First topic message reminder :

.

Karmena nusijuokė, ir krūtinę supurčiusi svaigaus juoko banga nepastebimai užglaistė prašieptose lūpose užsilikusią malonaus sumišimo gaidelę. Ji greitai permatydavo žmones; įgūdis, kuriuo galėjo atvirai didžiuotis. Niekas nebuvo per daug komplikuotas. Vieni žmonės būdavo tarsi atversta knyga, jų atvirumas buvo beveik nuobodus. Tie, kurie buvo labiau susimazgęs minčių ir emocijų derinys kartais priversdavo pasukti galvą, bet dažnai komplikuota natūra tebūdavo jų pačių nesąmoningas pasąmonės kratinys. Žmonės tarsi smagus dėlionės žaidimas – blaškaisi tarp skirtingų dėlionės pusių tol, kol randi kitos dėlionės pusę. Žaidimas nėra visuomet tobulas, kartais netgi erzinantis, tačiau niekas negalėjo atpirkti širdį apsemiančio lipšnaus pasitenkinimo jausmo be didesnių pastangų išsprendus dar vieną dėlionę.
Karmena, tuščiu žvilgsniu palydėjusi paskutines Žaidynių įrašo minutes, sužiuro į ramią, kiek apsvaigusią Doriano povyzą. Ir štai buvo jis. Keista dėlionė, kurios net pirmos dalies negalėjo tiksliai nusakyti. Ar jis kada nors pykdavo, būdavo susierzinęs? Jei gyvenimas šiam priešais sėdinčiam vaikinui buvo toks melancholiškai neįdomus, kas buvo jo kasdienybę varantis varikliukas?
Pasąmonėje atsispindinčios šviesios Abigailės akys nesąmoningai įspaudė šiltą, ilgesingą šypseną lūpose, paslėptą godžiu gurkšniu vyno. Abigailė buvo nuožmus ugnies gūsis, vienintelis žmogus, kuris visiškai, netgi to nenorėdamas, atitiko jos pačios ūmų charakterį. Karmena turėjo pripažinti, kad ji sunkiai suprato jos ir Oliverio ryšį. Vidinio sąmyšio ir tyliai užslėpto pykčio gaidelės, puikiai atsispindėjusios kario akyse tuomet, kai Abigailė įžengė į ringą, neprasprūdo pro tamsiaplaukės žvilgsnį. Kai Abigailė plykstelėjo eile baltų dantų ir tarsi grobuonis, besivaikantis savo auką šoko į priekį, įsikibdama Karmenos rankų, Oliveris atrodė išsigandęs, piktas ir nusivylęs. Jis nebuvo pasiruošęs suprasti, kad tai ir buvo tikroji Abigailė; Karmena nuoširdžiai tikėjo, kad jis niekada nesupras.
Karmena palinko į priekį, pripildama vyno į tuščią stiklinę iki pat viršaus. Šią pastūmusi į Doriano pusę Karmena susimąstė, žvilgsniu sekdama neįskaitomas tamsiaplaukio akis. Ar turėtų pasakyti? Tai būtų nedidelė padėka už nuobodžius ataskaitų pildymus. Ar tikrai?
- Dori,- švelniai nusišypsojusi, Karmena atsilošė minkštame krėsle. Jos veide nesimatė nė lašo ironijos, nė kruopelės pajuokos. Ji prabilo, pasakydama tai, ką Darianas, panašu, labiausiai mėgdavo girdėti. Ji pasakė tiesą.- Abigailė gyva.

