First topic message reminder :

.

Tarp akių įsispaudė šypsenos palydėtos raukšlelės, tamsiaplaukės nugarai patogiai įsispraudžiant tarp minkštų pagalvių. Keturios kambario sienos, dienai ir nakčiai tekant ta pačia vaga, turėjo savito žavesio. Žemas profilis, įkandamas pragyvenimas, kontaktų palaikymas būtent tiek, kad svetimi ir smalsūs žvilgsniai nepradėtų įkyriai varstyti durų namų, kurie net nebuvo artimi; tai galėjo atrodyti patogu, Karmena turėjo su tuo sutikti.
- Bet esi,- ji prabilo, ir lūpas palikę žodžiai pakibo ore su keistai neįprasta nuoširdumo gaida. – Tik tą atsisakai matyti.
Baimė. Karmena žinojo, ką reiškia, kai širdis sustingsta skausmingai spaudžiamoje krūtinėje, kai trūksta oro, o rankos aptirpsta, kojoms nenumaldomai įaugant į žemę. Ji vis dar galėjo jausti karščio tvaiką, puikiai prisiminė kaip gręžiantis kosulys tąsė plaučius, bandant skintis kelią per degantį medį, ir joks saugumas, joks namas, joks žmogus neišgelbėjo jos nuo likimo, kuris privertė pamiršti, ką reiškia bijoti.
- Visi mirsime. – Dorijanas neklydo – ji buvo, kažkieno siaubingai neapdariai, beveik tyčia, iš narso išleistas viesulas. Ji įsiverždavo pro duris aukštai iškėlusi smakrą, su didžiausia šypsena, nė sekundei negalvodama apie pasekmes sau. Kiti? Visi kiti turėjo galvą ant pečių, ir ką reikėtų kaltinti, jei ne juos pačius, pasirodžiusius kelio viduryje ir turinčius prisiimti tas pačias, dažnai ir mirtinas pasekmes dėl Karmenos veiksmų, kurių kiekvienas buvo itin sąmoningai įvykdytas. – Aš tiesiog...- Karmena prikando lūpą, bene žaismingai truktelėdama pečiais. – Nesėdu laukdama, kol likimas išspręs visas problemas. Aš, neatsargi? Nutrūktgalviška? Įžūli? Žaidžianti savo gyvybe taip, tarsi ji būtų nieko verta? – vynas buvo saldus, būtent toks, kaip ir jos žodžiai. Atlošusi galvą ir bene tingiai pasirąžiusi Karmena atsistojo, lėtai nužvelgdama Dorijaną supančią ramybės, monotonijos oazę, kuria jis taip tikėjo.
- Bet taip ir yra. – apėjusi ratą ir dar kartą pasirąžydama Karmena per petį persimetė krepšį, durklo geležtei žybtelėjus vėsaus vakaro prietemoje. – Gyvenimas yra žaidimas, tavo gyvybė ar mano gyvybės yra tik nepatogumas kažkieno kito kelyje, ir viskas priklauso nuo to ar pasirenki būti nuolankiu, atsargiu stebėtoju, kuris jaučiasi suvaržytas vienos mažos michroschemos kakle, ar renkiesi rizikuoti žinodamas, kad pabaiga bus tokia pati. Ah,- Karmena apsisuko, viena koja besiruošdama eiti kambario link.
- Jei vertini gyvybę kaip didžiausią vertybę, turiu blogų žinių. – Karmena iškvėpė saldų oro gūsį, tyliam šios kvėpavimui priartėjus prie Dorijano ausies. - Išgyvenimas nėra gyvenimas. - ji sušnabždėjo. - Galbūt, jei gražiai paprašyti, parodysiu skirtumą. – iš už nugaros ištraukusi į kietą, odinę drobę įsuktą mečetę, Karmena permetė šią per Dorijano petį, pirštų galais švelniai įsikibusi į marškinių skiriamą odą. -  Dovana. Nes turiu daugiau širdies, nei norėčiau pripažinti. – atsikvėpusi Karmena atsitiesė, plačiai nusišypsodama ir patraukdama miegamojo link. – Labanakt, Dorijanai. Panaudok ją, kai suprasi, kad gyventi tapo nuobodu.

Šį kartą reikėjo sąmoningai sustabdyti savas rankas, jog šios neatsirastų ant kambarį palikusios merginos kaklo. Šioji buvo per arti, jog būtų patogu, tačiau tai nestebino. Eilinį kartą per drąsi mergina žengė per pasaulį nesižvalgydama į šalis ir toji širdis, ramiai plakanti jos krūtinėje, vėl aidėjo mano ausyse, priversdama išgirsti tiesos varomą jos ritmą. Karmena Ruso tikėjo tuo, ką sakė, įsikabinusi gyvenimo, atsisakydama pasitenkinti tik paviršiniu jo konceptu, kuris man jau spėjo tapti toks savas ir pažįstamas, jog tiksliai nežinojau, kaip iš jo išlipti. Ant kūno palikta mačetė, mano paimama ir išvyniojama, juoda geležte žybtelėjo šviesoje, vien žvilgsniui įrodydama savą aštrumą.
Baimė. Buvau persunktas jos, baimės ne dėl savęs, o savos šeimos ir jos gerbūvio. Medičiai, nors ir galintys pasirūpinti savimi, tebuvo marionetės Sostinės žaidime. Mes ėjom ir šypsojomės, mojavom tiems, kurie statė už mus, kratėm rankas tiems, kurie statė prieš mus, tiem, kuriems putojo seilės nuo paskutinių mūsų žmogžudysčių Žaidynių arenose. Žiūrėjau į akis tiems, kurie išnaudojo Faustą, tiems, kurie bėgo paskui Kasijų, tiems, kurių lipnūs prisilietimai dar dabar priminė medaus koktumą ir sugebėjau šypsotis. Galbūt tai buvo būtina, norint išgyventi, tačiau dabar tai teliko tik kaip nereikšmingas silpnumo įrodymas. Prisiminiau savas Žaidynes. Trys dienos, nes mano sulaužyta koja man kėlė nepatogumų. Trys dienos pragaro ir siaubo, kuriuo sugebėjau mėgautis net per nuobodulį. Tuo metu buvau aišktingas, arogantiškas, skerdynėms augintas žvėris. Šiandien tebuvau šešėlis to, kas ir kaip buvau anksčiau.
Įkvėpiau, gurkštelėdamas dar vyno, žvilgtelėjau į uždarytas miegamojo duris, įsidėjau naują mačetę į deklą ir išėjau iš buto, traukdamasis telefoną iš kišenės tol, kol uždarinėjau duris.

