.

Tvankus oras ir kiaurai viską merkiantis lietus beveik sarkastiškai priminė dabartinės situacijos niūrumą. Sustojęs prie vartų ir laukdamas kol šie prasivers Metju tuščiu žvilgsniu sekė priešaky merkiamą vilą. Medicci. Pats vardas jo nestebino – priešingai – netgi kėlė smalsumą, tačiau širdį neramiai krūtinėje plakti vertė vienos smulkios, mažos būtybės sąsaja su Žaidynėse liūdnai pagarsėjusia šeima. Jis nenorėjo daryti jokių prielaidų, bet nebyliai kirbanti nuojauta, turėjo pripažinti, vertė kiekvieną raumenį skausmingai įsitempti.
- Vardas? – hologramoje nuaidėjus čaižiam balsui Metju pakreipė galvą, leisdamas prižiūrėtojui geriau įsižiūrėti į jo povyzą. – Metju Hawkinsas.
Kelias minutes užsitęsusi tylą buvo mažų mažiausiai nejauki. Galiausiai holograma išsijungė ir, prasivėrus vartams, tamsiaplaukis įsuko į kiemą, sustodamas prie pagrindinio įėjimo. Išlipęs Metju pajuto pečius kaip mat merkiantį lietų, tačiau tamsios jo akys, artėjant link įėjimo, įkypai sekė lėtai prasiveriančias duris.

Leonardas Gideonas Mediccis buvo užsiėmęs žmogus. Jo dienos buvo ilgos, naktys – dar ilgesnės. Kartais Leonardą rasti namuose buvo sunkiau nei bet kurį iš jo užaugintų jaunuolių. Tačiau leidęs sau atsipūsti, kelias dienas vyras praleido būtent savo kabinete, apsuptas knygų ir švelnių džiazo natų. Tokiomis dienomis jis galėjo ne tik atsiduoti saviems hobiams, tačiau ir peržvelgti senus brėžinius, pasinerti į kiekvieną praleistą politikos intrigą ir įdėmiai peržiūrėti viską, ko spėjo nepastebėti savo nenuoramų vaikų gyvenimuose.
Tačiau prieblandai apgaubus Mediccių namo sienos, jį pasitiko tylus pranešimas apie netikėtą svečią, sudrumstusį bent laikiną ramybę. Leonardas kilstelėjo galvą nuo rankose laikomos knygos ir jo pirštai, besiruošiantys perversti kitą puslapį, nusileido prie šono. Atsargiai padėjęs knygą ant stalo, vyras atsistojo ir, pasitaisęs atraitytus marškinius, pajudėjo pagrindinių durų link.
Ne kas dieną prezidento vyriausiasis vaikas aplankydavo tavąsias duris, tačiau žinant, kokie neramumai pastaruoju metu buvo apsėmė Sostinės valdžią, Leo leido sau švelniai šyptelėti. Kad ir kas tai buvo, vyras meluotų jei sakytų, jog nebuvo nei lašo smalsu.
Nugalėtojas iš lėto atvėrė duris ir budriomis akimis permetė namo kiemą, kol jo akys užkliuvo už tamsiaplaukio jaunuolio. Leonardo lūpas iškreipė malonus, mandagumu ir žavesiu spindintis šypsnis.
-Labas vakaras, pone Hawkinsai. Užeisit?

Ši šeima – jei taip buvo galima vadinti po vienu stogu susitelkusį būrį Nugalėtojų – buvo beveik nepastebima. Itin reti socialiniai susibūrimai, beveik jokių viešų renginių...net jei visa Sostinės grietinėlė kasmet norėdavo šleikščiai priminti kodėl būtent jie atsidūrė pačioje viršūnėje, tokie ranka pasiekiami, bet taip sunkiai apčiuopiami.
Katelėja Medicci buvo vienintelis šios šeimos asmuo su kuriuo Metju turėjo dalinį kontaktą. Ji visuomet buvo dalykiška, beveik atsargi, ir visgi kiekvienas susitikimas palikdavo keistai paslaptingą kartėlį burnoje. Buvo sunku susidaryti bendrą šeimos paveikslą, ypatingai prisiminus kiekvieno jų Žaidynių įrašą. Šie žmonės nebuvo jokie Sostinės aukštinami herojai. Didžiausias Medicci pasiekimas buvo paprastas faktas, kad jie visi išgyveno, kai kurie ne pačiais gražiausiais būdais.
- Atsiprašau už vėlyvą sutrukdymą.
Metju galėjo tik įsivaizduoti kaip, šią minutę, jis atrodė svetimai akiai. Ir pats vargiai galėjo prisiminti kada buvo paskutinis kartas kai iš tiesų gerai miegojo. Jis nemanė, kad nusipelnė ilsėtis, tik ne dabar. – Yra kai kas svarbaus, ką norėčiau aptarti. – įžengęs į vidų, Metju lėtai pagrąžė lietaus sumerktas rankas. – Jei įmanoma, privačiai.