Sąstingis kaip banga nusirito mano kūnu, kol kiekvienas raumuo, rodos, užsirakino, man žvelgiant priešais save, į jau pajuodusį televizoriaus ekraną. Nereikėjo įsiklausyti Ruso širdies plakimo, jog suvokčiau, kad jos lūpomis ritosi tiesa. Galbūt anksčiau ir buvau sumaišęs žiežirbą jos akyse ir švelniai pakitusį kvėpavimą su paprasčiausiu mirusios paaukotosios pažinimu per televizoriaus ekraną, tačiau dabar aiškiai suvokiau, jog realybė buvo kitokia. Karmena ne tik žinojo Abigailę, ji ją pažinojo. Kiek jai būtų dabar, dvidešimt vieneri, dvidešimt dveji? Šešis metus ji buvo pranykusi nuo žemės paviršiaus, tiksliau, mano suvokimu, palaidota antroje apygardoje. Sraigteliams besisukant galvoje beveik nusijuokiau. Turėjau žinoti, pamatęs jos medinėje dežėje atsiųstą kūną, jog Abigailė nebuvo taip paprastai paguldoma – iš Medicci namų sandaros, ji buvo gurkšnis gyvybės, kurio mums dažnai taip trūko. Abigailei mirus kiekviena siena įgavo švelniai pilką atspalvį, prie kurio priprasti buvo sunkiau, nei tikėjaus. Prisiminiau taip ir paliktą tuščią jos kėdę prie pietų stalo, o mus perkėlus į Sostinę – svečių kambarį, į kurį nebuvo įleistas dar nei vienas svečias. Iš visų mūsų Leonardas sunkiausiai priėmė jos netektį. Savojo vadovo po tų nelemtų Žaidynių nematėm savaitę, iki kol jis grįžo, sušukuotas ir tvarkingas kaip visad, su tuo pačia kibirkštimi akyse.
Iš lėto pasukau galvą į Karmeną, įsižiūrėdamas į tamsias, veik juodas jos akis, mano pirštams instinktyviai apsivijus mačetės rankeną. Akmeninis mano veidas plūstelėjo šalčiu, peržvelgiant kiekvieną jos raumens trūktelėjimą, instinktyviai ieškant bet kokio melo ženklo, kurį užuodžiant be didžiausių svarstymų būčiau suvaręs savą ginklą į jos krūtinę. Taip, mėgau tiesą, nekomplikuotą jos tyrumą, nesulyginamą su žmonių taip mylimu bravado, kuris retkarčiais bandydavo mano kantrybę. Tačiau net tokiam žmogui kaip aš, skendinčiam apatijoj ir realybės pilkumoje, buvo temų, su kuriomis žaisti nevalia.
Tačiau jos žvilgsnyje sutikau tai, ko nesitikėjau. Jei būčiau kvailesnis, būčiau tai pavadinęs meile tai mažai žudikei, artumu, kurio neįmanoma padirbti. Reikėjo žinoti. Dabar, mintyse permetant trumpą mūsų pažintį, joje tūnanti liepsna priminė būtent tas žydras Abės akis, kurios užsidegdavo kiekvieną kartą, kai jos sviedžiamas peilis įsmigdavo į taikinio vidurį. Jos buvo iškaltos iš to paties akmens.
Lėtai iškvėpiau, nenuleisdamas akių, veidui vis dar skleidžiant tą ledinį nuobodulį, tačiau sunėriau pirštus, palikdamas mačetę sau prie šono.
-Kur ji?

Buvo įstabu matyti kiek prisiminimų kėlė vienas Sostinės lūpose primirštas vardas. Be abejonės, Abigailė buvo dažnai nostalgiškai minima Žaidynių ištroškusiuose žmonių pokalbiuose. Ji buvo nepamirštama dalis Žaidynių, kurių Arena privertė ne vieną ekspertą garsiai nusikeikti. Galiausiai nieko keisto, kad tos alinančios žudynės truko daug ilgiau nei keturias dienas; jei būtų bent sekundei pastačiusi save į tą pačią padėtį, Karmena greičiausiai būtų pražudžiusi save kokio nors nenumatyto, netgi kvailoko atsitiktinumo dėka. Jai nereikėjo dalyvauti Žaidynėse, kad būtų savo kailiu jas pergyvenusi kas savaitę besikeičiančiuose simuliacijų kambariuose. Jai nepatiko ta patirtis, tad galėjo tik nujausti ką pergyveno jose iš tiesų dalyvaujantys Paaukotieji.
Kur ji? Karmena pakreipė galvą, leisdama sau sekundei pamąstyti.
- Tą ir aš norėčiau sužinoti.
