First topic message reminder :

.

Atsilošiau, vyptelėdama puse lūpų ir lėtai iškvėpdama, kol Marcelė nušoko nuo sofos ir pranyko kažkur buto gilumoje. Akimirką apžvelgiau mus supančias sienas, ieškodama priežasčių dėl kiek kietesnės nei įprastai Karmenos povyzos, lyg jos raumenys šnabždėtų tylius pasipriešinimus judesiui,  tačiau bent kol kas neradusi nieko, kas iš karto atkreipė dėmesį, vėl pasisukau į tamsiaplaukę. Paėmusi savo stiklinę kilstelėjau ją į Ruso pusę ir linktelėjau.
-Žinoma.
Galbūt ir buvau gimusi Sostinėje, tačiau augau ir didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau ne kur kitur, o apygardose. Jų kvapas, jų skonis buvo nesumaišomas su levandų dvelksmu, kuris grįžus sklido nuo mano kūno. Bado ir aštrios desperacijos Sostinėje nebuvo. Apygardose jie sklido tarsi bangos, partrenkdami ant kelių kiekvieną, neturintį geležinio stuburo. Karmena Ruso, net jei ir buvo treniruojama ne kur kitur o mūsų centruose, kiekviena savo ląstele dvelkė apygardų geležte, sumaišyta su akyse niekad negęstančią iššūkio žiežirba, tik ir maldaujančią mesti jai iššūkį. Tiek laiko praleisto tryliktukėje neaplenkė net ir Ruso.
-Gerai, Karmena,-mano vypsnis praplatėjo, man sukryžiuojant kojas, švelnioms rankoms dar vis laikant brendžio stiklinę.-Pradėkim paprastai. Jeigu norėtum mane nužudyti, čia ir dabar. Kaip tai padarytum?

- Mhm. – išgirdusi pirmąjį šviesiaplaukės klausimą Karmena atsitiesė, plykstelėdama cigaretės įsikandusiais dantimis. – Neblogai, panele Hawkins, neblogai.
Užuot greitai atsakydama Karmena sukrito minkštose pagalvėse, giliai įtraukdama cigaretės dūmą, galvodama ir pilnai leisdama pasąmonei apsvarstyti idėją, kuri buvo paprasčiausiai neįmanoma. Kartais ji būdavo kiek arogantiška, bet ji nebuvo kvaila.
Iškvėpusi dūmą ir prikandusi cigaretę tamsiaplaukė nežymiai šyptelėjo, garsiai pasakydama tai, ką galbūt, jei ne šis iki kaulų smegenų įaugęs žaidimas, būtų nutylėjusi ir pasilikusi sau.
- Nenoriu tavęs nužudyti, Viviana. Nedaryčiau to, net jei privalėčiau. Ar žinai kodėl?
Paskutinis, ilgiausias dūmas pakilo į orą, Karmenai cigaretę įspaudus į ant stalo padėtoje lėkštelėje. Ji neatrodė kaip nors nustebinta užduoto klausimo; ji netgi šypsojosi, tarsi visa ši situacija būtų vertusi krūtinėje kauptis komišką, prasiveržti besiruošiantį juoko burbulą. Lėtai atsitiesusi Karmena tamsiomis akimis nusekė vos už poros sprindžių esantį merginos veidą, o tuomet vėlei sukrito į sofą žinodama, kad jos pasąmonėje tebesisuko tyli mintis, kuri dabar saldžiai paliko didžiąją savo gyvenimo dalį Sostinėje praleidusios žudikės lūpas.
- Nes mirtis yra lengviausia išeitis.
Buvo blogesnių dalykų nei mirtis. Tą Karmena žinojo – ji kvėpavo ta mintimi, kuri prakaitu ir krauju buvo įsirėžusi į kiekvieną kūno dalelę. Pergyventi tai buvo paprasčiau – ar bent taip atrodė, su kiekvienu judesiu jaučiant odoje įsirėžusius randus. Matyti žmonių veide įsirėžiantį kraupų riksmą, kai kiekviena išauštanti diena nebūdavo paskutinė – tai buvo kita istorija. Ji nesijautė stipri, girdėdama klyksmus, maldavimus, prašymus pasigailėti...ji buvo nusivylusi.
- Mano eilė. – leisdama minčiai pasiekti Vivianos pasąmonę, Karmena galiausiai prabilo, pakreipdama galvą. – Tau nerūpi Sostinė. – tai nebuvo klausimas – tai buvo faktas. Nebuvo sunku suprasti kodėl.- Kam palaikyti sistemą, kuria netiki?

Ištiesusi ranką sužvejojau šalimais gulintį cigarečių pakelį ir, vieną išsiėmusi, apgaubiau lūpomis. Prisidegusi iš lėto įkvėpiau plaučiuose nusėdusį dūmą, jusdama jo svorį, galiausiai iškvėpdama ir patogiau atsilošdama, laisvoje rankoje laikydama brendžio stiklinę.
Klausant Karmenos atsakymo, negalėjau sulaikyti švelnios šypsenos, iškreipusios mano veidą, veik ant liežuvio galo ragaujant merginos žodžius, tyliam pasitenkinimui pasklindant kūnu. Taip. Mirtis tikrai buvo lengviausia išeitis. Ta, kurią kitiems parinkdavau dažnai ir tikslingai, labiau mėgdama produktyvų darbą negu lėtus, veik bereikšmius kažkieno kito kankinimus. Tačiau kartais, kai savo delnuose laikei kažką kitokio, kas tik ir meldė suviliojimo... Taip. Mirtis nebuvo atsakymas.
Visados labiau mėgau stipriausius savo taikinius palikti gyvus, iš lėto ištraukti iš jų paskutinius, alsuojančios dvasios syvus, atsargiai, lyg traukiant plunksnas, atimti viską, kas turi bent kiek svarbos, ieškant ir laukiant finalinio trakšt, kai visa likusi jų infrastruktūra pasiduoda gyvenimo svoriui bei pasilieka dulkėse. Taip jie nustoja įkvėpti. Taip jie nustoja kovoti.
Išgirdus Ruso klausimą, iš mano lūpų išskrido sidabru čiurlenantis juokas ir aš papurčiau galvą.
-Ne,-tyliai tariau, vėl įtraukdama dūmą ir jį išpūsdama,-sakyti, jog palaikau sistemą yra faktiškai neteisinga, Karmena,-vėl šyptelėjau, nukratydama pelenus į šalimais esančią peleninę, kilstelėdama akis į merginą.-Teisingiau būtų sakyti, jog aš esu sistema. Vėlgi, nesuprask neteisingai. Neteigiu, jog ją valdau. Nebandau įrodyti savo autoriteto. Nesistengiu apsimesti, jog esu svarbi detalė didžiąjame viso ko paveiksle,-mostelėjau ranka. Puikiai suvokiau neišvengiamą žmonijos pakeičiamumą, ypač Sostinės kontekste. Mano darbas nebuvo išskirtinis. Ne. Išskirtinis buvo mano kraujas.-Tačiau sakyti, jog palaikau sistemą yra tas pats kas liudyti, jog vandenynas palaiko bangas.
Gurkštelėjau brendžio, mėlynoms, tokioms panašioms į Samuelio akims sužimbant vėsa.
-Mano brolis, Samuelis. Ką jis tau reiškia?

Priešais sėdinti Prezidento dukra turėjo įtikinamai užliūliuojančią širdį, kurios nemarūs tvinksniai žodžių pavidalu lengvai nusėsdavo kiekviename kambario kampe.
Rudos tamsiaplaukės akys lėtai sekė Vivianos veidą, stabtelėdamas prie akių, lūpų kampučio, cigaretę tvirtai apgaubiančių pirštų, tarsi bandydamos į save sugerti bent vieną, net menkiausią įsispaudusią emociją.
- Suprantama. – aksominis šnabždesys palietė liežuvio galvą, šiam lėtai perbraukiant ir suvilgant kartaus ataskonio įsigėrusias lūpas. – Tylūs veiksmai kalba garsiausiai.
Ši mergina buvo ne sistemos, o savo tėvo išdirbtas produktas. Tai, kaip ji galvojo, kokias idėjas gvildeno galvoje – ne tai turėjo priversti kūną perbėgti šalta nerimo banga. Tai buvo veiksmai kurių dėka, jei reikia beveik tobulai išdirbto pavyzdžio, šią minutę Karmena sėdėjo ne požeminio centro vienutėje, o čia, laisva tiek, kiek leido kakle nebyliai mirtinus žodžius šnabždanti mikroschema. Ji buvo galvota – daug labiau nei to paties kraujo pirmtakas, ir vien ši rami mintis, radusi kelią į tamsiaplaukės pasąmonę, privertė dar plačiau nusišypsoti.
- Viską.
Raudoniu padailintos Karmenos lūpos lėtai apgaubė taurės kraštą, gerklei nutekant dosniam gurkšniui deginančio skysčio. Žodžių tiesumas ir tikrumas kelias sekundes taip ir liko pakibęs ore, mąsliam tamsiaplaukės žvilgsniui, kol taurė dilgsniais vėsino prie stiklo prispaustą skruostą, stebint kituose daugiabučių kambariuose įsižiebusias šviesas, kurių atspindžiai vaiduokliškai sukosi ir čia.
Tai nebuvo neapsvarstytas, netikėtas klausimas. Tuzinai smalsių akių visuomet nedrąsiai, kartais akiplėšiškai klausdavo to paties. Dažniausiai Karmenos kūną supurtydavo tyli juoko banga, besijuokiant iš nuovokos žmonių, kurie visą savo gyvenimą praleisdavo nykiai dėdami etiketes tam, ko niekaip negalėdavo suprasti. Mylimieji? Draugai? Šeima? Kas buvo tie du per gyvenimą juoku brendantys žmonės, kurių širdys kalbėdavo netardamos nei vieno žodžio?
- Ar kada turėjai artimą žmogų, kuris tiesiog buvo tavo atspindys? Toks artimas, kad kartais sunku suprasti kaip nesidalinate vienu kūnu, viena širdimi, viena siela.- tamsios Karmenos akys plykstelėjo jokiais žodžiais neapibūdinama emocija, kurią suprato tik ji pati ir tryliktos apygardos bunkeryje, kaip ji tikėjosi, chaosą sėjanti laukinė širdis. – Namai. Tai vienintelis žodis, kurį galiu surasti. Kur taviškiai, Viviana? – ji pažvelgė į Vivianą, klausimai pakreipdama galvą. Ji nesijautė pažeidžiama, pasakydama akivaizdžią tiesą. Nebuvo nieko stipresnio už žinojimą, kad kur nors priklausai.
-  Kur tavo namai?

