.

Rodos jog per visą šį vakarą Dorijanas negalėjo per ilgai nukreipti dėmesio nuo vyresniosios Ruso, lyg sekdamas kiekvieną jos krustelėjimą, kiekvieną mimiką, kuri galėjo sufleruoti kūno juntamą skausmą, akylai stebėdamas viską, kas kėlė net menkiausią garsą. Tačiau žvilgsnis vis grįždavo ir prie šeimos narių, narstant jų veidus, lyginant su tais, kuriuos matė prisiminimuose. Su pilkšva, gyvybės apleista Abigailės oda, kuri šią akimirką buvo kupina gyvybės ir aštraus, kieto, veik niūraus ryžto. Ir dabar Dorijanas ėjo gale, su rankomis už nugaros, palengva judėdamas gilyn į miško tankmę.
Tuo tarpu Abigailė, taip švelniai laikydama Karmenos delną, juto mintyse besisukantį chaosą. Jos kairė ranka dilgčiojo, veik jusdama kažkur giliai stalčiuje laikomą sužadėtuvių žiedą. Juto šiltą, vis tik gyvą Karmitos odą. Juto besidaužančią širdį, žinodama, jog net sakydama tiesą, nežinos, kaip ją paaiškinti. Prieš vos savaitę atgimusi mergina nežinojo, kokiu būdu savą realybę vėl paversti ta, kuri buvo bent kažkiek aiški. Išsibarstę Grimaldžiai, ta pavienė, paniką kelianti Samuelio žinutė, Medičiai miško glūdumoje ir aiškus žinojimas, jog prieš mėnesį išnyko kiekvienas kelias atgal.
Galiausiai Medičiai sustojo šalia mažo, mėnulio šviesoje tyvuliuojančio ežero ir Abigailė pasisuko į Karmitą.

-Leonardas ir Katalėja tuoj ateis,-mergina atsikvėpė, leisdama savo veidui rodyti ne tik nuovargį, tačiau ir aiškų, nesuvaidintą pasimetimą.-Karmita... Net nežinau nuo ko pradėti.

Neįskaitomas rudaplaukės žvilgsnis sekė vandenyje tyvuliuojantį, švelnių vėjo šuorų genamą savo atspindį. Ne Karmena stebėjo save, jusdama pirštais rusenantį artimo delno prisilietimą; lūpų nežymėjo kraujo raudonio apvadas, tamsūs, banguoti plaukai nevaržomai skrajojo į šalis, blaškomi vėjo, ir akys...jei jos būtų galėję kalbėti, greičiausiai paklaustų, ar priešais raibuliuojantį vandenį stovinti mergina buvo Džiulijana, kuri bent turėjo galimybę sapnuoti.
- Kalbėk.
Tos pačios nebylios akys nuslydo ties delną gniaužiančiais Abigailės pirštais, ir Karmenos kūnu pulsuojanti ramybė buvo baugesnė už jos nevaldomą ugnį. Jos ugnis buvo nuspėjama, bet tyla...tyla kalbėjo daug garsiau nei viską aplink deginantis įtūžis.
- Galbūt demonstracija viską paaiškintų...paprasčiau,- ramus Kasijaus balsas perskrodė vakaro prietemą. Karmena pakėlė galvą, žvilgsniu nusekdama greta Dorijano stovintį vaikiną.

Dorijanui buvo sunku stebėti Abigailę. Jos akys, įkypos ir gaudančios kiekvieną už jos stovinčių Medičių krustelėjimą, kas akimirksnį grįždavo prie Karmenos, skanuodamos, mintyse tikrindamos kiekvieną bintą, kiekvieną matomą mėlynę, kiekvieną įbrėžimą. Ji nepaleido vyresnės Grimaldi rankos, žvelgdama į jos veidą, lyg kažko ieškodama, o tuomet, jau užtikrinčiau žvilgtelėjo atgal. Tiek užteko, jog vyras suprastų. Palaukit.
Atsirėmęs į medį Dorijanas sukryžiavo rankas, delnus aiškiai laikydamas prispaustus prie odos, toli nuo savo mačetės rankenos. Medičis iškvėpė, sutikdamas Kasijaus, o tuomet ir Fausto akis. Pastarasis peržvelgė Dorijano povyzą, pirma smalsiai, tuomet su vos puse sekundės ilgesniu mirktelėjimu ir nežymiai, tačiau tikslingai pasisuko taip, jog jo delnai būtų aiškiai matomi.  
