiem išsiskirstyti, ką jau kalbėti apie tai, jog tokiu atveju būčiau išvengęs ilgo monologo apie tai, kaip troškau grįžti namo, dėl to taip stengiausi greičiau viską pabaigti. Žinoma, namo aš norėjau. Antros apygardos Nugalėtojų Kalva turėjo ne tik patogias lovas tačiau ir padorų maistą. Tačiau jei prisiminčiau savo būseną nuoširdžiai ir be papildomų pagražinimų, tiesa buvo tokia, jog man tiesiog buvo karšta ir nepatogu. Nemačiau prasmės ištęsti kažką, kas jau turėjo aiškią pabaigą.
Linktelėjau, taip atsakydamas į Karmen klausimą. Ir štai prasidėjo paaukotųjų pristatymas, kiekvienos apygardos traukimo diena. Galėjau iš naujo stebėti kiekvieno vaiko nuosprendžio dieną. Penktos apygardos dvylikametė mergaitė šviesiais plaukais. Raumeningi ketvirtukai, su šypsenomis žengę į priekį kaip savanoriai. Ir, galiausiai, aš bei mano pusseserė. Dar viena iš Leonardo keiksmažodžių priežasčių buvo jokio pasitenkinimo nerodanti mano veido išraiška. Ir dabar galėjau matyti kaip jis laikosi, jog nepradėtų trintis smilkinių vos man užlipus ant scenos, stovėdamas šalia Katalėjos, jau nugalėtoju titulu besidžiaugiančio Kasijaus ir vos vienuolikos metų Abigailės.
Kamera pagavo kaip prisimenu jog man reikia šypsotis ir pergalingai iškeliu ranką, apdovanodamas susirinkusius žmones švelniu juoku. Dar dabar prisiminiau, jog tai reikalavo daugiau pastangų, nei galėtum pagalvoti.
Gurkštelėjau vyno, stebėdamas kiekvieno paaukotojo atsisveikinimus, tarp jų ir savąjį, kuris baigėsi trumpu ir paprastu “Iki greito“

- Aaaaaaaah, tik pažiūrėk į tą šypseną,- Karmena, nepagailėdama ištiesti ranką, nesąmoningai delnu nikstelėjo tolėliau sėdinčiam vaikinui per petį. – Nuostabi vaidyba.
Įdėmus Karmenos žvilgsnis sekė ekrane besikeičiančius vaizdus. Trumpą interviu apygardoje keitė vaizdai iš pasiruošimo Žaidynėms. Tuomet, praėjus kelioms minutėms, priešais akis atsivėrė kur kas spalvingesni, Sostinę puikiai imituojantys, vienas per kitą šaukiančių žmonių riksmai. Godžios jų akys, prigautos kameros akiratyje, ryte rijo ant scenos lipančių paaukotųjų figūras, šiems, daugumai slepiant savo baimę, gražiausiais žodžiais atsiliepiant apie gimtąją apygardą.
- Štai ir tikrieji herojai. – ar, geriau pasakius, tikrieji budeliai. Interviu prieš visą Sostinę buvo absurdiškiausias, bet ir vienas svarbiausių momentų kiekvieno dalyvio gyvenime. Sakyk, ką nori, kad girdėtų pramogų ištroškusi minia, ir galbūt būsi viena ranka arčiau pergalės. Drebėk, ir mirsi. Taip paprasta.
Vaizdams ekrane persimainius į Areną, Karmena pakėlė butelį. Pakreipusi galvą ši, su plačia, ironiška šypsena veide, pažvelgė į Doriano pusę. Kartu su Čarlio Hawkinso balsu lūpomis kalbėjo firminiai Žaidinių žodžiai.
- Tegul persvara visada būna jūsų pusėje!

-Dėkoju, panele Ruso. Stengiausi,-tariau, vėl gurkštelėdamas vyno. Tai buvo tiesa. Tačiau ta šypsena šiame įraše grįžo vėl ir vėl ir vėl. Galbūt Leonardas ir sakė, jog šypsotis man reikėjo trigubai daugiau, buvau pilnai patenkintas savo gautu rezultatu.