Merginos klausimas dulkėmis nusėdo ant mano odos, tarsi kūną apsupęs vėjo gūsis, paleistas iš tamsiaplaukės lūpų. 
Viską
Manoji širdis, mintims pakartojant šį vieną vienintelį žodį, skausmingai sustojo, susitraukdama vieną, antrą kartą, galiausiai grįždama į jai įprastą ramų, užtikrintą ritmą, tamsiam žvilgsniui sužimbant kažkuo giliu, lyg pačiame laužo centre žėruojančia žarija, palikta lietingo ryto valiai.
Kažkada turėjau brolį, su kuriuo, rodės, dalinausi plaučiais, neskirdama jo įkvėpimo nuo savojo, visu kūnu jusdama jo skausmą, visa dvasia perprasdama jo mintis tą pačią akimirką, kai žvilgsnyje susidurdavo identiškos akys. Praradau jį pakankamai seniai, jog spėčiau pamiršti, ką tai reiškia. Jog spėčiau suvokti, kad Karmena kalba apie visai kitą žmogų, negu tas, kurį paslapčiomis laikiau savo mintyse. Tokia buvo tikroji tiesa, prieš kurią spardytis buvo taip pat naivu, kaip bandyti nupūsti tsunamį. Žinoma, jog mylėjau savo tėtį ir žinojau, jog jis myli mane, tačiau tai, apie ką kalbėjo Ruso...
Ne. Nepažinojau to, ką ji tapė savaisiais žodžiais, tvirtu, visą sugeriančiu savo žvilgsniu. 
Tačiau prieš mano pačios valią, mintyse žybtelėjo juodi, vėjo plaikstomi plaukai. Šypsena, tokia ryški, tokia atsisakanti atsiprašyti už savo egzistenciją, jog kartais tegalėdavai nusilenkti prieš jos šviesą. Rudos, tamsios akys, atsispindinčios tamsoje ir grakštus, ištiestas jos pirštas, mums padėjus galvas grindų, dar kartą skaičiuojant žvaigždes, matomas pro bendro stogo plyšį. Tas vienas vienintelis kampas, kuriame galėjai pasislėpti nuo lietaus ir šeši kūnai, susispaudę pečiai, gniaužiantys puodelius, kuriuose garavo viralas, sunkiai pavadinamas arbata. Jos ranka manojoje. Nebylus pokštas, nubėgantis jos veidu tarsi ryškiausias saulės atšvaitas. 
Tačiau prieš mano pačios valią, mintyse žybtelėjo jos klyksmas. Neapykantos persmelktas riksmas, sumaišytas su aidinčiais šūviais. Vėl. Ir vėl. Ir vėl. Kol likom tik mes. Kol galiausiai liko tik virpanti, klūpinti Ji ir keturi nebylūs kūnai.
Nenuleisdama akių nuo Karmenos, nepajudinau nei ląstelės. 
Ne. Nepažinojau to, ką ji teigė turinti. 
Paėmiau stiklinę į rankas ir ją užsiverčiau, neskubėdama, ilgais gurkšniais pabaigdama jos turinį. Jau tuščią padėjusi ant stalo, iš naujo pripildžiau, palinguodama galvą, leisdama skysčiui deginti gerklę, deginti skrandį, deginti. Leidau ramybei sklisti kūnu ir švelniai šypsenai nudažyti manus veido bruožus. 
-Kaip manai, kuo visa tai pasibaigs?-apžvelgiau kambarį, kuriame buvome. Mano balsas buvo ramus, neturinti savyje nei lašo grasinimo ar kaltinimo, tik paprastas smalsumas.-Tavo viešnagė Sostinėje. Spėliojimo žaidimas, į kurį įtraukei beveik visus slaptojo skyriaus vadovus?

Nebylus šviesiaplaukės prisipažinimas, nuplautas skrandį kiaurai veriančia brendžio srove, taip ir liko pastebėtas kabėti ore – jį telydėjo vakarinėje prietemoje žėrinčios Karmenos akys, galbūt ir išduodančios tą menką smalsumo lašą, bet taip šio ir neišreiškiančios. Ji atpažino bežadį merginos sentimentą; tačiau šis, nugertas brendžiu, uždėjo tvirtą tašką taip ir nepravertame argumente. Tik vidinis pasąmonės balsas galėjo tyliai šnabždėdamas pripažinti nuryto sakinio tvarumą. Priešais sėdinti Prezidento dukra atrodė susimąsčiusi, ir to buvo gana.
Kambaryje tvyranti tyla, perverta kito Vivianos klausimo, buvo palydėta čaižiai šiugždančio ir tarp pirštų lamdomo kartojo krebždėjimo, Karmenai ištraukus ir prisidegus dar vieną cigaretę. Kartų dūmą nurijusi paskutiniu stiklinę skalavusiu brendžiu gurkšniu, ši vėlei tarp dantų įsispaudė cigaretę, atkimšdama butelį ir pripildydama stiklinę su kaupu, beveik iki viršaus. Šią pastūmusi toliau nuo savęs ir įsižiūrėjusi į ramiai tyvuliuojantį rusvą skystį Karmena pirmą kartą – nuo to momento, kai Viviana nekviesta įžengė pro duris – nuoširdžiai nusijuokė, nugara įsiremdama į netvarkingai išmėtytų pagalvių debesį.
- Aš mirsiu, Viviana.
Ji žinojo, kad tikimybė saugiai palikti Sostinę yra maža, beveik neįmanoma. Karmena puikiai suprato savo galimybes nusprendusi pasilikti; ta karti tiesa liko užspausta ir tuomet, kai tvirtos jos rankos apsivijo Samuelio kūną, spausdamos prie savęs taip, tarsi būtų norėjusi visam gyvenimui – ir paskutinį kartą – prisiminti juo pulsuojančią šilumą. Jis žinojo.
Karmena negalėjo peršokti savo aplinkybių; ir nesvarbu kokia nesugaunama atrodė visoms ją kiauriau rėžiančioms Sostinės skyriaus vadovų akims. Kakle it gražiausia grandinėlė pritvirtinta mikroschema kalbėjo už save; o ką bepridurti apie milijoninius nuostolius, dešimtus prarastų gyvybių ir Karmenos lūpomis kalbantį švelnų, tylų juoką, su kuriuo susidūrus norėdavosi bėgti tiek, kiek leidžia jėgos.
- Vienintelis klausimas yra kaip ir kada.
Karmenos balse juntama ramybė svetimai akiai galėjo pasirodyti mažų mažiausiai nepatogi. Įtraukusi cigaretę ši atlošė galvą ir lėtai iškvėpė, stebėdama šaltai baltas ir niūrias lubas.
- Kokia tavo ateities vizija?

Ore suskambusi tiesa įsismelkė į mano kaulus, man paprasčiausiai, ramiai linktelėjus. Taip, tai buvo didžiausia tikimybė, stebint kaip ryškiai, kaip neatsiprašomai vyresnioji Ruso degė, liepsnojo užvertusi galvą į dangų, leisdama plaučiams, širdžiai, pačiai savo sielai kaukti. Ji nenuginčyjamai buvo meno kūrinys, kažkas sudėlioto iš šukių, tačiau sulydyta ir pagaminta savęs pačios, bebaimė, tačiau tikra, lyg pirmasis rasos lašas, aštri kaip vienintelio likusio gyvo kūno laikoma geležtė. Ji buvo mano brolio viskas, kaip ir jis jos. Jie buvo tyli vienas kito atatranka, sekanti neišvengiamą šūvį. Galėjau tai suprasti. Galėjau tai prisiminti, širdžiai susispaudžiant, galvojant apie identiškas, mėlynas akis, žvelgiančias iš Railio veido. 
Tačiau nebyli paslaptis Karmenos rudose akyse neleido man atsipalaiduoti. Ne, užgesinti tai, kas joje riaumojo, nebuvo taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti. 
Kitas merginos klausimas privertė mane atsilošti sovoje, gurkštelint brendžio, jaučiant, kaip jis pradeda sukti mano galvą, drumsti dar neseniai tokias aiškias ir ryškias mintis. 
-Kaip jau sakiau, aš esu sistema. Visiškai taip pat, aš esu Sostinė,-mostelėjau ranka, lyg mūsų neatskiriama realybė būtų ne tik aiškiai suprantama, tačiau ir fiziškai matoma, tarsi būčiau įpainiota į pačius jos pamatus.-Sostinės vizija yra mano vizija. Pergalė. Šį kartą galutinė. Paskutinė ir neperkeičiama,-tai buvo taip paprasta. Viskas, ko norėjau iš savo ateities, tai laimėti. Viskas, ko norėjau iš savo ateities buvo tai, ko iš jos galėtų norėti Čarlis. 
-Ačiū, Karmena. Tai buvo...-pakreipiau galvą, padėdama stiklinę ant stalo,-naudinga. Jei kada nuobodžiausi, žinai, kur kreiptis,-šyptelėjau, iš kišenės ištraukdama savo vizitinę ir palikdama šalia pustuštės stiklinės. O tuomet atsistojau ir patraukiau durų link.
Karmena Ruso nenuginčyjamai buvo meno kūrinys. Lašas daug kam sunkiai suvokiamo grožio, veik nesuprantamo skaidrumo. Už tai priklauso atsidėkoti. Ką kalbėti apie tai, jog smalsumas, supantis manąją širdį, staiga tapo nukreiptas ir į šią tamsiaplaukę. Taigi, sustojusi prie durų ir jas pravėrusi, dar kartą pažvelgiau į merginą.
-Tiesa, tavo sesuo, Kamila?-šyptelėjau, prisiminusi jaunesniosios Ruso akis.-Ji gyva. Labanakt, Karmena. 
O tuomet išėjau, leisdama durims švelniai spragtelti man už nugaros.