Negilios žaizdos, kuri prieš kelias dienas nuo tamsiaplaukės merginos geležtės varvėjo krauju, ant Dorijano kaklo nebuvo nei kvapo. Galbūt todėl Dorijanas uždengė odą pleistru, nenorėdamas skubinti neišvengiamų prielaidų. Nenorėdamas atimti iš Abigailės to, kas jai turėjo priklausyti jau seniai. Jos balsas, nukreiptas į žmogų, kurį mylėjo. Pokalbis. Paaiškinimas. Pasirinkimas.
Lyg išgirdusi Dorijano mintis, mažoji Mediči giliai iškvėpė, pirštais it plunksnom perbraukdama per Karmenos odą, palinkdama į priekį, jų abiejų kvėpavimui besimaišant naktiniame ore.
-Žinai, jog po Žaidynių buvau Sostinėje tris metus. Prisimenu, kad pabudau ant metalinio stalo. Galbūt visų aparatų pypsėjimas ir išdavė, jog buvau gyva - kažkodėl tikėjausi, kad mirtis bus tyli,-mergina tyliai nusijuokė ir papurtė galvą, jos pačios prisiminimams užpildant kaulus, įsismelkiant į pasąmonę. Ji niekad nebuvo sakiusi to garsiai.-Nemanau, kad turiu tau pasakoti, kas vyksta ant Sostinės budelio stalo. Buvau tokia pasimetus. Nežinau kiek dienų šaukiau Frederiko vardą, prašydama, ne, maldaudama, bent lašo aiškumo tarp to nesibaigiančio, sumauto skausmo,-Abigailės veide pražydo kreivas, ledinis šypsnis, jei švelniai pakreipiant galvą į šoną. Net iš toil Dorijanas galėjo matyti, jog jos akys žibėjo ne tik keistu, brandžiu susitaikymu, tačiau ir kerštu.-Gal tik todėl man prireikė laiko, kad pastebėčiau baltus chalatus. Mėgintuvėlius. Švirkštus ir buteliukus. Kad pradėčiau pažinti paralyžuojančių dujų kvapą. Kartais atrodydavo, jog jie bandė mane išardyti ir sudėti iš naujo, laužydami ir vėl gydydami kaulą po kaulo, ląstelę po ląstelės,-šį kartą mergina nusijuokė, iš lėto paleisdama Karmenos ranką, užsikišdama plaukus už ausų.-Tuo metu nežinojau, kaip arti tiesos buvau.
Abigailė įkvėpė, žengdama atgal, duodama erdvės.
-Nebuvau ten viena. Kartais, per tas kelias valandas ramybės, girdėdavau aimanas. Kažkada netyčia pamačiau vieną iš jų lavonų, kruviną, suraižytą, vežamą tolyn – paaukotąjį iš Fausto metų.
Faustas nurijo seiles, jo sklandžiam kvėpavimui užstringant gerklėje. Veidai žmonių, kurie užgeso Jo arenoje, patrankos šūviai ir veik nesibaigiantis, košmaruose kartais vis dar aidintis staugimas užpildė jo protą, žandikauliui nežymiai trūktelint.
-Spėju, jog tie, kurie buvo kaip aš – nepakankamai sužaloti, jog mirtų, tačiau pakankamai, jog tai būtų įtikinama – atsidurdavo ten. Man pasisekė. Kiek suprantu, buvau paskutinis bandymas prieš…-Abigailė žengė dar vieną žingsnį atgal, nutildama, papurtydama galvą.-Didžiausia Žaidynių atrakcija be mirštančių paauglių visad buvo mutantai. Statymai, zoologijos sodai, iškamšos. Tačiau jie nebaigė ten.
Klausyti to, ką Abigailė pasakojo, draskė širdį. Faustas, suspaudęs lūpas, nukreipė akis į dangų, o Dorijanas, toliau žvelgdamas tik į miško gilumoje stovinčias merginas, tyliai nuplėšė pleistrą nuo savo odos. Po akimirkos nebebus ką slėpti.
