.

Čarlzas Hawkinsas niekada, išskyrus ypatingas aplinkybes, nepalikdavo rūmų slenksčio. Ir visai ne todėl, kad būtų ko bijojęs. Visos supratimo ir pripažinimo genamos sielos labai įprastai ir visiškai sąmoningai, vedamos nebylios pagarbos, pačios belsdavosi į duris; nekantrios, laukiančios, taip lengvai palenkiamos.
Rusva plaukų aureolė grakščiai ir ramiai, tarsi nenustebinta tokio vėlyvo vizito, plykstelėjo prietemoje, užverdama langą. Nykus, dangų veriantis lietus ir aštrus vėjo šuoras pakėlė užuolaidas. Neramus horizontas keistai niūniavo širdį.
- Ar dar ko nors reikėtų, Prezidente?
Karti, saldi ir gaivinanti spalvų paletė ištirpo burnoje, puodelio kraštui tyvuliuojant priešais melsvų akių žvilgsnį, trumpai akimirkai nukreiptą į malonią šeimininkę. Čarlzo lūpų kamputis suvirpėjo, atpažįstant salsvą, galbūt netgi stačiokiškai pasiūlytą arbatos skonį. Pelynas.
- Tik tiek,- pirštai apglėbė puodelio kraštą, šį kiek kilstelėdami. – Dėkoju, Katalėja.
Linktelėjusi galva Katalėja paliko padėklą su ąsočiu ir užkandžiais ant stalo, netrukus leisdama kambariui prasmegti visiškoje tyloje. Eidama koridoriumi ji tegalėjo girdėti tylų vienos širdies plakimą.
Savo ruožtu Panemo Prezidentas atsilošė paauksuotoje, nėriniais išsiųtoje sofoje, tyrinėdamas pagal metus ir viršelių spalvas sudėtas, protarpiais apdulkėjusias knygas.
Chirurgijos pradžiamokslis, įvadas į Panemo istoriją, kruvinasis sukilimas...
Šįkart Čarlzas laukė.
Abigailė Smit, panašu, turėjo daug ką papasakoti.

Sulaukti žinutės, jog Panemo prezidentas laukė manęs bibliotekoje, buvo ne tik netikėta, tačiau vien pamačius tuos lemtingus žodžius mane švelniai supykino. Po akimirkos rankos jau gniaužė kriauklės kraštą, žvilgsniui įsmingant į žydras, veidrodyje atsispindinčias raineles,  tyrinėdamos pykčio kupinas akis. Tai, į ką buvo išaugintasis manasis Metju. Visas Danielės skausmas. Sostinėje užstrigusi Karmena. Samuelio botagais nuakėta nugara. Viskas atrodė kaip vieno vienintelio žmogaus kaltė, nesumaišoma, be įrodymo reikiamybės. Mano pačios treji metai praleisti budelių rankose, Medičių priklausomybė nuo Sostinės remėjų, skilęs Fausto žvilgsnis, kalte vis žybtelinčios Kasijaus akys – tai buvo Čarlzo palikimas.
Galbūt atėjo metas man išvysti savojo priešo akis. Įsižiūrėti į asmenį, kuris vertė kovoti iki mirties ne tik apygardų jaunuolius, tačiau ir pačią mane. Buvau pakankamai smalsi, jog mane domintų šio susitikimo priežastis, ką jau kalbėti apie galimybę susipažinti su Metju tėvu.  Taigi įkvėpiau. Iškvėpiau. Leidau emocijai nuslūgti, prisimidama laikus, kuriuose gyvenome. Prisimindama ne tik karo neišvengiamybę, tačiau ir faktą, jog visi mes buvom priversti daryti tam tikrus ėjimus, nešančius sėkmę jų pusei. Galbūt šis pokalbis, šis susitikimas su Čarlzu buvo manasis.
Vietoj to, jog persirengčiau rūbus su kuriais dar vis buvau pasibaigus vienai iš treniruočių, ant skaudamo kūno užsimečiau seną Metju megztinį, paleisdama pečius vos siekiančius plaukus ir leisdama jiems kristi laisvai.
Po kelių akimirkų aš, įkvėpusi ir su švelniu, mandagiu šypsniu savame veide, nuspaudžiau bibliotekos rankeną.
-Sveiki. Malonu pagaliau susipažinti.