Šaltas vanduo, be gailesčio besiveržiantis pro pilnai atsuktą čiaupą, degino odą, palikdamas stingdantį, raudoniu išmušantį pėdsaką. Tarp pirštų nevalingai sukama cigaretė beliko smilkti ore, lūpoms šią apglėbiant ir kūną šilumos banga perveriančia vieną paskutinį kartą. Pilkšvi pelenai nusėdo palei marmurinį grindinį, tamsiaplaukės kūnui panirus į vienoje akimirkoje sustabdantį, kiekvieną – vis dar – gyvą ląstelę skausmingai tąsantį momentą.
Išdraskytoje Karmenos Ruso pasąmonėje slypėjo begalė nebylių prisiminimų, kuriuos galėjo prižadinti tik skausmas; vienintelis dalykas, kurį atpažino geriau nei save pačią – amžinas, nenutraukiamas, visuomet lūkuriuojantis taip, tarsi būtų čia pat, ranka pasiekiamas. Jis erzindavo, tačiau kartais šnabždėdavo tarsi artimiausias draugas.
„Tik pažiūrėkit.“ Šleikštus, saldžiai prikimęs balsas kaip niekada puikiai į save gėrė nenumaldomą dėmesį, dešimtims smalsių galvų persisukus į šiaurinę valgyklos pusę, gręžiant varnos juodumo plaukais, it banga bėgančiais palei nugarą, apsuptą mergaitę, ramiai kramtančią sausą duonos riekę. „Girdėjau, kad kalbiesi su dvasiomis? Psichopatė.“ Garsus juokas paliko priešais stovinčios šviesiaplaukės merginos lūpas, šiuo užkrėtęs ir aplink išsibarsčiusius pavienius staliukus. Šiurkštus šios delnas įsirėmė padėklo, šį įspausdamas vienoje vietoje. „Šioje vietoje yra taisyklės, naujoke. Klausyk manęs. Nelįsk man į akis ir daryk tai, kas yra liepiama. Aišku?“ Tamsios šios akys žybtelėjo balkšvoje šviesoje, delnui it netyčia perbraukus per stalo viršų taip, kad prie krašto padėta šakutė nuslystų ant žemės, čaižai nuo šios pakilusi ir vėlei nuguldama. Mergaitė nurijo kąsnį, riekę duonos tvarkingai padėdama į lėkštę.
„Pakelk šakutę, psichopate.“ Šleikštus šviesiaplaukės balsas pervėrė pritilusią patalpą. „Dabar.“
Džiulijana atsikvėpė. Buvo galima ir jausti, ir užuosti salsvą orą sustingdžiusią įtampą, liesam šios kūnui palinkus į priekį. Suskerdėję pirštai apglėbė šakutės kraštą, ir atsitiesusi tamsiaplaukė mergaitė nuo jos nupūtė dulkes, pasmeigdama gabalėlį mėsos. Stalo krašto besiremiančios merginos pergalingas vypsnis kaip mat prigeso ir ši, įsiklausydama į nykius murmesius, į saują suėmė tamsių plaukų kuokštą, atkragindama galvą.
„Ar tu kurčia?“ Atgrasus šnypštęsis paliko jos lūpas, saldžiam kvėpavimui liečiant dešinę veido pusę. „Manai, kad esi tokia drąsi, m? Kas tave apgins, kai apdaužysiu taip, kad negalėsi paeiti?“
Rudos Džiulijanos akys sutiko žalsvame žvilgsnyje atsispindintį siutą. Jos buvo ramios ir atrodė....bene nuobodžiaujančios.
„Aš alkana. Paleisk.“
„Tu grynų gryniausia psichopatė. Ir atrodai taip, lyg būtum vaikščiojantis lavonas.“ Tylus šnabždesys nusėdo prie skruosto, šį palietus rausvomis lūpomis kalbančių žodžių žavesio. Pūslėmis nusėtas nykštys užkabino palei skruostą, nosį einantį randą. Šis sustojantį prie dešinio, kiek nutįstančio lūpų kampučio. „Ar turėčiau dar labiau pagražinti veidelį? Gal tuomet būsi labiau sukalbama?“
Antras, šįkart gilesnis atodūsis pasigirdo iš mergaitės pusės, o tuomet, prabėgus vos vienai trumpai akimirkai, tyloje skendinčią valgyklą pervėrė gilus, siaubo persmelktas riksmas, bežadžiam šviesiaplaukės merginos kūnui dunkstelėjus ant žemės. Galūnėms tvinkčiojant, iš kairios šios akies styrojo susmeigtos šakutės galas, tamsioms Džiulijanos akims pasekant krauju plūstančią žemę.
„Sakiau, kad noriu valgyti. Nereikėjo trukdyti.“ Kažkas šaukėsi prižiūrėtojų; kažkas tekinomis bėgo iš valgyklos. Tuo tarpu tamsiomis garbanomis pasidabinusi mergaitė apėjo stalą ir palinkusi vienu trūkiu ištraukė šakutę, į veidą plūstelėjus kraujo čiurkšlei. Kiek susiraukusi ši džemperio kraštu persibraukė per veidą, į medžiagos kraštą nuvalydama šakutę. Nekreipdama dėmesio į bežadį kūną, tamsiaplaukė vėlei prisėdo prie stalo, dantimis kibdama į pirmą savo gyvenime mėsos gabalą nuo tada, kai išvydo šį pasaulį.
Jo skonis buvo visai kaip kraujo.
Karmena atsimerkė, jusdama kūną semiantį sunkumą. Tačiau šis sunkumas buvo nepalyginamas su badu, nuovargiu ir skausmu – jis priminė kiekvieną raumenėlį apsemiančią ramybę, skandinamą šalto vandens. Po vandeniu paniro skruostai, lūpos, akys ir galva, rankoms ramiai plūduriuojant pašonėje. Vandens apsemtos akys žvelgė tiesiai į lūpas, matydamos raibuliuojančias, oranžines šviesas, protarpiais tai ištįstančias, tai susitraukiančias ją apsupusioje prietemoje. Jos kai ką priminė – tą troškinančią, viską ryjančią ugnį, kurios liežuvius, prieš užmerkiant akis, juto prabundant kiekviename kūne įsispaudusiame rande.
Džiulijana bandė įkvėpti, bet tai buvo bergždžios pastangos. Kūną tąsančios kosulio bangos be pasigailėjimo tąsė krūtinę, ir su kiekvienu įkvėpimu atsistoti darėsi vis sunkiau.
„Kamila!“ Ji negalėjo jausti odą plėšiančios ugnies. Smulkios Džiulijanos rankos drėskė palei krentančias nuodegas stumdamos, traukdamos ir draskančios tiek, kiek leido dvylikos metų slenkstį prieš savaitę peržengęs kūnas. „Kamila!“ Gilus kosulys vėlei sutąsė krūtinę. „Kami, jei mane girdi, eik į šiaurinę pusę ir šok per langą. Viskas bus gerai, prižadu!
Skiautės gabalu prisidengusi veidą Džiulijana nėrė per laiptų kraštą, nusileisdama žemyn. Viskas skendo liepsnoje – visi baldai, visos žiemai sukauptos gėrybės, liepsnojo visi prisiminimai. Prisimerkusi ir bandydama bent ką nors įžiūrėti tarp į šalį lakstančių skeveldrų ši pakrito ant žemės, tikslingai šliauždama, nekreipdama dėmesio į tai, kad greitai nebeliks nei vieno medžio gabalo, galinčio priminti namus. Jos namai nebuvo keturios sienos – tai buvo gyvas, kalbančias, besijuokiantis ir per dantį traukiantis žmogus, kurio negalėjo rasti. Iki dabar.
„Kamila!“ dusliai sumurmėjusi ir pamačiusi vos už kelių metrų į kampą besispaudžiančią, ugnies liežuvių apsuptą seserį, Džiulijana dantimis įsikando veido slystančio audeklo krašto, įnirtingai slysdama į priekį.
Rudos mergaitės akys sutiko to paties žvilgsnio atspindį, ir sukrebždėjusi stogo dalis krito į žemę, palaidodama mažą, smulkų kūną.
Džiulijanos kūnas sustingo, akyse, it veidrodžio atspindyje, žaidžiant į viršų kylančioms ugnies bangoms. Viskas vyko taip, lyg būtų sustoję vienoje akimirkoje – plaučius palikęs kurtinantis riksmas liko skęsti liepsnose, aštriam kirvio gausmui perlaužus ugnyje įstrigusias duris. Kūną apsivijusios ir iš byrančio namo traukiančios rankos neapsiėjo be kovos, nagams ir dantims akėjant odą. Rudos rainelės, šioms prieš apsiblausiant kūną tąsančia nuovargio banga, nenusigręždamos sakė tolumoje sukrentančius namo pamatus, lūpoms prisimenant vieną, taip ir neištesėtą padažą, likusį amžiams ištirpti ugnyje.
Yra sakoma, kad kūnas, pajutęs pavojų, ima nenumaldomai trūkčioti, bandydamas iš visų jėgų išsilaisvinti iš jį supančiojusio transo. Tačiau šįkart jis, pats save apgaudamas, kaip niekada ramiai, tarsi užburtas liūliuojančio vandens, smigo į patį dugną. Širdis nurimo, pasąmonei nugrimztant į iškreiptų prisiminimų liūną.
Dar ne.
„Argi ne nuostabūs skanėstai? Kodėl nepabandžius?“
Švelnus, padrąsinantis balsas aidu atsimušė greitojo traukinio perone, pasiekdamas ant paauksuotos kėdės pasodintą, bene nekrutantį tamsiaplaukės mergaitės kūną. Bežadis šios žvilgsnis sekė ant stalo išdėtus, pirmą kartą gyvenime matomus saldumynus, ir nors burnoje besikaupiančios seilės paragino pilvą nevalingai sugurkti, ji nei sekundei nepagalvojo pakelti rankos, pirštams sulendant į kvapnų, minkštą keksiuką, kone kiaurai savo grožiu veriantį pusiau. Viskas turėjo kainą.
„Kuo tu vardu?“
Ji pakėlė akis, nekreipdama dėmesio į užduotą klausimą. Nenusakomas žvilgsnis sekė sidabru ir auksu tviskančio perono sienas, sustodamas ties laikrodžiu, kurio tiksėjimas sužadino kūne tyliai snaudusią skausmo bangą. Pažvelgusi į stiklą ji pamatė apdriskusį savo kūną, pusei veido besislepiant po bintų lavina. Skaudėjo, bet akyse nė akimirkai neįspaudė nei viena ašara.
„Traukinys. Kur jis veža?“
Tas pats balsas, kurio nuotrupas girdėjo savo namuose – vietoje, kuri nebeegzistavo – vis dar taip pat švelniai lietė ausį, priversdamas kūną nevalingai atsisukti.
„Į Sostinę.“
Mergaitė lėtai linktelėjo galva, pasislinkdama arčiau stalo.
„Mano vardas Džiulijana.“
Šios akys sekė ant stalo padėtą peilio ašmenis – nuožmios, įtarios, nebepasitikinčios net lauke siunčiančia audra, šiai minutei besidaužančia į traukinio langus.
„Nei vienos ašaros. Negi neskauda?“
Skaudėjo, net labai, bet Džiulijana, tvirtai suspaudusi lūpas, nurijo dalį tiesos taip, lyg ši nė nebūtų egzistavusi. Vyro žvilgsnis, pasekęs į peilį susmigusias mergaitės akis, žaismingai blykstelėjo.
„Kas, jei pasakyčiau, kad galiu padaryti kai ką, kas galėtų padėti pamiršti visą skausmą? Ką pasakytum?“
Džiulijanos ranka, iki šiol saugiai suspausta į kumštį šovė į priekį, sugriebdama peilio rankeną. Vyras nusišypsojo.
„Turi kovotojos dvasią.“
Jis nežinojo, kad tol, kol šio akys sekė siaučiančią audrą, jos nudrąskytų kelnių kišenėje saugiai gulėjo dar viena nuo stalo pasiskolinta geležtė. Džiulijanos žvilgsnis neturėjo nė lašo vaikiško naivumo.
„Pamiršti? Galima tai padaryti?“
Priešais sėdintis vyras atsilošė kėdėje, ramiai tebesišypsodamas ir nugerdamas gurkšnį gerklę sušildančios kavos.
„Žinoma“. Puodelis ramiai atgulė ant stalo, melsvoms vyro akims sutinkant nuožmių rudų akių žvilgsnį. „Galiausiai, Prezidentas gali padaryti bet ką. Taigi?“
Džiulijanos žvilgsnis apsiblausė.
„Ne.“ Ji galiausiai atsakė, pirštams švelniau apglėbiant peilio geležtę. „Noriu gyventi. Noriu gyventi.“
Širdis visiškai numalšo, pasąmonei, visai kaip vandeniui, plūduriuojant ją supančiojusioje vienumoje, kurioje aidintys šviesiaplaukės merginos žodžiai paliko žiojėti praeityje užvertos prarajos gausmą.
Sėkmė.
Sėkmė atvedė ją į Sostinę; sėkmė parodė kelią į tryliktą apygardą, ir ta pati sėkmė įsupo į šią akimirką liūliuojantį sapną, vandens purslams slystant palei persipildžiusios vonios kraštą.
Sėkmė visuomet buvo jos pusėje.
Ar taip bus ir šįkart?