Karmena nesiteikė atsiprašyti už nedidelį akibrokštą savaitės pradžioje, kuomet visiškai netyčiomis jos rankose atsiradęs dienos paštas rado kelią miklių pirštų link; nepratarė nė žodžio net tuomet, kai tekstą sekančios Dorijano akys blykstelėjo, vos trumpai akimirkai, išduodamos su niekuo nesumaišomą džiugesį. Ah, tik pažiūrėk,- tądien nusijuokė. Kągi matau, mano mielas Dori?
Ji matė šeimą, ilgėsį, nenumalšinamą laukimą, įsispaudusį į automobilio vairą neitin draugiškai apglėbusias rankas.
- Ramiau, Dori.- ramus Karmenos balsas pertraukė visą kelionės laiką tūnojusią tylą. - Jie niekur nepabėgs.
Tamsios Karmenos akys lėtai bėgo palei pranykštančius, greitai į vieną gausmą susiliejančius medžius, o vėjas, įsisukdamas tarp sruogų, tolym nupūtė per pravirą langą išpūstą dūmą. Karmena prisimerkė, akims sustojant ties saulėje tviskančia veidrodėlio briauna, šešėlio žaismui, it erzinančiam vaiduokliui, apgavikiškai sukuriant melsų akių miražą.
Karmena šyptelėjo, žvilgsnį nukreipdama į Dorijaną. Ji galėjo suprasti jo kūnu vilnijantį skubumą.
- Pralinksmink mane,- įtraukusi paskutinį cigaretės dūmą, Karmena mitriu pirštų spragtelėjimu šią pasiuntė pro langą. - Ką padarei, kad nusipelnei keturių sienų, nuobodaus darbo ir šleikščiai sauso vyno?

Mano pirštai tvirtai spaudė vairą, net veidui nerodant nė menkiausio krustelėjimo, lyg Sostinės gatvės išnykstančios už nugaros ir šonuose pražystantys miškai nebūtų vertę mano širdies plakti greičiau. Trys metai. Tris metus nemačiau savo šeimos, ką jau kalbėti apie mintyse paauglystės aštriais kampais amžinai žibantį Abigailės veidą. Buvo sunku pamiršti kamerų pagautą jos žvilgsnį, žydroms akims ugžęstant, mažam jos kūnui suglembant tamsioje arenoje, skendint svetimo ir savojo kraujo baloje. Tą dieną mūsų namuose kažkas užgeso, Medičiams veik nenoriai pasukant savais keliais, lyg vienatvė būtų padėjusi pamiršti aštrų jaunosios paaukotosios žvilgsnį ir prieš tai į sienas veik įsigėrusią šilumą. Kryptelėjau galvą, nebyliai išmesdamas šiuos prisiminimus iš savo galvos. Abigailė buvo gyva. Ji buvo gyva. Mano šeima buvo gyva.
Akimirkai žvilgtelėjau į šalia sėdinčią Ruso. Supažindinti ją su visu Medičių klanu man neatrodė kaip itin išmintinga idėja, tačiau to alternatyva – palikti ją vieną savo paties namuose – atrodė kaip dar prastesnė mintis.
-Nieko, kuo norėčiau pasidalinti, Ruso,-ramiai tariau, kaip visad, pasiūlydamas priverstinei savo kambariokei kiek mažiau negu nieko, vėl žvelgdamas į kelią ir jį spalvinančius saulės spindulius.
Tiesa buvo tokia, jog Karmena Ruso tapo nenuginčyjamu galvos skausmu. Jos povyza, kūlversčiais besiveržianti į bet ką, kas žadėjo bent lašą pavojaus, buvo priešingybė viskam, kuo mane pavertė augimas su Medičiais. Savisauga. Atsargumas. Taip, žudymas galėjo būti menas. Tačiau nepaisant visko, tai tebuvo įrankis išgyventi. Mūsų namuose turbūt niekad nebuvo nieko svarbesnio, nei išgyvenimas.
Bent iki Abigailės žaidynių.
-Atvažiuosim po dešimt minučių.

Tikėtinas atsakymas privertė Karmeną nusijuokti.
- Mano mielas akmens luite, niekada nepasikeisk.
Ji išsiaiškins - visuomet išsiaiškindavo.
- Cigaretės? - tyla, tik ramiai burzgė automobilio variklis. - Kaip nori.
Tai buvo nuobodžiausias, tyliausias, ir bene ilgiausias kelias tikslo link. Per tas dešimt minučių Karmena spėjo surukyti dar vieną cigaretę, paskaičiuoti paukšius, bent kelis kartus nusižiovauti, susikelti kojas ant sėdynės. Likusias tris minutes, jusdama nuo vairuotojo pulsuojančią - grėsmingą - ramybę, Karmena paprasčiausiai suspaustu delnu pasirėmė skruosto, stebėdama nė menkiausios emocijos nepraleidžiantį šio veidą.
- Kiaušinienė, nuobodi knyga, darbas nuo šešių iki šešių, tyla, sausas vynas, šeima, Abi-aha, prigav…- Karmenos galva instinktyviai pasisuko garso šaltinio link, pyptelėjus, panašu, vartams, kurių, pamiršusi savo suktą bandymą išspausti emociją, vis dar nematė.

