Niūriai vėsus, tačiau pilnaties danguje pažymėtas vakaras buvo dėkingas. Stebėdama iš limuzinų lipančias poras ir matydama pažįstamus veidus Karmena Russo it vaiduoklis lūkuriavo nuošalyje, tarp raudoniu nudažytų lūpų spausdama vieną vienišą cigaretę. Pirštų galiukai, besisukantys į orą pakimbančiame dūme keistai dilgčiojo, bet tai nebuvo baimė, o greičiau laukinis noras veikti.
Įtraukusi paskutinį dūmą tamsiaplaukė giliai atsikvėpė, primindama nuorūką batelio kulnu, o tuomet vėlei įnyko stebėti į pastatą įeinančius žmones, laukdama šios nakties bendrininko.

Įsispraudęs į Džiulės duotą kostiumą, aš šiaip ne taip pasiekiau susitartą vietą. Pirmą kartą per daug mėnesių, mano plaukai pagaliau buvo tvarkingi ir vienišos garbanos nestyrojo nukreiptos į visas įmanomas pasaulio puses, o vietoj įprasto apavo su ratukais kulne, buvau apsiavęs lakuotus batus, žibančius žibintų šviesoje. Su kiekvienu žingniu mano šypsena augo, kūnu bėgiojant džiaugsmo žiežirboms. Man patiko nuotykiai. Man patiko Džiulė. Šis vakaras turėjo būti puikų puikiausias.
Pagaliau pasiekęs savo vaikystės draugę entuziastingai jai pamojavau.
-Aš čia. Labas. Ką man daryti?

Karmenos lūpas perkreipė platus vypsnis, stebint prietemoje išnyrantį pažįstamą siluetą. Prikandusi cigaretės kraštą tamsiaplaukė galva mostelėjo į tolumą kurioje, aidint tikrų tikriausios nuostabos persunktų balsų, vienas paskui kitą rinkosi žavingi vakaro svečiai.
- Negalime įeiti pro pagrindines duris. – liūdnoka, turint minty faktą kaip labai Karmena mėgdavo pranešti apie savo egzistenciją. – Ką siūlai?

Kreiva, atsipalaidavimo kupina šypena sužydo mano veide, akims permetant eilėje stovinčius, išsipuošusius Sostinės grietinėlės atstovus. Taip. Aš galėjau sugalvoti, kaip mums ten įeiti. Ir atsakymas gan paprastai pasirodė liaunos, smulkios baltaplaukės pavidalu, apsivilkusios kūną apgaubiančią, mėlyną, žemę siekiančią suknelę. Jos plaukuose žerėjo iš safyrų pagamintos gėlės, o lūpos buvo nuspalvintos tamsiai raudonu, veik rudu atspalviu.
Tyliai sušvilpavau, kaip darydavau savo vedamose paskaitose, jog pagaučiau mažosios dėmesį. Hathaway, kurios pirmas vardas man pabėgo iš atminties, išsitiesė ir apsižvalgė. Pamojavau jai pirštukais ir mergina kiek nedrąsiai žengė mūsų link, kol aš, linguodamas galvą pagal man vienam girdimą, linksmą melodiją, pasukau už namo kampo.
Po kelių akimirkų mergina jau stovėjo priešais mane, veidą prieš tai dengusią kaukę laikydama rankose. Kryptelėjau galvą, plačiai nusišypsodamas ir apkabindamas merginą.
-Kaip man džiugu kai studentai gyvena socialinį gyvenimą. Gražu žiūrėt. Šaunuolytė,-pasidžiaugiau, kelis kartus visiškai ištiestu delnu patapšnodamas šios petį.-Reikia paslaugėlės. Kai įeisi, gal galėsi savo mielam profesoriui atidaryt šonines duris? Ačiūūū,-išdainavau.
Tačiau mergina pilkomis akimis žvelgė ne kur kitur, o man už nugaros, kur stovėjo Džiulė. Giliai įkvėpiau ir jos kvapas nusėdo mano kūne, girdint pagreitėjusią, svetimą šviesiaplaukės širdį. Nejučiomis nusišypsojau, pažvelgdamas atgal į Džiulę.
Hathaway veidas pavirto akmenimi, jai turbūt netyčiomis žengiant žingsnį atgal, vis dar žiūrint tiesiai į Karmeną.
-Žinoma, pone Belikovai. Jokių problemų.
Pasisukau į savo meilę.
-Džiule. Ar čia tavo draugė?