Iš niekur iškilusi misija turėjo kiekvieną panelės Hawkins įtakos požymį, taigi namo grįžau tiksliai nežinodamas, ką rasiu. Tačiau įžengus į svetainę, mane pasitiko viską gaubianti tyla, nepaisant švelnaus vandens teliuškavimo, sklindančio iš vonios kambario. Atsidaręs ir vėl atrakintas duris, švelniai atsidusau, įeidamas į vidų. Šias uždaręs ir leidęs spynai spragtelėti, pajudėjau į vidų. Šį kartą, prie šono visad laikomą mačetę nusisegiau ir padėjau ant virtuvinio stalviršio, atverdamas spintelę virš kriauklės ir išsitraukdamas pirmosios pagalbos rinkinį. Tuomet atsisėdau ant sofos, akimis greitai permesdamas ant stalo padėtas dvi stiklines ir tuščią butelį, kuris net iš taip toli kvepėjo kaip pakankamai stiprus brendis, bei savo juodomis raidėmis vis dar žvilgančią ne ko nors kito, o Vivianos Melani Hawkins vizitinę kortelę. Toji mergina pataruoju metu buvo visur, kur tik pasukdavau galvą, net jei dėl savosios ramybės bandžiau jos išvengti. Iškvėpiau, iš po kavos staliuko ištraukdamas mažą veidrodį ir netrukus, pirma išvalęs antakį kertančią žaizdą, pradėjau siūti, neskubančiais ir tiksliais dūriais uždarydamas vis dar krauju plūstantį sužeidimą. Galėjau tikėtis, jog pabudus ryte siūles galėsiu išimti, tačiau kol kas sustabdyti kraujavimą buvo paprasčiausiai patogiau. Kvėptelėjęs ir sudėjęs rinkinį, palikau jį ant stalo, kol galiausiai, nuėjęs iki savo spintos, kruvinus rūbus pakeičiau juodu džemperiu ir pilkomis kelnėmis, surišdamas plaukus į kuodą.
Kaip tik tuo metu mano ausis pasiekė per kraštus plūstančio vandens garsas, besitrenkiantis į žemę, įsismelkdamas į kūną, išblaškydamas buto tylą ir sugriaudamas tą lašą ramybės, kurį spėjau pagauti po krauju nudažytos nakties. Basos mano kojos pasuko vonios kambario link, pajusdamos grindimis slystantį vėsų vandenį, apsemiantį pirštus. Sugniaužęs kambario rankeną, netyčiomis išlaužiau spyną, apskritai pamiršdamas apie jos egzistenciją ir įžengiau į vidų, žvelgdamas į permirkusius savo kilimus ir vandenyje mirguliuojantį Karmenos siluetą. Po akimirkos aš atsirėmiau į sieną, sukryžiuodamas rankas ir paprasčiausiai susikoncentruodamas į ausyse aidinčius jos širdies dūžius, veik instinktyviai laukdamas ar išauš akimirka, kai jie pradės mušti panišką ritmą, vandeniui įsisukant į plaučius.

Kūną apsupanti slogi vėsaus vandens ramybė nebuvo svetima. Ta pačia pasąmonę sukaustančia sapnų, o gal greičiau paskutinės pasąmonės syvų apipinta prisiminimų gija buvo apsiraizgę ir giliuose Sostinės šešėliuose likę kambariai, ir tardymo izoliatoriai; dalis nuotrupų būtų galima surinkti ir iš nykių tryliktos apygardos ežero pakampių, krumpliams rėžiant palei deginančiu šalčiu odą svaiginantį žiemos gausmą.
Tačiau kiek apdujusi tamsiaplaukės merginos pasąmonė taip lengvai nepaleido giliai širdyje įspaustos idėjinės minties gyventi, kuri, tąkart taip aiškiai kalbėjusi jos lūpomis, jau buvo spėjusi išsipildyti su kaupu. Užsilikę sėkmės trupiniai slydo per geležtę spaudžiančius, gyvybę po gyvybės savininkiškai nusisavinančius pirštus, palikdami vientisus trupinius, kurių nebereikėjo susemti. Ji nugyveno pakankamai; ir visgi krūtinėje ramiai, lėtai plakančiai širdžiai, įprastai pulsuojančiai tik vienai šios savininkei atpažįstama laukine ugnimi, to, panašu, nebuvo gana.
Kiekvienas raumuo, tarsi pagaliau atpažinęs jį įtraukusį vandens šaltumą, skausmingai susitraukė, merginos širdžiai ritmingai prižadinus akimirkos užburtą kūną. Giliai įkvėpus ir įtraukus šaltą vandens gurkšnį rudos akys, vedamos instinkto gyventi, prasimerkė, tamsiai plaukų kupetai stebėtinai lėtai išnirus virš vandens, besisemiančio palei marmurinį vonios kraštą. Krūtinę supurtė kosulys, ir išpjovusi taip nedėkingai įtrauktą purslą Džiulijana – ar Karmena - užvertė sprandą, žvilgsniu įsistebeilydama į akyse vis dar raibuliuojančias ir savo aitria šviesa deginančias lubas.
Prireikė vienos geros akimirkos tam, kad dabartinė situacija vėlei būtų įgavusi prasmę, užuot likusi neaiškiai rymoti apsiblaususiame pasąmonės kampe. Ramus Karmenos žvilgsnis, aptirpusiam kūnui bene nevalingai apleidus vonią, nusekė raibuliuojantį vandenį, tekantį palei grindis, pamėlusią, baltų dėmių išmuštą odą, kol galiausiai, toks pat keistai tuščias, sustojo ties Dorijano veidu.
- Turiu keistų hobių.

Mano akys perbėgo varvančiu merginos kūnu, ieškant kitų sužeidimų, ausims sekant šuoliuojantį jos širdies rimtą, vis dar valantį vandenį iš plaučių, tačiau be tuščio žvilgsnio, neradau nieko, kas galėtų kelti problemų. Būtent jos akys vertė mane švelniai prisimerkti, atpažįstant žiburio trūkumą, pažadinantį mano paties prisiminimus. Labai panašiai atrodė Faustas, pirmąją savaitę po savų Žaidynių grįžęs namo. Tuščias, pilkas žvilgsnis, taip nederantis prie anksčiau gyvybe puslavusių akių, kartais vis sulenkiami ir atlenkiami pirštai, lyg jaučiant svorį, kurio ten senokai nebuvo. Vis tamsėjantys, juodi paakiai. Aidinti, besikartojanti, savyje nė paslapčių nebelaikanti tuštuma. Kvėptelėjau, tačiau nieko nesakydamas, paprasčiausiai iš šalimais esančios spintelės ištraukiau minkštą, baltą rankšluostį, ištiesdamas jį Ruso. 
-Maistas po keturiasdešimties minučių.
Ir, daugiau nieko nesakęs, palikau vonios kambarį, leisdamas merginai išdžiūti ir persirengti. Tuo tarpu pats susiradau savąją šluotą, per daug neskubant semdamas bute išsiliejusį vandenį, kartu pasinaudodamas proga ir praplaudamas grindis. Baigęs ir sutvarkęs jau tuščią vonią, į kriauklę sudėjau tuščias brendžio stiklines, išmečiau nė lašo savyje nebelaikantį butelį, o Vivianos vizitinę palikau ant virtuvės stalviršio. Tuomet uždegiau kelias žvakes, leisdamas minkštam vanilės ir tabako aromatuo pasklisti erdvėje, galiausiai sustodamas virtuvėje ir išsitraukdamas reikiamus ingredientus. Netrukus ant stalo jau garavo auksiniai vafliai, su šalia padėtomis uogomis ir sirupų pasirinkimais. Nieko nelaukęs aš atsisėdau prie stalo, leisdamas sau atsikvėpti po misijos ir pamaitinti išvargusį kūną.

