.

Mano kojos priminė didelius, nejudrius rąstus, ant kurių vos galėjau pajudėti. Iš kuodo išleisdama ir tai išsitaršiusius plaukus, aš greitai perbraukiau juos ranką, taip išmesdama likusias gėles, ignoruodama riešą badantį tušinuką ir virpančias savo galūnes. Tik išėjus iš Didelio Pikto Vilko kabineto, mano drąsuolės veidas krito ir išnyko nežinia kur, o kreivą šypseną pakeitė realios baimės ir nesuvaidinto siaubo išraiška. Negalėdama patikėti šitu prakeiktu vakaru ir nusivildama apskritai visais savo dievais, aš, susikišusi rankas į kišenes ir intensyviai kramtydama vidinę savo skruosto pusę, šiaip ne taip pėdinau namo, kur manęs turbūt jau laukė Luna, miela, mėnulį taip primenantį vyresnioji mano sesuo.
Pagaliau pasiekusi mūsų butą aš išsitraukiau prie pat savo kompiuteriukų laikomus raktus, dėl drebančių pirštų iš maždaug antro karto atsirakinau spyną ir įėjau. Tada nieko nelaukdama užtrenkiau duris, atsirėmiau į jas nugara ir lėtai nuslydau ant žemės ir prisitraukiau kelius, paslėpdama veidą nevaldomo, panikos drebulio apimtuose delnuose, prieš tai ištraukdama Vilko tušinuką iš rankovės ir padėdama jį ant žemės.
-Aš mirus,-sušnabždėjau, visu šimtu procentu tikėdama šio pareiškimo tiesa.
Tačiau vienintelis aiškus faktas buvo tas, jog mano gyvenimas ką tik negrįžtamai pasikeitė.

Visada žinai, kad Luna yra namuose, kai skirtingi, saldūs kvapai susipina į vieną gausmą, įsukdami į malonią oazę. Visą dieną praleidusi virtuvėje ir sukdamasi tarp puodų, skambant čirškiančiai, gaiviai muzikai ir besisukdama rateliu, taip priverčiant sidabrinę plaukų kupetą sklaidytis į visas šalis, giliai įkvėpusi ir nupūsdama ant veido užkritusią plaukų sruogą mergina patenkinta žiūrėjo į puikus sunkaus darbo vaisius. Skirtingi, kvapnūs keksiukai, karameliniai sausainiai ir saldainiai nužėrė visą stalą, o išgirdusi ausiai pažįstamą durų truktelėjimą Luna cyptelėjusi nėrė pro virtuvės kampą, išskėstomis rankomis pasitikdama įėjusią seserį.
- Nola! - džiaugsmingai sukrykštusi Luna šovė į priekį, jau ketindama patraiškyti seserį glėbyje, bet čia pat sustojo it įbesta. Šypsena akimirksniu nunyko nuo jos veido, šviesūs, balti dantys kaip mat pasislėpė, o lūpų kampučiai nusviro. - Ela? - atsargiai sušnibždėjo ir, žengusi kelis nedidelius žingsniukus į priekį, priklaupė ant kietos žemės, suimdama švelnias mažosios sesers rankas. - Kodėl tu nusiminusi? Ar nori sausainių? Keksiukų? Pagaminau citrusinių ledinukų,- ėmė berti žodį po žodžio, pamėgindama plačiai, mielai nusišypsoti.

Lulu balsas visada sugebėjo mane pralinksminti ir nušviesti viską šilta, cukrine vata dvelkiančią šviesa, tačiau ne šiandien. Ne, tikrai ne šiandien. Baimė, sugniaužusi mano pilvą perėjo į visą kūną, o įvairios, žiaurios mirties scenos ėjo viena po kitos panikoje skendinčiose mintyse. Aš buvau nykštukas, palyginus su Dideliu Piktu Vilku, kuris galėtų mane įmūryti į sieną savo mažuoju piršteliu. Tačiau aš nesiruošiau verkti, tik ne kai mano sesuo įlėkė kaip vijurkas ir pasiruošė išgelbėti pasaulį viena, plačia šypsena. Paslapčiomis aš visada draugiškai pavydėjau Lunos šviesos, jos akis atkreipiančios auros ir tikrąjį mėnulį primenančio nusiteikimo. Atrodė, jog ji gali tave išvesti net iš tamsiausių gyvenimo akimirkų, tačiau aš nebuvau įsitikinusi, ar dabar ji tai sugebės. Ar dabar tai apskritai įmanoma.
-Lulu...-mano balsas virpėjo dar labiau nei prieš tai. Kažkas panašaus į ašaras užstrigo mano gerklėje ir aš, giliai įkvėpdama bei krenkštelėdama, vėl prabilau,-aš susimoviau. Velniškai susimoviau,-sušnabždėjau pakeldama akis į savo vyresniąją seserį ir taip išreikšdama milijardus atsiprašymų, kurių negalėjau išsakyti net per šimtus gyvenimų.

