Judėjimas ankstyvą rytą buvo kur kas paprastesnis nei vidury dienos. Metju tai buvo natūralu – tie smalsūs aplinkinių žvilgsniai, tylūs šnabždesiai ir ritmingai vienu kartu į jį besisukančios galvos. Dėmesys jo neblaškė, bet dabar buvo paprasčiausiai nebepatogus.
Važiuodamas kelkraščiu ir įsukdamas į užmiestinę gatvę Metju ramiau atsikvėpęs atsilošė, stebėdamas kaip aplinkinės šviesos pamažu paskęsta tamsoje. Akies krašteliu pažvelgdamas į galinėse sėdynėse šiltu pledu apsuptą Abigailės kūną Metju tvirčiau suspaudė vairą ir pagreitėjo, sulaukdamas ne paties maloniausio urzgesio į savo pusę.
- Ką? – dar vienas irzlus vilko amtelėjimas ir Metju sulėtėjo – Ar turėčiau apsisukti? – aiškią žinutę kaip mat pasiuntusi tyla privertė Metju pritariamai linktelėti galva. – Taip ir galvojau. Dabar, gal galėtum minutėlę susikaupti? Turiu svarbų skambutį ir būtų labai keista jei kitame gale kažkas nugirstų vilko kaukimą. Sutarta?
Ledinis, pasąmonėje vis iššokantis Leonardo Medicci žvilgsnis nebuvo vienintelė problema. Kita, netgi labiau neprognozuojama problema buvo trys vienas už kitą suktesnės galvos, kurios, paliktos vienos, sugebėjo bala žino kur pradingti.
- Atsiprašau už ankstyvą skambutį,- po tylaus pyptelėjimo pasigirdęs malonus administratorės balsas pakeitė ir pavargusį Metju toną. – Ar galėčiau susisiekti su Luna Hathaway?
Žinoma, pone Hawkinsai. Duokite vieną minutę.
Viena minutė greitai virto į tris, o tuomet penkias. Sustojęs prie Medicci vartų ir laukdamas, kol bus įleistas, Metju susiraukė, tebelaukdamas atsakymo.
- Ar yra problema?
Am...- neužtikrintas administratorės balsas aiškiai nusakė sumišimą. Panelė Hathaway šiandien nepasirodė darbe.
Šįkart Metju pusėje įsivyravo visiška tyla, ramiai ūžiant varikliui.
- Atsiprašau, mano klaida. Ačiū už informaciją.– geriausiai prabilęs ir privažiavęs prie įėjimo Metju sustojo, aiškiai neslėpdamas nuovargiu persmelkto susierzinimo. Prieš išlipdamas tamsiaplaukis nepasivargino surinkti kitą numerį. Auto atsakiklis dar labiau nervino.
- Elanora, turi lygiai dvi valandas atsikelti ir atsakyti į žinutę. Kodėl negaliu susisiekti tu tavo seserimi ir Tameniu? Šiandien, pirma valanda, pagrindinis ofisas. Jokių vėlavimų. – išlipęs – ir prieš tai išleidęs didvilkį – Metju užtrenkė duris. Per petį persimetęs kuprinę tamsiaplaukis kaip niekada švelniai pakėlę šiltai susuktą, bežadį Abigailės kūną, šį bene savininkiškai glausdamas prie savęs. Mintyse įaugusį irzulį, stebint ramų, rodos, miegantį jos veidą pakeitė nenusakomas liūdesys. Bet to Abigailė norėjo. Bent kartą gyvenime norėjosi padaryti taip, kad viskas būtų teisinga.
Metju lėtai paguldžius Abigailę ant sofos kambario sienose kaip mat atsimušė tylus, bet grėsmingas vilko urzgimas. Ištiesęs ranką tamsiaplaukis raminamai perbraukė per švelnų kailį, nežymiai papurtydamas galvą.
- Atsiprašau, kad neperspėjau, bet jis nė per žingsnį nesitraukia nuo Abigailės. Viskas gerai,- Metju žvilgsnis sutiko šviesias vilko akis. – Tai Abi šeima.
Šeima, būtent. Žmonės, kuriais galėjo visiškai pasitikėti, kurie pažinojo tikrąją ją ir su kuria nebuvo ko bijoti. Stebėdamas Abigailės kūną Metju juto keistai su pykčiu sumišusį liūdesį ne todėl, kad nenorėjo jos palikti, bet todėl, kad jautėsi kaltas dėl iš jos išplėštos galimybės turėti tokį gyvenimą, kokio ji nusipelnė.