Parodžius paaukotųjų įvertinimus ir manąjį dešimtuką, kurį prisiminus kartais dar dabar susierzindavau, ką jau kalbėti apie tą interviu, kurio šviesos buvo per daug įkaitintos ir kepė visus paaukotuosius. Tačiau antroji apygarda turėjo privilegiją būti priekyje, taigi mano interviu buvo ketvirtas. Sugebėjau net mirktelti kamerai, bekalbėdamas apie tai, kaip nekantrauju po Žaidynių su visais susipažinti artimiau. Kiek pamenu tą akimirką galvojau, jog kėdė gan stebinančiąi nepatogi ir kad mano kostiumas pečių sferoje buvo keliais centimetrais didesnis, nei turėtų.
Turėjau pripažinti, jog visai kaip ir interviu viduryje, žiūrėdamas šį įrašą neprieštaraučiau, jei jis jau pasibaigtų. Ne todėl, jog buvo nejauku stebėti savo žaidynes. Ne. Man jos visai kaip ir tada atrodė kaip nuobodus išmislas. Vienintelė įdomi vieta galėjo būti pats žudymo ir mirties veiksmas, jei suderinti – beveik meniška kombinacija.
Stengiausi užmerkti akis tiems paaukotiesiems, kuriuos pribaigiau aš. Negerbdamas savo grobio negerbi savęs.
Pirmoji nufilmuota Žaidynių diena man nebuvo pati sėkmingiausia. Pirmasis žvilgsnis į areną daugelį paaukotųjų privertė susiraukti nuo karštos saulės ir sūraus vandens kvapo. Mes stovėjome saloje, kurios vidury laukė Kornukopija – aukso ragas pripildytas visko, apie ką bet koks profesionalas galėjo tik pasvajoti. Nuskambėjus gongui stebėjau kaip septyniolikmetis Dorijanas vienas pirmųjų pasiekia Kornukopiją ir, nusitvėręs ietį, meta ją tolyn. Ginklui įsmingant į vaiko pilvą, kadras pasikeitė.
-Šiu metų antrosios apygardos vadovas yra į savo praeitų metų postą grįžęs, keturiasdešimt šeštųjų Žaidynių nugalėtoją ruošęs bei rėmęs, Leonardas Medicci. Leonardai, gera matyti tave sugrįžus, ką gali pasakyti apie šių metų antrosios apygardos paaukotuosius?
Šarmingas Leo žvilgsnis buvo nepasikeitęs ir po septynių metų, kai mano pavardė jau buvo tapus Medicci, tačiau vietoj to, jog klausyčiau jo komentaro, įsipyliau dar daugiau vyno.
Pasikeitus kadrui jau rodė kaip aš, mano pusseserė ir abu ketvirtukai plaukėm vienos iš salų link, kai vandenyje tūnantis mutantas, primenantis medūzą, tačiau žibantis tarsi benzinas bei kiekviename kojos gale turintis spyglį, įgėlė į mano dešinę koją.
Žiūrėdamas caktelėjau liežuviu. Nuo to taško iki Žaidynių galo mano koja buvo suparalyžuota ir turbūt pakankamai prisidėjo prie to, jog viskas baigėsi taip greitai. Greitai pavargau vaikščioti šlubas.

Karmena nepatingėjo komentuoti viską, kas bent trumpai akimirkai sudomindavo įdėmiai stebinčią akį. Iš pradžių pradėjusi nuo tylių, pašaipių komentarų apie pusę iki skausmo pažįstamos Sostinės grietinėlės, tamsiaplaukė mergina netruko šleikščiai stebėti į Areną nugrūstos Paaukotųjų masės. Buvo beveik sunku suprasti kuri žudynių dalis taip žavėjo Sostinę: ar tai buvo trumpa, azartiška pramoga, ar greičiau iki pat kaulų įsiskverbusi tuštuma?
- Uh...- sunkiai nutęsusi ir susiraukusi Karmena palinko į priekį, kad galėtų geriau įsižiūrėti į ekrane ir taip pakankamai ryškiai matomą mutanto paliktą žaizdą. – Tai va kodėl tavo Žaidynės pasibaigė po keturių dienų.