- Arbatos?
Monotoniškas tonas keistai derėjo prie istorija alsuojančio kambario sienų. It nepajudinamas reliktas, Čarlzas Hawkinsas palinko į priekį, pirštais užkabindamas ir, nebyliai kviesdamas prisėsti, pastumdamas keraminį puodelį į priekį. Tie patys pirštai vėlei atgulė ant kelių, akims sekant ant stalo ramiai nugulusį kruvinojo sukilimo knygą, žvilgsniui kylant ir, tiriamai bei nenumaldomai susidomėjusiam, sustojant ties blankiai kasdieniška tamsiaplaukės merginos povyza.
- Nereikia formalumų, panele Smit. – salsvas saldžios arbatos gurkšnis kaitriai pervėrė gerklę, dilginantis, tačiau kartu ir maloniai įsupdamas į niūrų šiandieninės dienos gausmą.- Atvykau aptarti...bendrų dalykų, ir tikiuosi tikslingai, nuoširdžiai ir sąžiningai juos išspręsti. – mėlynas akių žvilgsnis klausimai pasekė priešais sėdinčią merginą. – Ar tai būtų įmanoma?

Mėlynos akys, priverčiančios pasišiaušti veik kiekvieną plaukelį, buvo identiška Samuelio rainelių kopija. Dabar, žvelgdama į jas iš taip arti, veik negalėjau patikėti, kaip ilgai užtruko sužinoti tikrąją tiesą apie vaikino tėvą. Čia, dalinantis tuo pačiu oru, girdint kaip prezidento širdis plaka vientisu, pastoviu ritmu, jų panašumą nuginčyti buvo neįmanoma. Šis įdėmus žvilgsnis veik kraupiai priminė tryliktoje apygardoje paliktą draugą, skaitantį ne tik kiekvieną tavo veido išraišką, tačiau ir vidinę būseną. Pirmą kartą susimąsčiau kaip toli būtent tas obuolys nuriedėjo nuo obels.
Tačiau išorėje mano veide išliko mandagus šypsnis, man paprasčiausiai linktelint ir prisėdant priešais Čarlzą, paėmant arbatos puodelį ir atsargiai gurkštelint garuojančios, kiek karčios arbatos.
-Žinoma, pone Hawkinsai,-tariau, sukryžiuodama kojas ir rankas susidėdama ant kelių, nurydama dar vieną šypsnį, švelniai atsilošdama, tarsi gyvenime nebūčiau jautusis patogiau.-Nuo ko norėtumėt pradėti?
Negalvojau apsimetinėti, jog net neįsivaizdavau, apie ką eis kalba. Buvau išimtis. Buvau stebuklo, Sostinės klaidos produktas, neoficiali nugalėtoja, trečioji išgyvenusi savas Žaidynes. Buvau Metju Hawkinso mergina. Buvau asmuo, kuris po antrosios mirties vėl atvėrės savo akis, tapdamas kažkuo nauju. Buvau pavojus Sostinei, net jei visa mano motyvacija čia atvykti buvo sutelkta ties rudomis Metju akimis. Ir galbūt dabar, sėdėdama priešais Panemo prezidentą, pradėjau tiksliai suvokti, kokio lygio pavojumi turėjau potencialo tapti. Į kokio lygio pavojų tai dėjo mane ir mano šeimą. 
Švelnios, nuoširdžios šypsenos, pražydusios pačiame lūpų kampe, šį kartą neslėpiau.