Tyla; kažkas raminančio, tačiau kartu neabejotinai bauginančio tuomet, kai ji sklinda iš chaotiško žmogaus. Mąslus Karmenos žvilgsnis sekė ant stalviršio padėtą vizitinę kortelę, o svetimkūnio spaudžiamas kaklas niežėjo. Ji gyva. Ji gyva. Ji...
- Ta kalė,- tyliai prunkštelėjusi tamsiaplaukė papurtė galvą, ne patį gražiausią žodį palydėjus prieštaraujančiam, iš miego besibaidančiam amtelėjimui. – Ne tu, mieloji. Tu nepakartojama. – kambarį pervėrė dar viena, ir dar, ir dar gera dešimtis amsėjimų, kurie labai efektyviai atitraukė Karmenos dėmesį nuo auksinėmis raidėmis išraižytos vizitinės. – Kas? Skausmas? Maistas? – įnirtingai į šalis besiplaikstanti uodega ir pora juodų akių, bene skrodžiančių kiaurai, nelabai padėjo suprasti situaciją. – Žaidimai? Dorijanas? Dorijanas? – Karmena pervertė akis, kambarį pervėrus pritariamam lojimui. – Rimtai? Matei jį visas penkias minutes, kai aš,- tamsiaplaukė pirštu bedė sau į krūtinę. – Taip, aš, tave išgelbėjau. Kur padėka, kur atsidavimas? Kas taip sužavėjo, m? Akmeninė povyza, neegzistuojanti šypsena, nė lašelio sielos nelaikančios akys? – Karmena nuslydo nuo kėdės, prieidama prie sofos ir įsiseilėdama į naująją gyventoją. – Na, jei Doris toks nuostabus, kur jis, m? Būtent.

Faustas sekė man iš paskos, netardamas nė žodžio, mums nardant gatvėmis, artėjant link mano namų pačiame Sostinės centre. Karts nuo karto girdėjau, kaip jis praverdavo burną, lyg norėdamas kažką sakyti, tačiau kiekvieną kartą vėl užsičiaupdavo ir papurtydavo galvą, paprasčiausiai dėbsodamas į maną nugarą. Jaučiau jo pykčiu kunkuliuojantį žvilgsnį, tačiau negalėjau nuvalyti kreivo šypsnio nuo savų lūpų. Buvau pasiilgęs emocijomis kunkuliuojančio Medičio, jo viską išduodančio veido ir atviros širdies, paprasčiausiai norinčios gydyti ir padėti. Turbūt todėl jis ir sutiko sekti man iš paskos, neklausdamas klausimų, nebandydamas suvokti, kas vyko per pastaruosius tris metus. Buvau už tai dėkingas.
Ir štai, galiausiai galėjau girdėti Kulkos lojimą. Atidarius duris, mažasis šunelis laimingai amtelėjo, bandydamas ant manes užšokti, kol galiausiai vizgindamas uodegą pasitiko Faustą. Vaikinas pasilenkė, pakasydamas Kulkai paausius ir klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane. Aš tik gūžtelėjau pečiais, apsižvalgydamas.
-Karmena? Čia Faustas Emilio Medičis.
Tuo tarpu Faustas, pagaliau sutikdamas ant mano sofos išsitiesusios merginos akis, kreivai išsišiepė, nė nemėgindamas slėpti akyse užsidegusių žiburių.
-Ruso? Ką tu čia veiki?

Užsiimdama nemokamu ir paskutines jėgas išsiurbti baigiančiu šuns šokdinimu Karmena beveik neišgirdo tyliai prasivėrusių durų.
- Pagaliau! – pergalingai iškėlusi rankas tamsiaplaukė nuo sofos kaip niekada greitai nukėlė mažą, juodą ir įnirtingai amsintį kamuolį, leisdama šiam visu pajėgumu skuosti durų link. – Taip, žinoma, bėk pas savo...- žvilgsniu pasekdama grindimis slystančias tamsias, šuniškas pėdas, Karmena netruko įsižiūrėti į tarpdury stovintį ir, kaip netyčia sudėliojo likimas, labai pažįstamą Fausto Mediči veidą.
- Mh. Koks mažas pasaulis.- persisvėrusi per sofą Karmena smakru pasirėmė šios krašto, kuo plačiausiai nusišypsodama priešais stovinčiam vaikinui.- Man namų areštas.