Tamsios Karmenos akys prisimerkė, stebint prietemoje išnyrantį, o po akimirkos lauko žibinto apšviestą šviesiaplaukės merginos kūną. Lūpas kaip mat palydėjo švelni, kviečianti šypsena, tačiau akylesnė akis būtų galėjusi nusakyti, kad tamsoje plykstelėję dantys neitin draugiškai, o greičiau perspėjimai gėrė priešais stovinčios merginos siluetą.
- Mh. Nesu tikra. Matytas veidelis...galbūt slaptajame skyriuje.-  pakreipusi galvą tamsiaplaukė pasirėmė greta stovinčio Dimitrijaus peties, plačiai nusišypsodama. Palinkusi į priekį Karmena apsilaižė kraujo raudonio lūpas, kilstelėdama antakius. – Ar nori būti draugėmis?
Jie abu – Elanora ir Tamenis – buvo velnio nešti ir pamesti vaikai. Kodėl, tarsi šiandien dienos aplinkybių nebūtų buvę per akis, šios merginos siluetas, vos prieš kelis mėnesius besivaidenęs tryliktos apygardos koridoriuose, dabar visu gražumu buvo čia?
- Kvėpuok, nekandu.- atsitiesusi Karmena nusijuokė, žvilgsnį nukreipdama į Dimitrijaus pusę. Papūtusi lūpas ši tvirčiau apsivijo vaikino kaklą, beveik kaltinamai įsistebeilydama į šio akis. – Dimi, negi nepasakoji savo mokiniams apie mano egzistenciją, m?

Prieš vos kelias akimirkas į plaučius laisvai sruvęs oras staiga užstrigo, lyg nerasdamas teisingo kelio. Akimis permečiau Karmenos Ruso siluetą, lyg įsidėmėdama kiekvieną šios kūno linkį, kaip šviesa atsispindėjo nuo tamsių, veik alkanų akių. Nebylus šiurpas nubėgo mano nugara. Samuelis niekada neprileido manęs per arti Ruso, tačiau tą patį galėjau pasakyti ir apie kitus tryliktukus. Reti mano apsilankymai tryliktoje apygardoje būdavo trumpi ir dažniausiai tikslingi, arba susiję su naujomis treniruotėmis arba pavogtų gėrybių perdavimu, kartais net apdovanojamų viena poilsio naktimi, man tyliai stebint tryliktukės kasdienybės aktualijas.  Tai turbūt buvo ne pirmi, tačiau vieni pirmų žodžių, kuriuos man Ruso yra pasakiusi, kas privertė tyliai krenkštelti. Galiausiai papurčiau galvą ir vėl pasisukau į Dimitrijų, paprasčiausiai linktelėdama.
-Atleiskit, pone Belikovai. Žinoma. Palaukit čia.
Dar dabar buvau Samuelio žmogus. Net kai taip velniškai trūko sesers jog atrodė, kad praradau galūnę. Net kai buvo taip aštriai vieniša.
Apsisukusi patraukiau atgal į savo vietą eilėje, užsidėdama kaukę ir blykstelėdama baltų dantų eile šalimais stovinčiam džentelmenui. Jis palenkė man galvą, akimis šleikščiai sustodamas ties raudona nudažytomis, spindinčiomis mano lūpomis. Už tai nugvelbiau jo laikrodį.
Galiausiai pasiekusi įėjimą, lyg nejausčiau jokio nerimo, paprasčiausiai parodžiau savo pakvietimą ir dar apsimetusi keliais tuščiais žodžiais, patekau į vidų. Išpuoštos patalpos, blizgantys ir žėrintys ornamentai neatkreipė mano dėmesio. Turėjau kitų reikalų. Vietoj to, aš kiek pasimaišiau kuo toliau tuo labiau vis augančioje minioje, pasisveikindama, sustodama akimirkai pakalbėti su tais, kurie pažinojo ne mane, tačiau mano tėvą. Buvau pamiršusi, jog kažkada jaunatviškas mano žavesys buvo parankus ne tik vagystėms, tačiau ir socialiniam gyvenimui.
Nuraudusi nuo komplimentų aš vėl nuleidau galvą, taip iš lėto tačiau užtikrintai skindamasi kelią iki patalpos šonų, kol galiausiai neatkreipdama dėmesio galėjau šmukrštelti pro šonines duris. Ir štai po kelių akimirkų, iš plaukų ištraukusi savo spinų rakinimo rinkinį, jau knebinėjau spyną ir po kiek daugiau nei minutės atvėriau duris. Pažvelgusi į Belikovo ir Ruso veidus nebyliai linktelėjau ir pasitraukiau, leisdama jiems įeiti.
-Užkandžiai!-nuaidėjo Dimitrijaus balsas. Galėjau tik stebėti, kaip mano profesorius lyg niekur nieko nubėgo koridorium ir pranyko man iš akių. Spėjau, jog jam patiko maži sumuštinukai.
Ir aš, nuryjusi seiles, pasisukau į Ruso, į delną jai įmesdama rubinais žėrinčius auskarus ir derintį pakabuką, nušvilptą nuo vienos iš mano pašnekovių.
-Ar man... Reikėtų išeiti?