Čarlzas maloniai nusišypsojo, tuščiam puodeliui atgulus ant stalo krašto. Vėlei nugara įsirėmusi sofos, tačiau kaip visuomet stoiškai tiesi Prezidento figūra nenusakomai tiksliai prisiderino prie supančios aplinkos; jis atrodė kviečiantis pokalbiui, visiškai neapkrautas priešais sėdinčios merginos egzistencijos svarbos, kuri potencialų galvos skausmą sukels geram tuzinui Sostinės darbuotojų. Bet ne Prezidentui.
- Nuo pradžių, panele Smit. Ar turėčiau kreiptis kitu vardu? – klausimas taip ir liko pakibęs ore, Čarliui raginančiai mosteliant ranka. Jis neskubėjo. – Kodėl nepradėjus nuo mano sūnaus, Metju. Panašu, kad turite...ryšį.
Meilė. Nesustabdoma jėga, gilyn traukiantis nuodas, taip nedėkingai suradęs kelią tarp baltų namų sienų. Korina turėjo būti atsargesnė, kai ji savo vaikams pasakojo apie meilės svarbą, apie švelnumą, atlaidumą, apie galimybę pasitaisyti; meilė ją pražudė. Danielė turėjo būti atsargesnė, kai ji, geltonųjų vapsvų nuodams tekant krauju, atsisakė prasižioti; meilė tryliktai apygardai ją nužudė. Ir Metju...vaikas, kuris niekuomet nepasimokydavo, kuris prarado meilę tik tam, kad vėl ją surastų ir prarastų dar kartą. Jis lėtai ir neįprastai skausmingai pats save pražudys.
Čarlzas Hawkinsas tikėjo meile. Meilė buvo galia, ir priešais sėdinti mergina turėjo melstis visiems dievams, kad jos turėjo užtektinai.
Prezidentas nusišypsojo, kviesdamas atsakyti į nebylų klausimą ir įtikinti, kad jos mirtis nebuvo tik dar kartą, šįkart amžiams, pasikartoti turintis atsitiktinumas.

Maloni šypsena taip ir neišnyko nuo mano veido.
-Panelė Mediči,-švelniai pataisiau, priimdama ne tik savą naują pavardę, suteiktą vos prieš parą, tačiau ir nurydama Grimaldžių vardą be didelių pastangų. Ne, Grimaldžiai buvo mano. Dar vis tyli paslaptis, net jei tryliktoje apygardoje juokaudami paskutinius kelis mėnesius taisėm visus, kurie papuolė mūsų akiratyje. Šeima, dėl kurios buvau pasiryžusi kraujuoti, dėl kurios buvau pasiryžusi mirti.
Tačiau Metju vardas pramušė manąsias sienas, ilgesiui ir švelnumui švystelint pro atsargiai sukonstruotą mandagumo kaukę, man iš lėto ją nuleidžiant, priešais sėdinčiam prezidentui pasiūlant nesuvaidintą atvirumą.
Metju, manasis Metju, rudas jo akių žvilgsnis, gilus, širdį glostantis juokas ir švelnus rankos prisilietimas – štai kas buvo mano mintyse, palytėtose ne ko kito, o meilės. Net po visko, ką prisiminiau, net po nenuginčyjamos išdavystės negalėjau pamiršti, jog jis padėjo mane ištraukti iš mintyse įsisupusio viesulo, sukelto Sostinės budelių. Negalėjau pamiršti kiekvieno šiluma ir saugumu pripildyto vakaro, palikusių įspaudą sieloje, tarsi antspaudą visko, kuo mes galėjome tapti. Juk susikroviau daiktus ir atsidūriau pačioje priešų irštvoje ne dėl ko kito, o būtent Metju, palikdama Grimaldžius už nugaros, nė karto nesusimąstydama apie savųjų veiksmų teisingumą.
-Aš čia, pone Hawkinsai. Ar tai nepasako pakankamai?-galiausiai tariau po gerų penkių sekundžių tylos, grįždama į realybę, leisdama saviems jausmams aiškiai spindėti akyse.-Aš čia dėl jūsų sūnaus.