Akimirksniu supratusi, kad nei orkaitėje nekantriai laukiantys sausainiai, nei burnoje tirpstantys ledinukai Elos veide šypsenos neįžiebs, Luna suskubo apglėbti seserį, smulkiomis, mažytėmis rankomis apsivydama liauną jos kūną. Į šalis išsilaksčiusios margos plaukų sruogos kartas nuo karto vis irzliai lįsdavo į veidą, bet kur kas labiau rūpindamasi savo mažylės sesers gerove ir visiškai pamiršdama savąją Luna spustelėjo seserį dar arčiau savęs, tarsi mėgindama apginti nuo nematomų siaubūnų, tik ir tykančių, kada galės visiškai sugriauti darnų ir šeimynišką seserų gyvenimą.
- Žvaigždute, kas nutiko? - galiausiai drįso paklausti, nežymiai susiraukdama. Ela retai būdavo tokia nusiminusi, o dar baisiau - tokia persigandusi, nes baimė niekada neatsispindėdavo jos perdėm drąsiame, nuotykių ištroškusiame veide, kai ši, atsikėlusi vidurį nakties, skuoste skuosdavo per tuščias, apmirusias gatves, šūkčiodama ir krizendama, o Luna sekdavo iš paskos, įsikibusi rankos, nuolat žiūrėdama, kad gūdi naktis nepasiglemžtų nei jos, nei sesers vilčių ir svajonių. - Ar susipykai su tėčiu? Nieko tokio, aš su juo pasikalbėsiu, gerai? - padrąsinamai šyptelėjusi Luna žaismingai bakstelėjo piršto galiuku į Elos nosį, spustelėdama švelnią sesers ranką.

Tylus juokas suvirpino mano pečius ir aš lėtai papurčiau galvą, panardindama savąjį veidą į šiltą sesers petį, įkvėpdama saugumą diktuojančio kvapo.
-Ne, ne. Nors... Gerai būtų,-sušnabždėjau ir giliai įkvėpiau, atsitraukdama nuo Lulu, atsisėsdama priešais ir suimdama jos rankas, vos didesnes už mano. Tada aš trumpam užsimerkiau ir po akimirkos pažvelgiau tiesiai į sesers rudas akis, tuo pat metu spustelėdama pirštais.
-O dievai, Lulu, aš taip tavęs atsiprašau. Tiesiog... Pastarąsias savaites aš kai kam ruošiausi, vien dėl prakeikto savo smalsumo. Viskas buvo tobula, tikrai. Mano planas buvo nepriekaištingas, tobulas nusikaltimas be jokių įrodymų, bet... Kai kas nepavyko. Tvarkaraščiai nesutapo, arba kažkas kažkur susimovė, viskas sugriuvo ir aš įkliuvau,-vien pagalvojus apie milžinišką Vilką ir tai, kas manęs laukė, mano širdis pagreitėdavo.-Įkliuvau ne kam kitam, o Dideliam Piktam Vilkui. Ir dabar... Jis įrašė mane į naujų agentų treniravimo programą ir pats nusprendė būti mano treneriu,-užbaigiau karčiai šyptelėdama ir nusukdama galvą, ištraukdama rankas iš Lulu ir apsikabindama save.