Nenusakomas Karmenos žvilgsnis lėtai sekė kitame koridoriaus gale didėjantį sambrūzdį žmonių, kurių vienintelė gyvenimo problema šiai minutei tebuvo besąlygiškas noras kostiumu ar suknele pranokti kiekvieną žmogų, įžengiantį pro pagrindines duris. Iš šviesiaplaukės merginos pasiėmusi nusisavintus papuošalus Karmena vyptelėjo, tačiau tik trumpai sekundei, šią kone visu kūnu nuvilkdama į patalpos kraštą ten, kur nei svetima akis, nei smalsios ausys nebūtų nieko pagavę.
- Taip. - ramus Karmenos balsas šįvakar turėjo jam įprastai nebūdingo šaltumo. – Jei gali, šiąnakt atsargiai stebėk žmones. Kitaip tariant, miegok atmerktomis akimis. Arba nemiegok.
Nors judviejų keliai susitikdavo itin retai, Elanoros vardas nebuvo svetimas, kaip ir jos pašonėje dažnai prilipusio porininko, kurio nuostabias garbanas, kaip galėjo prisiminti, visai neseniai traukė iš Sostinės tardymo kambario.
Ramiai nusišypsojusi priešais stovinčiai merginai, tarsi nuostabi paroda kelių valandų bėgyje netaps visiškai katastrofa, Karmena pakreipė galvą, plykstelėdama eile baltų dantų.
- Dar turime laiko. Ar turi įdomių pletkų? Pavyzdžiui, ką veikia Metju Hawkinsas, arba kur yra Abigailė Smit.

Pajutusi Karmenos grubų prisilietimą aš įsitempiau, tačiau nebuvau pakankamai kvaila, jog pradėčiau priešintis. Taigi be didelių ceremonijų nutempta į kažkokį kampą, paprasčiausiai įkvėpiau ir pasivaliau niekuo neišpurvintą suknelę, paprasiausiai palinksėdama ir už ausies užkišdama į priekį krintančią, iš pintos šukuosenos ištrūkusią, baltą plaukų sruogą.
Tačiau išgirdus Ruso žodžius aš kilstelėjau galvą, nejučiomis suraukusi antakius ir vėl žengtelėdama atgal, tačiau vietoje to paprasčiausiai priglausdama nugarą prie sienos. Sumirksėjau, giliai įkvėpdama, bandydama per akimirką surūšiuoti mane užplūdusias emocijas. Kad ir ko Karmenai reikėjo iš Vilko, tai, kaip ji ištarė jo vardą, tas nemalonus džiugesys, veik nepatogiai nusėdo mano skrandyje.
-Smit? Neįsivaizduoju. Nuo tada kai jie atsirado Sostinėje, mačiau ją prabėgomis. Tačiau spėju, kad ji kažkur netoli Metju,-mostelėjau rankomis. Galėjau įtarti, kur šiuo metu buvo Metju, tačiau matydama žibančias Ruso akis nebuvau įsitikinus, jog reikėtų prabilti. Buvau Samuelio žmogus iki kaulų smegenų, tačiau niekas nepažino manosios vienatvės taip, kaip Vilkas. Galiausiai jis liko vienintelis žmogus, kurį turėjau Sostinės koridoriuose. Be Metju aš buvau... Viena.