- Turiu perspėti...- Metju kalbėjo ramiai, bet atsargiai, persvarstydamas ir pasverdamas tą informaciją, kuri jam pačiam buvo nauja. – Nesu tikras, kad Abi jus iškart prisimins. Tai gali užtrukti. Ir turiu kelis dalykus, kuriuos ji greičiausiai norėtų turėti. – nusiėmęs kuprinę ir ją padėjęs greta sofos Metju kiek švelniau šyptelėjo, vėlei stebėdamas Abigailę. Jis nebuvo visiškai tikras koks svarbus buvo virtuvinis puodelis, bet tarp visų mėgstamų ginklų, kuriuos nepasivargino sudėti, jis atrodė kažkuo ypatingas. Žinoma, nors ir perskubėjimą, Metju nepamiršo palikti ir kai ko nuo savęs, kad ir kaip beviltiškai kvaila tai galėjo atrodyti. – Praėjo maždaug dešimt valandų nuo tada, kai jos širdies sustojo. Ką dar reikia žinoti?

Leonardas laukė, rankose laikydamas paprastą, pilkšvą puodelį garuojančios arbatos, laukdamas svetimų žingsnių. Pirmos valandos po Hawkinso pasirodymo jų namuose buvo pakankamai užimtos. Reikėjo iškuopti ir išplauti tuščiąjį kambarį, apvilkti patalus, pasirūpinti monitoriais ir visa likusia medicinine technika, kurios būtų galėję reikėti. O tada liko iš dėžių iškrauti visus Abigailės daiktus, kurie tiek laiko ir gulėjo to nelemto kambarioje spintoje.
Mergina antrojoje apygardoje buvo prikaupusi pakankamai daug smulkmenų, kurios net po tiek metų kėlė šypseną Leo veide. Maišelis antrukės akmenukų, ne viena ir ne dvi peilių kolekcijos, Dorijano kažkada pieštas eskizas, kuriame Abigailė su Faustu grumiasi dėl paskutinio keksiuko, senas jos pledas, dar dabar įsigėręs antrosios apygardos pušų kvapu. Žiedas, paliktas prieš jai išvykstant į Žaidynes, sidabriniu savo žerėjimu derantis prie senos grandinėlės. Vazonas, kuriame anksčiau Abigailė augino labiau piktžolę nei gėlę primenantį augalą, kuris ir dabar, dėka Leonardo ir likusių Mediccių pastangų, buvo gyvas ir peraugęs. Merginos knygos, tarp kurių galėjai rasti ne tik svaidymo vadovėlius ar Panemo istorijos santraukas, tačiau ir vieną kitą giliai užkištą romaną. Sena, nusidevėjusi užrašų knygute juodais viršeliais, kurios iki dabar Leo taip ir neatvertė. Visas jos buvęs gyvenimas, tyliai sudėtas ir nustumtas į spintos galą, tačiau nepamirštas, vėl buvo išdėliotas į savas vietas.
Kai Metju pagaliau įžengė į Mediccių namus, Leonardui nereikėjo daug laiko, jog atsirastų svetainėje ir tvirtu rankos mostų nebyliai lieptų Hawkinsui atsitraukti.
Ir štai, ant jų sofos gulėjo ne kas kitas, o Abigailės Smit kūnas.
Kelias akimirkas Leonardas paprasčiausiai žvelgė į nejudančią, nekvėpuojančią merginą švelniu, tačiau susilaikymo pilnu žvilgsniu, lyg tai, kas būtų priešais jo akis būtų paprasčiausia iliuzija, dar vienas Sostinės pokštas. Vyras iš lėto pritūpė, du pirštus priglausdamas prie šalto merginos kaklo, dėl viso pikto patikrindamas neegzistuojantį pulsą. Jo mažoji Abė buvo pasikeitusi. Trumpi plaukai, aštresni veido bruožai, kiek galėjo matyti, randais nusėtos rankos. Tačiau tai buvo ji. Užaugusi, nebe jauna, energija trykštanti paaulgė. Negyva. Šypsena, šį karta nei žavinga, nei mandagi, o paprasčiausiai pilna švelnumo ir su niekuo kitu nesupainiojamo ilgesio, nuspalvino Leonardo veidą.