Pirmą kartą per visą nuostabią savo viešnagę Karmena Ruso turėjo pripažinti, – neapsakomai tyliam balsui pašnibždant kažkur giliausiame sąmonės kampe – kad įprastai abejinga Dorijano tyla ją ramino. Miegamajame naktinio stalelio apšviestas ir tamsoje visą skirtingų šešėlių masę pažeriantis veidrodis sekė pamėlusią tamsiaplaukės povyzą, šios pirštams rankšluosčiu lėtai braukiant per šlapius plaukus. Be kasdienio juodo akių apvado ir kraujo raudonio lūpų veidas atrodė keistai pavargęs ir žmogiškas, ir jei ne lūpų kampučiuose nuolatos žaidžianti vikri, įžūli šypsena, šįkart būtų buvę sunku patikėti, kad save veidrodyje stebinti mergina yra žymiausia Sostinės žudikė. Iš stalčiaus išsitraukusi pieštuką Karmena neskubėdama paryškino apvadą, jusdama į nugarą švelniai alsuojantį naktinį vėjo šuorą.
Po kelių minučių, persirengusi į džinsus ir lengvus marškinius, kurių apykaklė lengvai atgulė šonuose, Karmena prisidegė cigaretę, iškvėpdama dūmą ir rankomis pasiremdama turėklų krašto. Stebėdama atsiveriančią Sostinės panoramą buvo kartu; mirgančiose šviesose buvo tiek daug gyvybės, ir nei viena jų neatrodė reikšminga tuščiam žvilgsniui, lydinčiam naktinę tamsą.
Atsitraukusi ir užvėrusi langą tamsiaplaukė užgesino cigaretę, nuo lovos pasistverdama odinį švarką, kurio kišenėje nebyliai ilsėjosi bent kelios aštrios geležtės. Švarką persimetusi per pečius Karmena užvėrė duris ir perėjo svetainę, akims trumpai akimirkai nužvelgus vakarinę, prie stalo sėdinčiam Dorijanui taip šleikščiai idealiai tinkančią ramybės oazę. Šlapius, į šalis styrančius drėgnus plaukus suėmusi į kuodą, mergina sustojo prie stalo krašto būtent ten, kur užkandžiavo paslaugusis butiokas.
- Man reikia pinigų. – skaidrus Karmenos balsas akimirksniu sugriovė įsivyravusią tylą. – Kelių šimtų. – tiesa, mandagumas dar niekada niekam nepamaišė, ypač šiam džentelmeniškumo etalonui. Suspaudusi lūpas ši nusišypsojo, kiek pakreipdama galvą.- Prašau?

Kramtydamas paprasčiausiai klausiau Ruso judesių, leisdamas šiai netrukdomai plaukioti mano namų erdvėje. Per šį laiką kurį veik prieš savo valią praleidom kartu, keista, kiek į šoną kryptelėjusi sistema tapo natūralia viso ko dalimi. Cigarečių dūmų kvapas, besimėtantys peiliai, kurie tikrai nepriklausė man, karts nuo karto randami tušti buteliai ar dingę megztiniai – visa tai buvo paprasčiausia, nauja kasdienybė. Kaip ir tirpstančios mano finansinės santaupos.
Nekilstelėjęs galvos ranka atsainiai mostelėjau į virtuvės stalviršį, ant kurio jau gulėjo paruošti pinigai. Kiekvieną kartą kai Ruso ruošdavosi dingti, jai visad reikėjo bent kažkokios finansinės paramos. Dabar, įstrigęs jos pasaulyje, kad ir kiap labai prieš maną valią tai įvyko, neturėjau kito logiško pasirinkimo tik tapti bent minimalia pagalbos ranka.
Žvilgsniu nusekiau permirkusių merginos plaukų paliktus vandens lašus ant virtuvės grindų, o tuomet vėl nusisukau į savo maistą, nekreipdamas dėmesio į savose panagėse plovimui nepasidavusį, išdžiuvusį kraują.  Tai buvo pasėkmių neturinti smulkmena. Netvarka, prarastos gyvybės, ta jautri Vivianos nosis, uodžianti bet kokį nukrypimą – šiandien tai tebuvo švelnus nepatogumas, kuriam nesiteikiau skirti per daug energijos.
-Nenoriu žinoti, dėkui,-tariau tarp kąsnių, o tuomet vėl užsigėriau kavos, laukdamas užsitrenkiančių durų aido.

Neįskaitomos Karmenos akys prisimerkė, saldžiai reikalaujantiems pirštams, išsitiesusiems į priekį, vikriai nuslydus palei keraminį stalviršio kraštą. Nesureikšminusi, panašu, iš anksto paruoštos pinigų krūvos, tamsiaplaukė pirštus panardino į drėgnus plaukus, šiuos dar tvirčiau suimdama, ir tos pačios nenusakomos akys žybtelėjo tą pačią akimirką, kai vėsūs pirštai apglėbė ant virtuvinio stalo kampo pagal dydį ir spalvą išdėtą peilių kolekciją.
- Mhm,- prikandusi lūpą ir kryptelėjusi galva Karmena pirštais braukė per geležtes, kol kelios šių, atrinktos šios dienos pasivaikščiojimui, atgulė švarko kišenėse ir kitose plikai akiai nepastebimose vietose.
- Ką man su tavimi daryti...– tarp pirštų vikriai besisukanti mirtino durklo rankena, kurio, su visa tikrai neapsimestina pagarba, tikėjosi šįvakar nepanaudosianti, Karmena bene ilgesingai atsiduso, tarsi menanti geležtės istorija būtų ją raminusi. Karmenos akys tebesekė geležtėje atsispindinčią vakarinę šviesą, ir trumpai akimirkai šioje plykstelėjo ištįsęs Dorijano siluetas, toks tylus, keistai nerangus ir raminantis.
Galbūt šviesa, lyg erzindama, žaidė vakarinėje prietemoje, o galbūt akylesnė akis būtų galėjusi pamatyti Karmenos lūpose sekundei įsispaudusį šypsnį, lydimą šmaikščiai primerktų akių.
- Galbūt turėčiau užsiminti panelei Hawkins, kad turėtum pakeisti darbą ir tapti aukle. Esi tam sutvertas.- švelnus Karmenos šypsnis persimainė į kartesnį, pašiepiantį vypsnį, pinigams kuo ramiausiai atgulus džinsų kišenėje. Visgi kiek ironiška gaida visai atsargiai užslėpė nepastebėtą dėkingumą už tylą, kuri dabar, net jei to ir nepripažino, jai buvo reikalinga.
Prieš užverdama duris Karmena pažvelgė per petį ir, pamojavusi durklu, kuo plačiausiai išsišiepė.
- Nesijaudink, Dori. Šiąnakt neketinu žudyti.
Gal.


- Šis gražuolis turi kulkas,- anglies ir tepalų numargintos rankos apglėbė ginklo kraštą, šį ištiesdamos į gaubtu veidą dengiančios pirkėjos pusę.- Kurios, pasiekusios taikinį, išdrasko kiekvieną mielą lopinėlį. Ir pridėtas duslintuvas.
Įgudę tamsiaplaukės pirštai lėtai perbraukė per ginklo briaunas, įkypam žvilgsniui tikslingai nužiūrint kiekvieną detalę. Pritariamai linktelėjusi Karmena nuleido ginklą, klausiamai nužiūrėdama ilgą stalą. Supratęs nebylią užuominą, labai nelegalių ginklų pardavėjas ėmėsi uoliai ir nuodugniai pasakoti apie kitas gėrybes, o šonuose stovintys kolegos neramiai dairėsi į šalis, įtariai nužvelgdami kiekvieną prietemoje išnyrantį, potencialaus pirkėjo neprimenantį siluetą.
Ši miesto dalis, tamsoje aidint kitų pirkėjų siūlymams, lydimiems keiksmų ir derybų, nė iš tolo nepanašėjo į tobulai išdirbtą Sostinės centro vaizdą. Kiekvienas miestas turėjo savo juodą dėmę, bet žmonės šiuose užkampiuose visiškai to neneigdami – ką liudijo prie stalų susirinkę grietinėlės pasiuntinukų veidai – žaidė kruviną žaidimą.
- Šį savaitgalį laukia kitas ringų raundas,- šleikštus balsas čaižiai perrėžė nakties vėsumą. Karmenos pirštai, apgaubę į delnus įspraustą ginklą, susispaudė. – Trūksta įdomumo...galbūt botagas pagyvintų kovą?
- Panele, ar dalyvaujate lažybose? – Karmenos dėmesį nuo tolėliau vykstančio pokalbio atitraukė tas pats saldus pardavėjo balsas. – Galiu pasiūlyti kataną, arbaletą...- Karmena šyptelėjo, smakru mostelėdama tolėliau. Pardavėjas žvilgsniu pasakė šiosios žvilgsnį, pritariamai suplodamas rankomis. – Mečetė? Puikus pasirinkimas, pridėsiu prie kitų prekių.
Derybų persmelktą nykų užkampį kas kelias sekundes perrėždavo gailus cypimas, lojimas ir urzgimas, kartas nuo karto pertraukiamas kolegos, kuris, nueidamas prie nedidelio autobusiuko, vėlei sugrąžindavo savotiškai ramią tylą.
Karmena ištiesė ranką, nekreipdama dėmesio į vėlei prasidėjusį lojimą.
- Paimsiu šitą, tą peilį, šitą ir...- akies krašteliu sekundei nužvelgdama už autobusiuko užėjusį vyrą tamsiaplaukė ištiesė pinigus. – Ir šitą.
Pastebėjęs nuklydusį Karmenos žvilgsnį pardavėjas šleikščiai išsišiepė, į krepšį kraudamas ginklus. – Nekreipkite dėmesio, panele, tai tik šuo. – šis mirktelėjo akimi. – Žinote, visada galite dalyvauti lažybose už šunų kautynes.
Suspaudusi lūpas Karmena šyptelėjo, paimdama ištiestą krepšį. – Dėkoju už pasiūlymą, bet nedomina. – linktelėjusi ši persimetė krepšį per petį ir apsuko eiti.
Naktį pervėrė aštrus  kauksmas. Karmena paspartino žingsnį. Po sekundės sekė urzgesys, spyris, dar viena inkštimų gaida. Karmena giliai įkvėpė, suspausdama lūpas, ir nebyliai pasidavusi pasąmonė privertė apsigręžti, plačiam šypsniui įsispaudus kuo nuoširdžiausiai nusiteikusiame veide.
- Turiu pasiūlymą.- priėjusi prie prekystalio Karmena stebėjo, ir prie pardavėjo priėjęs kolega palinko į priekį, kažką sušnibždėdamas į šio ausį. – Nupirksiu šunį. – dosni pinigų suma, pamesta ant dulkėto stalo, turėjo sudominti.
- Turėsime atsisakyti, panele Ruso. – pardavėjo pirštai lėtai siekė telefono, padėto ant stalo. Ah. – Siūlau ramiai eiti su mumis.
Apsimestinai nuoširdi Karmenos šypsena dar labiau praplatėjo.
- Apgailestauju, bet turėsiu atsisakyti.- meiliai nutęsusi ši pakreipė galvą, stebėdama kaip visas kraujas, pistoletui įsispaudus į šlaunį, palieka persigandusį veidą. – Kaip ten sakėte...kulkos, išdraskančios kiekvieną lopinėlį? Ar galėčiau pabandyti, m? – ši mirktelėjo akimi. – Žinote, pasitikrinti, ar prekė atitinka kokybę? Ne? – į ją žvelgiančios dvi poros akių kaip mat atgavo sveiką protą, ir galvos pradėjo įnirtingai malti į šonus. – Eikit. Gal pabandom? Tikrai ne? – papūtusi lūpas Karmena supratingai linktelėjo galva.- Na, džentelmenai, galime labai ramiai išspręsti šį nedidelį nesusikalbėjimą, argi ne? – galvos ėmė pritariamai linksėti. Supratęs Karmenos užuominą drąsusis pardavėjas be jokių priekaištų nuėjo į autobusiuką, po akimirkos nešinas narvu su drebančiu, į patį kampą įsispraudusiu mažu šuneliu. Kompensuodamas už akivaizdžiai nepatogią situaciją kolega – žinoma, be atlygio – papildė į šoną pamestą ginklų krepšį. Mostelėjus pirštu ir šiems palinkus į priekį Karmena, prieš apleisdama gatvelę, dar paliko nuoširdų palinkėjimą, kuris, panašu, taip patiko, kad du sustingę kūnai šiai išnykus prietemoje taip ir paliko nevalingai virpėti.