- Atsargiau, Elanora.
Tai buvo ko gero vienas iš pirmų kartų, kai Karmena tiesiai, akis į akį susidūrė su tryliktos apygardose koridoriuose įprastai vaiduokliškai prabėgančia mergina. Ji atrodė galvota, ar bent toks įspūdis susidarė iš skirtingomis lūpomis pasakojamų istorijų, tačiau akylos Karmenos akys nepraleido vieną trumpą akimirką Elanoros žvilgsnyje plykstelėjęs sumišimo kruopelės, kuri jos pačios pasąmonėje kaip mat peraugo į veide atsispindėjusį, šleikščiai saldų ir netgi nemalonų vypsnį. Ji žinojo daugiau,  ir visgi nusprendė sąmoningai tai nutylėti. Kaip...tyra.
- Nenorėčiau, kad tektų dar kartą apsilankyti slaptajame skyriuje. Tiek daug netvarkos...argi ne? – nusišypsojusi Karmena pakreipė galvą, palinkdama į Elanoros pusę. Lengvas tamsiaplaukės kvėpavimas palietė merginos ausį ir Karmena, vėlei atsitiesusi, bene džiugiai nusijuokė.
- Oh,- kilstelėjusi tarp pirštų suspaustą plauką, ši žengė žingsnį atgal, įvaizdžio nusikaltėlį numesdama ant žemės. – Plaukas.

Mano kūnas įsitempė lyg styga, pajaučiant svetimą kvėpavimą taip arti jautrios odos. Tyliai, lėtai įkvėpiau, jusdama kaip į plaučius srūva veik kartu virpantis oras. Girdėjau pagreitėjusį savo širdies ritmą, jaučiau Karmenos kvėptelėjimą sau ant kaklo, tačiau mano pačios veidas išliko toks pats. Sukąsti dantys ir su kiekviena akimirka kažkuo vis aštresniu žaižaruojančios akys.
Jau daugiau nei mėnesį grįžau į tuščius namus. Daugiau nei mėnesį laukiu bent šnabždesio aido iš žmonių, kurie prilygo mano gyvenimui. Kiekviena mano diena buvo pertepta melu, tįstančiu lyg medus - „Taip, Luna atostogauja. Ne, prieš tai ji kiek sirguliavo, neseniai prasidėjo jos atostogos. Taip, būtinai, ačiū labai, perduosiu!”. Melas ir apgavystės man nebuvo nauja. Buvau treniruojama agentė. Buvau vagis. Kontrabandininkė. Nusikaltelė. Pažinojau Sostinės požemius ir stogus geriau nei jos gatves. Tačiau net mano profesijos žmonės paprasčiausiai pavargdavo.
Nurijau seiles, primerkdama pilkas akis, įsižiūrėdama į priešais stovinčios merignos veidą. Nežinojau koks buvo jos planas. Nežinojau ar ji dirbo Sostinei ar dar vis turėjo sąsajų su Samueliu. Ką su ja darė Dimitrijus?
-Karmena,-tariau, bandydama atpalaiduoti įsitempusį žandikaulį ir krūtinėje sproginėjančias žiežirbas, verčiančias mane įkvėpti dar giliau.-Ne šiandien,-galiausiai tariau.
Neturėjau nuotaikos žaidimams. Taip pat neturėjau nuotaikos bijoti ar jausti kažką kito negu bendrai savo gyvenimo situacijai vis dažniau kylantį pyktį. Tačiau kartu ir turėjau pripažinti, jog buvimas atsakingu tik už savo paties galvą, net jei tai dažniau privesdavo prie pavojų keliančių sprendimų, kartais išlaisvindavo nuo neįtikėtino kiekio baimės. Negalėjau padaryti nei lašo įtakos savo mylimų žmonių gyvenime, buvau bejėgė. Ir nors tai dažnai peraugdavo į erzelį, turėjau pripažinti, jog gulėti ant savo buto grindų absoliučioje tyloje, girdint kaip naktį kaukia vėjas ir į langus švelniai barbena lietus, turėjo ir savą, keistai išlaisvinančią įtaką.