- Aš su juo pakalbėsiu, negali būti taip blogai, tėtis dažnai perlenkia lazdą, juk žinai, viskas išsis...- ramus, bet itin greitas Lunos murmėjimas ir vienas paskui kitą sekantys paguodos žodžiai keistai nederėjo su saldžiuose kvapuose paskendusia aplinka, bet kai nuolatinė, pro minkštas merginos lūpas srūvanti žodžių lavina ėmė ir staiga nutrūko, koridoriuje įsiviešpatavus mirtinai tylai, tas nuolatinis murmėjimas panašėjo į ausims pačią maloniausią ir nuoširdžiausią melodiją. - Ką? - ji sumurmėjo, pusiau cyptelėdama, pusiau šūktelėdama. Rami merginos širdis ėmė plazdėti greičiau už lakštingalos sparnų spurdėjimą, kai ji, tankiai mirksėdama akis, sugavo apgailestaujantį ir kaltės persmelktą jaunėlės sesers žvilgsnį, visa širdimi trokšdama, kad ši tuojau pat pratrūks kvatoti pareikšdama, kad tai tebuvo viso labai visiškai nevykęs, greičiau į košmarą, o ne svajonės išsipildymą panašus pokštas. Giliai įkvėpusi ir suskaičiavusi iki trijų, o paskui iškvėpusi ir vėlei skaičiuodama galvoje išdygusius mėnulius, tik šį kartą užtęsdama iki dešimties, Luna galiausiai atsigavo, švelniais delnais suimdama sesers skruostus ir kilstelėdama jos smakrą. - Aš tai sutvarkysiu, prižadu, pakalbėsiu su juo rytoj,- ši puse lūpų šnipštelėjo, nykščiu brūkštelėdama per Elos skruostą, kol į galvą nešovė mintis, sujudant sidabrinėm plaukų sruogom. - Dievai, aš tiesiog paskambinsiu dabar. Būtent dabar, šią sekundę, tik palauk čia. Ir pasiimk sausainiuką, būtinai pasiimk sausainiuką,- stodamasi Luna galėjo justi, kaip virpa nei šalčio, nei pykčio perpildytos kojos. Tiesa pasakius, ji buvo beprotiškai išsigandusi, bet šiaip ne taip sugebėjo išsilaikyti, jau lėtai kulniuodama savo kambario link.

-Lulu, ne!-aš pašokau per mažiau nei sekundę ir puldama į priekį švelniai pagavau sesers ranką.-Prašau, nereikia,-jau tyliai sušnabždėjau ir atsistojau priešais merginą.-Viskas galėjo būti žymiai blogiau. Aš nei už grotų, nei stosiu prieš tarybą. Dėl Dievų meilės, tas vyras rado mane savo seife. Viskas galėjo baigtis tragiškai, tačiau aš čia, ir tu čia, ir man viskas bus gerai. Aš galiu susitvarkyti su Vilku, arba turėsiu galėti. Tačiau jeigu tu jam paskambinsi...-giliai įkvėpusi aš sumirksėjau, net nenorėdama pagalvoti apie pasekmes,-tu būsi įpainiota. O aš be galo stengiausi, kad tu nebūtum įpainiota. Taigi einam į virtuvę, pasiimam tuos sausainius, pieno ir tiesiog... Pabūkim, gerai? Yra dalykų, nuo kurių negali manęs apsaugoti, o mano pačios kvailumas, smalsumas ir Metju Oliveris Hawkinsas yra vieni iš tų dalykų, Lulu. Ir aš tikrai atsiprašau,-sumurmėjau ir instinktyviai apsikabinau ją, žinodama, kad tai yra vienintelis dalykas, galintis mane nuraminti.-Bent jau nušvilpiau vienintelį jo tušinuką,-suburbėjau į jos petį, užmerkdama žalsvas savo akis.

Luna neramiai žiūrėjo į nuolat skirtingų emocijų perveriamą jaunėlės sesers veidą, šiek tiek suraukdama nosį. Vis dėlto, kad ir kaip nenorėjo to pripažinti, Ela buvo visiškai teisi - būtų pernelyg naivu ir kvaila tikėtis, kad pats skyriaus vadovas bus pakankamai gerai nusiteikęs klausytis, kaip karštligiškai Luna mėgina atsiprašyti už savo seserį. Tiesa, Luna ir neklausė, ką tokio siaubingo ši padarė, nes buvo tikra, kad anksčiau ar vėliau ji pati viską iščiauškės ir didžiuosis savo pasiekimu, sugebėjusi nugvelbti tą siaubingai mielą ir, žinoma, vienintelį tušinuką.
- Gerai, nieko nesakysiu,- galiausiai sutiko, rankomis apsivydama liauną sesers kūną. Giliai atsidususi, bet su nežymia šypsena veide, Luna smakru įsirėmė į šviesią sesers plaukų kupetą, tyliai burbtelėdama, kokia nepataisoma bėdelė ši yra ir kaip labai labai ją myli. - Dabar marš į virtuvę, arba aš neatsakau už savo rankas,- pusbalsiu sušnibždėjo, pirštais švelniai įsikirsdama į sesers šonus ir sukeldama vieną kutulio bangą po kitos.- Naaaaagi, pirmyn!