- Tu, panele, turėsi pasiaiškinti. Tai visiškai, absoliučiai, visu šimtų procentų yra tavo ir tik tavo atsako-, - rankose tirtantis smulkus, kaulėtas kūnelis išleido gilų, padėkos ar skausmo persunktą amtelėjimą, liežuvio galui lyžtelėjus vidinę riešo pusę.- Ooo ne ne ne ne, mes taip nesitarėm. Shhhh, tyliau. – kuo tyliausiai užvėrusi duris ir nusispyrusi batus Karmena, it didžiausia nusikaltėlė, apsidairė aplink. Aklina tamsa, svetainės durys užvertos, kelias laisvas. Pritariamai sau linktelėjusi galva ši ant žemės padėjo sunkų krepšį ir ant pirštų galiukų – lyg tai būtų pagerinę situaciją – nuėjo į vonią. Rankose spurdantis ir inkščiantis padarėlis susigūžė, šiam letenomis prilietus vėsų vonios kraštą. Atsitiesusi Karmena pasikasė galvą, įkypoms akims sekant nelabai planuotą – bet nemokamą – pirkinį, kuris skausmingai amsėjo.
- Gerai. Geeerai. – atsidususi ir pasiraitojusi marškinių rankoves Karmena ištraukė vaistinėlę. – Tiesa, pradžiai vonia. Nagi, Džiulijana, mąstyk.
Nebuvo ką mąstyti, nes purvinos, tirtančios šunytės letenos kuo gražiausiai ženklino kiekvieną vonios kraštą.
- Tai,- pirštu bakstelėjusi į purvą, Karmena sukryžiavusi kojas prisėdo ant žemės. – Ne mano problema.
Šilta vandens srovė lėtai apsėmė gyvūno kūną. Tylą kartas nuo karto persmelkdavo skausmingesnis, garsus amtelėjimas, palydimas tamsiaplaukės atodūsio. Karmenos pirštai suko ratus praretėjusiame kailyje, purslams pakimbant ore, ir juodos šunytės akys bene dėkingai susmigo į nenusakomą Karmenos veidą.
Karmenos pirštai perspėjimai sukrutėjo ore.
- Nežiūrėk taip į mane. Mes,- pamojusi tarp judviejų, ši nuo veido nusipūtė užkritusią sruogą. – Nesame draugės. – tylą vėlei palydėjo nykus amtelėjimas.- Ne. Absoliučiai ne.

Iš miego mane pažadino ne kas kitas, o šnopavimas ir atsidarančios buto durys. Inkštimas pasiekė mano ausis, nė lašo neprimenantis žmogaus balso, kartu su sumaišytu Ruso šnabždesiu. Dar neatmerkęs akių suraukiau antakius, giliai įkvėpdamas, nuvaikydamas paskutinius miego trupinius, bandydamas sudėlioti bent kažkokį portretą to, kas šiuo metu vyko mano namuose, tačiau tai buvo pakankamai beviltiška. Taigi galiausiai atsistojau, numesdamas patalus į šoną, ir lėtai išbridau iš savo darbo kambario, palikdamas lova tapusia sofą už nugaros. Šviesa ir garsas, sklindantis iš vonios kambario privertė mane susiraukti. Faktas buvo tas, jog mano namuose šiuo metu buvo gyvūnas. Iš sklindančių inkštimų ir tylaus, kartais vis pasikartojančio lojimo tai buvo aišku. Tačiau to priežastis su kiekviena akimirka kėlė vis daugiau klausimų.
Mes nesame draugės
Dėl dievo meilės.
Pasikrapštęs akis pajudėjau vonios kambario link ir atvėriau duris.
Ruso sėdėjo ant vonios grindų, o pačioje vonioje tirtėjo ne kas kitas, o mažas šuo, purvu puošiantis viską aplinkui.
Sustojau. Pamirksėjau, lyg bandydamas išsiaiškinti, ar dar vis sapnuoju.
-Karmena. Kas yra tai?

Prie vonios klūpančios ir tirtantį šunytės kūną švelniai glostančios rankos keistai nesiderino su akivaizdžiai žudikiška tamsiaplaukės natūra. Tai buvo netgi kiek ironiška – faktas, kad pirštai, be jokio pasigailėjimo svaidantys peilius į orą, dabar taip atsargiai lietė apie visiškai savo pasikeitusį gyvenimą nenutuokiantį gyvūną. Bent atrodė, kad amsinti ir ramiai nenustygstanti šunytė buvo dėkinga. Karmena tik nežinojo, kaip apie tokius....menkus pokyčius reikės pranešti naujajam šeimininkui.
Šis, tarsi išgirdęs nebylias merginos mintis, netrukus pats pasirodė vonios tarpduryje. Pakreipusi galvą ir nupūsdama ant veido užkritusius tamsius plaukus, Karmena plačiai išsišiepė, tarp pirštų spausdama tirtantį, bet skausmingų aimanų nebeskleidžiantį šunytės kūną.
- Tai – šuo. Argi ne? – lyg pritardama mažoji nedrąsiai suplakė uodega, ir keli muilo purslai aptaškė Karmenos veidą, priversdami šunytę atitraukti toliau nuo savęs. Iškėlusi smulkų, kaulėtą gyvūną iš vandens Karmena nusistvėrė pirmą po ranka pasitaikiusį rankšluostį ir ėmėsi uoliai trinti kailį, bene jusdama ją kiaurai skrodžiančias akis. Savo ruožtu maža šunytė, keistai nustebinta, bet neįbauginta naujo kvapo, kaip mat išsirangė iš rankšluosčio ir, slidinėdama grindimis, prišoko prie tolėliau stovinčio Dorijano, šlapia nosimi apdovanodama kojas ir pėdas. – Matai, jokių problemų, jau susipažinote. Sugalvok vardą, Dori.

Šlapia nosis prisispaudė prie mano kojos ir aš susiraukiau, vėl pažiūrėdamas į iš niekur atsiradusį šunį, o tada į Ruso. Vėl į šunį, į Ruso. Galiausiai mažoji šunytė tyliai amtelėjo, dar karta bakstelėdama mane sava nosim ir pavizgino uodegą, kas privertė mane susiraukti dar giliau, o tuomet iš lėto, lyg tai aktyvuotų kakle esančią bombą, pritūpti, pirštams siekiant pakasyti dar permirkusios šunytės paausį. Mano veido mimika nesikeitė, galbūt antakiai tik dar labiau smigo, man perimant rankšluostį iš Ruso rankų ir atsiklaupiant ant grindų priešais viską uostantį šunį, kurį šiaip ne taip pradėjau šluostyti, bandydamas išgręžti varvančias kojas ir uodegą.
-Kodėl mano namuose yra šuo?-sumurmėjau, kaip ir skirdamas šį klausimą Ruso, tačiau kartu ir kalbėdamasis su savimi, lyg bandyčiau klausti, kur visas mano gyvenimas nusirito, jog atsidūriau būtent čia ir dabar.
Turėjau pripažinti, jog prie gyvūnų turėčiau būti pratęs. Medičių namuose Faustas su Abigaile vis tempdavosi miške rastus, sužeistus žvėrelius. Nuo kačių iki kažkada pilnos, veik suaugusios stirnos – visi jie yra gyvenę antrosios apygardos Nugalėtojų kalvoje. Galbūt todėl mano lūpas lyg pats paliko naujasis šuns vardas:
-Kulka?