Ir iš tiesų kur, tiksliai, šią akimirką buvo Abigailė Smit? Karmena turėjo kelis spėjimus, bet ji nebuvo visiškai tikra. Be savo pačios nuojautos ji neturėjo nieko kito, kas būtų galėję patvirtinti, kas vyko tryliktoje apygardoje. Ar Abigailė buvo ten? Abejotina. Ji ėjo ten, kur ėjo Oliveris, o būtent šiomis dienomis jo egzistencija tryliktoje apygardoje atrodė šiek tiek....komplikuota. Ar Oliveris drįstų grįžti į Sostinę? Ar jis stovėtų savo tėvo dešinėje, primindamas visai tryliktai apygardai kokie abejingai naivūs buvo visi, tikėję jo pasišventimu perversmo siekiančiai sistemai? Karmena spėjo, kad Abigailė bus būtent ten, kur bus jis. Ta mintis, ir tik tai, vertė pasąmonę perbėgti šleikščia įtūžio banga.
Užsivertusi butelį ir nugėrusi kelis gurkšnius Karmena atsikvėpė, sužiurusi į priešais sėdintį vaikiną. Akys sekundei užkliuvo už mečetės krašto, rankomis nusistvėrus kelias pagalves saldžiam miegui.
- Jei planuoji nužudyti mane miegančią, prisikelsiu ir vaidensiuosi tau visą gyvenimą, Dori. – rankomis prie savęs spausdama pagalves ir kažkaip tarp jų balansuodama vyno butelį, Karmena šyptelėjo. Ji negalėjo nepamatyti trumpai sekundei sustingusio Doriano kūno, išgirdus Abigailės veidą. Tebesišypsantys veidai, prieš kelias minutes dailiai įrėminti ekrane, keistai priminė tylios, santūrios, tačiau mirtinos šeimos paveikslą. Ji žinojo ką reiškė ilgėtis kažko, ko nematei tiek daug metų. Ji puikiai nujautė kaip kūnas, tarsi atsisakydamas tikėti, prisimena apsikabinimo paliktą šilumos antspaudą odoje. Ji turėjo išgedėti žmogaus, kuris buvo gyvas. Širdis vis dar susispausdavo, matant blyškų, besišypsantį Dimitrijaus veidą.
Iškėlusi pirštą ir juo pagrūmojusi priešakyje tamsiaplaukė beveik juokaudama prisimerkė.
– Tai pažadas.

Sutikau merginos akis, peržvelgdamas veik atsipalaidavusią jos povyzą. Ji buvo vaikštanti problema. Žudikė ne tik be gebėjimo kontroliuotis, tačiau ir sąmoningo susilaikymo. Per garsi, jog išvengtų aptikimo, per drąsi, jog sustotų, per daug užsispyrus, jog suvoktų atsargumo svarbą. Karmena Ruso buvo nesibaigiantis, Sostinės gyvenimą apsunkinantis iššūkis, kurio ištikimybės galimai nebuvo pilnai aiškios ir pačiai Ruso.
Puikiai supratau jaunesniosios Hawkins intencijas, dar geriau supratau jos rankose laikomą savą gyvybę – buvau vienas iš daugelio, buvau pakeičiamas. Tačiau Ruso akyse atpažinau tas pačias nelemtas žiežirbas, kurios privertė mane trumpam sustoti, kišenėje jaučiant tą prakeiktą mygtuką. Galbūt įpratau būti manipuliuojamas, galbūt paprasčiausiai įpratau į darbą žiūrėti kaip į vieną užduotį po kitos. Jos neturėjo reikšmės, nekėlė emocijų, buvo tiesiog tai. Užduotis.
Tačiau Abigailės, žmogaus, kurį laikiau savo mažąja sese, vardas, iškėlė erzinantį kaltės atspalvį iš paties minčių dugno. Vėl pasisukau į priekį, vis dar sunertais pirštais pažvelgdamas į tuščia vyno taurę, įvertindamas savo minčių svaigulį, pagalvodamas apie paliktą šeimą. Mano galvoje pradėjo dėliotis nejautrus sąrašas, vertinantis įmanomus mano ėjimus, kurie lemtų manąjį išgyvenimą, tačiau turėjau pripažinti, net šią sekundę šansai buvo neįtikėtinai maži. Nuo pat tos sekundės, kai įžengiau į Karmenos Ruso tardymo kambarį, mano nuosprendis buvo parašytas. Vivian Hawkins neatrodė kaip žmogus, kuris panaudotų kitą ir paleistų jį atgal į plačiuosius vandenis. Ji atrodė kaip žmogus, kuris dalykiškai pažvelgs į situaciją ir užfiksuos turimų žaidėjų vertę bei jų kvėpavimo naudą. Jei ji uždarys Ruso į vienutę, manosios dienos taip pat bus suskaičiuotos.
