.

- Ar viskas gerai?
Nieko nežadantis Lučiano žvilgsnis narstė palei plentą, vienos rankos pirštams įsispaudus į vairą. Kita ranka, pirštams panirus į tamsius plaukus, mitriai braukė hologramą, atverdama kelią privatesniems, bet ne taip gerai įsimintiems pravažiavimams link naujų keleivio sėdynėje sėdinčios šviesiaplaukės merginos namų. Jų namų. Įmantri, bene nesąmoninga Prezidento idėja kartkartėmis Lučiano veide tebeįspausdavo tą saldžiai, apsimestinai dėkingą šypseną. Žinoma, jis negalėjo atsisakyti; tik ne tada kai, sėdėdamas svetainės viduryje, spaudė Prezidentui ranką, paimdamas raktelius. Nei vienas prieštaraujantis garsas neprasprūdo pro lūpas ir tuomet kai, žinoma, visiškai džentelmeniškai suėmė Vivijanos ranką, padėdamas šiai patogiau įsitaisyti keleivio pusėje. Susižavėjimo kupinos smalsių žiūrovų akys, atrodo, tebepersekiojo automobilio veidrodėliuose, Lučianui įsukus į kitą gatvę.
Begalinis Vivijanos atsidavimas ir pasitikėjimas Prezidentu – savo tėvu – jo nestebino, tačiau pasąmonėje sukirbėdavo mintis, kad ji, panašu, visiškai nesavanaudiškai savo gyvenimą perdavė į rankas žmogaus, kurio iš tiesų beveik nepažįsta. Ir atrodo, tarsi būtų norėjusi tą padaryti. Vivijana niekada – o jiedu apturėjo ne vieną ir ne du susitikimus, pasivaikščiojimus ir viešus pasimatymus – nepriekaištavo ir nerodė nepasitenkinimo. Sostinės akyse ji buvo tobula; jam – intriguojanti ir nepaliečiama.
Išgirdęs negarsų dzingtelėjimą Lučianas pakreipė galvą ir vienu piršto mostelėjimu atvėrė hologramoje mirgėjusią žinutę. Nebyliai perskaitęs tekstą tamsiaplaukis atsikvėpė ir, kiek apgailestaujamai žvilgtelėjęs į Vivijaną, nusuko į kitą gatvę.
- Atleisk, princese, nenumatyti planai. Ilgai neužtruks, prižadu.
Po kelių minučių pasiekęs savo namų – tikrųjų namų – slenkstį, Lučianas dar kartą, šįkart kur kas nuoširdžiau, patikino Vivijaną savo ankstyvu sugrįžimu, ir užtrenkęs dureles nuskubėjo per galinį kiemą.
Praėjus tikrai daugiau nei kelioms minutėms net ir didžiausiai nenuovokai turėjo būti daugiau mažiau aišku, kad Lučianas neturėjo nieko žadėti, o šis faktas tapo dar akivaizdesnis, kai iš po namo kampo išniro ne tamsiaplaukis su reikalingais daiktas, o tamsiaplaukis be daiktų ir jį už ausies traukianti, ūgiu susilyginanti moteris, priversdama šį persilenkti pusiau.
- Lučianai Kleitonai, ar tavęs niekas nemokė manierų, m? – Esmė Kleiton, dar tvirčiau užsukdama ausį, sparčiu žingsniu artėjo prie automobilio, o namo languose, greitai atsiradę ir pradingę, šmėkštelėjo smalsūs veidai. – Ką sau galvoji, palikdamas vargšę merginą laukti? – kol ausies sukimas nesuintensyvėjo, Lučianas šiaip ne taip išsirangė, mintyse keikdamas situaciją, kurioje niekada nenorėjo būti.
- Mam,- sakinys liko neužbaigtas, tamsiaplaukės moters šaukštui – Lučianas grėsmingai į jį lekiantį ginklą pamatė tik dabar – beveik užvožus į burną. – Svečiai laukia viduje, Lučianai, ne automobilyje. Dabar eik, atidaryk dureles ir viską padaryk tinkamai. – vienas grėsmingas akių plykstelėjimas ir Lučianas, nebyliai žvilgsniu atsiprašinėdamas automobilyje sėdinčios merginos, pravėrė dureles.
Tolėliau pasigirdo melodingas, švelnus Esmės balsas. Pasiduodamas Lučianas beveik suaimanavo. – Ar norėtumėt prisijungti vakarienės?
Deja, bet be Prezidento buvo dar vienas žmogus, kuriam niekada nenorėjo pasakyti ‚ne‘.

Įsikurti naujoje vietoje buvo taip pat lengva, kaip ir naujoje apygardoje. Lyg įslisdama į svetimą odą, jau spėjau pagauti save, tyliai niūniuojančią, į skirtingas namų vietas iškraustydama kruopščiai prižiūrimus augalus, Marcelei meiliai besipinant po kojomis.  Dukra, sužadėtinė, neužilgo ir žmona, nešiojanti Vivijanos vardą, tebuvo vis labiau atidirbamas vaidmuo, kuriam tiko rytais daryti kavą dviems žmonėms, pro langus žvelgiant į taip pat kruopščiai puoselėtą, manuoju tapusį sodą, tiko švelniai šypsotis, žadant šviesą ir laime gausią ateitį. Mūsų nauji namai tebuvo lėlių namelis, pastatytas tam, jog pratęstų tikrumu ar tiesa nė nedvelkiantį spektaklį, kažkokiu būdu įtikinantį tuos, kurie sugalvodavo pažvelgti į vidų. Galėjau matyti švelnų viso to grožį, net didžiuotis jau įdėtu ir po truputį atsiperkančiu darbu.
Pats Lučianas tebuvo dar vienas sraigtelis, ties kuriuo mano mintys per ilgai neužsibūdavo. Jeigu ne jis, šalia būtų kažkas kitas, atliekantis tas pačias pareigas, užpildantis tas pačias formas, atiduodantis ir dovanojantis tai, ką privalėjo. Tačiau kartais ramybės nedavė specifinis jo akių žvilgesys, kažkas, kas priversdavo bent akimirkai sustoti, suabejojant jo tinkamumu atlikti būtent šį vaidmenį. Kibirkštis, kuri dažniausiai reiškė problemas. Žiežirba gyvybės, kurios taip lengvai net man nepavyktų užgesinti.
Mums netikėtai sustojus, mečiau klausiamą žvilgsnį Lučiano link. Tačiau netrukus mano klausimus atsakė skaidrus moters balsas, priverčiantis mane pasukti galvą. Kilstelėjau antakius, matydama, kaip manąjį sužadėtinį jo mama tikrąja to žodžio prasme atitempia už ausies. Švelni šypsena kilstelėjo mano lūpu kampus, suvokiant, jog Lučiano pažadai buvo nieko verti. Ir štai, aš jau lipau iš automobilio, dėkingai linktelėdama dureles atidariusiam vaikinui, šypsodamasi ir nurydama paviršiuje esantį juoką. Jei atvirai, nieko nenorėjau mažiau, nei praleisti laiką su Kleitonais, kai tai nebuvo būtina, tačiau žinojau, jog kartais tai bus paprasčiausiai neišvengiama.
-Žinoma,-tariau su šypsena, delnu lyg instinktyviai apgaubdama Lučiano petį.