Tą pačią sekundę kai jo akys nukrypo Hawkinso link, šiluma jo veide sustingo ir persimainė į durklų kupiną mimiką. Tačiau Leonardas nespėjo nieko pasakyti, kai užsitrenkė Medicci namų durys ir į vidų įlėkė viesulą primenantis jaunuolis tamsiais plaukais, juodais paakiais ir odiniu švarku.
-Leo, viskas ge...-šį kartą Faustas nebaigė sakinio.
Gavęs pakankamai keistą įsakymą iš savo darbdavių vaikinas puikiai suvokė, kaip nebūdinga Leonardui buvo kištis į savo globotinių asmeninius gyvenimus, ypač kai tai buvo susiję su grįžimo namo valandomis. Tai galėjo reikšti tik dideles, dideles problemas, tik Faustas nesitikėjo būtent to, ką pasitiks jo akys.
Negyvas Abigailės kūnas, ne šešiolikmetės, o veik suaugusios Abigailės, jų palaidotos Abigailės kūnas prilygo smūgiui į krūtinę. Faustas negalėjo įkvėpti, negalėjo galvoti, tik pravertu žandikauliu spoksoti į žmogų, kurio gedėjo ir ilgėjos iki šiol, bandydamas suvesti bent vieną liniją savo mintyse, kuri žadėtų nors lašelį logikos. Jo akys paniškai nukrypo į Leonardą, tada atgal į Abigailę, kol vėl surado Leo akis, vien tam, kad pamatytų mažą, tačiau viską patvirtinantį jo linktelėjimą. Juokas, primenantis springimą, paliko Fausto lūpas, vaikinui dar vis bandant susivokti kodėl ji buvo čia. Kodėl ji buvo čia, negyva. Kodėl atrodė, jog ji mirė ką tik.
Tuomet vaikino akys užkliuvo už Metju Hawkinso. Lyg pažadintas iš transo, Faustas puolė į priekį ir vienu stumtelėjimu priremė rudaakį prie sienos, ranka užspausdamas jo gerklę, tačiau ne taip stipriai, jog kaulai lūžtų. Jis turėjo būti kaltas. Aišku, jog jis privalėjo būti kaltas, kad ir kas šiuo metu vyko šitam prakeiktam kambary, kad ir kodėl ji Leonardas pakvietė namo, kad ir kodėl Abės kūnas šiuo metu gulėjo ant jų sofos. Jis privalėjo būti kaltas, ir Faustas daugiau nematė ir negirdėjo nieko kito, tik įtūžio raudonį ir savo paties besidaužančią širdį.

-Kas tai. Kas tai?

Ledinis Leonardo žvilgsnis vertė kūnu perbėgti nejaukią elektros bangą. Į jį nukreiptą pyktį buvo nesunku pateisinti, aiškiai matant visos situacijos keistumą. Norėjosi pasiteisinti, bent kaip nors apginti savo paties akivaizdų kaltumą, tačiau pats tamsiaplaukis kaip niekada aiškiai suvokė, kad nebuvo ką daugiau pripažinti. Vienintelis pasąmonėje kylantis klausimas greičiausiai buvo ore švelniai pakibęs sumišimas kodėl būtent jis, taip nuodugniai spaudos išgirtas Prezidento sūnus, pasirodė Medicci namuose nešinas paskutiniųjų Žaidynių dalyvės kūnu. Tai nelabai derėjo su Prezidento ideologija.
Metju būtų pasistengęs plačiau paaiškinti situaciją, jei būtų turėjęs galimybę tą padaryti. Aštrus smūgis į sieną ir po jo sekęs nežymus skausmas paliko žodžius įstrigusius gerklėje, kurią šią akimirką gniaužė įtūžio persemtos Fausto Medicci rankos.
- Aš...- bandyti kalbėti nebuvo pati geriausia mintis, nes paskutinis oro burbulas, palikęs krūtinę, dar skausmingiau sutraukė kiekvieną nuovargio ištąsytą kūno lopinėlį. Nei kiek nepadėjo ir faktas, kad su kiekviena prabėgančia sekunde jo kaklą spaudžiantys gniaužtai, panašu, dar labiau susispaudė, priversdami Metju prisimerkti ir sutelkti visą dėmesį į jį kiaurai skrodžiančias vaikino akis vien tam, kad paragintų šį bent kiek atsikvėpti.
- Faustai,- ramus ir švelnus, tačiau perspėjančia gaidele persmelktas ir pačiam Metju pažįstamas balsas pasiekė ausis. – Gana.