-Panele Ruso,-pradėjau, iš lėto pasukdamas galvą, leisdamas sau beveik paragauti galvoje besisukančius žodžius ant savo liežuvio galo. Taip, mano išgyvenimo šansai tikrai ar šiaip ar taip buvo neįtikėtinai maži. Tačiau panelės Hawkins pusė savo akyse nenešiojo meilės tai minatiūrinei, švelniai išprotėjusiai Abigailei Smit.-Turbūt jums būtų pravartu žinoti, jog dirbu Vivianai Hawkins.

Karmena buvo pratusi prie netikėtų situacijų; tiesa pasakius, tai ir sudarydavo didžiąją dalį kūnu nuvilnijančios džiaugsmingos azarto bangos. Ji kvėpavo ta emocija, ir pasąmonę sužadinantis rizikos jausmas niekada jos negąsdino. Taip, ji buvo pavojinga, netgi sau pačiai, bet kokia prasmė egzistuoti realybėje, kai negali elgtis būtent taip, kaip tyliai šnabžda vidinis minčių gausmas?
Tamsios it anglis Karmenos akys susmigo į ramią, nieko, nė lašelio emocijos nenusakančią Doriano povyzą. Beveik atrodė, kad galvą jam svaigino ne išgertos taurės vyno, o su kiekviena minute augančio nuobodulio šuoras, besikėsinantis apsitemti kiekvieną mielą minčių kertelę.
Giliai, ir šįkart su nenuslepiamu irzuliu atsidususi Karmena lėtai padėjo pagalves į vietą, butelį vyno pastatydama ant stalo.
- Jei taip labai nenorėjai, kad miegočiau tavo kambaryje, taip ir reikėjo pasakyti,- caktelėjusi liežuviu Karmena ilgesingai nusekė vienišą, vienintelį puspilnį butelį vyno, tarsi atsisveikindama su ilgai mylėtu draugu. – Nereikia kviesti pusės Sostinės gvardijos ar tos...įdomios personos.- mostelėjusi ranka ore Karmena rankomis įsirėmė liemens, lėtai apsižvalgydama. Ji puikiai žinojo, kad gero sprinto ir šuolio per langą bus negana, taip pat, panašu, šįkart per priekines duris išeiti nebūtų nei labai geniali mintis, nei apskritai įmanomas variantas. – Po galais...gerai, tik duok vieną minutę.
Ji nemėgo tokių žmonių kaip Viviana; protingų, bet ne per daug, visuomet manančių, kad atvira manipuliacija yra vienintelis įmanomas būdas kontroliuoti žmones. Paskutinį kartą toks paprastumas išdraskė šalį pusiau. Ir visgi ji atrodė galvotesnė nei Prezidentas. Už tai buvo galima beveik paploti.
- Kodėl niekada negaliu išsimiegoti....- murmėdama panosėje Karmena iš planšetės iškrapštė mikroschemą. Iš kišenės išsitraukusi antrą mikroschemą, kuri taip niekada ir nespėjo pasitarnauti, tamsiaplaukė be didesnės graužaties perlaužė šią pusiau, leisdama dviems dalims nusėsti vyno pripildytos stiklinės dugne. Tuomet, akies lygyje iškėlusi tikrąjį šio vakaro kaltininką, Karmena susiraukė, įsimetė juodą atmintinę tarp lūpų ir užsigėrė dideliu gurkšniu vyno, akies krašteliu stebėdama tolėliau stovintį vaikiną. Palanksčiusi galvą tamsiaplaukė vėlei prisėdo ant sofos.