Per šias dešimt minučių vėl ir vėl buvau įtikintas, jog Karmena Ruso buvo aktyvus pavojus visuomenei.
Mums pravažiavus metalinius vartus, mano akis pasitiko Medičių namai. Didžiąją dalį teritorijos užimė ne kas kitas, o pievos, keli medžiai ir aiškiai išbėgioti takai, besiribojantys su namus aplink supančiais miškais. Už paties namo, taip pat ir miško gūdumoje buvo mūsų pačių rankų sukonstruoti kliūčių ruožai, atitinkantys sustiprėjusius visų mūsų kūnus, ieškančius iššūkių. Pats namas buvo pakankamai paprastas, kaip ir jo vidus. Tamsūs, žemiški atspalviai. Tik mūsų valgomasis turėjo pilkas sienas, kurios buvo nenuginčyjamas antrukės palikimas. Tas kambarys visad buvo tik mums. Kiek šaltas, tačiau neįtikėtinai savas, primenantis tamsius žiemos vakarus antroje apygardoje ir vaikišką chaosą, keturiems kūnams bandant susispausti prie spragsinčio židinio, Leonardui ir Katalėjai švelniai žvelgiant iš šono.
Užgesinęs automobilio variklį aš lyg neskubėdamas išlipau ir užtrenkiau dureles. Karmenai prisijungus, patraukiau įėjimo link, laikydamas savo veido išraišką neutralią. Tiksliai nežinojau, kaip praeis šis susitikimas. Nemačiau jų tris metus. Dingau be žinios, palikdamas kelių sakinių žinutę, jog man viskas gerai. Net šiandien buvo suplanuota žinutėmis, rankoms nekylant surinkti Leonardo numerio. Tačiau besidaužanti mano širdis, nepaisanti už nugaros sudėtų rankų ir lėto mano žingsnio, derančio prie nė vienos emocijos nerodančio veido, vis tiek stovėjo gerklėje.
Mums priėjus namo duris, aš jau tiesiau ranką pasibelsti, tačiau šios atsiplėšė pačios, mano akims sutinkant išsitiesusį, kaip visad kostiumuotą ir besišypsantį Leonardą Medičį.
Įkvėpiau, tenorėdamas pasisveikinti, tiesdamas delną rankos paspaudimui, visoms mintims taip ir apmirštant mano sąmonėje, tačiau manasis globėjas nubloškė šią į šoną, suspausdamas mane kaulus veik traiškančiame glėbyje.  
Kūnas - pamiršęs, įsitempęs – sustingo, man tiksliai nežinant ką daryti toliau. Tačiau Leonardas manęs nepaleido. Būtent taip jis mane laikė kai grįžau po savųjų Žaidynių ir vėl peržengiau namų durų slenkstį. Laikė mus visus, kai praradom Abigailę. Kai atsikraustėm į Sostinę. Kai košmarai, pasidabinę arenoje praleistų dienų pavidalu, nedavė ramybės ilgomis, ypač karštomis vasaros dienomis. Sekundei pasijaučiau kaip vaikas ir būtent tada, tik tada, po šių kelių akimirkų sąstingio, mano raumenys atsipalaidavo. Nuleidau kaktą ant Leonardo peties, jį apkabindamas ir nežymiai, veik nevalingai atsidusdamas.
Paplekšnojęs man per nugarą, Leonardas atsitraukė, vis dar besišypsodamas.
-Sveikas sugrįžęs,-šiltas jo balsas privertė mane kilstelėti antakius, šypsenai pačiai pražystant lūpose, man lėtai papurtant galvą.
-Leonardai, čia...-mostelėjau į šalia dar vis bestovinčią Ruso.
-Karmena Ruso,-Leonardo šypsnis žybtelėjo kažkuo aštriu, šiam nukreipiant žvilgsnį į juodaplaukę. Paspaudęs šiai ranką jis linktelėjo, vos pastebimai primerkdamas akis. Žinojau šį veidą, kaip ir likusių Medičių, labiau nei savąjį. Leonardas stebėjo. Vertino. Ieškojo. Ir kad ir ką jis rado, jo šypsnis kilstelėjo aukštyn, šiam mostelėjant į vidų.
-Užeikit. Abigailė ir Faustas neužilgo grįš. Kasijus taip pat turėtų būti pakeliui.
Linktelėjau, žengdamas į priekį, leisdamas savo lūpų kampui pakilti ir akims tyrinėti tokią pažįstamą, tačiau kartu ir pasikeitusią aplinką, man pagaliau grįžus namo.

- Tik Karmena. - tamsiaplaukės pirštai apglėbė stebėtinai vėsų kostiumuoto vyro delną, šiek tiek šį suspausdami. Ramios, tačiau kaip visuomet bent nežymiai žvilgančios akys plykstelėjo ryškesne ugnele, vertindamos, niekada pirma nenusigręždamos.
Žengdama į priekį Karmena sunėrė rankas, trumpai sekundei palinkdama prie Doriano ausies.
- Visgi šeima, mh? - šiltas, saldaus oro gūsis palietė odą. Karmenos žvilgsnis nepraslydo palei šiltą, visą ilgesį į save sugėrusį apsikabinimą, nepraleido ir nežymaus atodūsio, tarsi krūtinę būtų palikusi metai iš metų slėgusi našta realybės, kuria taip nenoriai dalinosi dar tebesėdint vairuotojo sėdynėje. - Turėtum daugiau šypsotis, Dori. - net nematydama akis galėjo pasakyti, kad Karmena bandė nulaikyti švelnų juoką, įsispaudusį lūpose.- Kas žino, galbūt tai ištirpdytų tą vargšę, gyvenimo nuotykių nemačiusią širdį.
Kitą minutę, Leonardo įžengus į kambarį, Karmena jau stovėjo nuošalyje, su susidomėjimu nužiūrinėdama kiekvieną kampelį. Nebylaus juoko šešėlis tebesivaideno veide, užmaskuotas jai būdinga žvitria šypsena.