Ritmingas batelių kaukšėjimas netruko pranešti apie Katalėjos Medicci sugrįžimą. Įėjusi į svetainę ir prieš tai koridoriuje nusivilkdama puspaltį bei nusiėmusi lengvas pirštines rudaplaukė sustojo kambario viduryje, įkupu, tačiau visiškai neįskaitomu žvilgsniu nusekdama nelauktą svečią. Leonardo žinia buvo mažų mažiausiai netikėta. Žinoma, pasąmonė žodžius „Abigailė“ ir „gyva“ priėmė kaip paprastą žaismą. Bet Leonardas niekada nejuokdavo. Tik ne šitaip.
Žengusi kelis žingsnius į priekį Katalėja palinko į priekį, įdėmiau įsižiūrėdama į ramiai, panašu, besiilsintį merginos kūną. Abigailė. Katalėjos pirštai švelniai užkabino trumpą, tamsią plaukų sruogą, beveik bijodami prisiliesti ir pažadinti iš ją supančiojusio transo. Jos akis palydėjo ilgesio persunktas žvilgsnis. Ji turėjo tiek daug energijos, tiek ugnies savyje, ilgus plaukus, kuriuos, didžiam merginos nenorui, mėgdavo rišti...Katalėja būtų atidavusi bet ką, kad krūtinėje besiilsinti jos širdis būtų vėlei pradėjusi plakti.
Katalėja atsitraukė ir sužiuro į Leonardą taip, tarsi būtų norėjusi nebyliai pasidalinti pasąmonėje tebeaugančia nuostaba, kad Abigailė, jų Abigailė, buvo čia, tokia užaugusia ir tokia pasikeitusi...ir visgi ne viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Prisiminusi tikrąjį šios situacijos kaltininką rudaplaukė giliai atsikvėpė, žvilgsnį nukreipdama į prie sienos nuo į jį rėžiančių nebylių kaltinimų besiginantį Hawkinsą. Savo ruožtu Metju, bene jausdamas jį veriančius žvilgsnius galiausiai teikėsi suprasti, kad Medicci šią minutę neitin rūpėjo kieno sūnus jis yra.
- Metju,- Katalėjos balse aiškiai atsispindintis nusivylimas privertė kūną įsitempti. Ji pažinojo šį vaikiną. Jis neturėjo čia pasirodyti, tik ne šitaip. – Kaip esi susijęs su Abigaile?
Ji norėjo, kad Metju gerai, tikrai gerai apgalvotų sekančius žodžius. Jai nerūpėjo, kad jis yra Hawkinsas, bet net ir didžiausias kvailys būtų pastebėjęs kiek rūpesčio jis sudėjo į vieną merginą, kuri jam turėjo būti visiškai nepažįstama. Ar jis buvo atsakingas už randus ant jos kūno? Kaip Abigailė išgyveno? Kodėl ji tiek laiko prabuvo tryliktoje apygardoje? Kodėl jos kūną atnešė jis?

Norėjau jį pasmaugti. Stebėti kaip iš jo akių po truputį išteka paskutiniai gyvybės ženklai, o nebereikalingas kūnas sukniūbsta mano gniaužtuose. Tačiau kai jautri mqno uoslė pagavo švelnų cinamono kvapą ir aidinčius žingsnius, kuriuose sekė ir švelnus Katalėjos balsas, aš giliai įkvėpiau ir paleidau Hawkinsą, lyg prieš savo valią iššiepdamas dantis ir bandydamas nuryti gerkle kylančią agresiją.
Vieno žodžio iš Katalėjos užteko, jog nuleisčiau kumščius ir atbulomis atsitraukčiau, galiausiai įsitaisydamas už Leo ir Kat nugarų, stovėdamas kiek įmanoma arčiau Abigailės nejudančio kūno. Reikėjo vieno neteisingo žingsnio iš besisvečiuojančio Hawkinso pusės ir manęs nebūtų sustabdė net manieji globėjai.
Leonardas linktelėjo Katalėjai, sutikdamas jos žvilgsnį ir gurkštelėdamas rankose vis dar laikomos arbatos. Jo ramybė, man pažįstama kaip dar viena kaukė, kita Leo pusė, taip retai matoma Mediccių name, vienoje erdvėje sumaišyta su grėsmės kupinu Katalėjos švelnumu vertė net mano paties raumenis įsitempti, užuodžiant pavojų, širdžiai norit kovos. Žinoma, ši netruktų daugiau nei kelių sekundžių, tačiau sumišimo ir pasimetimo sūkuryje logikos neliko daug.