- Ar bent gerai sumokės, mh? – pakreipusi galvą ir plačiai nusišypsojusi Karmena patapšnojo sau per kišenes, ieškodama bent kiek nuotaiką pakelti galinčio pakelio cigarečių. Radusi tiek jas, tiek žiebtuvėlį, Karmena užsidegė vieną cigaretę, atlošdama galvą ir iškvėpdama salsvą dūmų gūsį.
- Gerai, dabar gali daryti....kad ir ką reikia daryti.- įtraukusi dar vieną gilų dūmą Karmena pažvelgė į Dorianą. Ji neatrodė nustebusi, supykusi, ar kaip kitaip paveikta esamos situacijos. Galbūt tik trumpai akimirkai ji pyktelėjo ant savęs, leidusi sau pamiršti tikrąją Sostinės realybę.

Iš savo kišenės lėtai ištraukiau pultelį su viską gan greit pabaigiančiu mygtuku. Pavarčiau jį tarp pirštų, žiūrėdamas į vieną iš įmanomų kelių, žinodamas, jog su vienu paspaudimu būčiau išlaisvintas iš Ruso nesibaigiančio persekiojimo, tačiau patekčiau į tiesiai į šviesiaplaukės Hawkins nasrus. Kita vertus, ar aš turėjau pasirinkimą? Darbas buvo darbas. Užduotis tebuvo tiesiog tai. Dar vienas nuomonės, jausmų ar asmeninių minčių nereikalaujantis būdas užsidirbti.
Atsargiai padėjau prietaisą ant staliuko, esančio šalia sofos ir kita ranka nugriebiau per vidurį paliktą, pustuštį cigarečių pakelį. Vieną sužvejojęs iš lėto ją užsidegiau ir giliai įkvėpiau, pelenus nukratydamas į taurę. Atsilošiau, galvą nukreipdamas į lubas ir įtraukdamas pilnus plaučius dūmų, prisimindamas, kaip su Kasijumi dar būdami jaunuoliai nuo Leondardo slėpdavomės miške, kišenėse nešdami Medicci namuose griežtai neleistiną kontrabandą. Žinoma Leo puikiai nutuokė, ką mes darėm, tačiau, jo paties žodžiais, kartais reikia žinoti, kada nusukti žvilgsnį.
Kartais reikia žinoti, kada nusukti žvilgsnį.
Iš Vivian negirdėjau daug, tačiau kai atvedžiau Ruso į jos kabinetą, blondinė liepė man raportuoti kiekvieną jos judesį, žingsnį, sprendimą. Ruso iš niekur atsiradęs susidomėjimas mano egzistencija buvo papildomas patogumas, žadantis greitą atlygį ir, žinoma, išgyvenimą, kurio svarba man dar neteko suabejoti. Ne tik mano, tačiau ir nelabai ką nutuokiančių, Sostinėje susibūrusių mano šeimos narių. Ar nuoširdžiai galvojau, jog toji mergina tiesiogiai nužudys mylimiausius Sostinės nugalėtojus? Ne. Tikrai ne. Tačiau jos mėlynose akyse spindėjo pažadas, jog tokiais laikais vyko daug netikėtų incidentų, kurių pašalinis efektas galėjo būti ir netikėtas dingimas.
Taip pat puikiai supratau ir faktą, jog paspaudęs tą mygtuką, pats tapsiu problemų šaltiniu – Sostinė nemėgo per daug žinančių. Galbūt manojo kūno būtų pagailėta vien dėl papildomų jo sugebėjimų ir talento dirbti, tačiau Sostinės budeliai turėjo puikų talentą pakreipti žmogaus mintis būtent jiems palankia linkme. Tai neatrodė kaip dėmesio vertas kelias, taigi likau čia.
Tad tiesiog priglaudžiau cigaretę prie lūpų ir lėtai įkvėpiau, kita ranka paimdamas prietaisą ir švelniu spustelėjimu jį išardydamas į dalis.
-Miegas yra svarbi dienos dalis, panele Ruso. Būtų klaidinga jį praleisti.