Perlipdama per grindis nusėdusias putas ir letenų antspaudus taip, lyg tai nebūtų jos problema, Karmena papūtė lūpas, kaltinamai sukryžiuodama rankas.
- Ar nori pasakyti, kad turėčiau šį vargšą, nuskriaustą gyvūnėlį sugrąžinti žmonėms, kurie norėjo pasipelnyti ringuose? – apsimestinai įsižeidusi Karmena pridėjo ranką prie širdies, tačiau buvo sunku nesijuokti, ypatingai tuomet, kai Dorijano lūpas paliko mažylei neįtikinamai ironiškai tinkantis vardas. Pardavėjai, iš kurių be jokių mokesčių nugvelbė didžiąją dalį ginklų arsenalo, su tokiu vardu būtų kaip mat sutikę. – Ar galvoji, kad esu tokia beširdė?
Karmena tikslingai nutylėjo, kad šis lietingas vakaras beveik užsibaigė žudynėmis dėl vienos mažos širdies plakimo. Ar ji planavo grįžti su šunimi? Tikrai ne. Ar matant, net jei pats to nenorėjo pripažinti, bent milimetru mažiau abejingą (kaip mintyse praminė) plytos gabalą, Karmena pajuto pasąmonėje dar labiau kirbantį smalsumą? Mh.
- Aha,- caktelėjusi liežuviu Karmena kyštelėjo ranką į kelnių klešnę, ištraukdama šūsnį permirkusių banknotų. Su plačiausia šypsena veide šiuos patapšnojusi ir padėjusi ant stalelio krašto tamsiaplaukė vėlei sužiuro į tirtančią šunytę, kuri, Dorijanui rankšluosčiu perbraukus per kojas, gailiai amtelėjo.
Pakreipusi galvą Karmena ištiesė ranką ir, prigriebusi iš virtuvės atsineštą  vaistinėlę – praleidus faktą, kad dėl šios paieškos pusė daiktų tikrai atsirado ne savo vietoje – pritūpė priešais Dorijaną. Tamsiaplaukę pastebėjusi šunytė kaip mat vikriau mostelėjo uodega, bene priversdama atsilošti.
- Ne,- palinkusi arčiau Karmena įdėmiai pažvelgė į pora juodų akių, tyliai, vos girdimai sušnabždėdama– Tai nekeičia mūsų draugystės statuso, mieloji. Paukšteli,- pakėlusi galvą ir pažvelgusi į vaikiną, Karmena kilstelėjo vaistų tūbelę.- Laikyk pilvą, aš griebsiu kojas.
Iš pirmo žvilgsnio neįmanoma misija pasirodė ganėtinai įveikiama. Susikaupusi ir kaip įmanoma arčiau palinkusi Karmena, bene girdėdama savo pačios, šuns ir Dorijano alsavimą, įniko vaistais tepti ant pėdų įsirėžusias žaizdeles, tylą kartas nuo karto pertraukus neramiam amtelėjimui, palydimam liežuvio lyžtelėjimu per tvirtai kūnelį laikantį vaikino delną.

-Žinant, kas tu esi,-gūžtelėjau. Nepažinojau Ruso tiek, jog būčiau galėjęs teigti, ar šioji turi silpnybę gyvūnams. Tačiau dabar, priklaupęs ant purvinų grindų, nupūsdamas iš kuodo ištrūkusią plaukų sruogą, laikydamas vis besimuistantį Kulkos kūną, galėjau stebėti kaip kruopščiai ir atsargiai Ruso padengia šuns kūną vaistais, užglaistančiais kiekvieną žaizdelę. Galiausiai darbas buvo baigtas ir aš perdaviau Karmenai didelių pleistrų, jog žaizdas būtų galima uždengti ir vaistai nenusitrintų. Ir štai, po vos penkiolikos minučių, prieš tai drebanti ir persigandusi Kulka jau buvo suvyniota į šiltą pledą, padėta ant svetainėje esančios sofos, kuo toliau vis labiau prisimerkdama, kol miegas nugalėjo mažąjį šuniuką ir šioji pagaliau užmerkė akis. Kiek įmanoma atsargiau, lyg būčiau nešęs naujagimį, o ne šunį, paėmiau miegančią Kulką į rankas ir perkėliau ją į darbo kambarį, padėdamas ant savo čiužinio. Ir štai, likom tik mes ir dar vis purvina vonia.
Akimis permesdamas dar vis kruvinas savo panages, aš iš lėto atsidusau ir pasukau link savo vyno atsargų. Ištraukęs du butelius abu juos atidariau ir vieną daviau Karmenai, pats sau pasiimdamas taurę. Padėjęs savą butelį ant staliuko prisėdau prie sofos, iš lėto gukrštelėdamas, leisdamas skoniui nuplauti dienos nemalonumus ir atsakomybes.
-Tu išgelbėjai šunį. Ir atsivedei jį čia.

Taiklus Dorijano apibendrinimas jos nežeidė, netgi priešingai – neradusi tinkamų žodžių dabartinei situacijai ir jos, kaip esą mirtinos žudikės kombinacijai apibūdinti, Karmena viso labo truktelėjo pečiais ir, nusekusi žvilgsniu glėbyje nešiną šunytę, bene ant galų pirštų patraukė koridoriaus link.
Greitas planas išnykti, panašu, nevisai suveikė, kai priešais nosį išdygo tas pats Dorijanas, nešinas pilnu buteliu raudono vyno. Jei dėl taurės būtų pasvarsčiusi, tai pamačius visą butelį Karmena lyg niekur nieko, nešina ne pačiu lengviausiu maišu ginklų, patraukė į svetainę. Maišą nusviedusi ant sofos ir šiam garsiai žvingtelėjus mergina prisėdo priešais. Butelis savaime pakilo prie smakro, keliems gūdiems gurkšniams sausai perbėgus gerklę.
- Tikrai taip. Ir tu esi naujasis panelės šeimininkas, sveikinimai. – butelį pastačiusi ant stalo Karmena plačiai išsišiepė, delnu paplekšnodama per krepšį. – Taip pat  gavau ginklų, - pirštas, nespėjus įsiterpti, pakilo į orą. – Nemokamai. – neverta gilintis, kad visa „nemokamai“ dalis tebuvo vienas didelis grasinimas, vos nepersimainęs į realių žudynių scenarijų. Bet gera dalis ta, kad pavyko taip puikiai nusiderėti, argi ne?
- Žinai, Dori, - plačiai besišypsodama Karmena palinko į priekį, pamerkdama akį. – Jei labai gražiai paprašysi, parodysiu, ką turiu. Ką manai, m?

Gurkštelėjau dar vyno, leisdamas kūnui atsipalaiduoti po sunkios dienos, nepaisant fakto, jog miegas jau senokai kvietė į savą karalystę. Panelės Hawkins misijos niekuomet nebuvo lengvos, jose visad kirbėjo kažkoks patikrinimas, testas, išbandymas, lyg ji, atsistojusi priešais, būtų veik kvietusi išduoti Sostinę, apsisukti ir dingti, iš kaklo išsilupant mikroschemą. Tačiau kiekvieną kartą, kaip geras kareiviukas, paprasčiausiai grįždavau namo kruvinomis panagėmis ir juodais ratilais po akimis. Mano darbas nebuvo sunkus, tačiau buvo varginantis, kiekvieną kartą prisimenant dėl ko tiksliai buvau čia užstrigęs, atitolęs nuo šeimos, dažniausiai vienas.
Iki Ruso. Šioji įsivėlė į mano gyvenimą savo noru, neklausdama ir tikrai neklausydama manųjų. Ir štai, žinant jog vos už vienos sienos miegojo sužeista, vėl ne savu noru priimta Kulka, pirmą kartą pajutau manyje užgimstant smalsumo kibirkštį šios merginos klausimu. Viskas ką mačiau, rodės, nesiderino tarpusavyje. Žudikė, chaoso kelėja, žmogus, nepažįstantis sąžinės graužaties turėjo savyje rūpesčio ir gerumo, kurio galėjai ir nesitikėti. Tačiau užteko susimąstyti kiek ilgiau ir staiga jos ilgas viešėjimas tryliktoje apygardoje atrodė savaime suprantamas.
Į veik akinamai ryškų flirtą aš nekreipiau dėmesio, paprasčiausiai kilstelėdamas antakius ir gurkštelėdamas dar vyno. Kambaryje įsivyrojo tyla.
-Ką tu tiksliai darai Sostinėje, Ruso? Kokį žaidimą žaidi?

Prie lūpų spaudžiamas butelis sustingo, įprastai perdėtų mandagumo gaidelių – ko dabar labai trūko - persunktiems Dorijano žodžiams pakibus ore. Tylus juokas supurtė tamsiaplaukės pečius, nykščiu nubraukus ant lūpų džiūstantį saldų vyno lašą. Panašu, kad kai kas nusprendė parodyti nagus. Kaip...įdomu.
- Argi nesakiau? Tą vakarą, tardymo kambaryje. – vėsus Karmenos delnas nuslydo šiurkščiu krepšio audiniu, šį suimdamas ir numesdamas ant žemės. Butelį pastačiusi ant stalo Karmena užmerkė akis, giliai pasirąžydama ir patogiau įsitaisydama ant sofos. – Man buvo nuobodu. Vis dar yra.
Į nugarą besirėžianti durklo geležtė skausmingai spaudėsi odoje. Atsitiesusi Karmena pirštų galais užkabino durklo rankeną, ištraukdama šį iš už diržo. Pastarasis taip ir būtų lyg niekur nieko nusviestas ant stalo, jei ne metale žybtelėjusi pora šviesių akių, panašu, net neketinančių nusigręžti. Karmena pažvelgė per durklo viršų, plačiai išsišiepdama.
- Manai, kad meluoju, m? – rudos akys plykstelėjo tamsoje, palydėtos šypsenos. – Gerai. Pažaiskime žaidimą, Dori. – kojos nusileido ant žemės, nugarai įsirėmus į minkštas pagalves.- Kokia tavo teorija? Pasakyk, ką galvoji, ir aš pasakysiu, ką galvoju apie tave. Sutarta?