Lengviau atsikvėpdama aš leidau sau nusišypsoti, visiškai tikra, jog Luna nebesiruošia duoti Vilkeliui velnių. Taigi aš ramiai įsidėjau savo "grobį" į viršutinę odinio švarko kišenę ir greitai susirišau šviesius plaukus į paprasčiausią arklio uodegą, nebenorėdama jausti erzinančių, visur lendančių plaukų sruogų.
-Ačiū. Tikrai, Lu, čia nuoširdžiai,-nusišypsojau ir su alkūne vos vos kumštelėjau sesers, šoną.
Ir tada, žinoma, ji mane žiauriai išdavė, sugriaudama bet kokią pasitikėjimo ir harmonijos galimybę su savo pirštais.
Žiaurus klyksmas ištrūko iš mano lūpų, kurį labai greitai nutraukė nevaldoma juoko banga, kai aš, negrabiai bandydama nusikratyti mane kankinančių rankų, mikliai puoliau į priekį, virtuvės link.

Tamsios kario akys įkypai narstė po tuščias, lietaus merkiamas Sostinės gatves. Nors pasąmonė nesąmoningai tikėjosi ko nors netikėto, du tamsoje ištįstančius siluetus gaubė netikėta ramybė. Dešinėje rankoje tvirtai spausdamas lietaus kiaurai skrodžiamą tamsiaplaukės merginos delną, Metju, pagreitindamas žingsnį ir pranerdamas pro paskutines bent menkiausią įtarimą kelti galinčias nykias gatves, galiausiai stabtelėjo prie durų namų, kurie tikrai nepriklausė jam. Akies krašteliu sekdamas šviesa plieskiantį koridorių ir jusdamas kūną graužiančius vandens lašus, Metju sužiuro į gobtuve dalinai pasislėpusį Abigailės veidą. Jam neypatingai patiko mintis, kad reikėjo slėptis kaip nusikaltėliams – bet būtent tokie jie šią akimirką ir buvo, jei ne kas nors blogiau.
Žodžiais sunku nusakyti kokia veido mimika įsirėžė pro duris galvą iškišusiame margaplaukės merginos veide, tarp rankų tebespaudžiančios dubenį citrusinių sausainių. Lėtai – tikrai labai lėtai – sumirksėjusi Luna Hathaway sunkiai nusakomu žvilgsniu nužvelgė iš pradžių galbūt ir perpus už save aukštesnę vilkišką Metju povyzą, o tuomet akys sustojo ir nebepajudėjo ties akmeniniu Abigailės veidu.
- O dievai. – taip ir nesugebėjusi nuryti tarp dantų įsikąsto sausainio ir nežinodama ką daryti Luna kaip mat užtrenkė šiem prieš nosį duris, nugara į šias atsiremdama. Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi ši pažvelgė pro durų akutę dar kartą ir, savo nelaimei, tebematydama tas pačias stovinčias figūras, realiai nebesugebėjo nė tinkamai atsikvėpti. Visgi akimirksniu atsiradęs instinktas garsiai šaukti buvo kaip tik ten, kur ir reikėjo. – Elanora!

Miegas dar niekad nebuvo toks saldus, laikant šalia savęs alsuojantį Tamio kūną, panirusį į sapnus, po ausimi jaučiant tikrą ir besidaužančią jo širdį. Galėjau praleisti čia likusį visą gyvenimą, apsupta raminančios, mėlynos spalvos ir ant skruostų jausdama Tamenio garbanas. Tačiau tai, kaip visad, truko per trumpai. Per namus nuaidėjęs, netikėtai pilnas mano vardas, ir įtampos kupinas sesers tonas privertė mane pašokti, kartu pažadinant ir Tamį.
-Zyle...?
Į mieguistą, ne pilnai ištartą vaikino klausimą atsakiau tik galvos papurtymu ir švelniai paglosčiau jam galvą.
-Lu kviečia, tuoj grįšiu, gerai? Pabūk čia. Gal pamatė tarakoną,-gūžtelėjau ir dar kartą paglosčiusi jo plaukus iššokau iš lovos, o tada, nesivargindama ieškoti šlepečių, atsirakinau kambario duris ir kiek įmanoma greitesniu žingsniu pasileidau prie įėjimo, jog sužinočiau, ką mano sesuo sugalvojo vidury nakties ir kodėl ji nemiega.
Būtent prie durų ir radau savo seserį, plačiomis akimis ir žvilgsniu, kokio jos veide turbūt dar nebuvau mačiusi, verčiantį mano širdį iš baimės ir susirūpinimo plakti bent tris kartus greičiau. Puoliau arčiau, paimdama jos rankas, apžiūrėdama veidą, ieškodama bet kokių sužeidimų ar akivaizdžių problemos šaltinių.
-Lulu? Kas buvo?