- Turime problemą, panele Mediči.
Veiksmai visuomet reikšmingiau kalbėdavo už žodžius. Ir dabar, sėdėdama tarp keturių namo sienų, apsupta šeimyniškos auros ir pirštų galiukuose neramiai dilgsinčios dar neatrastos galios, meilę Metju Hawkinsui prisiekianti mergina kalbėjo – kalbėjo per daug.
Įdėmus Čarlio žvilgsnis niekada nepaliovė kalbėti. Lėtai pirštus kyštelėjęs į švarko kišenę ir ištraukęs nedidelę, tačiau kaip niekada aiškiai tiesa kalbančią hologramą ir ją įjungęs, Prezidentas atsilošė. Jis nepratarė nė žodžio, leisdamas priešaky iškylančioms figūroms diktuoti nesuvaidintą, neiškreiptą realybę to, ko nebebuvo galima paslėpti.
Hologramoje šmėžuojantys melsvi veidai buvo gerai pažįstami priešais sėdinčiai merginai. Vienoje iškarpoje pasigirdo kurtinantys riksmai, sekami vaiduokliškai užkrečiamo juoko tuomet, kai slysdama marmurinėmis grindimis Karmena Russo perrėžė slapto skyriaus darbuotojo gerklę, kraujo purslams aptaškant veidą. Po akimirkos kambarį pervėrė čaižus gausmas, rodos, nederantis prie plačios miško oazės, kuomet detonuotas karinio arsenalo sunkvežimis sprogdamas iššovė į orą, pro šalį prabėgant blankioms Samuelio, Gregorio ir Danielės figūroms. Su kiekvienu vaizdu situacija darėsi vis nepatogesnė, ir vis daugiau veidų, beveik laimingų ir ryžtingų, įsiliejo kambario sienose: Elanora Hathaway ir Tamenis Raideris, Dorijanas Mediči ir daugybė kitų. Paskutinis, naujausias klipas ir niūri Metju Hawkinso povyza besistumiant kelią per dvyliktos apygardos žmonių minią. Nesaugus, pasirengęs kalbėti ir niekada neišgirstas, kai per lietų skriejanti kulka įsirėžė į krūtinę, šio kūnui sukrentant ant asfalto; vaizdas nutrūko ir kambaryje įsivyravo spengianti tyla, ramiems Prezidento žodžiams it saldžiam medui apliejant karčią ir niekam nenaudingą realybę.
- Tokios jaunos sielos. Drąsa ir atsidavimas yra užkrečiami, - jis galėjo tai suprasti. Bet kokį pasaulį jie norėjo sukurti? Čarlis atrodė bene nusivylęs, žvelgdamas į Abigailės akis. – Tiek daug nereikalingų mirčių.
Ar panelė Mediči iš tiesų matė, kur slypėjo problema? Ar ji mylėjo pakankamai? Ar ji, priešingai nei tos bebaimės, tikslui atsidavusios sielos, norėjo ir galėjo veikti?