Pasilenkiau paglostyti vis dar cypaujančio šuns, neišspausdamas nei šypsnio, vietoje to susiraukiau, vėl atsitiesdamas ir nukreipdamas akis tai į Faustą, tai į Ruso. Tuo tarpu jaunasis Medičis veik krito ant kelių ir išsiviepęs pamojavo Kulkai, taip paprastai prisikviesdamas šią į glėbį. Šioji veik iš karto pradėjo laižyti Fausto veidą, letenėles pasidėjusi ant jo kelių. Tamsiaplaukis nugalėtojas pirmą kartą per šį vakarą atrodė tarsi negalvojo apie smūgiavimą mano veido link, tad tai teko priimti kaip bent smulkią pergalę.
Šį kartą nesulaikiau gilaus atodūsio, ištrūkusio man iš plaučių ir persibraukiau plaukus, ne pilnai suvokdamas kokiu būdu per tokį trumpą laiką mano gyvenimas tapo tokiu, kokį mačiau jį dabar. Šeimos narys, kurio nemačiau veik tris metus. Karmena Ruso, toliau naikinanti mano vyno atsargas ir išsitiesusi ant mano sofos. Žudanti mikroschema, tarsi niekas neišnykstantis virusas, laukianti tiesiai po oda lemtingos mano klaidos.
Po kelių akimirkų, vis dar glostydamas Kulkos kailį, Faustas kilstelėjo galvą.
-Ar kas nors teiksis man pranešti, kas vyksta?-jo žvilgsnis nukrypo nuo Karmenos iki manęs.-Dorijanai,-vėl matyti savą brolį čia, priešais save, buvo neįtikėtinai keista. Nors jo veide žaidė švelnus šypsnis, toks būdingas šiam nugalėtojui, iš jo akių mačiau, jog Faustas vis dar buvo įniršęs, aiškiai pasimetęs tarp noro smūgiuoti ir apkabinti.
-Trumpai? Aš ir Ruso savo kakle turim mikroschemas, užprogramuotas sprogti peržengus tam tikras Sostinės nustatytas ribas. Jos taip veikia kaip mūsų lokacijos sekikliai. Ir man ir jai reikia, jog kažkas, žinantis Sostinės procedūras, jas pašalintų, tačiau ne deaktyvuotų,-tariau sausai, šią akimirką nenorėdamas per daug gilintis į visas likusias detales. Turėjau svarbesnį klausimą, kurio negalėjau pamiršti.-Kaip Abigailė? Ar ji sveika?-vien pagalvojus apie mažąją antrukę, kupiną liepsnos ir gyvybės, iššieptus jos dantis ir tviskančias geležtes, širdis neramiai suspurdėjo.
Faustas dar kartą paglostė Kulką ir atsistojo, prieidamas prie sofos. Ant jos sukritęs vaikinas atsilošė, įsitaisydamas.
-Jai viskas gerai, Dorijanai. Tokia pat Lili kokią atsimenu. Tik stipresnė,-kryptelėjo galvą Faustas, tačiau negalėjau nepastebėti kaip jis, lyg pasitaisydamas plaukus, priglaudė rodomąjį pirštą prie savo smilkinio, vieną kartą stuktelėdamas. Tiek užteko, jog žinočiau. Abigailė pasikeitė. Ji pabudo. Ji buvo Sostinėj, gyva, apsupta mūsų šeimos. Giliai iškvėpiau.
-Ar dar ką turėčiau žinoti apie jūsų... Problemėlę?-paklausė Faustas, nukreipdamas žvilgsnį į Ruso.

Neperdėtai chaotiškų sielų apsuptame kambaryje įstrigęs vienas vienintelis vardas privertė visą rudaplaukės povyzą pakisti. Grobuoniškas šypsnis netruko patogiai – pernelyg patogiai – įsitaisyti tarp lūpų, kūnui lipšniai išsitiesiant ant minkštos, odinės sofos.
Karmena pakreipė galvą ir nusišypsojo, tarsi maloniai pasisveikindama ir sutikdama seną pažįstamą. Šiurkštūs, pūslėti pirštai netruko sugriebti ant sofos numestą juodą striukę, iš kišenės ištraukdami sulamdytą cigarečių pakelį. Tirštas pridegtos cigaretės rūkas buvo pasitiktas akivaizdžiai nepatenkinto Kulkos amtelėjimo; ši, lyg ragindama nutraukti visas moralės normas peržengiantį veiksmą, šlapia nosimi stuktelėjo į greta stovinčio Dorijano koją. Savo ruožtu Karmena, dar didesniam nepasitenkinimui, naktinius pasivaikščiojimus išgyvenusį cigarečių pakelį pametė į netikėto svečio pusę.
- Seniai nesimatėm, Faustai,- iškvėptas pilkšvas dūmas tingiai sklaidėsi ore, tamsiaplaukei pelenus nupurčius ant vaškuotų grindų. – Atrodai puikiai. Turbūt gerai išsimiegi naktimis.
Tamsios akys sekė į ją nukreiptus žvilgsnius dviejų žmonių, kuriuos siejo – iš esmės – to paties gyvenimo našta. Apskritas, krištolinis kupolas, atjautos perkreipti apygardėlių žvilgsniai, kraujas, šūksniai, euforija, tuštuma.
- Yra viena problema,- iškvėpusi paskutinį dūmų gūsį Karmena atsitiesė, nuorūką susmeigdama ir patrindama į auksine „H“ raide išraižytą vizitinę kortelę. – Prisėsk, Dorijanai. – Karmenos lūpų kampučiai truktelėjo, ir šlaunyje besispaudžianti aštri peilio geležtė kaip niekada viliojančiai vėsino odą. Galbūt vertėjo pratestuoti kakle tvinksinčių sprogmenų tikslumą. – Sėsk.
Ciniškas, meluojantis šunsnukis.
- Tiek iš tos geros širdies...mh.– prunkštelėdama Karmena papurtė galvą, įsikąsdama naują cigaretę. Atsitiesusi ir alkūnėmis pasiremdama kelius tamsiaplaukė prisidegė cigaretę, šyptelėdama porai į ją nukreiptų akių taip, kaip tąkart slaptojo skyriaus viduje, prieš išskerdžiant saują žmonių. – Kur ji?