Karmena pakreipė galvą, akimis sekdama ant stalo padėtą, dabar jau išardytą pultelį. Tamsiaplaukė klausiamai pravėrė lūpas, tačiau smalsus žvilgsnis teliko ramiai susmigęs į mažytį prietaisą, taip nieko ir nepasakius. Kad ir kokios moralės priežastys susikirto Doriano mintyse, tai nebuvo jos sąžinės reikalas. Karmena turėjo pripažinti, kad keista šio vaikino natūra ją stebino, ir ji vis dar nežinojo ar tai buvo geras dalykas. Žinoma, išvengti šiandieninės akistatos su Viviana buvo akivaizdžiai patogu. Ji neturėjo nuotaikos persimainyti saldžiomis replikomis su tobulai išdirbtą robotą primenančia mergina. Ir visgi jos ir priešais sėdinčio vaikino darbinis ryšys kėlė ironišką šypseną. Jei ne solidus mokestis už Karmenos priežiūrą, kas dar laikė Dorianą pririštą prie apgaulinga laisvės iliuzija persuptų Sostinės pančių?
Karmenos mintys vėlei nuklydo ties Abigailės veidu. Mikroschema. Žinoma. Palinkusi į priekį ir išsitraukusi tik per plauką neprarytą mikroschemą Karmena pusiau pašnairavo į Doriano pusę, tačiau nukandusi irzlią repliką juodą atmintinę paslėpė kišenės viduje. Vėlei atsilošusi krėsle ir baigdama surūkyti cigaretę tamsiaplaukė tingiai ištiesė kojas, kartu palankstydama rankų pirštus. Tamsios akys surado neįskaitomą Doriano žvilgsnį. Jai buvo smalsu.
- Užkibai, mh?
Ji tikrai leido sau pamiršti – ir neteisingai – kaip Sostinė operavo. Niekas iš čia gyvenančių žmonių nebuvo draugai. Šios vietos sistema veik kvėpavo paprastu, senu principu, kurį prisiminus Karmenos lūpas palydėjo lipšni šypsena. Duoti ir pasiimti. Dauguma nė nedrįso kalbėti apie aklą ištikimybę, tikrai ne; greičiau noras gyventi stūmė į priekį, bent šiek tiek. Ir visgi Karmena nebuvo visiškai tikra, ar ji norėjo dar kartą, netgi apsimestinai, pabūti dalimi sistemos, kuri taip paprastai ir su neslepiamu pasimėgavimu metai iš metų draskė ją pusiau. Ištikimiausių budelių akyse ji greičiausiai atrodė kaip išdavikė. Tuo tarpu Karmenai paprasčiausiai atrodė, kad sunkiai pavyktų išduoti ką nors, kam niekada nepriklausei.
- Kaip blogai?
Ji nenorėjo žinoti; jai nerūpėjo. Nurijusi vyno gurkšnį ir žvilgsniu, užvertusi galvą, sekdama lubas, Karmena sau sarkastiškai nusišypsojo, prisiminimus metalinį, pirštais vos užčiuopiamą gauburėlį kakle. Jei Dorianas turėjo bėdų dėl jos nuobodumo epizodų, čia buvo jo paties kaltė. Kažkam reikia užmesti į ją akį; tą dieną prieš tardymą jis galėjo pramiegoti, iššokti pro langą ar neateiti į darbą, visa puokštė pasirinkimų.
Apie tai pagalvojusi Karmena nesusilaikė ir prunkštelėjo, o tuomet užsikosėjo, dūmams tebegraužiant gerklę.

Peržvelgiau merginą ir vėl įtraukiau dūmų, atlošdamas galvą, vis dar bandydamas sugromuluoti man duotą informaciją. Abigailė buvo gyva. Mūsų Abigailė, be savojo, jai priklausančio vardo, be namų, be šeimos. Tačiau gyva. Buvau sustingęs daugiau mažiau patogiame savo gyvenime, tačiau meluočiau jei sakyčiau, jog tyliais, įpročiu tapusiais vakarais netrūktų kitų nugalėtojų paprasčiausio buvimo tame pačiame name.
-Gali būti, jog jau ilgai laukiau šanso,-tingus vypsnis nuslydo mano veidu, pasukant žvilgsnį į lubas ir jų link tingiai besisukančius dūmus.