Į du didelius, nuostabos persunktus angliukus panašios Lunos akys į save gėrė turbūt didžiausios katastrofos besitikintį sesers žvilgsnį. Kone cyptelėdama, bet stengdamasi bent minimaliai – kiek tai leido virpančios rankos – valdyti savo mintyse ošiantį chaosą, Luna dar kartą giliai įkvėpė ir iškvėpė, suimdama Elos rankas ir įsmeigdama į šią akis.
- Ela,- laikydama šios delnus, Luna vėlei įkvėpė, pasistengdama bent kiek nusišypsoti. – Jei padarei ką nors labai labai nelegalaus arba labai labai negero, dabar būtų pats metas prisipažinti. – spustelėdama sesers pirštus ir nervingai tebesišypsodama, Luna kone galėjo justi už durų alsuojančių dviejų netikėtų svečių artumą. Mirktelėdama vieną, antrą kartą, tačiau taip ir nesulaukusi atsakymo, Luna kilstelėjo antakius, mintyse skaičiuodama galimai paskutines savo ir sesers gyvenimo sekundes.
- Gerai. – neišgirdusi taip trokštamo prisipažinimo, Luna paleido sesers rankas, rodomuoju pirštu grasinamai besdama į uždarytas duris. – Tuomet pasakyk man kodėl už šitų durų, kiaurai permirkęs, stovi didelis piktas vilkas ir kodėl,- papurtydama pirštą į užvertas duris dar agresyviau, Luna pradėjo šnabždėti. – Kodėl jis stovi laikydamas Abigailės Smith ranką.

-Lulu, tu žinai, kad aš padariau labai daug labai nelegalių ir labai negerų dalyk...-taip ir nepabaigiau savojo sakinio, nes mano akys išsprogo, o mintys ėmė ir išsijungė, plaučiams akimirkai pamirštant savo fuknciją. Didelio pikto vilko pasirodymas prie mūsų buto durų viduryje nakties, ką jau kalbėti apie tai, jog šalia jo, bent pagal mano seserį, stovėjo vaiduoklis, buvo vienas mažiausiai man logiškai nuskambėjusių dalykų, kokius esu girdėjus per turbūt visą savo gyvenimą. Į šį sąrašą, reikia nepamiršti, įskaičiau ir tai, jog šiuo metu dalyvavau naujų agentų paruošimo programoje. Taigi paprasčiausiai sužiopčiojau. Vėl užsičiaupiau. Įkvėpiau.
-Lu...?-klausiamas, susirūpinęs mano tonas turbūt išdavė, jog neatmečiau idėjos, kad mano mylimiausiam žmogui šioje žemėje prasidėjo haliucinacijos, kol aš švelniai priglaudžiau delną prie jos šiltos, tačiau ne degančios kaktos. Vadinas, ne temperatūra. Kas sumažina haliucinacijų galimybę labai daug kartų. O vienintelė to išvada tegali būti tokia, jog Lunai nesivaideno ir šiuo metu už mūsų durų tikrai stovėjo būtent šitokia žmonių kombinacija.
Vos tik ši mintis pasiekė mano sąmonę, stumtelėjau Luną į šoną ir atplėšiau duris, susidurdama tiesiai su permirkusiu savo treneriu Metju Hawkinsu ir su niekuo nesumaišoma, nors ir vyresne, nei buvo matyta per televizoriaus ekraną, Abigaile Smit. Beveik springtelėjau, prisiminusi, jog mano lovoje šiuo metu gulėjo Metju prieš mažiau nei parą tardytas Tamenis, o galvoje pradėjo ūžti įvairiausio dažnio sirenos, bandant kažkaip suvokti, kas tiksliai vyksta.
-Metju,-daugiau pasakyti ir nesugebėjau, tačiau įsižiūrint į šį duetą, varvantį nuo lietaus, ką jau kalbėti apie išsiblaškiusias, net kiek tuščias vyro akis ir stengiantis nepaisyti ledinio, nuožmiaus Smit žvilgsnio, kuris privertė stuburu nubėgti šiurpą, susirūpinimas sukilo per akimirką. Per palyginus trumpą laiko tarpą suvokiau, jog Didelis Piktas Vilkas nėra toks piktas, kaip atrodo, o po jo šonkauliais tuksėjo tikrai gero norinti širdis. O jeigu jis čia, vadinas šią akimirką nebuvo kur daugiau eiti. Turbūt tokio suvokimo man ir užteko. Pravėriau duris plačiau ir pasitraukiau į šoną, sugniauždama kiek virpančias rankas bei stengdamasi bent minimaliai neutralizuoti nerimo kupiną veido išraišką.-Užeikit.