Mano šeimos veidai keitė vienas kitą hologramoje, mano pačios veido išraiškai išlaikant šaltą poskonį, lyg tai, kai vyktų, manęs netrikdytų. O tiesa buvo ta, jog žiaurumas ir laukinis mano šeimos klyksmas manęs nestebino. Tai nebuvo nauja, buvau pratusi prie pasiutusio jų tikėjimo, prie planą į šoną išmetančio noro veikti. Tačiau paskutinis klipas, kulka mano Metju krūtinėje, privertė rankas suspausti jau tuščią arbatos puodelį, šiam, man neapskaičiavus naujosios savo jėgos, suskylant per pusę. Lyg niekur nieko padėjau šukes ant stalo, įsmeigdama šaltų akių žvilgsnį į priešais sėdintį prezidentą, orui iš lėto plūstant į manuosius plaučius, mintims krentant vienai paskui kitą. Būčiau žinojusi, jeigu Metju būtų negyvas. Būčiau žinojusi, ar ne? Ir galbūt tuomet Panemo prezidentas nesėdėtų mūsų asmeninėje bibliotekoje. Galbūt tada negyva būčiau ir aš pati.
-Pone Hawkinsai,-pradėjau pro švelniai sukąstus dantis, pirštams susilenkiant, veik siekiant prie šono kabančio, raminančio peilio svorio,-abu žinom, jog esu tobulas, jūsų Sostinės budelių nuaštrintas įrankis. Taigi turiu vieną klausimą – ar jūs norit manimi pasinaudoti? Jeigu atsakymas yra taip ir tai lemtų Metju mano gyvenime, jeigu tai lemtų, jog apskritai galiu gyventi, esu linkusi sutikti. Esu linkusi sutikti su daug kuo,-švelnus vypsnis atsiskleidė mano lūpų kampuose, pirštams sustojant ties fotelio rankenomis.-Esu jūsų paslaugoms.
Aš tikrai buvau tinkamas, geras kareiviukas, suvokiantis karo realybę, suvokiantis, jog kartais priešininko veiksmai yra kur kas sudėtingesni ir labiau dvilypiai, nei galėtų pasirodyti. Tokia buvau visą savo gyvenimą, paklūstanti, klausanti, arši ir pasiryžusi bet kam, ypač dėl tų, kurių širdis laikiau savomis. Metju nebuvo išimtis. O nutylėta Grimaldžių svarba bei mano gilus noras rankomis apsivyti priešais sėdinčio vyro gerklę tebuvo smulkmenos. Tiesa, kurią buvau pasiryžus slėpti ir neigti iki paskutinio savojo įkvėpimo.
Čarlzas buvo teisus. Drąsa ir atsidavimas tikrai buvo užkrečiami. Ir galbūt, tūnodama tryliktosios apygardos koridoriuose, apsupta drėgmės ir tamsos, užsikrečiau labiau, nei pirmiau galėjau pagalvoti. Galbūt įtikėjau ateitimi, kurioje įprastas žmogus neturi kęsti botagų kirčių, kurioje vaikai nekovoja iki mirties už šansą ateities, kurioje nėra bado. Galbūt įtikėjau, jog kažkada galėsiu pažvelgti pro langą ir matyti ne vaitojančią motiną, kurios kūdikis neišgyveno šaltos žiemos nakties, o žaidžiančius vaikus ir rytmečio šviesą. Galbūt norėjau, jog kitam vaikui jo paties brolio nužudymas nebūtų išeitis, norint išgyventi. Tačiau šią akimirką buvau pasiryžusi išsižadėti visko, jog žengčiau žingsnelį arčiau priešais sėdinčio žmogaus ir jo imperijos. Jog išgelbėčiua ne tik save, tačiau ir savąjį Metju. Ir nors mintys apie peilio geležtės suvarymą į Čarlzo akiduobę buvo viliojančios ir ryškios, tai neišspręstų problemos. Mane paverstų tikrąja problema ir sadiste viso ko istorijoje, o Jo vietą užimtų ne tik žiauresnis, tačiau ir nepažįstamas blogis.

Nenusakomas Prezidento žvilgsnis lėtai sekė ant stalo nugulusias šukes. Aštrūs, pažirę kampai atrodė tarsi neužbaigta dėlionė; vienas neatsargus žingsnis, nesuvaldyta pykčio ar rūpesčio banga, ir naujos gyvybės įkvėpta siela galėjo sudužti, taip ir nespėjusi savęs pažinti.
Priešais sėdinti mergina buvo Mediči, ir tą kaip niekada aiškiai įrodė lūpomis kalbantys žodžiai. Kiek suintriguotas tiesmukiškos tiesos, bet neketindamas kaip nors paneigti akivaizdžios Abigailės egzistencijos svarbos, Čarlis šyptelėjo.
- Mylėk jį, panele Mediči. – jis galiausiai prabilo, griaustiniui kiaurai perveriant tamsoje skendintį dangų. Kambarį šviesa aptraukiančios šviesos sužybsėjo, tarsi sudomintos kiekvieno judviejų žodžio. – Leisk žmonėms matyti kaip tyra, beribė meilė paneigia bet kokius barjerus, įsitikinimus ir nesutarimus. Mylėk mano sūnų, ir galbūt ta meilė pakeis rytojų, už kurį taip atsidavusiai kovojate.
Tai nebuvo grasinimas, o greičiau subtilus patarimas. Jei sofos krašto it saugaus ramybės uosto įsistvėrusi mergina tikrai taip nuoširdžiai meile alsavo ligoninės lovoje prikaustytam Prezidento sūnui, jai nereikės vaidinti; jai nereikės apsimesti, kad mylėjo Sostinę, nereikės sukandus dantis šypsotis, kalbant už viso Panemo vienybę ir gerovę, jai nereikės meluoti, saugant savo naujai įkvėptą gyvybę.