Buvau pririštas prie Sostinės visais įmanomais būdais. Nuo mikroschemos iki šeimos, kuri turbūt taip niekada ir nesužinojo kodėl tiksliai dingau tarsi prarytas vandens. Padariau pakankamai klaidų, jog būčiau užsitarnavęs šios lemties. Ir nors su dabartine mano egzistencija nebuvo nieko blogo, kartumas karts nuo karto vis aptraukdavo liežuvį, prisimenant viską, ko netekau dėl paprasčiausios užmaršties. Sekundę pamiršau žvalgytis pro petį trisdešimt kartų, iki kol bus priimtas sprendimas. Pamiršau laikytis pilkos zonos, nesirinkti pusių, nedirbti niekam kitam, tik sau ir saviems. To rezultatas buvo skausmingai aiškus, atsiliepiantis su grasinančia mikroschema, prigludusia prie stuburo.
Bet Ruso turbūt buvo pasąmoningas mano sprendimas judėti. Daryti bet ką, kad ir prie ko tai privestų, kas galėtų pakeisti šį įstrigimą. Sąstingį. Neturėjau kaip kitaip paaiškinti dabartinės savo situacijos, sėdint šalia chaoso, apsigyvenusio moters kūne ir sunaikinant savąjį kelią atgal.
-Panele Ruso, kaip galima įsivaizduoti, nesu čia savo noru,-tariau. Taip, viskas buvo labai blogai. Neįtikėtinai blogai, blogiau, nei kas galėtų įsivaizduoti,-tačiau manau, jog galime padėti vienas kitam. Ar ne?

Karmenos lūpose žaidžianti rūgšti šypsena netruko persimainyti į smalsumo persunktą grimasą. Žinoma, kad gretimame krėsle, panašu, ne visai patogiai įsitaisęs vaikinas tebuvo dar viena absurdiškos sistemos auka. Ir visgi stebėdama priešais sėdintį Dorianą tamsiaplaukė negalėjo nuslėpti tos tyliai, bet neramiai mintyse kirbančios smalsumo gaidelės, vis grasančios išsiveržti laukan. Problema buvo tame, kad neatrodė, jog šis vyras buvo absoliučiai, be jokių klausimų ar galimybių, įstumtas į besisukančią, bet jokio vidinio žavesio neturinčią Sostinės karuselę. Įprastai niekas neturėjo pasirinkimo. Neatrodė, kad su tokia pačia dilema kovotų ir jis.
- Dori, nemanau, kad esi bejausmis betono gabalas. Tai komplimentas. – Karmenos žodžius palydėjo tirštas dūmų kamuolys, akimis sekant raibuliuojančias lubas. Ji neturėjo nė menkiausio noro gilintis į bet kokius vidinius Doriano apmąstymus; tai nebuvo nei jos reikalas, nei jos kova. Bet ji galėjo matyti – o galbūt pasąmonė, svaiginama saldžių vyno gurkšnių, jau buvo pradėjusi apgaudinėti – Doriano akyse trumpai sekundei plykstelėjusią neįskaitomą ugnį. Karmenai nerūpėjo kas ir kodėl paragino vaikiną nepaspausti mygtuko. Paties fakto, kad jis to nepadarė, buvo daugiau nei gana. Ji tikrai nebuvo nuotaikoje maloniam pašnekesiui su Viviana.
- Mhm.- paskutinį kartą įtraukusi dūmą ir atsitiesusi Karmena cigaretę įspaudė į taurės kraštą. Patogiau įsitaisiusi ir išsitiesusi sofoje Karmena delnais pasirėmė smakrą, stebėdama nejudančią vaikino povyzą. – Na, Dori, turi viiiisą mano dėmesį. Rėžk.

Iš lėto atsidusau, traukdamas jau antrą cigaretę ir vėl ją užsidengdamas.
-Prieš du metus buvau įdarbintas Sostinėje ir gavau mikroschemą. Ji darosi, švelniai tariant, nepatogi. Taigi mūsų prioritetai bandant ją nukenksminti sutampa. Daugiau jums, panele Ruso, žinoti ir nereikia,-tariau, nepasukdamas žvilgsnio, vis įtraukdamas švelniai svaiginančių dūmų.