Pagavęs cigarečių pakelį, vieną užsidegiau ir įtraukiau, stebėdamas kaip Dorijanas giliai atsidūsta ir tiesia nugara atsisėda ant sofos, maždaug trijų metrų atstumu nuo Ruso. Švelniai susiraukiau, žvilgtelėdamas tai į merginą, tai į vyresnį Medičį, tuomet vėl į tamsiaplaukę. Jei būčiau geresnės nuotaikos, galbūt būčiau ir nusijuokęs, tačiau dabar, matydamas Leanderį pirmą kartą per tris metus, juoktis neturėjau didelio noro. Tačiau negalėjau nutraukti žvilgsnio nuo Karmenos,  Dorijono ir prie jo ant sofos užšokusio šuns, kuris, nė neabejojau, turėjo būti susijęs ir su bute tarsi savuose namuose įsitaisiusia mergina. Dorijanas kurį prisiminiau savo noru tikrai nebūtų priėmęs šuns į savą erdvę. Gūžtelėjęs sudribau ant žemės, sukryžiuodamas kojas ir cigaretės pelenus nukratydamas į kišenėje visad turimą nešiojamą peleninę. Nemėgau šiukšlinti.
Pasisukau į Ruso pusę, šį kartą šyptelėdamas.
-Namuose. Su Kasijum, Leonardu ir Katalėja,-tardamas mūsų šeimos vardus žvilgtelėjau į Dorijaną, kurio veido išraiška nė akimirkai nepakito. Tačiau pažinojau jį kaip nuluptą, žinojau kiekvieną jo kvėptelėjimą taip pat kaip žinojau jo mėgiamas kovos technikas bei faktą, jog jo nuomone grikiai yra dovana iš aukščiau. Kairys Dorijano lūpų kampas vos matomai suvirpėjo tą pat akimirką kai jis mirktelėjo. Prieš pažinodamas Dorijaną negalvojau, jog mirktelėjimas gali būti pripildytas palengvėjimo, bet štai jis buvo čia, dviejų metrų raumenų kalnas, mirksintis su į pačius kaulus įsigeriančiu palengvėjimu.
Prunkštelėjęs papurčiau galvą ir vėl pasisukau į Karmeną, kuri, kaip supratau iš ledu aptraukto jos veido ir aštraus tarsi spygliai šypsnio, kontempliavo kiek aršesnį atsaką į šias naujienas, tad vietoj to aš leidau sau švelniai nusišypsoti.
-Mačiau jūsų nuotrauką. Abigailė, Danielė Hawkins, tu, tas aukštas ir kampuotas blondinas bei malonaus veido raundoplaukis,-tariau, įtraukdamas cigaretės dūmų.-Ji tavęs ieško,-nusišypsojau kiek plačiau, tačiau šiluma mano veide apmirė tą pačią akimirką, kai sutikau Dorijano žvilgsnį.-Tavęs irgi, tu žaibo partrenktas rąste.
Po tylos akimirkos, Dorijanas krenkštelėjo.
-Kodėl nesakei, kad ji gyva? Kad ji čia?-nežinau kodėl iš jo balso tikėjaus daugiau emocijos negu vos drungnas smalsumas, būtent čia, veik svetimo žmogaus akivaizdoje, tačiau užteko pažvelgti į Dorijano akis ir girdėti kiek pagreitėjusį jo širdies plakimą jog aiškiai suprasčiau viduje siaučiančią audrą.
Švelniai suraukiau antakius.
-Ji pas mus kiek? Tris, keturias dienas? Nebuvo laiko.

Ji tavęs ieško. Čia, Sostinėje, vietoje, kurios širdingai nekentė. Ji tavęs ieško.
Karmena vyptelėjo, užversdama galvą ir užmerkdama akis, leisdama Fausto lūpomis kalbantiems žodžiais susmegti į pasąmonę, įgauti prasmę, suformuoti suvokimą to asmens, kuris – kaip buvo galima suprasti – savo noru paliko chaosu spindinčią ramybės oazę. Iš neapykantos, ilgesio pamirštam gyvenimui, ar ją skandinančios meilės žmogui, kuris, vos pasitaikius galimybei, dusintų iki mirties?
Karmena atsimerkė ir pakreipusi galvą it grobuonis, pasirengęs bet kurią akimirką nukąsti sprandą, nužiūrėjo priešais sėdinčias Mediči klano narių povyzas. Tarp jų nebuvo nė lašo to paties kraujo; juos jungė viso labo siaubingas, tačiau, atsižvelgiant į visus patogumus, dėkingai išnaudotas likimas.
Kartais ji sustodavo; kartais Abigailė susiraukdavo, mąsliai nukreipdama žvilgsnį į šoną, tarsi jusdama atitrūkusią dalelę savęs, kurios niekaip negalėdavo apčiuopti. Kartais ji atmušdavo į veidą skriejantį smūgį su jai nesuprantama jėga, tarsi raumenys, prisimindami žingsnį po žingsnio, galvoje būtų lėtai klijavę paveikslą savasties, kurią tebelaikė tvirtai sugniaužusi. Ji...
- Ir Hawkinsas? Kur jis?
Spengianti tyla privertė pirštus nevalingai sudilgčioti. Ir tuomet, negirdėdama nei žodžio iš Fausto lūpų, Karmena iškvėpė dūmą, tyliai nusijuokdama.
- Ji žino, argi ne? – tai nebuvo klausimas; tai buvo patvirtinimas tiesos sau, tiesos, kurią Abigailė turėjo pamatyti.
Ir visgi jokia meilė negalėjo priversti Abigailę Smith įkelti koją į Sostinės teritoriją.
- Puikus pastebėjimas, mielasis,- grobuoniškas šypsnis peraugo į šelmišką vypsnį, rudaplaukei pašokus ant kojų ir iš lentynos nusistvėrus butelį degtinės. – Neturime laiko. Taigi,- butelį su trenksmu pastačiusi ant stalo ir ant šio prisėdusi, Karmena visu kūnu atsisuko į Faustą, delnais švelniai, bene padrąsinamai, paplekšnodama šiam per kelius.
- Tai,- pirštu besdama į kaklą, Karmena išsišiepė, prieš tai įtraukdama paskutinį cigaretės dūmą ir šią demonstratyviai pamesdama toliau ant stalo. – Labai maža problema. Paprasta užduotis – nenutrauk galvos. – mažas kišeninis peiliukas sužėrėjo priešais vaikino akis, Karmenai blykstelint eile baltų dantų. – Visai smagu, m?