Žvilgtelėjau į Ruso, paprasčiausiai suraukdamas antakius.
Ir tuomet mano ausis pagavo iš miško pusės atskrendantys žingsniai. Vieni greiti ir tikslūs, kiti ilgesnis, lyg jų savininkas bėgtų švelniai pasišokinėdamas. Mano širdis pradėjo plakti greičiau, man jaučiant įdėmų, tačiau šiltą Leonardo žvilgsnį, tiriantį mano veidą. Pažinojau šiuos žingsnius artimiau nei savo paties kvėpavimą. Visos tos valandos, praleistos tyrinėjant antrosios apygardos miškus. Visos dienos bandant mokytis, kol būtent šie, vis greičiau artėjantys asmenys, zujo aplink stalą, badydami vienas kitą pirštais.
Pirmasis pro duris įlėkė baltas didvilkis, susimaišęs į vientisą plaukų debesį, o paskui jį įsirito ir du kūnai.
-Karmita,-išnopavo mažoji Mediči, vaiskiomis, žydromis akimis įsistebeilydama į Ruso, tarsi viso jos pasaulio gravitacjos taškas būtų būtent ten. Ir tuomet ji šoko į priekį, suspausdama juodapaukę apkabinime.
Abigailė. Abigailė. Abigailė.
Paskui ją įlėkęs Faustas nė nepristabdė, prieš savaja galva įsirėždamas tiesiai į mane, ir kitaip, negu Abigailė, aiškiai naudodamas visą savo jėgą, sugebėdamas stumtelėti mane atgal.
Abigailė.
Faustas sulenkė kelį, bandydamas įspirti man į pilvą, tačiau aš kryptelėjau į šoną, pagaudamas šio dilbį. Tad vietoj to, šis kita ranka kumščiavo man į petį. Juokas supurtė mano kūną, man sutinktant ne itin įkvėptą smūgį ir aš pašiaušiau Fausto plaukus, šiam, kaip visada, bandant nustumti mano rankas.
-Sveikas sugrįžęs,-dar kartą girdimi žodžiai privertė mane papurtyti galvą. Neprisiminiau paskutinio karto, kada mačiau tokią plačią, nevaržomą šypseną Fausto veide. Tokią pilną. Tokią gyvą. Mylinčią.
Abigailė.
Mano žvilgsnis lyg prieš mano valią vis grįžo prie jos pavidalo. Trumpi, pečius vos liečiantys plaukai. Spragsinčios, žydros akys. Stiprus kūnas. Ir ausyse taip aiškiai plakanti, tuksinti, gyva širdis. Ji gyva. Ji gyva. Ji gyva. Ji gyva.
Faustas nebyliai apkabino mane per pečius, mums abiems stebint tokias skirtingas, tačiau lyg dėlionės dalys derančias merginas.
Tuo tarbu Abė, švelniai pasistiebusi, laikė Karmenos veidą tarp savo delnų, žvilgsniu tikrindama kiekvieną jos centimetrą, bandydama įsitikinti, jog ji buvo ne tik sveika, tačiau ir tikrai čia. Ir tuomet, lyg radusi tai, ko ieškojo, ši pasisuko į mane. Veik krykštaujantis juokas ištrūko iš jos plaučių, šiai po vos kelių žingsnių šokant į viršų, tiesiai į maną glėbį.
Prispaudęs merginą prie savęs, apsukau mus ratu, negalėdamas patikėti, kad ji tikrai buvo čia. Teko kelis kartus mirktelėti, jog akis griaužti pradėjusios ašaros išsisklaidytų.
-Tu gyva,-sušnabždėjau, nuleisdamas ją ant žemės.
-Kaip niekad,-vypsnis, pražydęs jos lūpose, buvo būtent toks, kokį prisiminiau. Aštrus, žybsintis kaip peilio geležtė. Savas.
-Sveika sugrįžus,-aidu sušnabždėjau Fausto ir Leonardo žodžius, pašiaušdamas ir šios plaukus, jai nesėkmingai ir ne itin noriai pakreipiant galvą, lyg bandytų išvengti manojo delno.
Netrukus Abigailė vėl apsisuko, primerkdama akis, grįždama prie Karmenos.
-Karmita,-tylus merginos balsas pasiekė mano ausis, dar vis netikinčias tuo, kas buvo tiesiai priešais akis. Tai, kaip ji kreipėsi į Ruso buvo... Veik keista. Šiltas Karmenos vardo variantas, atviros akys, tiriančios, gaudančios, skaičiuojančios. Aiškiai mylinčios.-Neturėtum čia būti.