Karmenos krūtinėje sprogęs juoko burbulas švelniai įsigėrė į kiekvieną kambario kertelę, jį šiek tiek prigesinant keliais vyno gurkšniais. Kilstelėjusi butelį prieš šviesą ir pažiūrėjusi kiek sauso vyno dar yra likę, Karmena krenkštelėjo, po geros sekundės vėl visą dėmesį sutelkdama į septyniolikmečio vaikino veidą. Mečetei it per sviestą pervėrus jauno paaukotojo kūną, o kraujui nudažius žemę, smalsus merginos žvilgsnis sugrįžo į realybę, šiam pasekus toliau sėdintį Dorianą. Karmena vis dar galėjo prisiminti kaip - beveik be jokių pastangų -  tas pats ginklas prieš kelias dienas atėmė kitą gyvybę. – Kodėl mečetė?
Ji netikėjo momentiniais atsitiktinumas. Geras ginklas gero meistro rankoje buvo mirtina kombinacija. Jie buvo žudikai, norėjo to ar ne.
Tamsios Karmenos akys nukrypo į ekraną. Galbūt pasąmonė, šiek tiek pasaldinta vyno, per ausis praleido išgirstą vardą, tačiau antras kartas buvo kur kas apdairesnis. Medicci. Medicci. Ant liežuvio galo besipinantis vardas privertė Karmeną vyptelėti, pažvelgiant į Dorianą. Žinoma, ji turėjo nuspėti.
- Na,- ranka mostelėdama į ekrane visu gražumu šviečiantį Leonardo Medicci veidą, Karmena buteliu pasirėmė smakrą, prieš tai supratingai linktelėdama galva. – Tai daug ką paaiškina.

Žvilgtelėjau į Ruso pusę, vėl pripildydamas savo taurę, jausdamas, kaip vyno paskatintas svaigulys pradeda gaubti galvą. Hm. Senokai buvau leidęs sau mėgautis alkoholiu iki girtumo taško ir šis švelnus apsvaigimas jau nesutiko su mana ideologija. Na, galėjau vadinti šiandieną šventine proga. Vis tik išgyvenau apvogęs Prezidento kabinetą.
-Po to mutanto negalėjau pajudinti kojos iki pat to taško, kai mane pargabeno į Sostinę. Dieną išbūti įmanoma, tačiau vėliau darosi... Nepatogu,-kryptelėjau galvą, prisimindamas savo keturias dienas be galūnės. Tikėjausi ištempti bent savaitę, tačiau supratęs, jog tai turi daugiau minusų nei pliusų, greitai pasidaviau troškimui viską baigti kiek įmanoma sparčiau.
-Mačetė universali. Su laiku išmoksti ją mėtyti, tačiau neturi jokių nuostolių artimoje kovoje. Taip pat ją galima naudoti buityje, lengviau nei, tarkim, lanką ir strėles, metamuosius peilius, ar, neduok dieve, botagą bei šaunamąjį ginklą,-išdėsčiau, gurkštelėdamas vyno. Tai buvo savaime suprantama. Man tai buvo patogiausias ginklas, atsižvelgiant į mano plaštakos dydį, svorį ir ūgį. Pritaikomas daugumoje situacijų, patogus ir jau įvaldytas nuo mažų dienų. Mačetė, kuri ir dabar ramiai gulėjo prie mano šono, buvo ta patį, kurią naudojau Žaidynėse. Po kelių patobulinimų ji liko nepakeičiamu ginklu, tačiau jau ir pačioje pradžioje ji buvo vienas naudingiausių ir labiausiai subalansuotų mano matytų daiktų. Lyg kažkas į Kornukopijos krūvą ją būtų įdėjęs specialiai man. Kai po kelių metų to pagaliau paklausiau Leonardo, jis tiesiog nusišypsojo, sakydamas, jog Medicci vardas Sostinės grietinėlės požiūriu buvo vertas kelių taisyklių apėjimo.