Mums grįžus nieko nesakiau, paprasčiausiai atidariau Karmenai duris ir, įėjęs paskui ją, pasukau tiesiai pirmosios pagalbos stalčiaus link, kol itin patenkinta jog nebėra viena Kulka bandė prisispausti kiek įmanoma arčiau Karmenos. 
Ir kelionė namo buvo neįtikėtinai tyli, niekam netariant nei žodžio. Mano mintyse vis dar šoko mano šeimos veidai, miško užuoveja ir pačiam DNR nešiojama, nebeišsižadama tiesa. Man dar nebuvo tekę niekam pasakyti su niekuo nesumaišo fakto - Sostinė iš manęs padarė mažiau, nei žmogų. Tačiau iš tokio tuščio Karmenos žvilgsnio galėjau nuspėti jog ji iš patirties žinojo, ką tai reiškė. 
Susirinkęs priemones grįžau į svetainę ir pažvelgiau į Karmeną, nebyliai klausdamas, ar galėjau padėti.

Nuo tos akimirkos, kai pirmąkart ugnies liežuvių pažymėtomis kojomis primynė Sostinės žemę, Karmena Ruso neturėjo nei lašo baimės.
Jai buvo paprasta šokti tiesiai į ugnį. Nes žinojo kaip ji degino, ir žinojo, kad skausmas yra laikinas. Baimė tebuvo produktas nežinojimo, dvejonės, manymo, kad ji tėra visa apsemianti, nekontroliuojama ugnis. Baimė žudė, ir ji norėjo būti ugnimi.
Karmena prisėdo ant sofos krašto, prie kojų susirangius amsinčiam, dėmesio reikalaujančiam Kulkos kūnui. Pečius netruko apleisti prie išdraskytos odos glundanti palaidinė ir apsiblausęs, tačiau kaip visuomet įkypas rudaplaukės žvilgsnis sustingo ties atvaizdu stikle, aprėpdamas juosmenį dengiančius pluoštus, stebėdamas rankas, pečius, kaklą nusagsčiusias įvairiaspalves mėlynas. Tai buvo įrodymas kovos, kuri vos jos nepražudė; nenumaldomas įrodymas ugnies, kurios negalėjo kontroliuoti.
Karmena nejautė prie odos vargiai prisiglaudžiančių Dorijano pirštų. Kažkas sutviskėjo rudose akyse. Kažkas davė ženklą plakančiai širdžiai susitraukti, tuomet pradėti triukšmingai daužytis krūtinėje. Vaizdas susiaurėjo, lūpoms tik vieną kartą įtraukus sausą oro gurkšnį, ir bintu aptrauktas delnas, kuriame vos prieš kelias dienas spaudėsi stiklo šukė, surado ant rankos paliktas žiebtuvėlio žymas. Nagai gremžė, kabino odą, į save šaukdami skausmą, žadindami tūnančią ugnį.
Skausmas buvo Karmenos ramybės uostas; skausmas padėjo jai galvoti.
Sostinė pasiėmė jos baimes ir kartu išplėšė ją. Nebuvo baimės, jei nebuvo sapnų; nebuvo kūną rakinančios nežinomybės, jei nėra atjautos. Nėra vietos dvejonėms, jei yra tik viską deginanti ugnis.
Nagai drėskė palei odą vieną, antrą kartą, ir lėtai besidaužanti širdis vėlei sugrįžo į savo ritmą. Karmena pakėlė akis, nebyliai stebėdama po Dorijano oda įsispaudusius gyvybės syvus. Kad ir kas tai buvo, kad ir kas jis buvo, jai to reikėjo.
Pirmą kartą nuo tada, kai buvo pavadinta Karmena, ji pajuto kūtinėje nuvilnijantį skausmą, kuris neturėjo nieko bendro su pasąmonėje rusenančia ugnimi. Šitas kausmas buvo nekontroliuojamas, sėjantis nežinojimą ir dvejones.
Šitas skausmas kėlė baimę; baimę, kad nebuvo nieko, ką galėtų padaryti; kad po metų kūną supančios pažabojamos ugnies Karmenoje nebeliko nieko, kas galėtų rėkti, kad jos pakako.
- Mokyk mane,- rudos akys tebesekė Dorijano rankose įsispaudusias gyslas, nenuginčijamą įrodymą tiesos, kurios net ir norėdama negalėjo paneigti. Tuomet, akys nukrypo ties jo veidu. – Išmokyk, kaip apsiginti prieš tave.