Vietoj to, Leonardas sutiko mano žvilgsnį, o jo pirštas, besiilsintis ant pilko puodelio, stuktelėjo tris kartus. To užteko. Giliai įkvėpiau, dar kartą mesdamas ledinį akių žvilgsnį į Hawkinso pusę, o tada pasisukau sofos link. Atsargiai surinkęs šalia padėtus daiktus, dar atsargiau į glėbį paėmiau pasikeitusią, tačiau dar vis tokią pat mažą merginą ir išėjau iš kambario.
Leonardas, sekundę stebėdamas kaip Faustas greitu žingsniu išeina su Abigaile, vėl pasisuko į Metju Hawkinsą.
-Na, pone Hawkinsai,-šyptelėjo vyras, nukreipdamas visą savo dėmesį į stovintį rudaakį.-Nebijokite išsiplėsti.

Tvirtiems vaikino gniaužtams nenoriai apleidus kaklą Metju galėjo giliau ir ramiau atsikvėpti, tačiau neilgam. Jam net nereikėjo pasisukti – ir taip galėjo jausti jį kiaurai veriantį namo šeimininko žvilgsnį, ką bekalbėti apie nuošaliau stovinčią rudaplaukę moterį, pirštais švelniai barbenančią į stalo kraštą. Pajutusi patankėjusį širdies plakimą Katalėja nežymiai šyptelėjo, tačiau iš pažiūros maloni šypsena taip ir liko nepasiekusi jį tarsi įdomų eksponatą gręžiančių akių.
- Tiesiog kvėpuok,- švelnus Katalėjos balsas privertė širdį neramiai suspurdėti, tačiau greičiau ne iš nerimo, o iš tikrai nemalonaus supratimo, kad buvo įstrigęs visiškoje aklavietėje. – Neplanuojame tavęs žudyti.
Tas tikrai nepadėjo nei krūtinėje besidaužančiai širdžiai, nei guvaus oro tebetraukiantiems plaučiams, su kuriais prieš gerą minutę labai draugiškai sveikinosi Fausto pirštai. Metju žvilgsnis kaip mat nukrypo į tolėliau stovinčią Katalėją, o po minutės akys peršoko prie Leonardo. Metju akivaizdžiai negalėjo suprasti ar tai tebuvo jiems įprastas pajuokavimas. Iš svetainėje tvyrančios ir atsakymo reikalaujančios tylos buvo visai paprasta nuspręsti, kad arba jis pats buvo gerokai susipykęs su humoro jausmu, arba niekas nenorėjo juokauti. Suprantama.
Lėtai atsikrenkštęs Metju tvirčiau suspaudė rankas, įkypai sekdamas du priešaky stovinčius žmones. Tiesa pasakius, jis niekada nieko panašaus nematė – tokios darnos, nebylaus supratimo, ryšio, kuriam nereikėjo žodžių. Galbūt tam atsiliepė jų pačių virsmas, bet Metju abejojo, kad taip vienas kitą išjausti ši šeima išmoko Sostinės suleistų chemikalų dėka, o greičiau darbu ir žinojimu, kad nėra nieko stipriau už pasitikėjimą. Meluoti jiems yra paprasčiausiai neprotinga, ką bekalbėti apie faktą, kad, panašu, įsitempęs kūnas pats būtų kaip mat viską išdavęs.
Metju linktelėjo galva, tarsi pats sutikdamas su garsiai neišsakytomis savo mintimis, o tuomet, pakėlęs smakrą, sutiko tamsias Leonardo akis.
- Aš slapta pervežiau ją į tryliktą apygardą.
Tylus barbenimas į stalo kraštą aprimo, kambaryje įsivyravus dar nejaukesnei tylai. Katalėja lėtai iškvėpė, pirštu užkabindama ir sukiodama šviesoje smaragdu tviskantį žiedą. Tai neatrodė kaip paprastas pokalbis, o greičiau mandagumo bei grėsmingos gaidelės persunkta tardymo forma.
- Kodėl?
Metju pats savęs to niekada neklausė.
- Ją galėjo negyvai nukankinti. Taip pat iš gailesčio. – greičiau ir dėl augančio pasišlykštėjimo Sostinės sistemai, kuri pamažu darėsi nepriimtina. Vienas dalykas buvo padėti žmonėms sugyti, o visai kitas mėginti iš jų padaryti tai, kas ėjo prieš paprastą genetiką.
- Gailesčio?