-Hm?-kryptelėjau galvą, beveik nustebintas Ruso reakcijos. Prireikė kelių sekundžių, jog susivokčiau, apie ką ji kalba.-Dėkui, panele Ruso. Galiu tai suprasti tik kaip pagyrimą,-vangiai mostelėjau ranka.
Niekada nesureikšminau Medicci vardo. Galbūt jo svarba man išaiškėjo tik tada, kai jį praradau. Tačiau šis vardas nebuvo magija, paprasčiausia strategija. Surinkti jauni, gražūs, našlaičiai antrosios apygardos vaikai, paverčiami ginklais ir išleidžiami į areną, jog parneštų pelno ir dar daugiau šlovės.
Aišku, taip it būtų galima šią pavardę paaiškinti, tačiau tik tuo atveju, jei pamirštum, jog spėdavom tapti keista, sulipdyta ir ne pilnai funkcionuojančia šeima.
Ekrane toliau keitėsi vaizdai. Aš, besigaminantis kažką panašaus į ramentą, jog galėčiau greičiau judėti. Mes su mano pusseserę, antros dienos naktį jiems bemiegant pribaigiantys ketvirtosios apygardos sąjungininkus. Nuo to taško sekė aklos, dvi paras trukusios žudynės. Nedarėm pertraukų. Nemiegojom. Beveik nevalgėm. Tiesiog medžiojom. Paskutinė akistata buvo tarp manęs ir jos, tyli ir užtikrinta, tarp dviejų pervargusių, sukandžiotų, perbalusių, sužalotų vaikų. Prireikė penkių minučių jog nuskambėtų paskutinė patranka ir būčiau paskelbtas nugalėtoju, laikydamas iš šono beplūstantį kraują.
Mano pergalės interviu buvo perpildytas manos šypsenos ir apsimestinio džiaugsmo - tarsi bausmė už tai, jog viską pabaigiau per greitai, per švariai. Leonardas dažnai maišydavosi ir po to sekusiame nugalėtojo ture, kur mojavau ir šypsojaus žmonėm, kurių vaikus pribaigiau. Tai nebuvo jaukiausios, tačiau tikrai nuobodžiausios įmanomos atostogos. Be vakarinių pokalbių su savo vadovu šitam taške nebelabai ką ir prisiminiau iš tų dienų. Jos visos susimalė į vieną.
Galiausiai vaizdai pasikeitė į antrosios apygardos apybraižas. Man ir Leonardui išlipant iš traukinio, kamera priartino Katalėjos, Kasijaus ir mažosios Abigailės veidus.
Jei nebūtume žudikai, turbūt galėjom tapti aktoriais.
Ir štai, mano Žaidynių įrašas pagaliau pasiekė galą.
-Taigi, panele Ruso. Ar tiek filmų vakarui pakaks?-pasisukau į merginą, nuobodžiaujančiu žvilgsniu veik laukdamas naujų merginos užmojų. Vis dar galėjau paspausti SOS mygtuką. Tačiau jei visiškai atvirai, galimybė, jog sprogs ne tik jos, tačiau ir mano mirkoschema mane stabdė.

Karmena lėtai linktelėjo galva, sutikdama su priešais sėdinčio vaikino žodžiais. Tuomet jos akys, ištikimai sekančios besikeičiančius vaizdus, į save gėrė paskutinius žudynių momentus. Tamsus, netikėtos rimties persunktas Karmenos žvilgsnis nė sekundei neatsitraukė nuo vienas kitą sekančių riksmų ir šūksnių, palydimų tankiu širdžių alsavimu ir krūtinę, traukiant ilgus oro gurkšnius, pusiau plėšiančiu skausmu.
Karmenai kova buvo menas; mirtis buvo tik pasekmė. Ji galėjo pripažinti, be didesnės abejonės, kad sėkmė buvo jos pusėje, ir ne vieną kartą. Būdavo akimirkų kuomet, su šypsena veide sugrįždama į rankas žmonių, kurių veiduose tenorėjo matyti tikro gyvenimo skausmo nepažįstančią šypseną, galvodavo apie arti šnopavusį mirties šešėlį. Pirmas kartas, kai vos nemirė, buvo atsitiktinumas. Antras kartas galėjo būti ironiškas sutapimas. Tūkstančiai kitų jau buvo pasirinkimas.