Tiesa, kad Elanora buvo nepavydėtinoje situacijoje, ir į kampą spaudžiantis tamsiaplaukės merginos kūnas, kurios tamsios akys žaismingai blykstelėdavo kiekvieną kartą, kai ši ketina kam nors praskaidrinti dieną, vargiai gerino situaciją. Ir visgi atsitraukusi Karmena, užuot kandžiai ką nors pridūrusi, lėtai suspaudė lūpas, suprantamai šyptelėdama. Įtemptas balsas ir perspėjantis žvilgsnis buvo geriausias jos galvoje siaučiančių minčių išdavikas. Karmena galėjo tik įsivaizduoti kokios problemos kankino vargšę, Sostinėje didžiąją laiko dalį praleidžiančią merginą. Tai greičiausiai nebuvo suknelių matavimasis ir naujausių madų vaikymasis. Nors ką gali žinoti.
- Ponios ir ponai, dėkoju visiems susirinkusiems ir dosniai prie kilnaus tikslo prisidėjusiems donorams. Šią dieną norėtume skirti....
Prislopintas, tačiau vis dar aiškiai girdimas švelnus, aksominis balsas privertė laiką sustoti, Karmenai instinktyviai pakreipiant galvą garso šaltinio link. Jos kūnas, pats vargiai suprasdamas, užstojo priešais stovinčią merginą, nors jokia svetima akis jų ir nebūtų galėjusi pamatyti. Karmena kilstelėjo antakius, akies krašteliu pažvelgdama į merginą, kurios kūnu sklindančią šilumą galėjo justi prie savęs. Katalėja Medicci nebuvo programos dalis. Kodėl buvo padaryti pakeitimai?
- Ar turi visų svečių sąrašą? – Karmena ištiesė delną, nesitikėdama ir nenorėdama išgirsti neigiamą atsakymą. Ji nebežaidė.

Ir Karmenos akims atšalus, o lūpoms išsikreipiant į švelnią šypseną, galėjau pajusti kaip kiekvienas mano raumuo įsitempia, o įkvepiamas oras užstringa gerklėje. Tačiau tai, ką išvydau kiekvienoje jos ląstelėje buvo pakankamai pažįstamo, primenančio įtaka ir kažkuo tamsiu, tačiau veik neatsispiriamai kviečiančiu spinduliuojančias mėlynas akis. Keista ramybė pasklido mano kūnu ir aš sumirksėjau, kryptelėdama galvą. Peržvelgiau merginą, juodus, žibančius jos plaukus, žvilgančią odą, apsuptą raudonos medžiagos ir švelniai suraukiau antakius. Kad ir kaip visa ši situacija buvo neaiški, žvelgiant į ją dabar, apsuptą šio pakankamai keisto kampo prieblandos, įsiklausiau į giliai stuksenančią nuojautą, ištraukiančią mane iš tiek daug situacijų – ar tai būtų atsirakinančios durys ar netikėta signalizacija. Galbūt, net būdama su Belikovu, Karmena vis tiek buvo Samuelio žmogus.
Iš lėto iškvėpiau, papurtydama galvą.
-Neturiu sąrašo. Turiu omeny, neturiu sąrašo fiziniam pavidale. Esu jį išmokus. Kaip ir didžiosios dalies mėgiamus gėrimus. Ir jų romanus. Ir kitą galbūt ne tiek svarbią informaciją,-galiausiai išbėriau, nuleidusi akis į žemę, vis dar jausdama kaip švelnus baimės atodūsis bėgioja mano venomis.-Nesinešioju įkalčių.

Klausiamai pažvelgusi į pilkas Elanoros akis Karmena sekundei stabtelėjo, tarsi visa pasąmonė būtų sutrikdyta ją pasiekusių žodžių įdomumo. Sumirksėjusi ši nuleido ranką.
- Elanora, preliminariais duomenimis turėtų būti apie šimtas, jei ne daugiau, žmonių. Išmokai visus blankus? Tiesiog taip? – Karmena nebuvo sutrikusi, kaip tą greitai pastebėjo ir išreiškė nežymi šypsena, užsilikusi lūpų kampučiuose. Ji buvo maloniai nustebinta. – Po velnių, kodėl Samuelis pamiršo apie tave užsiminti? Nelabai gražu, nemanai? – plykstelėjusi eile baltų dantų, apsuptų kraujo raudoniu lūpdažiu, Karmena mikliai persisuko. Įkypas tamsiaplaukės žvilgsnis nepraleido ne tik už geros dešimties metrų stovinčios tamsiaplaukės Nugalėtojos povyzos, bet ir pro šalį praeinančio Nutildytojo, iš kurio švarko kišenės, prisidengus prie rankos parankiai spaudžiama kauke, nusisavino pilną ir, kaip tikėjosi, atnaujintą sąrašą.
- Ką planuoji daryti, Elanora? – švelniai kilstelėjusi smakrą Karmena stebėjo tolumoje narstantį Dimitrijų, kuris, panašu, iš į saujas semiamų skanumynų ketino pasistatyti atskirą, nuosavą bokštą. Ji paėjėjo kelis žingsnius į priekį, nikstelėdama merginai sekti įkandin, tačiau atokiai stovėjo būtent tiek, kiek reikėjo svetimoms akims – pakankamai, kad galėtų matyti, tačiau taip ramiai ir tyliai, kad jų negalėjo matyti niekas kitas. – Niekada neįsiklausai į tai kas sakoma, argi ne? – jei ne akivaizdus faktas, kad greta stovinti mergina šimtus vardų išmoko toli gražu ne tam, kad galėtų ramiai socializuotis, tai bent jau išdavikiškas užsiminimas apie įkalčius išdavė paprastą faktą, kad ji neketino vakarėlio apleisti šiam dar net neprasidėjus. Bent jau ne kelias ateinančias valandas.
- Gerai. – žvilgsniu bėgiodama palei besirenkančius žmones Karmena atvertė blanką, pati nužiūrėdama pavardes.- Ko turi vengti ir kodėl? Pilnais vardais.