- Bent iš pradžių.
- Iš pradžių? Nori pasakyti, kad leidai laiką tryliktoje apygardoje?
Tamsiaplaukio žvilgsnis sustingo ties Katalėjos veidu. Jis prasižiojo, norėdamas instinktyviai sumeluoti, tačiau moters lūpose trumpai akimirkai plykstelėjęs keistai pergalintas šypsnis privertė kaip mat susičiaupti. Kaip ji....
- Aš to nesakiau.
- Tuomet kodėl atrodo, kad pažinotum Abigailę ilgiau nei kelių dienų pergabenimas į tryliktą apygardą? – rudaplaukė kilstelėjo antakius, klausiamai dirstelėdama į Metju. – Ar mano akys mane apgauna, pone Hawkinsai?
Katalėja reikšmingai pažvelgė į Leonardą, šįkart maloniai, šiltai nusišypsodama. Visgi tik Leonardas galėjo pastebėti į jį nukreiptą nebylų, smalsų akių tvykstelėjimą. Tiesa pasakius, ji šiek tiek mėgavosi nejaukiai besitęsiančiu žaidimu. Tik galimas rezultatas netikėtai stebino.
- Draugė? – atsitraukusi nuo stalo Katalėja, vis dar pasidabinusi ta pačia malonia šypsena, žengė pora žingsnių į priekį. Kiek sumišęs Metju žvilgsnis kėlė juoką. -  Gera draugė? Mylimoji? – pakako vieno vienintelio žymesnio širdies suplakimo ir rudaplaukė pakreipė galvą, visu kūnu persisukdama į Leonardo pusę. Ji nieko nesakė, bet pakako vieno paprasto žvilgsnio, kad viskas stotų į vietas.
Koks nuostabus dalykas buvo žmogaus kūnas. Toks paslaptingas, ir visgi taip greitai išsiduodantis.

Užteko išgirsti tuos kelis, viską išduodančius širdies smūgius, veik sukrėtusius priešais stovinčio vaikino kūną. Saldi šypsena nuspalvino Leonardo veidą, jam lėtai padedant arbatos puodelį ant šalia esančio staliuko ir lėtai apsukant puslankį, jog šis stovėtų šalia kito Katalėjos šono, prieš tai vos akimirkai sutikdamas šiosios akis. Koks žavus buvo šis tylus pasidalinimas, nenuginčyjamos tiesos patvirtinimas, nuaidėjęs erdvėje, girdimas tik jiems. Neišvengiami, nauji faktai rodos nugulė ant kiekvieno svetainės paviršiaus, suteikdami viskam naują atspalvį, pagyvindami jau tiek metų žaidžiamą žaidimą.
Jų Abigailė ir Metju Hawkinsas. Leo turėjo pripažinti, jog net jam tai buvo netikėtas įvykių posūkis. Jauniausioji Medicci Leonardo galvoje spėjo nušokti nuo mirties iki vieno svarbiausių Sostinės socialinų ratų vos per kelias akimirkas,  prie viso to dar sugebėdama pagaliau grįžti namo. Švelnus pasididžiavimas žybtelėjo Leonardo krūtinėje. Šaunuolė.
Vyras vėl nukreipė savo dėmesį į priešais stovintį Metju, leisdamas savo šypsenai atšalti, įsmeigdamas žvilgsnį į rudas Hawkinso akis. Meilė, tas keistas ir neįtikėtinas jausmas, rodos, surakinęs jų svetainėje stovintį Metju, buvo neįspėtas siurprizas. Leo žvilgtelėjo į Katalėją, vos kilstelėdamas antakius. Metju Hawkinsas, paties prezidento sūnus, leido laiką tryliktoje apygardoje. Panašu, jog bent kažkurią laiko dalį ten gyveno, jei su Abigaile spėjo sukurti tokį ryšį, nutiesdamas pamatus, kurie išlaikė iki dabar. Leonardas nežinojo kokioje būsenoje Abigailė atsidūrė tryliktoje apygardoje, tad buvo sunku nuspėti, ar jų ryšys buvo vienpusis. Ar jis buvo teisingas. Ką jau kalbėti apie faktą, jog Leo nė neįsivaizdavo kokios būsenos ji galėtų būti dabar.
-Taigi, Metju. Papasakok mums apie Abigailę. Ką mums reikia žinoti praėjus šešiems metams?-vyro balsas nuaidėjo švelniai, veik kviečiamai, tačiau buvo neįmanoma nepastebėti jo akyse tūnančio šalčio. Katalėja sakė tiesą, jie nesiruošė jo žudyti, tačiau Leo, geriau nei daugelis žinojo, jog dalykai keičiasi.