Ji žinojo, šįkart geriau nei bet kada, keldama butelį ir nurydama kartų vyno gurkšnį, perliejusį gerklę lengvai deginančia gaiva, kad palikusi tryliktą apygardą ir sugrįžusi į Sostinę leido mirčiai žiūrėti – beveik melancholiškai – jai į akis. Užteko Paprasto Prezidento gesto, – neprireikė nė žodžio, net vieno judesio – kad būtų galėjusi jausti į ją įsmeigtas akis žmonių, kurių gyvybės jai neturėjo jokios reikšmės. Buvo bene absurdiškai akivaizdu, kad Sostinė nebuvo pasiruošusi jos sutikti nei ištiestomis rankomis, nei perdėtu svetingumu. Karmenai tai nerūpėjo; nepasitenkinimo ir keisto nepatogumo jausmas buvo, paprastai tariant, neabejotinai dvipusis.
Tuomet kodėl sugrįžai, Džiulijana? Tyliai ir nenoriai pasibeldusi pasąmonė privertė atkimšti dar viena vyno butelį, skrandį skalaujant rausvu skysčiu. Karmena  stebėjo ekrane prasidėjusį paskutinį mirties šokį. Lūpų kamputis pakilo, atpažįstant juos siejusį kraujo ryšį. Kraujas prieš kraują; ir visgi, nuskambėjus čaižiam patrankos šūviui, neįskaitomos rimties persuktos Nugalėtojo akys nė karto neišdavė džiaugsmo, liūdesio ar baimės. Karmena nusišypsojo.
Ji nekentė Sostinės. Ji niekino sistemą, kuri paliko mintis įsuktas labirinte, iš kurio nebuvo įmanoma ištrūkti. Galėjai mėginti, bet metai iš metų bereikšmė kova arba lėtai nužudo arba sugrąžina atgal į tylų, tamsų kambarį, kuriame visada esi vienas su mintimis, draskančiomis pusiau. Niekas negirdėdavo riksmų. Galiausiai riksmai tapo spengiančia tyla, lydima šypsenos, atsispindinčios tvirtai tarp pirštų gniaužiamame butelio stikle. Sugrįžai žudyti, Džiulijana.
- Taip. – tamsios Karmenos akys nusekė nuobodulio persmelktą Doriano žvilgsnį, netrukus sugrįždamos prie ekrano. – Ar galiu pasilikti? Nemanau, kad šiąnakt pavyks sugrįžti į vienutę. – ji galėjo, be abejonės, bet nenorėjo. Tuštėjantis vyno butelis saldžiai svaigino galvą ir Karmena beveik neabejojo, kad šiandieniniai Žaidynių vaizdai būtų ne visai teigiamai įkvėpę naktiniam pasivaikščiojimui slaptame skyriuje.
Su džiaugsmingais sveikinimais užsibaigusios Žaidynės buvo palydėtos griausmingais plojimais pratrūkusia minia ir priartintais Doriano ir jo trenerio veidais. Karmena palinko į priekį, sutikdama porą šviesių akių. Net vaikiškos povyzos apsuptas Abigailės Smit žvilgsnis buvo tas pats. Svetima akis būtų išsigandusi vaiko veide įsirėžusio nuožmumo, bet Karmena žinojo geriau. Ekrane įsižiebė papildoma informacija apie smulkutę, žemuūgę ir iš pirmo žvilgsnio švelniai naivią mergaitę. Akys lėtai perbėgo per raides, skambiai menančias drąsią, kovingą, bet nesėkmingą mažosios Abigailės mirtį jos pačios Žaidynėse. Karmena plačiai nusišypsojo, pakeldama butelį ir nugerdama didelį, sotų gurkšnį už ugningos ir gyvybingos merginos gyvenimą. Ironiška kaip miela, mergaitiška šypsena persimainydavo į žudikišką grimasą. Buvo sunku joje nematyti tiek daug savęs. Kai kurie žmonės buvo gimę žudyti.