Jos širdis, tas nepaliaujamas, ritmingas būgnas, lėkė jai nebūdingu ritmu. Akys, perpildytos ir tamsios, į odą įsirėžę nagai, išdavė turbūt tūkstančius ūžiančių minčių. Buvo neįmanoma palyginti priešais stovinčio žmogaus su tuo, su kuriuo susipažinau prieš kiek daugiau nei mėnesį – ši Karmena buvo kažkas tikro. Gyvo. Žmogiško. Kažkas, ką būtų įmanoma pažinti, išgirsti, pajausti. 
Stovėjau iš lėto bintuodamas, pusiau sustingęs, vengdamas bet kokio greito judesio, net menkiausio odos prisilietimo ir kontakto. 
Kažkada seniai, savo šeimoje buvau uostas. Ramybės taškas, visad Leonardo ir Katalėjos dešinėje, stebintis viską kas mane supo, įpratęs laukti kada būsiu pašauktas jaunesnių Medičių. Tačiau kartu buvau ne tik žiaurių treniruočių dalyvis, bet ir vykdytojas. Nepajudinamas ledkalnis, atsvaros taškas, tapęs kliūtimi. Dar dabar galėjau prisiminti prie laukinių durų sėdinčios Abigailės besikalenančius dantis, krauju pasruvusias Fausto akis, odą prakirtusias savo rankas, su tokiu pat atkaklumu susiūnančias padarytą žalą. Kartais kito išgyvenimas priklausė nuo tavo paties neveiksnumo. O kartais, jo šansas buvo lygus tavo pasiruošimui imtis veiksmų. 
Ar tai buvo baimė, kurią veik galėjau užuosti sklindančią nuo juodaplaukės merginos kūno? Giliai įtraukiau orą, kryptelėdamas galvą, bandydamas įsisavinti, perprasti kiekvieną natą, sugaudamas jos akis. Rimtis pulsavo nuo manęs tarsi bangos, nepaliaujamos, nepalaužiamos kranto, besiruošiančios potvyniui. Tas pats įdėmus, neišblaškomas žvilgsnis. Karmenos žodžiai buvo tylūs, tačiau ji šaukė. Viskas ką girdėjau buvo aiškiau už krištolą, už rytmečiu spindintį varveklį – jai reikėjo pagalbos. Dešimtys planų nusidriekė mano mintyse, išdėstyti pagal prioritetą, ryškus ir instinktyvūs. Žinojau, kaip reikia mokyti. Ir geriausiai už viską žinojau, kaip reikia išgyventi. 
Vos matomai linktelėjau, taip ir nenuleisdamas savo akių. Tuomet, baigęs rišti paskutinį bintą, atsitraukiau, pasukau virtuvės link ir įpyliau sau ir Karmenai vandens. Ištiesiau stiklinę.
-Kol kas rekomenduoju poilsį. Ir dar vieną kraujo perpylimą. Mokytis įskilusiais šonkauliais per daug pavojinga, jog komplikacijos būtų to vertos.

Dabartinės situacijos realybė buvo mažų mažiausiai karti. Nebuvo taip, kad paprašyti pagalbos būtų buvę nenusakomai sunku – jai paprasčiausiai niekada nereikėjo prašyti. Ji buvo tas žmogus, kuris stačia galva nerdavo į bet kokį pavojų, nes žinojo, kad išliks gyva. Niekas kitas nerūpėjo. Ji pasitikėjo savimi.
Tačiau prieš kelias dienas iš gerklės vargiai beištrūkstantis oras kaip niekada skaudžiai parodė, kad pavojus, kurį turėjo dabar, pranoko ne vidinės ugnies, kuri vis dar tankiai degė, tačiau bet kokias fizines galimybes.
Ką gali padaryti, kai tavęs nebepakanka?
Karmenos viduje rusenanti ugnis buvo pasiruošusi šokti tą pačią sekundę, kai Dorijanas linktelėjo galva. Tuomet, tarsi kartu su stikline vandens prisemdamas nematomą ledinio vandens kibirą, jis prabilo, suardydamas bet kokį galvoje užgimti spėjusį norą šokti, bandyti, laimėti prieš jo venomis tekantį kraują. Kibirkščiuojantis tamsiaplaukės vidus prieštaringai suriaumojo, pirštams kietai apglėbiant stiklą, ir kartu su giliu įkvėpimu krūtinę pervėrė aštraus skausmo banga.
Ignoruoti skausmą buvo lengva. Paneigti į nugarą šnopuojančią realybę buvo daug sudėtingiau.
- Nemanau, kad man patinka faktas, kad esi teisus. – rudos akys sužėrėjo kambario šviesoje. Akimirkai galėjo atrodyti, kad šios plykstelėjo susierzinimu, galbūt nebyliu perspėjimu, jei ne lūpų kamputyje tik vienam trumpam momentui įsispaudusi nežymi šypsena. – Ar tavo draugė savo bute laiko šaldiklį su kraujo sankaupomis? Ir su kokio plauko žmonėmis, mielas Dorijanai, palaikai ryšį?