- Kai Abigailė pirmą kartą tryliktoje apygardoje pramerkė akis, ji buvo visiškai pasimetusi.
Atmintyje kaip niekada ryškiai iškilęs palatoje užsitrenkusios ir dėl pasąmonei neatpažįstamos agonijos besikankinančios Abigailės žvilgsnis skausmingai spaudė širdį. Tą vakarą Metju stovėjo prie durų pasiryžęs įeiti ir nuraminti jos mintyse žiojėjančią tuštumą bent pabandant palengvinti prisiminimų liūną; tačiau gerklėje įsispaudęs tiesos gniutulas taip ir nebuvo ištartas, tyliems žodžiams persimainant į prašymą paklausyti, bent šiek tiek nurimti ir, svarbiausia, išgyventi.
- Užtraukau kol supratau, kad Abigailės gyvenime buvo dalis akimirkų, kurių ji negalėjo prisiminti. Jai skaudėjo, galėjau tą matyti. Bet nežinoti kas tiksliai sukėlė mintyse prasivėrusią tuštumą buvo paprasčiau. Ji nebūtų ištvėrusi.
Metju suprato, kad Abigailės prisiminimai buvo padriki, kai ji apglėbė jo pistoletą ir pažiūrėjo į šį tarsi į pirmą kartą gyvenime pamatytą ginklą. Tąkart ji iššovė tris kartus, visus pataikydama tiesiai į vieną tašką sienos viduryje, ir nežinojo kodėl.
- Aš pasirinkau nesakyti tiesos. Kai Abigailė smalsiau pažiūrėdavo į treniruočių lauką, aš nusivesdavau ją toliau. Kai ji plačiau nusišypsodavo, rankose vartydama peilių rinkinius, aš patraukdavau šiuos į šalį. Nenorėjau iš jos atimti gyvenimo, kurį ji buvo pradėjusi iš naujo pažinti.
Užteko vienos plačios Abigailės šypsenos, – tądien tyliai krizenant ant vėsių virtuvės grindų – kad krūtinėje tūnanti širdis būtų visiškai apsupta meilės priešais jį žvilgsniu stebinčiai merginai. Bet užuot pasiduodamas mintis apsupusiam svaiguliui Metju jautė pasąmonę gręžiančią kaltę dėl tiesos, kurią taip kruopščiai stengėsi nuslėpti.
- Klydau galvodamas, kad ji turėjo išmokti išgyventi, kai iš tiesų ji norėjo, degė noru priminti kas iš tiesų yra. Manau, kad tuo momentu...bijojau. Bijojau, kad praeities prisiminimai ją užgrauš ir, kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, kad ji supras koks beprasmis buvo mano noras ją stabdyti.
Tyliai pašonėje prie kojos prisiglaudęs vilkas snukiu švelniai pasitrynė į delną, bene ilgesingomis akimis sekdamas tą svetainės kampą, kur prieš kelias akimirkas gulėjo bežadis Abigailės kūnas.
- Penkis iš šešių metų Abigailė praleido nežinioje. Bet tikiu, bent maža dalimi, kad nepasakyta tiesa padėjo jai susilipdyti tą pasąmonės dalį, kuri labiausiai ją kankino. Abi turėjo sugyti, bent šiek tiek, kad galėtų rasti kelią namo, pas jus.
Galbūt Abigailei reikėjo jo tuos trejus metus, kai ji buvo ieškojo savęs. Dabar jai reikėjo savo šeimos.
- Leonardai, neprašau, kad manimi tikėtumėte. Melavau, sąmoningai, visa širdimi tikėdamas, kad elgiausi teisingai. Linkiu Abigailei pilnai atrasti save čia, vienintelėje vietoje, kuri ji iš tiesų nesijaus viena.

Leonardo akys nukrypo į baltakailį didvilkį, stovintį prie Metju šono. Šešėlis, jei Leonardas prisiminė teisingai, toks buvo jo vardas, didžiąją dalį Abės Žaidynių praleidęs prie šono merginos, kuri galiausiai ir atnešė jos pabaigą. Nebuvo sunku suprasti, jog priešais stovintį Hawkinsą ir šį mutantą siejo pakankamai artimas ryšys, paženklintas tylaus artumo, net jei geltonos akys buvo nukreiptos į koridoriaus, kuriuo ne taip senai pranyko Faustas, pusę. Tai buvo tylus ženklas, jog Metju susidomėjimas jų antruke prasidėjo nuo pat arenos. Įdomu.