Esi žudikė, Džiulijana. Nieko daugiau.

Kelias sekundes paspoksojau į priekį, lyg ne taip nugirdęs, o tada pasukau švelniai svaigstančią galvą į Karmeną, pakeldamas antakius.
-Dėkoju už suteiktą pasirinkimo iliuziją, panele Ruso. Deja, neturiu svečių kambario, tačiau turiu patogią sofą, tad siūlyčiau užimti manąjį kambarį,-mostelėjau savo kambario durų link.
Ruso galbūt ir buvo problemas keliantis, pavojingas sutvėrimas, tačiau galėjau lažintis, jog man neužleidus savojo kambario svečiui, Leonardas pabustų iš miego su surauktais antakiais ir galvos skausmu, ore pajausdamas neteisybę. Buvau išmokytas geriau. Ką jau kalbėti apie tai, jog miego vieta buvo tik miego vieta, o jų esu turėjęs ženkliai prastesnių, kaip būtų galima atkreipti iš vaizdų televizoriaus ekrane, nei mano paties svetainė.
Nužvelgiau paskutinius rodomus Žaidynių įrašo kadrus. Manoji šeima, laukianti žibančiomis akimis ir šypsniu lūpose, išskyrus mažąją Abigailę, dar neišmokusią slėpti savojo žudymo instikto už mandagumo ir intelekto kaukės. Jos švelniai pakilęs smakras ir atviras nuožmumo vypsnis privertė mane suspausti lūpas. Galbūt tai buvo tas vyno butelys, šiuo metu jau tekantis mano gyslomis, galbūt nuovargis, tačiau teko atsargiai nuryti seiles, o su jomis ir kažką beveik primenančio kartų ilgesį. Įkvėpiau ir viskas dingo, vėl kūnui nugrimzdant į šiltą, pažįstamą apatiją.
Jei atvirai, buvo kiek keista ne tik save, tačiau ir juos matyti tokius jaunus, ką kalbėti apie tai, jog visi pozuodami kameroms ir apsikabinę stovėjome antroje apygardoje. Tą vakarą oficialiai tapau Dorijanu Leanderiu Medicci. Aišku, kaip jau ir buvo galima nuspėti, šią pavardę turėjau ne per ilgiausiai, nes prieš tris metus tapau kažkuo truputį kitu.
Negalėjau sakyti, jog neapkenčiau Sostinės dėl to, kuo ji mane pavertė. Ne Sostinė pagamino iš manęs žudiką, aš juo gimiau - pirmą kartą paėmus ginklą į rankas pasirodė, jog tik tą akimirką tapau pilnu, tarsi jis visados ir privalėjo ten būti. Ne, Sostinė paliko kartėlį mano sąmonės kampe būtent dėl bandymo mane įsprausti į tai, kuo niekados negalėjau tapti. Dėl to, jog jau dešimt metų atidirbinėju už savo keturių dienų Žaidynes. Dėl lipnių rankų ir dar lipnesnių žodžių, kvailumo ir žaidimo santuokos, kurią buvo įvaldę Sostinės aristokratai.
 Po tiek laiko net atkakliausias gebėtų pavargti, o labiausiai pasišventęs spėtų bent kartą suabejoti.
Žaidynių įrašui skaičiuojant paskutines sekundes, vėl pasisukau į šį kart besišypsančią Ruso. Nusekęs jos žvilgsnį į televizorių, sutikau žydras Smit akis. Mergina, taip niekad ir negavusi pavardės, kuri jai tiko net kiek labiau, nei man.
-Panele Ruso, jei Abigailė Smit būtų išgyvenus, turiu įtarimą, jog Prezidento kabinete šiąnakt manęs nebūtų nei kvapo,-tariau žemu balsu, išgerdamas paskutinį taurėję esantį vyno lašą ir padėdamas ją ant stalo. Taip. Jei Abigailė būtų gyva, nors apie tą galimybę nebuvau nei karto susimąstęs nuo kiek atgrasios jos Žaidynių mirties, Ruso būtų pasirinkus ją kaip savą kankinimų objektą, ne mane. Tačiau pasauliui neįsakysi.