Aš pati iš lėto sumirksėjau, tarsi nebyliai atsakydama Karmenai, nelabai suprasdama, kodėl tai turėtų stebinti.
-Na, taip. Kai kuriuos iš jų aš jau pažįstu?-mano sakomas faktas užsibaigė kylančiu balso tonu, man dar vis pilnai nesuvokiant, kas su tuo, jog išmokau daugiau nei šimto svečių ir virš penkiasdešimties darbuotojų vardus, pavardes, veidus ir kai kurių iš jų tvarkaraščius per dvi dienas turėjo būti kažkuo keistas. 
Švelniai suraukusi antakius pažvelgiau, kai Karmena paprasčiausiai pasisavina sąrašą ir įdėmiai jį peržvelgia, bandydama tiksliai suprasti, ką aš dar vis čia veikiu. Norėjau išeiti. Pajudėti ten, kur man ir buvo vieta, tarp visų tu tviskančių ir kviečiančių daiktų, bei švelniai apgirtusių, dažnai taip nemaloniai saldžių Sostinės elitui priklausančių gyventojų.
-Aš? Aš nieko. Visiškai nieko...-pradėjau, tačiau sutikusi Karmenos akis, nurijau seiles.-Man reikia tik kelių pirštų antspaudų. Ir tiek,-galiausiai baigiau. Kai namų savininkai buvo meno galerijose, asmeninės jų meno kolekcijos tapdavo veik nesaugomos, nepaisant kelių sargybinių ar pakankamai nesudėtingai išjungiamų lazerių. Galėjau įtarti, jog ne aš viena šiandien stebėjau šią vietą, tačiau ne visi turėjo paprasčiausią pakvietimą ir praleisdavo savo vakarus įnirtingai ieškodami pirštų antspaudų ant mašinos durelių ar rankenų. 
Kitas Karmenos sakinys vėl privertė mane švelniai suraukti antakius.
-Tačiau... Katalėjos Medicci. Ji laimėjo Žaidynes naudodama smeigtukus. Neitano Frėjaus, kito slaptojo skyriaus agentų trenerio. Jis žino mano veidą. Vyr. patarėjos Andrėjos Aisos, ji per daug pastabi. Ir Romano Vestono. Jis neturi tiek turtų, kiek bando apsimesti,-galiausiai baigiau. Visi kiti, nuo aukščiausio pareigūno iki žemiausio asistento buvo manoji žaidimų aikštelė. 
Ne, seifo situacija buvo nesėkmės vakaras. Aš nebuvau pratusi būti pagauta. Tačiau buvau pratusi gauti tai, ko noriu, kad ir kieno vardas žibėjo savininkui skirtoje vietoje. Slidūs pirštai, greita šypsena, Samuelio suteikta technika, jaunas veidas ir įgimtas, vis tobulinamas talentas buvo pakankamai, jog savoje byloje turėjau vos kelis, tėvo numotus prasižengimus. 
Taigi vėl klausiamai sužiurau į Karmeną, vis dar iki galo nesuprasdama kodėl ji teiravosi būtent to.