Ir toliau Leonardui užteko klausyti, karts nuo karto išgirstant švelniai pakintantį, šalia stovinčios Katalėjos kvėpavimą, jog susidarytų šiokį tokį Metju Hawkinso ir Abigailės vaizdą. Paklydusi, atmintį praradusi mergina – štai kas liko iš jų Abės po Sostinės budelių pastangų. Leonardui tai nebuvo siurprizas. Didesnę nuostabą kėlė faktas, jog ji galiausiai grįžo, jog iš jos apskritai kažkas liko. Tai buvo tikrasis stebuklas, kuriuo retas galėjo pasigirti.
Leonardas sudėjo rankas už nugaros, leisdamas švelniai šypsenai praslysti pro lūpas. Žinoma, jog Abigailė užsižiebdavo pamačiusi peilius. Žinoma, jog jos pirštai siekė ginklo. Net kai buvo visai maža, toji mergina rodė neįtikėtiną potencialą, ką jau kalbėti apie nesibaigiantį susižavėjimą dalykais, kurių Leonardas ir Katalėja jos mokė. Vien sutikęs šviesias jos akis galėjai įsitikinti, kad kai kurie gimė diplomatais, gydytojais, sistemos sraigteliais. O kai kurie gimė kariais.
Jaunesniąjam Hawkinsui baigus, Leonardas paprasčiausiai linktelėjo. Jo akimis Metju nesuprato, ką tiksliai vos prieš kelias minutes laikė savo rankose. Galbūt nenorėjo suprasti, laikydamas idėją žmogaus, kuriuo ji buvo jiems susipažįstant. Pats Leo nė neįsivaizdavo, kuo tapo mažoji Smit, tačiau aiškiai žinojo, jog išgąsdinti Mediccius buvo sunkus ir bergždžias reikalas.
-Ačiū, Metju. Manau, jog tu teisus,-galiausiai linktelėjo.-Šešėlis kviečiamas likti su Abigaile. Susisieksim kai ji bus pasiruošusi. Tačiau iki to laiko – viso gero,-ištarė vyras ir ranka mostelėjo išėjimo link, kol galiausiai dar kartą linktelėjęs apsisuko ir paliko svetainę. Daugiau iš Metju Hawkinso jam nieko nereikėjo. Viskas buvo daugiau mažiau aišku.

Ganėtinai nejaukiai nuteikiančios, tačiau nei sekundei skirtingus kambario kampus narstančio tamsiaplaukio žvilgsnio nepaliekančios Katalėjos akys smalsiai žybtelėjo, į save traukdamos nuo svečio pulsuojantį lengvą sutrikimą, nuoskaudą ir...meilę. Panašu, kad jo lūpomis kalbantys žodžiai buvo ne gražus vaizduotės pramanymas, o grynų gryniausia tiesa. Netgi nuošaliau stovintis ir prie kojos bene savininkiškai prisiglaudęs vilkas, tarsi skaitydamas garsiai neišsakytas mintis, pritardama tyliai suamsėjo, nežinia ar visiškai sutikdamas, ar gan ekspresyviai atmesdamas Leonardo pasiūlymą prisiglausti šiuose namuose.
Katelėjos žvilgsnis nusekė išeinantį Leonardą, kuris neatrodė paveiktas Metju kalbos, o tuomet, švelniai nusišypsojusi, ši vėlei sutiko išvargusį veidą.
- Abigailė gerose rankose. – pusbalsiu patikinusi, Katalėja įniko stebėti, kaip priešais stovintis vyras atsisveikinamai perbraukia per didvilkio kailį, pakasydamas paausius.
- Ačiū.
Katalėjos lūpose įsispaudė šilta šypsena, šiai lėtai linktelėjus galva.
- Geros dienos.
Kambarį apleidus išvargusiam Metju siluetui, Katalėja sužiuro į į didvilkį, kurio šviesios akys nevalingai krypo į dešinę pusę.
- Ar pasiilgai Abigailės? – garsesnis urgztelėjimas tik patvirtino faktą.- Eikš. – mostelėjusi galva ši paliko svetainę, įkandin sekant gerokai peraugusiam vilkui, akivaizdžiai nekantraujančiam pamatyti besiilsintį šeimininkės kūną.