Iš prezidento žodžių supratusi jog Metju, net jei ir sužeistas, buvo gyvas, lengviau atsikvėpiau, pagaliau atleisdama veik prieš savo valią besigniaužiančius kumščius.
Mylėk jį.
Lyg nebūčiau to dariusi pastaruosius tris metus.
Mylėk jį.
Lyg tai nebūtų padovanoję man antro šanso, lyg tai nebūtų man kainavę veik visko, ką turėjau.
Mylėk jį.
Lyg mintyse būčiau turėjusi kitokį planą.
Šypsena iškreipė mano lūpas, šį kartą mažiau mandagi, švelniai aštresnė, labiau primenantį šaltą vypsnį. Buvau ginklas, buvau žudikė, kurios dabartinė užduotis, padovanota paties prezidento, buvo mylėti taip, jog niekam nekiltų klausimų. Mylėti tiek, jog visa kita išnyktų painiame gyvenimo fone. Galėjau tai padaryti. Dėl savosios ateities galėjau padaryti veik viską.
-Man nereikia kitokio rytojaus, pone Hawkinsai. Man reikia tik Metju,-tariau, su tuo pačiu šypsniu savame veide. Šiandien tai buvo tiesa ir to buvo gana. Šiandien man tereikėjo sutikti tas pačias rudas akis, kurios ramino sielą tiek laiko.-Ar tai būtų viskas, pone Hawkinsai? Turiu aplankyti jūsų sūnų,-tariau, mostelėdama į ką tik matytą hologramą, kurioje manasis Metju buvo lyg niekur nieko pašautas.

- Tik tiek. – reikėjo tik šiek tiek meilės, šiek tiek melo, šiek tiek tiesos. Čarlis nusišypsojo – taip neįprastai nuoširdžiai – tarsi lūpomis it mantra kalbantys Abigailės žodžiai būtų galėję įtikinti ir jį patį. Palinkęs į priekį jis ranką kyštelėjo į švarko kišenę, išsitraukdamas rašiklį ir lapelį, ant kurio kaligrafiškai tobulomis raidėmis, kaip ir buvo galima tikėtis, parašė ligoninės adresą ir telefono numerį.
- Asmeninio vairuotojo numeris. Nuveš ten, kur reikia. – tai nebuvo pasiūlymas; tai buvo ramus, beveik pusbalsiu ištartas įsakymas.
Atsistojęs Čarlis susisagstė švarko sagas, trumpai akimirkai pažvelgdamas į lauke aidintį žaibų ir griaustinių gausmą. Po minutėlės melsvos šios akys vėlei surado drąsų Abigailės žvilgsnį, neslėpdamos kviečiančio, mandagaus šaltumo.
Prieš išeidamas ir užverdamas kambario duris Prezidentas atsigręžė, ir netrukus tyloje paskendę paskutiniai jo žodžiai galėjo priversti kūną perbėgti neramia šalčio banga.
- Sveika atvykusi į šeimą, Abigaile.

Prezidentui išėjus, jo žingsniams ir kvėpavimui nutolstant ir išgirstant užsidarančias duris, visas mano kūnas sukniubo, man nuleidžiant galvą į kelius bei rankas suleidžiant į plaukus.
Giliai įkvėpiau. Negalėjau patikėti, jog galimai meilė Metju buvo vienintelis dalykas, saugantis manąją gyvybę.  Vienintelis dalykas skiriantis mane nuo trečiosios, šį kartą paskutinės mirties. Meilė Metjui, kuri, kad ir kokia stipri ir kiek išgyvenusi, nuo pat mano pabudimo akimirkos, įgavo švelnų kartėlio jausmą, prisimenant adatos dūrius ir nesibaigiantį vyro melą, nuodyjantį veik kiekvieną kartu praleistą akimirką. Prisiminiau savame kambaryje paslėptą telefoną, kurio pagalba šiuo metu komunikavau su Samueliu. Prisiminiau, jog sakydama, kad nenoriu kitokio rytojaus, tiesiogiai melavau Panemo prezidentui. Prisiminiau, jog įžengiau į žaidimą, kuriame kiekvienas mano ėjimas buvo ne tik stebimas, tačiau ir vertinamas. Dar kartą įkvėpiau ir suradusi savą telefoną galiausiai surinkau prezidento paliktą numerį, pasiruošdama jau kitokia vėl sutikti Metju Oliverį Hawkinsą, žmogų, kuriam buvau pasiruošusi atiduoti ne tik save, tačiau ir savą laisvę dėl tikslo, kurio jis nesuprato.