Vos tik išgirdus apie Abigailės viešnagę Sostinėje, - vietoje, kuri išplėšė jos savastį - pasąmonė ėmėsi kurti įvairiausius jos likimo scenarijus. Niekas, palikęs šią dusinančią ir tokią nesvetingą vietą, nesugrįždavo atgal - tik ne be tikslo. Tad Karmenos rankos bene klausiamai spaudė liauną, tačiau kaip niekada tvirtą trumpaplaukės kūną glėbyje, o akys žvitriai sekė ilgesiu ir laime spinduliuojantį žvilgsnį.
Jokių mėlynių, įbrėžimų, pastebimo nuovargio, išsiplėtusių vyzdžių. Tiesa pasakius, Abigailė niekada neatrodė taip gerai, kaip dabar. Gerai.
Atsargi, tyrinėjanti tamsiaplaukės povyza nukrito, ir tarsi naujai atgimusi, Karmena šyptelėjo, stebėdama artyn priėjusią merginą.
- Paukšteli,- rodomasis pirštas švelniai užkabino šios smakrą, kilstelėdamas aukstyn. Tuo pačiu metu tolėliau stovinčio sniego baltumo didvilkio kūnas įsitempė, tarsi pasiruošęs bet kurią akimirką šokti. Karmenos žvilgsnis trumpai sekundei sugavo įspėjamai žybtelėjusias akis, ir giliai įkvėpęs mutantas galiausiai atsipalaidavo, dusliai sukrisdamas ant žemės. - Tą patį galėčiau pasakyti ir tau. Sveikas, Faustai. - galva pakrypo į šoną, lūpose pražydus dar platesnei šypsenai. Tokiai, kuri nežadėjo nieko gero. - Kur Kasijus?
Problema, lyg prišaukta, bene be garso pasirodė kambaryje. Karmena nuleido pirštą, tebestovėdama prie Abigailės taip, kad nesąmoningai lietėsi rankos. Plačios šypsenos kaltininkui netgi nereikėjo pilnai padėti pėdos į kambarį - užteko pamatyti tamsią plaukų sruogą - ir per sunkiai suvokiamą sekundę į jo pusę skrido tikrų tikriausias batas, pataikydamas su pagirtinu - spėjant iš Karmenos patenkinto veido - tikslumu.
- Malonu susipažinti, Kasijau Dawn.

Nuo savo lūpų nebūčiau galėjusi ištrinti vaiskios šypsenos net jei būčiau norėjusi. Karmena buvo čia, gyva, stovinti priešais mane su ta pačia kibirkštimi savo akyse. Tą pačią akimirką kai sužinojau apie jos buvimą čia, Sostinėje, norėjau bėgti jos ieškoti. Norėjau išplėšyti kiekvieną Sostinės kampą, sugriauti kiekvieną pamatą, jog surasčiau žmogų, kuris buvo vienas iš  mano taip naujai rasto džiaugsmo kaltininkų. Ir štai ji buvo čia, apsupta kitos mano šeimos, kurią taip ilgai buvau pamiršus. Giliai atsidusi, kakta stumtelėjau Karmenos šoną ir papurčiau galvą.
-Žinau,-galiausiai pratariau,-patikėt manim, žinau. Samuelis palaidos mus gyvas,-prunkštelėjau, kilstelėdama antakius, kiek skausmingai prisimindama kitus tris, tryliktoje apygardoje paliktus Grimaldžius. Pastaruoju metu ne tik leidau laiką spoksodamą į savo lubas ar bėgdama per miškus bei galvodama apie Metju, tačiau ir žvelgdama į kiek išsiliejusią, tačiau širdžiai tokią gyvą Grimaldžių nuotrauką.
Mano ausys pagavo tvirtus Kasijaus žingsnius kelias sekundes prieš jam įeinant į kambarį. Dar vis nespėjau prie to priprasti. Koks gyvesnis atrodė pasaulis, girdint kiekvieną krebštelėjimą, uodžiant pušis, šioms linguojant už lango, matant kiekvieną detalę.
Ir tuomet Karmenos batas lyg niekur nieko įsirėžė į tamsiaplaukio kūną. Instinktai, kaip visad, buvo greitesni už mintis. Mano raumenys įsitempė, man nežymiai palinkstant priešais Karmeną, lyg būčiau bandžiusi ją uždengti, apsaugoti, pirštams nesąmoningai nuslystant šalia prie šono įtaisyto durklo, tačiau žvilgsnis, ne tik mano, tačiau ir Fausto bei Dorijano, lyg vienas susmigo į Leonardą. Tai buvo senas įprotis. Stebėti savo globėjus, iš subtilių jų reakcijų spręsti, kur tūnojo pavojus. Būtent taip Medičiai saugojo vienas kitus. Akylai stebėdami, ieškodami, reaguodami.
Tačiau Leonardas, kitaip nei mes trys, nerodė nei lašo įtampos, paprasčiausiai atsiremdamas į tolimesnę sieną ir su šypsniu sukryžiuodamas rankas ant krūtinės, nenutraukdamas savo akių nuo Karmenos.
Ir po dalies sekundės, juokas ištrūko iš mano lūpų, man pažvelgiant į tamsiaplaukę, o tuomet į Kasijų.
-Dawn? Rimtai, Kasi?-mano akys, sutikdamos Kasijaus žvilgsnį, šmaikščiai žybtelėjo.
Tuo tarpu Faustas kiek bejėgiškai pamojavo Karmenai, su kreivu šypsniu savam veide, kol Dorijanas, su ta pačia švelnia, ramybės kupina išraiška žvilgsniu tyrė kiekvieną kambaryje esantį žmogų.
-Karmita. Svarbu klausimas,-galiausiai tariau, su velniška žiežirba savose akyse pasisukdama į juodaplaukę.-Kodėl tu su Dorijanu?
Net nežiūrėdama į jį galėjau girdėti gilų, sunkų atodūsį, palikusį Dorijano plaučius.
Mano šypsena praplatėjo.