Neskubėjau, pirma išgerdamas vandenį, o tuomet pasukdamas vienos iš spintelių link. Nuo kaklo nusiėmęs mažą raktą, ją atrakinau. Atvėręs medines dureles prispaudžiau savo nykštį prie antrų durų, šį kart metalinių ir su tyliu pyptelėjimu jos atsivėrė, duodamos prieeigą prie asmeninių medicininių atsargų. Adatos, lašelinės, švirkštai, stikliniai buteliukai su skaidriais skysčiais, tokie nuskausminamieji, kurie galimai priverstų jautį prarasti sąmonę. Ir galiausiai, atskiroje lentynoje, už dar vienų durelių, keli maišeliai mano paties kraujo.
Būdamas Medičiu niekada nežinojai, ko galės prireikti ir kas bus šalia, kai poreikis atsiras. Leonardas pasirūpino, jog kiekvienas iš mūsų žinotų viską, ko galėjo prireikti gyvenant ne tik žaidime, tačiau ir karo lauke, jog kiekvienas iš mūsų būtų pasiruošęs. Svarbiausia buvo išgyventi. Tad turėjom viską, kas leistų tai padaryti. 
Sostinės nanotechnologijos ne tik kraują judino, neleisdamos krešėti, tačiau ir palaikė tobuloje temperatūroje bei į jį pumpavo reikiamą deguonies kiekį. Tai buvo pravartu, o kartą per kelis mėnesius pakeisti sankaupas naujomis senokai tapo mano rutinos dalimi, ypač po to karto, kai teko jomis pasinaudoti. Nors gijau greitai, kartais ir to nebuvo gana. 
-Ne,-tariau per petį. Meiva tikrai neturėjo šaldiklio su kraujo banku. Aš jį turėjau. Ir, žinoma, turėjau save. Apie kraujo šaltinį Karmenai neišsiplėčiau – ne todėl, jog būčiau kažką slėpęs, o paprasčiausiai nežinojau, kaip tai pasakyti. Buvo per daug šansų jog tai skambėtų taip, lyg būčiau tikėjęsis, kad ši jausis man skolinga. Lyg ko man būtų reikėję tai skola iš Karmenos Ruso. Ar šiaip ar taip, sakyti, jog buvau jos kraujo donoras, nebuvo didelės paskatos. Vis tik tai buvo itin smulkus ir paprastas informacijos krislas, kuris neturėjo jokios svarios įtakos pačiai situacijai. –Dažniausiai? Naudingais.-būtent tokie žmonės buvo tie, kurių telefonų numerius buvau įsiminęs mintinai. Mano pasaulyje viskas buvo gan paprasta – buvo mano šeima ir tuomet buvo tie, kurie savo sugebėjimais ar ryšiais buvo jai vertingi. Ir su kai kuriais iš jų mano rūpestis tapo tiesiog paprastai suvokiama aplinkybių pasėkme. 
Su dar keliais pyptelėjimais atjungiau vieną kraujo maišelį nuo jį gyvu palaikančio mechanizmo ir pasukiojau delne, vieną po kitos uždarydamas spintelės duris, paskutiniąsias vėl užrakindamas ir raktą pasikabindamas ant kaklo. 
Nuėjau į svetainę, išsidėliodamas įrankius ant stalo. Tik tuomet aš švelniai susiraukiau, pasukdamas žvilgsnį į Karmeną. Adata, kuri turėjo atsidurti merginos venoje, buvo gan stora. Jei tai būtų bet kokia kita injekcija, būčiau be jokio svarstymo perdavęs vadžias pačiai Karmenai. Tačiau žinojau, jog būtent šita procedūra apsiimti man būtų ne tik paprasčiau, tačiau ir saugiau. Vienintelė problema ta, jog man būtų reikėję jai įdurti. Susiraukiau dar labiau. Galiausiai aš paprasčiausiai sudėjau rankas už nugaros, atpalaidavau veidą, ir pasisukau į merginą. 
-Ar man...?-nebaigiau sakinio, paprasčiausiai mostelėjau ranką į stalą.

- Elgsiuosi gražiai. Prižadu.
Karmenos lūpose šypsenos pavidalu spaudėsi visas emocijų kratinys, iš kurių žymiausiai tylaus krizenimo forma pasireiškė lengvas sumišimas, akims stebint ant Dorijano kaklo besiilsintį raktą. – Brangusis, ar esi pasiruošęs viskam?
Žvilgsnis tebesekė kambario šviesoje žėrintį raktą. Kol Dorijanas ruošė medžiagas ir įrangą, Karmena, išgėrusi paskutinį vandens gurkšnį, vėlei prisėdo ant sofos krašto. Kiekvienas, net mažiausias krustelėjimas priminė apie nelauktą kovą, kuri taip staiga persimainė tiesiog į...išgyvenimą. Buvo daug kartų, daugiau nei pirštų, kai Karmena, besijuokdama prieš kūną talžantį vėją, nėrė priešais tą neapsakomai ploną gyvenimo ribą. Ji žaidė likimu nežinodama, kad Sostinėje tyliai snaudė jėga, einanti prieš viską, kas buvo žmogiška.
- Būčiau buvusi jo vietoje,- aštrus skausmas perliejo ranką, adatai pervėrus odą, bet Karmena viso labo susiraukė, stebėdama mėlynėmis numargintas rankas. – Būčiau jį nužudžiusi. – Karmena neturėjo laiko pagalvoti apie jį, jos Dimitrijų. Apie faktą, kad Sostinės žaidimas, kuriam priklausė visus tuos metus, tebuvo tik dar vienas Žaidynių miražas, kovos po kovos, išgyvenimas po išgyvenimo, tik po uždaromis durimis. Ji neturėjo laiko pagalvoti ir apie tai, ką Sostinė padarė vieninteliam žmogui, kuris matė kiekvieną jos baimę, kuris žinojo kas yra Džiulijana.
Karmena atsilošė ir žvilgsnis sugrįžo į fokusą, rudoms akims smingant į savo atvaizdą stikle: į ją žvelgė į žemą kasą surištų, banguotų plaukų aureolė, kartkartėmis tankiau suplakančios rudos akys, raudono lūpdažio nepaliestos lūpos, pavargusi, strazdanota oda.
- Pralinksmink mane,- Karmena įkvėpė, užmerkdama akis ir dar giliau susmigdama į sofą. Galvą maudė ir supo lengvas svaigulys. – Papasakok apie tai. Savo kraują. Kq jie padarė tau.