- Kitaip tariant...planuoji vogti. – supaprastinusi ir taip akivaizdžią tiesą Karmena vyptelėjo, įdėmiu žvilgsniu tebesekdama beviltiškai ilgoje skrajutėje dailiu šriftu išraižytas pavardes. Tolumoje aidintis Medicci balsas blanko, pagrindinę salę pervėrus tirštiems, susižavėjusių murmesių palydėtiems plojimams. – Jei užmatysi vieną kitą deimantą, gali netyčia įsimesti šį į kuprinę. Nelaimingų atsitikimų būta. – šįkart Karmena pakėlė galvą, plačiai nusišypsodama. Ar užsiimti vagystėmis – kai pagrindiniai taikiniai buvo labiausiai pasiturinti Sostinės grietinėlė – buvo itin protinga mintis? Absoliučiai ne. Tačiau nepasinaudoti esama situacija, kai turtingiausi Panemo žmonės -  tarsi sąmoningai šiam tikslui – nekreipia dėmesio į saugomus turtus, būtų buvę paprasčiausiai nepadoru.
- Gerai.- išklausiusi stebėtinai išsamios merginos informacijos, Karmena linktelėjo galva. – Pažiūrėk,- ištiesusi skrajutę, tamsiaplaukė pirštu apvedė dar kelis portretus. – Lorelė Kleiton, Ivona Velda ir Džeimsas Merikas. Per didelis kąsnis. Ir pavojingi. Taigi, mieloji,- Karmena žybtelėjo akimis, užversdama skrajutę. – Ar turi ginklą?
Už reikšmingas aukas nuoširdžiai dėkojame saugumą mieste užtikrinančiam ir visuomet pagalbos ranką ištiesi galinčiam susisiekimo ir saugumo skyriaus vadovui ponui Džozefui Evansui. Sutikime jį plojimais.
Karmena pakėlė smakrą, stebėdama ant pakylos iškylantį, puikiai pažįstamą ir ko gero bluosto ramiai bent gerą mėnesį nesudėjusi vyro siluetą. Ši apsižvalgė, ieškodama kažin kur benarstančio nakties porininko veido, tačiau šis, be jokio išankstinio signalo, pats užmatė vieną šio vakaro auką.  
- Elanora, ar žinai, kas yra tas vyras? – Karmena klausiamai žvilgtelėjo į merginą.

Žvilgtelėjau į Karmeną, nukreipdama lyg nekontoliuojamai į svečius slystantį žvilgsnį, paprasčiausiai linkdama. Bandyti išsisukinėti iš fakto, jog atėjau čia savintis tai, kas dar ryte aiškiai nebuvo mano, šiame taške buvo paprasčiausiai kvaila. 
Vis tik Karmenai išvardinus dar kelis vardus, nesugebėjau sukontroliuoti švelniai susiraukusių savo antakių. Lorelės Kleiton vardas žadėjo daug, tačiau šį kartą, nors ir nepatenkinta, turėjau sutikti su Karmena. Jei čia būtų Tamenis, nebūčiau galvojus apie tai antrą kartą, tačiau dabar, dirbdama viena, turėjau nusileisti. Taigi galiausiai tiesiog linktelėjau. 
Merginai užsiminus apie ginklą, aš sumirksėjau, pažvelgdama į tamsias jos akis. Nurijau seiles. O tuomet apsižvalgiau, žvilgsniui randant vieną iš ventiliacijos angų, nutolusią nuo koridoriaus ir paslėptą nuo svetimų akių. Nusimečiau batus, o tuomet, šoktelėjusi ir prisitraukusi prie jos arčiau, šiaip ne taip užsikabinau rankomis. Stengdamasi neišpurvinti suknelės, iš plaukų ištraukiau mažą smeigtuką, kuris leido atsukti angą dengiančio metalo gabalo vinis. Neskubėdama iš jos ištraukiau mažą pistoletą bei durklą, kurį įsikandau į dantis. Vėl prisukusi angą, šoktelėjau ant žemės, vėl apsiaviau aukštakulnius ir pistoletą įsimečiau į rankinę tašę, durklui leisdama įslysti į dėklą ant šlaunies. Vakar, galerijoj zujant tik pasiruošimo personalui, spėjau pasislpėti tai, ko man galėjo prireikti. 
Grįžusi prie Karmenos, pažvelgiau į žmogų, atkreipusį jos dėmesį.
-Evansas? Taip. Jo namai tuštesni nei trylikta apygarda.