-Sutarta.
Peržvelgiau Ruso ir atsipalaidavusią jos povyzą, nušveitusią durklą ant stalo. Šioji mergina nebuvo įprastas, man taip gerai žinomas, Sostinės sutraiškytas, jos esamų ar buvusių darbuotojų variantas. Ne, šiosios gyvybė liejosi per kraštus, užtvindydama kiekvieną kambarį, į kurį ji įžengdavo, nepaisydama kitų patogumo ar norų. Ji tvirtai stovėjo padais atsirėmusi į žemės paviršių, iškėlusi smakrą, vis žybsėdama savais šypsniais ir akių mirktelėjimais.
Tačiau išgelbėta Kulka privertė sustoti. Jos aiški meilė Abigailei liepė susimąstyti, kapstyti daugiau, net jei šią akimirką tai dariau veik prieš savo valią. Tarsi pirmą kartą iš tikro pagalvodamas apie merginą, kuri veik mėnesį okupavo maną erdvę be menkiausio mano paties sutikimo. Apvogtas prezidento kabinetas, taip aiškiai renkama informacija negalėjo būti vien nuobodulio pasėkmė. Negalėjau patikėti tuo, jog priešais sėdinti mergina, tuštinanti dar vieną mano vyno butelį, buvo be tikslo, gainoma nuobodulio ir likimų vėjų. Ji paliko tryliktą apygardą, kurioje, bent kaip galėjau spręsti iš dažno jos nepasitenkinimo dabartine situacija, buvo artimesnė širdžiai. Galbūt mergina, atrodanti tarsi betikslis viesulas, iš tikro aiškiai žinojo savą prasmę ten, kur buvo.
-Esi čia su priežastim, ar ne? Padedi tryliktai apygardai, kad ir kaip esi sugalvojusi tai padaryti. Tik įėjus į Sostinę bandei sugriauti slaptąjį skyrių iki pat jo pamatų. Galbūt turi daugiau širdies nei norisi pripažinti,-tariau, nenuleisdamas akių. Kartais net manam mandagumui nebelikdavo vietos, ypač kai norėjosi tikėti, jog priešais esantis žmogus dalinasi tavomis vertybėmis.

Dauguma žmonių, pastebėdami į juos nukreiptą įdėmų, juosvų rainelių apsuptą rusvą Karmenos akių žvilgsnį kaip mat nusigęždavo ir bėgdavo į šalį; bijodami, neigdami, o kartais teisingai manydami, kad dvi blyksinčios akys, kuriose atsispindėjo vienas už kitą labiau perbalę veidai, bus paskutinis gyvenime matytas dalykas, palydėtas nė kruopelės gailesčio nežyminčio juoko gausmo.
Ir visgi, taip tiesmukiškai ir drąsiai neigdamas metai iš metų galvoje kaltą tamsiaplaukės merginos nepajudinamą egzistencinę prasmę, šiai tarp pirštų sukant vieną pavojingiausių – tinkamose rankose – ginklų žmonijos istorijoje, Dorijanas nė sekundei nenuleido akių.
Kaip įdomu.
- Argumentas, tavo teigimu, yra tas, kad turiu širdį. – durklas vėlei atgulė ant stalo, pirštu sukant ratus palei vėsų, aštrų geležtės kampą. – Kad nesu šaltakraujė žudikė, kad esu čia tam, kad gelbėčiau už tūkstančių kilometrų, drėgnuose požemiuose besislepiančias sielas žmonių, kurių vardų niekada nebuvau girdėjusi? Kad čia, Sostinėje, esu dėl kažko kito, o ne dėl savęs? Mh. – nežymi šypsena palietė jos lūpas, buteliui pakilus arčiau veido ir palikus saldų, sausą skonį ant liežusio galo.
- Visi turi širdį, Dori, tu tik galvoji, kad manoji yra kažkaip sudaužyta ir užspausta. – liežuvio galiuku persibraukusi per salsvas lūpas, ši nežymiai atsilošė sofoje, leisdama žvilgsniui lėtai nusekti įprastai susikausčiusiu, bet kartu ir keistai atsipalaidavusiu Dorijano kūnu.
- Mano širdis ir tai, kaip ja realizuoju savo veiksmus, yra mano pasirinkimas. – ji pridėjo, pirštais persibraukdama per tamsius plaukus, leisdama pasąmonėje kirbantiems žodžiais, kuriuos daug dažniau pasilaikydavo sau, rasti kelią niūraus kambario sienose. – Aš pasirinkau palikti tryliktą apygardą, nes norėjau, pasirinkau išžudyti visus tuos žmones, nes žinojau, kad tai yra teisinga. Jei kažkas nesutinka su tavo vertybėmis, – arba jų trūkumu – tuomet tai yra tik tavo silpnybė.
Karmena švelniai pakreipė galvą.
- Ir esi silpnas. Kiekvieną dieną atsikeli tiksliai šeštą valandą, išsilygini marškinius, valgai apkeptus kiaušinius ir skrebutį. Tuomet, tiksliai šeštą valandą sugrįžti čia, išsilygini marškinius, pasidarai vakarienę, atsisėdi ant kėdės ir skaitai knygą. Ir kiekvieną dieną tas pats per tą patį, tarsi norėtum susilieti su sienomis, išnykti, būti nepastebėtas, pats paprasčiausias žmogus. – tylus juokas, it švelnūs varpeliai, supurtė Karmenos pečius. – Ar bent mėgsti skaityti? Ar tai tik idėja, tik dar vienas būdas pamiršti, kad nesi joks paprastas žmogus?
Karmena žinojo, geriau nei jis pats, kaip stipriai jis neapkentė taip savavališkai sujauktos kasdienybės; kaip jis nekentė idėjos, kad Karmena buvo čia, šiame kambaryje, narstydama it sūkurys ir kartu plėšdama tą kruopščiai išdirbtą paveikslą žmogaus, kuris norėjo likti nepastebėtas, saugus; ir dėl to jis buvo visiškas bailys.
- Ar jautiesi saugiai linksmindamas iliuziją, kad turi pasirinkimą? Kad tavo šeima, su kuria taip paslaptingai nebepalaikai kontakto, yra saugi, nes esi čia? Žinau, kad žinai, Dorijanai, bet tavo pasirinkimas nėra nieko kito kaip tik leidimas kitiems kontroliuoti tavo gyvenimą, ir tame matau tik baimę. Baimę kovoti, baimę rizikuoti, baimę iš tiesų gyventi.
Karmena įkvėpė, nurydama gurkšnį vyno. Jos širdis ramiai plakė krūtinėje, žodžiams paliekant laisvai kalbančias lūpas.
- Esi silpnavalis, ir aš, anot tavęs, esu žudikė su auksine širdimi. Koks duetas,- ši prunkštelėjo. –  Ar turėtume vienas kitą sutaisyti?

Ir žiūrint Karmenai Ruso į akis, šį kartą nesugebėjau sulaikyti švelnios, kreivos šypsenos, gurkštelint vyno ir atsargiai padedant taurę ant kaip visad nepriekaištingai nuvalyto stalo.
-Ruso,-tariau, susidėdamas rankas, vis dar išlaikydamas tą patį akių kontaktą,-galbūt esu silpnas. Bailus. Vivianos kalinys. Visa tai savyje turi pakankamai tiesos, jog jai neprieštaraučiau.
Ir su ja privalėjau sutikti. Veik viskas, ką mergina apibūdino, buvo pasėkmė vieno pasirinkimo, kurio, nors ir nesigailėjau, negalėjau atsiimti.  Pasėkmė drąsos, kuri galiausiai iš manęs atemė mano šeimą ir viską, ką pažinojau, įsisupant į Sostinės biuroktratijos viesulus.
-Tačiau nesu savižudis,-šį kartą aš palinkau į priekį, jog galėčiau aiškiau matyti tamsias, žėrinčias merginos akis, pagauti įdėmų jų žvilgsnį, pirmą kartą tokį rimtą ir skaidrų, tarsi visas kiekvieną merginos judesį apglėbiantis bravado būtų ištirpęs lyg cukrus lietuje.-Niekad nesakiau, jog tavo širdis yra užspausta ar sudaužyta. Tavoji, Karmena, dega ryškiau nei sausrų gaisras, nesvarbu, ar ji atsidavusi savo pačios norams ar tryliktai apygardai. Neteigsiu, jog esi geras žmogus, tai būtų paprasčiausias melas. Geri žmonės miršta greitai ir miršta be kovos, arba tampa kažkuo kitu. Tačiau esi nutrūktgalvė. Esi pasiryžus susprogti, nepaisant ką tai kainuos. Esi įsitikinus savo pabaiga taip giliai, jog žaidi žaidimus, kurie tampa neprotingi. Žaidimus, kurių galima išvengti. Rizikuoji sava gyvybe, nes jau spėjai ją palaidoti,-tylus, ramus mano balsas bangavo aplinkoje, man prisimenant vonioje rastą merginą, vandens apsuptą jos kūną. Plano taip ir neturėjusį įsilaužimą į Prezidento kabinetą. Jos pačios atsidūrimą Sostinėje, ką jau kalbėti apie tai, kaip šioji rado “nemokamus” ginklus ir vis dar miegančią Kulką.-Esi ginklas. Ginklas, susitaikęs ir įsitikinęs sava pabaiga, todėl atleidi bet kokią įmanomą apsaugą. Dėl ko, nuobodulio? Tikslo trūkumo? Paprasčiausio noro sprogti taip ryškiai, jog su savimi nusineštum ir esančius aplinkui?
Galbūt tai erzintų jeigu nebūtų taip įdomu. Štai, priešais mane sėdėjo žmogus, aiškiai susijęs su trylikta apygarda, pirmasis galintis suteikti kelią iš manosios situacijos, kelią ten, kur buvau pasiruošęs traukti prieš tris metus, tačiau atrodė, jog jis buvo užsispyręs mirti. Keista.
Kai buvom maži, Leonardas mus mokė išgyventi. Nebuvo nieko svarbiau, negu tai. Jog laimėtum Žaidynes, turėjau būti pasiruošęs daryti viską, dėl paprasčiausio oro gurkšnio. Išnykti, sustoti mąstyti, susilieti su aplinka ir laukti tinkamos akimirkos.
Nesistebėjau, jog ir dabar tai liko pagrindiniu mano tiklsu.
Atsikelti, išgyventi, miegoti. Atsikelti, išgyventi, miegoti. Atsikelti, išgyventi, miegoti.
-Mano pasirinkimai baigiasi ten, kur esi įsitikinusi, jog prasideda tavieji. Ties mikroschemomis mūsų kakluose. Leisk tave patikinti, Karmena,-žemas mano balsas ir rimtimi nutapyti veido bruožiai kiek prašviesėjo, man vėl atsilošiant į sofos pagalves, gurkštelint vyno ir giliai įkvėpiant.-Jos ten neliks amžinai. O tuomet galėsim pakalbėti apie vienas kito taisymą.