-Aš buvau pasisekimo įrodymas. O tuomet atsidūriau tryliktoj apygardoj. Bet jiems to pakako, kad tam tikri Sostinės darbuotojai arba nugalėtojai būtų… Pakeičiami.
-Ką Abigailė bando pasakyti,-tylus, švelnumu raibuliuojantis Leonardo balsas, veik atsargiai nuvilnijo erdvėje, jam ir Katalėjai išlendant iš tamsos,-tai kad tave, Karmena Grimaldi, užpuolė mutantas. Toks pat mutantas kaip ir mes.

Karmenai nereikėjo užmerkti akių tam, kad įsivaizduotų skausmą, kalbantį Abigailės lūpomis. Jis buvo toks artimas, toks kartus, kad geležinį kartėlį galėjo ragauti ant liežuvio galo taip, tarsi viskas būtų įvykę tik vakar. Ir nors mintys lėtai į vieną miražą lipdė delną spaudžiančios merginos kasdienybės paveikslą, – tokį ryškų ir įkvepiantį – Karmena negalėjo nieko padaryti kaip tik sumerkti akis, giliai įkvėpti ir mąstyti; mąstyti, nes jos pasąmonė savyje nešėsi tik tuščią, juodą prarają, nepažymėtą nei krūtinę spaudžiančių košmarų, nei liūliuojančių sapnų.
Viskas prasidėjo nuo vardo, kuris už savęs slėpė kruopščiai parašytą scenarijų. Vardas, kuris nepažinojo baimės, kuris neturėjo jokių prisirišimų, jokio atsakomybės ar kaltės jausmo. Vardas, kurio savininkė nesapnavo, kuri žudė ir juokėsi, nes ramiai plakanti širdis kaskart, kai peilio geležtė mirksėsi po gyvybės syvus, džiaugsmingai šoktelėdavo krūtinėje.
Vardas, kuris riksmų pavidalu būtų rėžęsis pro Abigailės lūpas, draskęs sienas ir akėjantis odą, jei rudaplaukė šiojo savininkė nebūtų buvusi geriausia savo būryje.
Beveik ironiškai komiška, kad Karmenos meistriškumas išgelbėjo ją nuo metalinių operacinės lovų, nuo tuzino adatų, nuo gerklę plėšiančios agonijos.
Ir visgi, tas pats tobulumas pastūmė į šimtus svetimų rankų, įsupo į tylius šnabždesius, užrakino sąmonę kambaryje, kuriame buvo tik aklina tuštuma.
Kol po Žaidynių atmerkusi akis Abigailė jautė viską, Karmena nejautė nieko.
Ji turėjo žinoti; turėjo suprasti, kad kažkas buvo paprasčiausiai...antžmogiška, kai nuo jos rankų kritę kūnai paryčiais atsirasdavo be menkiausių žymių. Ji turėjo išakėti Raimondą Torelli taip, kad po daugiau nei šešerių metų jokie šviesų miražai nebūtų privertę jos manyti, kad jis vis dar buvo čia. Ji turėjo pasitikėti tuo vieninteliu kartu, kai širdyje buvo prabudusi nuojauta.
Ji niekada neturėjo palikti Sostinės.
Karmena atsimerkė, ir iš pradžių nieko nesakančios akys susmigo į Leonardą. Širdis sutvinksėjo vieną, antra kartą, ir tuomet tos pačios nebylios, tamsios rainelės sustingo ties toliau stovinčio Dorijano delnu. Prieš pora dienų jo delną kiaurai rėžė gabalas stiklo šukės. Dabar, tai buvo tik prisiminimas.
Ji žinojo. Ir visgi, ji vis tiek paklausė.
- Kas?
Viena, vieniša raudona rožė palietė Karmenos plaukus. Juokas ir džiaugus bruzdesys skandino salę triukšme, ir vienas paskui kitą prabėgantys kvapai smaugė gerklę.
- Nelaimėk tos kovos. – tylus balsas ištirpo kambario garsuose. Karmena nusišypsojo, nepakeldama akių.
- Nemanau, kad turiu pasirinkimą.