Prisėdau, pasisukdamas į šalia išdėliotas priemones. Per švelniai surauktus antakius akies kampu žvilgtelėjau į Karmeną ir tuomet vėl nusisukau į stalą. Įdomu. Jeigu ši mergina tikrai galvojo, jog leidimo klausiau tik dėl nuogastąvimo apie jos elgesį, kuris būtų nukreiptas į mane, mes buvom tikrai tolokai nuo bet kokios susikalbėjimo užuomazgos. 
Mano rankos veik nenoriai lietė Karmenos odą - švelnios, vos juntamos, primenančios plunksnas. Tačiau galiausiai aš diržu apveržiau jos ranką, kad matyčiau venas ir padėjau delną po jos alkūne. Su vata dezinfekuodamas odą nenuleidau akių nuo to, ką dariau, visą kitą palikdamas už nugaros. Iš šono atrodė, lyg būčiau tai daręs dešimtis kartų ir tai būtų buvus pati tikriausia tiesa. Mano broliai, tada, kai dar buvom artimi, buvo nenuginčyjamas problemų magnetas ir Leonardas su Faustu išmokė pakankamai, jog galėčiau padėti ir jam pačiam.
Galėjau tik įsivaizduoti, kas mano namuose gyvenančią merginą pavertė būtent tuo žmogumi, kuris šiandien sėdėjo šalia. Ypač kai dabar, subintuota, vis dar sužeista, ji atrodė… pavargus. Drastiškai besiskirianti nuo tos, kurią sutikau tardymo kambaryje. Ir mintyse vis tik aidėjo tuščias žvilgsnis, nukreiptas į skausmu lyg geležim švystelėjusią Abigailę, pašaipi, puolanti šypsena, visad kąsti pasiruošę dantys. Tad ta adata mano rankose vertė jaustis veik nepatogiai - kartais reikėjo labai nedaug, jog kito mintys nukeltų jį ten, kur taip lengva pamiršti, kad buvai asmuo. Jog turėjai balsą. Jog turėjai teisę spręsti. 
-Net neįsivaizduoju,-mano balsas buvo žemas, tylus, užsidedant pirštines ir nykščiu perbraukiant per merginos odą, ieškant venos.-Tačiau kiek pavyko išsiaiškinti, jie pakeitė mano DNR kodą. Aminorūgščių kombinacijas, kurios galiausiai formuojasi į baltymus ir tuomet ląsteles. Radau veną, po trijų pajausi dūrį. Vienas, du, trys… Pavyzdžiui, mano kūnui funkcionuoti, bent teoriškai, reikia mažiau deguonies nei prieš tai. Tačiau mano eritrocitai jo perneša daugiau. Ląstelės gamina daugiau energijos. Visas mano kūnas gamina daugiau energijos. Būtent tai greitina ir tavo gyjimą,-būtent dėl to mano temperatūra su visam buvo aukštesnė, nei anksčiau. Ir dabar, aiškindamas tai, ką žinojau pats, kalbėjau tyliai, dirbdamas, nenutraukdamas akių nuo merginos rankos, tik suskaičiuodamas iki tuomet, kai adata prakirto odą. Kraujo maišelį pakabinau ant stovo, prijungdamas jį prie naujojo Karmenos kateterio, švelniai apklijuodamas aplink, jog šias kelias valandas niekas nepasistumtų į šoną.-Sostinė ne itin noriai dalinasi tuo, ką daro savo nuosavybei,-mano balsas toliau buvo tylus, sausas, fokusui aiškiai liekant ties tuo, ką dariau, kol galiausiai raudonas kraujas pradėjo tekėti į merginos kūną.-Tai užtruks bent kelias valandas.

- Tad esi geresnis, stipresnis už mane. – Karmenos lūpas palytėjo nežymi šypsena. – Koks svajonės išsipildymas.
Jo kraujas skverbėsi venomis, tačiau ne jis visą kūną aptraukė nuovargio pažymėtu sunkumu, spaudžiančiu prie žemės. Užmerkusi akis Karmena giliai įkvėpė, o atsikvėpus pro lūpas praslydo vos vienas tylus juoko burbulas.
- Žinai, visai linksma,- tarsi jusdama savo gelbėtojos neritmingą širdies plakimą – tai tankiau besidaužančią, tai spurdančią pernelyg ramiai – Kulka amtelėjo, šlapią nosį įspausdama į koją vieną, antrą kartą. Neatsimerkdama Karmena ištiesė laisvą delną, šį panardindama į Kulkos paausius ir juos pakasydama. – Kad užmerkdama akis niekada nieko nematau.
Prieš maždaug dešimt metų Karmena paliko Sostinę, bet ši niekada nepaliko jos. Tarsi lėtai, gudriai įsisukęs nuodas, Sostinė rado būdą palikti žymą visur, su kiekvienu įkvėpimu. Ji įsispaudė odoje dūrių, rėžių, randų pavidalu, kurie, tarsi gyvatė nerdamasi iš savos odos, budelių pagalba kasmet atgydavo iš naujo. Tik ne šį gražų veidą, jie sakydavo, pjaudami ir gydydami vėl ir vėl, ir vėl. Po kurio laiko nebeskaudėjo, arba skausmas neberūpėjo.
Viskas prasidėjo nuo meilės – Sostinės tylus įsirangymas į giliausią pasąmonės tašką. Kažkaip, kaskart užmerkus akis, mintyse iškildavo vis mažiau prisiminimų iš gyvenimo, kuriame galėjo jausti, o ne galvoti kaip skausmas, džiaugsmas, liūdesys, meilė turėtų jaustis. Sostinė nulupo sluoksnį po sluoksnio, kol nebeliko sapnų, nebeliko prisiminimų, tik akimirką dabar, kaip vienintelis ženklas, kad ji iš tiesų buvo gyva.
Adata pervėrė orą ir Karmenos antakiai instinktyviai susiraukė, tačiau pirštai taip ir nesukrutėjo. Ji mokėjo juoktis, kai to reikalavo aplinkybės; galėjo užversti galvą ir kvatotis, matydama kitų veiduose pražystančias šypsenas. Ji jautėsi gerai tokiose akimirkose, bet jos nebuvo tikros.
Kaip tobulai Sostinė žinojo kaip duoti iliuziją kažko ir kartu neduoti nieko atgal.
- Bet tai vargiai Sostinės dovana, argi ne? – Karmena lėtai atsikvėpė, ir tamsa – už užmerktų akių, mintyse – tebegaubė kaip šydas. – Ką jie iš tavęs pasiėmė, mh?