- Tas vyras pasiuntė karių brigadą į tryliktą apygardą, kuri kulkomis suvarstė Danielės kūną.
Kartūs tamsiaplaukės žodžiai nė iš tolo nederėjo prie šventiškai pakylios aplinkos ir į vieną gausmą besipinančių šūksnių, liaunam vyrui užlipus ant scenos padėkoti už neapsakomai šiltą sutikimą. Pirštų galiukai dilgčiojo, beveik siekdami vidinėje šlaunies pusėje besiilsinčios peilio geležtės, tačiau užuot pasiduodama kūną į priekį stumiančiai aklinos neapykantos bangai, Karmena lyg niekur nieko nusišypsojo, akies krašteliu pažvelgdama į tolėliau stovinčią merginą.
- Tušti namai? Nuostabi žinia.
Karmena nė puse žodžio neužsiminė apie savo planus, tačiau ant liežuvio galo besisukantis perspėjimas įkypai Elanoros pasąmonei turėjo būti daugiau nei aiškus. – Žaisk atsakingai, Elanora. – ant riešo persukta, savo akimirkos išlaukusi kraujo raudonio kaukė atgulė ant tamsiaplaukės veido, susiliedama su to paties atspalvio lūpomis. Žengusi žingsnį į priekį ši vėlei maloniai nusišypsojo, piršto galu užkabindama ant Elanoros veido užkritusią plaukų sruogą. – Ir nepamiršk ką nors prigriebti savo naujai draugei. – Karmena atitraukė pirštą ir, mirktelėjusi akimi, netruko susimaišyti su didėjančia žmonių minia, tarp kurios, net labai panorėjus, nebuvo galima pamesti perdėm džiaugsmingos Dimitrijaus povyzos.
- Šampano? – išnirusi priešais vaikiną ši kilstelėjo pakeliui nusigriebtą taurę ir skanėstą.- Ir keksiuką?

-Džiuule, tu žinai kaip mane lepinti,-džiugus juokas ištrūko iš Dimitrijaus lūpų, jam žavingai suplojant rankomis.-Gerai. Papasakok man kas toliau,-plati šypsena iškreipė vaikino lūpas, jam persibraukiant garbanomis krentančius plaukus. 
Visa ši diena buvo pilna džiugesio. Jis, vėl su savąja Džiule, pasiruošęs judėti, džiūgauti, juoktis, bėgti. Nauja diena ir naujas nuotykis, vėl aidintis nauja nata, nuspalvinančia jo pasaulį ne tik grožiu, tačiau ir venomis plūstančiu adrenalinu. Kažkas gražaus ir stebuklingo kaupėsi tiesiai po Dimitrijaus venomis, lyg naujo rytojaus pažadas. Lyg jis būtų miegojęs iki pat Džiulės pasirodymo ir štai dabar būtų atsivėrusios naujos durys.
-Papasakok man, Džiule. Ko norėtum?

Guvus rudų akių žvilgsnis lėtai sekė salėje mažais būreliais pasiskirsčiusius veidus. Kartais, padrąsinti netikėtos vakaro pranešėjos plojimo, nykūs veidai dirbtinai pragiedrėdavo; tačiau niekas taip gerai neišlaikydavo susirinkusiųjų dėmesio kaip gardėsiais ir gėrimais nukrauti stalai ir padėklai, nešami po raudonu šydu taktiškai paslėptų Nutildytųjų rankose.
Trumpai akimirkai džiaugsmingas klegesys pritilo, tarsi pasitraukdamas į antrą planą, ir Karmenos pasąmonėje iškilo blankus prisiminimas tų dienų, kurias abejojo kada nors pamiršianti. Viskas buvo daugmaž taip pat: tas pats apsimestinis juokas, tie patys nuolankiu gerumu pinigines praveriantys žmonės, tie ausys veriantys riksmai, kai blankus jaunos žudikės siluetas išnyko tamsaus kvartalo skvernuose, perrėždamas gerklę tam, kuris taip šleikščiai įtikėjo savo nemirtingumu.
Viskas buvo laikina.
Karmena stebėjo, kaip nuolankiai nusilenkęs Džozefas Evansas palipa laipteliais žemyn, paimdamas taurę šampano. Ilgi šio pirštai beveik nepastebimai prilietė padėklą laikančios Nutildytosios dilbį, bet nemalonus gestas tebuvo sutiktas visiška tyla. Karmenos žvilgsnis sekė padėklą kaip niekada stipriai spaudžiančius Nutildytosios delnus.
Šypsena palietė rudaplaukės lūpas.
- Kraujo,- ji prabilo, girdėdama ant pakylos aidintį Prezidento patarėjo balsą. – Kraujo ir mirties.