Kažkas subruzdėjo, ir akimirkai Karmenos matomumą pridengė platus, vyriškas stovis. Viena, vieniša raudona rožė palietė Karmenos plaukus. Per juodo kostiumo klostes vargiai matėsi tolėliau švystelinti šviesi, beveik balta plaukų aureolė.
- Nenori laimėti tos kovos, Džiulijana.
Tamsiaplaukė įsižiūrėjo savo atspindį kažkieno laikomoje taurėje. Balta rožė spindėjo prietemoje, tačiau jos grožis nublanko prieš koktų pragaišties kvapą.
Pakėlusi akis Karmena stebėjo tolyn nueinantį Metju Hawkinsą.

Leonardas kryptelėjo galvą ir, su Katalėja pašonėje, vėl išnyko tarp medžių šešėlių, judėdami namo link, o jiems iš paskos lyg vienas pajudėjo ir Kasijus su Faustu.
Likome tryse.
Galėjau matyti, kaip Abigailė sukanda dantis, nusukdama galvą į šoną. Pyktis, skirtas Sostinei ir ją valdančiai šeimai ir skausmas, banguojantis ir reikalaujantis dėmesio, aiškiai atsispindėjo sugniaužtuose merginos kumščiuose, nagams negailestingai įsmingant į savą odą. Žinojau šią išraišką. Jai skaudėjo, nes ji negalėjo pakeisti nei Karmenos praeities, nei to kas jos laukė. Tad mergina paprasčiausiai iškvėpė, vėl pasisukdama į Karmeną, o tuomet į mane.
Vardas žmogaus, kurio šonkauliai prieš vos dvi dienas lūžo ir aižėjo po mano pirštais, iki dabar buvo žinomas tik man. Kiti Medičiai žinojo, jog klausti nereikia tuo pat metu, kai paprašiau jų, neskaitant Abigailės, nebūti šioje pokalbio dalyje. Mačiau tiriančias, šviesias Abi akis, tačiau jos greitai nusisuko Karmenos link, man taip pat sutinktant mėnulio šviesos spalvinamus Ruso veido bruožus, tamsų, nė menkiausios emocijos neišduodantį žvilgsnį ir tą pačią, geležinę povyzą.
Miške buvo tylu.
-Dimitrijus Belikovas.
Tolumoje suūbavo pelėda.
-Tą naktį sulaukiau skambučio iš agentės, kuriai su Belikovu esam priskirti, kad jūs abu toj pačioj lokacijoj.-ir dabar vos prisiminiau savo kelią iki ten. Viskas buvo išardyta į mažus, tikslingus punktus to, ką turėjau įvykdyti. Tačiau kaip visad, kraujo kvapą buvo sunku išplauti. Tačiau sakyti, jog nebuvau prie jo pratęs, būtų melas.-Pažįstu pakankamai daug mutantų. Tačiau Belikovas...-švelniai susiraukiau, bandydamas sugalvoti, kaip paaiškinti tai, ką mačiau.-Jis vargiai atrodė sąmoningas.

Dimitrijus Belikovas.
Kartu su vėjo šuoru, tamsiaplaukės kūnas nevalingai atsitraukė tolyn, atsiskirdamas nuo Abigailės šilumos.
Tik prieš kelias savaites ji sužinojo, kad Dimitrijus buvo gyvas. Ji netgi nusišypsojo, rankomis apsivydama ir prie savęs spausdama žmogų, kuris pažinojo Džiulijaną; kuris stebėjo jos virsmą į Karmeną, kuris dabar, anot Dorijano žodžių, paliko tuziną mėlynių ir bent dešimtį dūrių ant jos kūno su intencija žudyti.
Skausmas Karmenos nestebino – jis buvo kasdienybės konstanta. Ir nors, Dorijano žodžiams lėtai nusėdant mintyse, akys instinktyviai prisimerkė, jose nebuvo nei pykčio, nei akimirkos širdgėlos dėl žmogaus, kuris jau buvo prarastas.
Nesąmoningas reiškė nekontroliuojamas. Ir visi žinojo, kad reiškė būti nekontroliuojamu pačioje Panemo širdyje.