Lipšnus saldaus melo kaltininko šypsnis netruko surasti netikėtos bato atakos autorės akis. Ji šypsojosi - net menkiausias kaltės šešėlis neperbėgo per veidą.
- Tik darbinis formalumas, Karmena. - žengdamas į priekį Kasijus nusistrėvė ant žemės dunktelėti spėjusį batąį, šį ištiesdamas į Karmenos pusę. - Malonu tave matyti.
Tamsiaplaukė, atsiėmusi batą, kiek palinko į priekį, smakru nežymiai mostelėdama dešinės pusės link.
Kai kas baigia pradeginti skylę tavo pakaušyje. - sušnibždėjo, vargiai valdydama šypsnį.
Jis žinojo; jis žinojo iškart, vos tik pirmas žingsnis palietė sugirgždėjusias duris. Kasijus dvejojo - galvoje susipynė gniutulas minčių ir emocijų, kurių ryškiausia, netikrumas, kaip niekada aiškiai spinduliavo kūnu. Tačiau pirštų galiukuose kirbantis nerimas greitai, taip ir nespėjęs užaugti, nurimo, nebyliam, drąsinančiam Abigailės žvilgsniui sutinkant jo akis.
Kasijus atsiduso ir, greitomis apsisukęs ant kulno, per pora didesnių žingsnių įveikė jį ir Dorijaną skiriantį atstumą.
- Brolau.
Rankos išsitiesė, apglėbdamos tvirtą kūną, delnui kelis kartus švelniai padaužant per nugarą. Tuo tarpu Karmena, atsakydama į visus, panašu, sudominusį klausimą, lyg niekur nieko tankiau sumirksėjo akimis, dalykiškai sunerdama rankas.
- Mielasis, negi niekada neužsiminei? - tylus, caktelėjimas, vos prikasta lūpa - puikus vaidybinis ženklas nusivylimo, nukreipto į Dorijaną. - Mes esame kartu.- Karmena dar plačiau išsišiepė. - Dieną ir naktį. Bet bent dabar nėra taip nuobodu, argi ne?

Netikėtas juokas, supurtęs Abigailės kūną, privertė ją perlinkti pusiau, pirštais veik kaip gyvybinio šaltinio įsikimbant Kasijaus rankos. Mergina ėmė šluostytis ašaras, vis dar dusdama, žvelgdama tai į Karmena, tai į Dorijaną, kuris, jau atsitraukęs nuo Kasijaus, akmeniniu žvilgsniu stebėjo tamsiaplaukę, ir vėl prapliupo juoktis. Rodos, jog šie Karmenos žodžiai paties Dorijano per daug nepralinksmino, kas, vos tik Abigailė spėjo nurimti, vėl priversdavo kikenti.Jei atvirai, merginai buvo sunku suvaldyti kūne siaučiantį džiaugsmą. Jos šeima. Jos Karmita. Namai, kuriuose buvo galima paprasčiausiai kvėpuoti. Žmonės, kurių akyse taip aiškiai žibėjo rūpestis. Po šitiek dienų nerimo ir nesibaigiančių likimo posūkių, ramybė ir viltis svaigino.
Dorijanas, taip ir neatsakęs į Karmenos žodžius, paprasčiausiai kryptelėjo galvą ir pasisuko į Leonardą, veik aiškiai tramdydamas iš plaučių ištrūkti grasinantį atodūsį.
Daugiau žodžių ir nereikėjo. Šviesios Medičių globėjo akys žybtelėjo, švelniai šypsenai žaidžiant jo lūpose. Leonardas mostelėjo ranka, nebyliai kviesdamas visus pajudėti į namo centrą, link valgomojo kambario. 
Galiausiai Abigailė išsitiesė, o jos veide lyg spindulys švietė plati, laisva, nuoširdi šypsena. Mažoji Mediči dėkingai patapšnojo Kasijui per petį ir, žengusi į priekį, susikabino su Karmena parankėmis bei pajudėjo pirmyn, tyliam kikenimui vis dar kutenant jos gerklę.
-Karmita, jei ištekėtum už Dorijano dalintumėmės dar viena pavarde. Gal ir verta dėmesio mintis?

Karmenos žvilgsnis stengėsi aprėpti daugiau, nei sugebėjo: rudos akys gaudė kiekvieną kambario skliautą, instinktyviai ieškodamos bet kokio vizualinio informacijos šalinio; šios nepraslydo ir pro namo gyventojus, tirdamos, sekdamos veidus ir juose kas minutę pražystančias skirtingas emocijas. Tamsiaplaukės akys stabtelėjo ties Kasijaus pirštais, bene nepastebimai susispaudusiais į kumštį tuomet, kai šiuos palytėjo blankus, greičiausiai nesąmoningas Abigailės prisilietimas. Klausiamas žvilgsnis jau buvo benukrypstantis į jos parankės įsikibusią merginą, tačiau dėmesį akimirksniu, vos tik įžengus į valgomąjį, pritraukė tylus bildėjimas.
- Oh, nė negalvok sprukti į virtuvę,- melodingas, švelnus balsas įsiliejo tarp kambario sienų, iš antro aukšto išnyrant liaunam Katalėjos Mediči kūnui. Karmena stabtelėjo, stebėdama gerai pažįstamą veidą moters, kuri dabar bene grėsmingai skynėsi kelią link tolėliau stovinčio Doriano. Praėjo vos viena sekundė, ir apsimestinė grėsmė pasirodė kaip viso labo pasąmonės miražas, Katalėjos rankoms suspaudžiant raumeningą vaikino kūną šilumos kupiname apsikabinime. Karmena pakreipė galvą. Jis atrodė...toks gyvas.
- Akmuo turi daugiau asmenybės nei mano mielas Darianas.- Karmena išsišiepė, priversdama praeinantį Kasijų garsiai prunkštelėti. – Tačiau tas mane ir sužavėjo. Ar žinai, kad turim šunį? Tad kaip nutiko, kad gyvename kartu, dalinamės atsakomybėm, bet negyvenam, m? – tamsiaplaukė pažvelgė į Dorianą, tebespaudžiamą glėbyje. – Kur mano žiedas, mielasis?