- Koks agentės vardas? – ramus Karmenos balsas ištirpo miško tyloje. Ji nesišypsojo, nesijuokė, jos rankos nesispaudė į tvirtus kumščius. Nebuvo nieko, ir tai daug baigiau nei aklinas pyktis. Klausimai buvo tikslingi. – Ar turėjai įsiterpti, ar buvai paprašytas surinkti kad ir kas liktų iš mano kūno?

Abigailė žengė du žingsniu atgal, nusukdama akis į miško tankmę. Galėjau girdėti pagreitėjusius jos širdies dūžius, tačiau ji, sukabinusi rankas už tiesios savo nugaros, to nerodė nei ženklo.
Galėjau tik įsivaizduoti, kaip kitaip nusidažė šių merginų pasaulis. Prieš vos mėnesį jos abi buvo tryliktoje apygardoje, saugios tiek, kiek buvo įmanoma šiuo metu gyventi saugiai, apsuptos žmonių kuriais nereikėjo abejoti. Ir štai, jos stovėjo miško viduryje, taip arti to, kas kontroliavo tiek daug jų praeities. Tiek daug jų dabarties.  
Tikėjausi šio Karmenos klausimo. Vis dėl to, jis buvo natūralus. Tačiau tiesa buvo ta, jog nenorėjau to atsakymo duoti; Karmena buvo nenuspėjama, puolanti į pavojų stačia galvą, galinti nutraukti ne tik savo pačios gyvybę, tačiau ir nedėkingoms situacijoms pražlugdyti mano šeimą, ką jau kalbėti apie patį mane. Ji neturėjo išjungimo mygtuko. Ji buvo degtukas, norintis sprogdinti viską, ką galėtų paliesti jos žiežirbos, kad ir kokios pasėkmės lauktų tų, kurie ją supo. Nukreipiau žvilgsnį į Abigailę, į pečius vos liečiančius plaukus, žydras, aštrias akis, rimtą, veik tuščią veido išraišką. Abė visad buvo mylinti, puolanti pasitikėti taip pat greitai kaip ir negailestingai iš savo gyvenimo išplėšti visus, kurie tą pasitikėjimą pamindavo. Buvo veik gera matyti, jog ši jos dalis nepasikeitė.
Ir aš šiaip ar taip, sakiau, jog padėsiu. Ką jau kalbėti apie tai, jog nutylėdamas šią informaciją būčiau tik paskatinęs Ruso ją sužinoti savarankiškai. Spėjau išmokti, jog savarankiška Karmenos veikla veik visad privesdavo prie kraujo.
-Milena Clark. Atsakinga už Slaptojo skyriaus finansus. Negavau jokių kitų įsakymų be Belikovo sustabdymo. Jis vėlavo penkiolika minučių prisistatyti štabe, o su juo tai dažniausiai reiškia pirmo pasitaikiusio praeivio mirtį.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai Belikovas dingo. Didžioji mano darbo dalis ir buvo jo priežiūra, amžinas pasiruošimas kovai su žmogumi, kurio akys priminė badajauntį plėšrūną. Mano kasdienybėje tai, jog turėjau greitai gyjančius šonkaulius, buvo itin naudinga.

Karmena leido tylai apsiausti kiekvieną ląstelę. Kai kuriuos tyla įžemindavo, padėdavo susikaupti, nuraminti siaučiančias mintimis. Karmenai tyla buvo momentas galvoti ir mintis paversti veiksmais.
- Mhm.- linksma šypsena palytėjo tamsiaplaukės lūpas. Milena Klark. Milena Klark iš sloptojo skyriaus. Milena Klark, atsakinga už finansus. Milena Klark, kurios vardas pernelyg paprastai pasiekė jos ausis.
Karmena pakreipė galvą, sutikdama Dorijano akis su plačia šypsena.
- Ji laiko tave ant siauro pavadėlio, argi ne?
Niekam nereikėjo to sakyti, ir keli dalykai jau buvo aiškūs. Pirma, ji tariamai priklausė slaptajam skyriui. Kas reiškė, kad Matju Hawkinsas ją pažinojo. Antra, arba Dorijanas buvo kvailas, arba jis sąmoningai nesakė to, kas buvo akivaizdu, bent jai – Dimitrijaus Belikovo pasirodymas nebuvo joks atsitiktinumas. Trečia – ir čia buvo visas smagumas – buvo faktas, kuriuo Karmena pasidalino su ta pačia šypsena veide.
- Tavo miela Milena Klark arba norėjo su manimi pažaisti, arba norėjo mane nužudyti. Visai įdomu, kad paprasta slaptojo skyriaus finansų agentė taip manęs nemėgsta, kad pasiunčia mutantą, kad ką, mane perspėtų? Ar nutildytų amžiams? - akys žybtelėjo tamsoje, tačiau ta pati geležinė ramybė įsispaudė jos veide.
Ketvirta, kad ir kas buvo Milena Klark, ji ką tik sugavo nedalomą Karmenos Ruso susidomėjimą.

Norėjau atsidusti, tačiau vietoj to paprasčiausiai papurčiau galvą, nukreipdamas akis į Abigailę. Tiesa buvo ta, jog ji laikė mane su į mano ir Medičių kaktas nukreiptu ginklu. Žinoma jog kaip mutantai, buvom brangios investicijos. Tačiau nemaniau, jog Milenos nedomino galimybė turėti daugiau negu vieną Dimitrijų Belikovą. Buvo sunu įsivaizduoti kiek žalos galėjo padaryti manoji šeima, jeigu mes visi turėtume laukines, nieko kito be kraujo nematančias akis.
-Tai yra viskas, ką žinau.
Žinoma, jog turėjau spėjimų. Apie tai, jog Milena Klark buvo daug kas, tik paskutinėje vietoje turėdama titulą “finansų specialisė”. Apie faktą, jog jos mėlynos akys, nepaisant veik šilto šypsnio, visad ieškojo įskilimo, visad stengėsi, jog padarytum klaidą, kol ji atsilošdavo ir laukdavo pragaištingo tavo ėjimo. Mačiau jos žvilgsnį, man paskutinį kartą veik keturiomis partempiant Belikovą ant jos kabineto grindų – kaip ji skanavo atviru lūžu suknežintą mano koją, kaip ištiesė servetėlę, man paspringstant savo paties krauju, kaip švelnios jos rankos braukė per garbanotus plaukus, šiai tikrinant mano vyzdžius. Kaip plėšrūnas, uostantis silpnumą. Kaip spąstai, prieinantys pakankamai arti, jog pagautų tave palūžtant, pametant fokusą ir puolant į priekį tam, kad pasidurtum. Tačiau buvau išmokytas geriau, nei tai – lėtas kvėpavimas, romus žvilgsnis, tikslingas įsakymų vykdymas, atšalus, namų ramybe besivadovaujanti širdis.
Jei būčiau karšto būdo, būčiau negyvas.
-Ji tave provokuoja, Karmena,-šį kartą atsidusau. Nebuvo ką daugiau sakyti. Karmena nebuvo žmogus, linkęs įsiklausyti, linkęs susimąstyti apie tvano, kuris ją sekė, pasėkmes. Buvau įsitikinęs jog ir šie mano žodžiai, vietoj to, jog būtų išgirsti, taps tik dar viena paskata kastis gilyn. Jau galėjau pažinti būtent šį juodų akių žvilgsnį – smalsumą, dėl kurio buvau atsektas į savo paties namus.
Abigailė pažvelgė aukštyn, į pro medžių viršūnes vis sužimbančias žvaigždes.
-Praėjo dvidešimt minučių. Metas eiti.
Jos balsas, toks pat vaiskus kaip visad, tyliai nuaidėjo erdvėje. Tačiau ramybės man nedavė jos žvilgsnis – rodos, jog po Karmenos žodžių jame atsirado kažkas naujo. O galbūt užgeso. Buvo sunku pasakyti, ypač nepačius jos šešerius metus. Ar šiaip ar taip, mergina buvo teisi. Buvo gera žinoti, jog kai kurie dalykai Medičių namuose esikeitė, kaip kad taisyklė nebūti nepasiekiamiems daugiau nei pusvalandį. Linktelėjęs galvą pakilau nuo mano svorį laikiusio medžio ir, susidėjęs rankas į kišenes, pajudėjau tamsos link, girdėdamas ne tik už nugaros vos šnarančius Abigailės žingsnius, tačiau ir plakančias mūsų trjų širdis.