Dorijanas, vietoj to jog pasilenktų, ilgomis rankomis apglėbė Katalėją ir pakėlė ją į orą, apsukdamas ratu. Kukli, veik nežymi, tačiau neįtikėtinai nuoširdi šypsena spalvino jo veidą, akims aiškiai žibant laimės žiežirbom. Pačiai Abigailei buvo neįmanoma nesišypsoti, džiugam juokui instinktyviai paliekant lūpas.
-Dorijanai,-Faustas aiktelėjo, delnais užsidengdamas lūpas,-ar jūs dalinatės lova? Kaip nepadoru.
Garbanotasis Medičis, nuleidęs Katalėją ant žemės, dėbtelėjo į Faustą, primerkdamas akis ir veik grasinamai žengtelėdamas į priekį. Tamsiaplaukis iš karto išplėtė akis ir žengė atgal, už pečių patraukdamas Abigailę priešais save.
-Lile, jis tave mėgsta labiau. Apgink mane.
Abi prunkštelėjo, atgalia ranka trinktelėdama Faustui per petį, o šis išsišiepė, sudėdamas rankas ir smakrą ant Abigailės galvos.
Ir po akimirkos mergina, kartu su už savęs stovinčiu Faustu, sustingo.
-Šešėli, ne,-pėdos, besidaužančios į grindis, buvo greitesnės nei merginos žodžiai, baltam didvilkiui žaibo greičiu įlėkus į kambarį, kuris vizgindamas uodegą nusprendė šokti tiesiai ant Dorijano. Šis paskutinę akimirką kryptelėjo į šoną, vilkui visomis keturiomis nusileidžiant ant žemės ir džiugiai amtelint.
-Kas per,-Dorijanas pasisuko, pažvelgdamas į nerimstantį, šnopuojantį vilką, kurio purvu aptaškytos letenos paliko aiškius pėdsakius ant švarių Medičių grindų.
-Šešėlis,-suniurzgė Abė, kiek pritūpdama,-spindulėli, ateik. Tu visas purvinas,-merginos balsas buvo švelnus, veik liūliuojantis, tačiau šypsena jos lūpose tryško su niekuo nesupainiojama džiugia energija. Ir, lyg to užkalbėtas, baltakailis vilkas amtelėjo ir pasileido bėgti virtuvės link.
-Ne!-klyktelėjo mergina ir šovė jam iš paskos, nusekama ir krizenančio, lyg visad bėgti pasiruošusio Fausto.-Ateik čia!
Jaunųjų Medičių juokui ir didvilkio kauksmui aidint tarp sienų, Dorijanas giliai, giliai atsiduso, vos akimirkai užmerkdamas akis.
Buvo gera būti namuose.

Chaosas – tik tokiu žodžiu buvo galima apibūdinti...visa tai. Vienu momentu Karmena stebėjo ore plevėsuojantį Katalėjos kūną, palytėtą šiltos Dorijano šypsenos, tuomet stabtelėjo ties į kambarį su aiškiais, garsiais dunkstelėjimais įlėkusiu baltu vilku. Akys sekundei permetė visus susirinkusius, tačiau niekas, panašu, nebuvo nustebintas šio žavaus, mirtį sėjančio gyvūno. Aštrų kaukimą palydėjo perspėjamas amtelėjimas ir galiausiai chaosas – Abigailės ir Fausto pavidalu – apleido kambarį, po savęs palikdamas tik šaltą, tikslingą tuštumą.
- Ar žvalgaisi bandydama įsidėmėti kiekvieną įmanoma praėjimą? – ramus Kasijaus balsas suskambo užnugaryje. Karmena pakėlė akis, prieškambario veidrodyje nužvelgdama savo povyzą – už nugaros sunertos rankos, tiesus it styga stuburas, rudos, geliančios akys, kurių žvilgsnis apsiblausė iškart, vos tik Abigailės šiluma apleido jos pašonę, įstrigdama kažkur virtuvėje. – Negi visiškai mumis nepasitiki?
Karmena nusišypsojo Kasijaus lūpas palikusiems žodžiams. Ji pasisuko, tik šiek tiek, sutikdama žvilgsnį žmogaus, kuris prieštaravo savo klausimui meluodamas apie savo tapatybę.
- Oh, mielasis,- Karmena pakreipė galvą. Delnas švelniai atgulė ant Kasijaus peties, bene guosdamas, siūlydamas šilumą, kuri niekada nepalietė jos akių. – Ar ji žino?
Štai – tas žiaurus, ledinis akių žybtelėjimas. Pirštai sujudėjo, nudžiuginti akimirksniu pasikeitusio Kasijaus stovio: sekundei prasiplėtusios, tuomet prisimerkusios akys, suvirpėjusios lūpos, tylūs kvėpavimo atotrūkis kažkur giliai gerklėje.
Karmena dar plačiau išsišiepė.
- Vargšelis.
Karmenos žvilgsnis nukrypo į virtuvės pusę, tirdamas, ar niekas judviejų nepasigedo. Tuomet ši lėtu žingsniu patraukė virtuvės link, nematydama ją kiaurai skrodžiančių akių.
- Mhm,- tylus prunkštelėjimas pratrūko tuomet, kai baltakailis vilkas, bėgdamas nuo savo šeimininkės, bene stačias įsirėžė į sieną.- Kaip žavu.

Tylus, tačiau erdvę kambaryje kaip visad gan patogiai užimantis Dorijanas dirstelėjo į su juo atvykusią tamsiaplaukę. Jei kas būtų įsižiūrėjęs, būtų pastebėjęs žybtelėjusias vaikino akis, stebint taip greitai lyg ledas suaižėjusią Karmenos povyzą, šiai taip aiškiai parodant visus aštrius, grasinančius savo kampus. Dorijanas turėjo pripažinti, jog jau spėjo priprasti prie vis besikeičiančios Karmenos šypsenos, linguojančios nuo šypsnio iki pulti pasiruošusio plėšrūno grimasos. Balti jos dantys ir šią akimirką labiau priminė iššieptus dantis negu nuoširdžią šypseną. Tai buvo suprantama. Galėjai sakyti žmogui, jog jis buvo saugus, tačiau tą įrodyti galėjo tik laikas. 
Taip pat kaip Dorijanas stebėjo Karmeną, Leonardas stebėjo juos visus. Šiltas jo žvilgsnis slydo nuo vieno žmogaus iki kito, kol, sutikęs Katalėjos žvilgsnį, vyras žavingai kilstelėjo antakius. Nebyliai nusijuokęs Leonardas kryptelėjo galvą koridoriaus link  ir pajudėjo į namo gilumą.
Užfiksavęs nebylų signalą, giliai įkvėpęs Dorijanas atsispyrė nuo sienos, į kurią buvo atsirėmęs ir pajudėjo valgomojo link. Vos per plauką jis išvengė išsitaršiusios Abigailės, kuri vėl įlėkė į kambarį, paskutinę sekundę žengtelėdama į šoną, jog neįsimūrytų į plačią Dorijano krūtinę. Mergina aiškiai kvatojo dėl fone klykaujančio Fausto, bandančio išvengti Šešėlio nasrų, norinčių įsikabinti į jo marškinius, tačiau peržengus slenkstį jos žingsnis sulėtėjo. Plati Abigailės šypsena pavirto subtiliu, tačiau meilę ir patį nuoširdžiausią džiaugsmą spinduliuojančiu šypsniu. Mergina iš lėto priėjo prie Karmenos ir, kilstelėjus abu delnus, uždėjo šiuos ant jos skruostų. Sekundę jaunoji Grimaldi paprasčiausiai žvelgė į Karmenos veidą, leisdama sau įgerti kiekvieną jos veido linkį, aštrų žandikaulį ir tamsias, blizgančias akis. Karmena buvo gyva. Ji pati buvo gyva. Šiandien tai atrodė kaip veik neįmanomas stebuklas, kai prieš kelis mėnesius tai buvo savaime suprantama. O ateitis atrodė dar baugiau.
Abigailė užkišo tamsių plaukų sruogą už Karmenos ausies ir švelniai paėmė ją už rankos.
-Mums reikia pietų. Ir tada mums reikės vyno. Gerai?-nykščiu mergina perbraukė Karmenos delną ir savo galvą atrėmė į jos peties šoną,-Eime, Karmelita.

Šiltiems Abigailės delnams apglėbus skruostus, Karmena, įprastai spinduliuojanti aštriu susikaupimu, – it būtų pasiruošusi šokti – net nemirktelėjo.
- Paukšteli,- rudos akys žybtelėjo, blykstelint eilei baltų dantų. Ji suprato nebylų Abigailės sentimentą ir, palinkusi į priekį, lūpomis veik užkabino šios ausį, tyliai sušnabždėdama. – Kas galėjo pagalvoti, kad susitiksime Sostinėje.
Ji nieko neminėjo apie jos ir savo atvykimo aplinkybes. Nors šiltesnis, tačiau kaip niekada įkypas Karmenos žvilgsnis vis dar aštriai skenavo kiekvieną greitesnį judesį, kiekvieną įtaresnį šnaresį. Pečiai atsileido tik tuomet, kai Abigailės pirštai apsivijo delną, ragindami atsikvėpti.
Chaosą sėjantis vilkas tebesisukiojo valgomajame, kraipydamas ausis ir uosdamas orą, tarsi būtų aktyviai ieškojęs kitos aukos. Akimirkai tamsios šio akys sutiko Karmenos žvilgsnį, gauruota pėda jau buvo pasiruošusi dėti pirmą žingsnį į priekį, kėsinantis į kyšančią rankovę, tačiau kažkas nenusakomo tamsiaplaukės akyse privertė vilką sustoti.
Tuo tarpu Faustas ir Kasijus jau traukė kėdes, pasiruošę sėsti, kuomet šiuos sutiko su niekuo nesumaišomas švelnus Katalėjos balsas.
- Ir ką jūs galvojat daryti, mh? – Kasijų nustvėrusi už marškinių apykaklės, o Faustą – už ausies, Katalėja nusišypsojo Abigailei su Karmena. – Ar mes taip pasitinkame svečius? Ką valgysite, mielieji, orą?
Visiems beliko stebėti, kaip laidydami tylius oi ir auč Faustas ir Kasijus buvo nutempti į virtuvę.