Ši mergina, įsipatoginusi ant manosios sofos, vis dar buvo naujų, dar tik laukiančių problemų krūva, kuri ne tik save, tačiau ir informaciją naudojo kaip ginklą. Ji buvo velniškai protinga, nors ir švelniai nestabili ir nenuspėjama, taigi žinojau, jog savas bėdas geriausia laikyti arti širdies. Galbūt galėjau su ja dirbti šito bendro tikslo link, taip. Galbūt ji buvo mano šansas, jog vėl galėsiu pamatyti savo šeimą, savo namus. Galbūt kelias į Abigailės buvimo vietą. Tačiau ne daugiau. Neturėjau nė menkiausio noro ar intereso veltis giliau, nei tai buvo privaloma.
Leonardas visados mokė, jog pirmiausia esi tu ir tavi, visi kiti tėra minties šešėlis kažkur smegenų kampe. Buvau pasiryžęs šį kartą pagaliau jo paklausyti.
-Yra maža galimybė, jog jauniausiasis Medicci galėtų mums padėti, tačiau neturiu nė menkiausio suvokimo, kaip jį rasti. Ypač man,-Sostinė uždraudė prie jų artintis, taigi buvau užstrigęs čia, negalėdamas pasiekti prakeikto, nelemto, amžinai erzinančio Fausto.

Karmenos galvoje akimirksniu susitrenkė sraigteliai. Ir net ne tiek, kad susitrenkė, o gan demonstratyviai, mintims bene kaip mat prablaivėjus, susivožė. Pakėlusi galvą tamsiaplaukė nusišypsojo savo lipšnia, firmine, tikrai nieko gero nežadančia šypsena. Nei miego, nei ramybės ši nebenorėjo, ką buvo galima suprasti iš čaižiai palei nupoliruotas grindis arčiau prie sėdinčio vaikino stumiamos sofos skleidžiamo garso.
- Pala pala pala pala,- tebestumdama sofą, tarsi prilipimas prie arčiau sėdinčio vaikino būtų suteikęs galimybę kaip nors išskaityti ir taip perdėtai paslaptingas šio mintis, Karmena vėlei prisėdo, šįkart prisimerkdama ir įsižiūrėdama į ne visai tikėtinos informacijos kaltininką šiek tiek atidžiau. Žinoma, ji turėjo suprasti. Saldžios, tobulai išdirbtos Doriano manieros skaudžiai priminė vienos šeimos paveikslą. Antra apygarda. Žinoma. – Medicci? – kreivai nusišypsojusi Karmena atsilošė sofoje. Tiesa pasakius, Karmena niekada iki galo nesuprato, kodėl niekada jų nesutiko, nors uždaroms akims ir ausims buvo daugiau nei aišku, kad visa šeima glaudėsi Sostinėje. – Tu esi Medicci? – tai nebuvo klausimas, greičiau teiginys, tamsiaplaukei akimis lėtai, tikrai gerai įsižiūrint, nužvelgiant priešais sėdintį ir antrą cigaretę traukiantį vaikiną. – Gerai. Ne visai standartas.- tyliai sumurmėjusi Karmena mostelėjo ranka, nesukdama galvos dėl visos komunikacijos dalies. – Tai ne problema, Dori. – plykstelėjusi eile baltų dantų Karmena pakreipė galvą, nenusakomu žvilgsniu sekdama vaikino akis.

Kryptelėjau galvą į šoną, kiek palinkdamas į priekį ir vėl įtraukdamas dūmų. Iš lėto linktelėjau. Jei atvirai galvojau, jog Ruso šią informaciją žinojo, tačiau panašu, jog tam tikri sraigteliai grįžo į savo vietas tik dabar. Lėtai iškvėpiau. Manoji pavardė dažnai būdavo tiek pat našta kiek ir dovana, tačiau dabar, kai buvau jau kelis metus priverstas ją palikti užnugaryje, turėjau pripažinti, jog šeimos ilgesys darė savo.  
-Tikrai taip, panele Ruso. Aš - Medicci. Taip pat kaip ir Abigailė Smit iš tikro yra Medicci,-palingavau galvą, sutikdamas netikėtai priartėjusias Ruso akis ir išpūsdamas dūmus, jos žvilgsnyje ieškodamas ne tik šelmiškų žiežirbų tačiau ir bandydamas sugaudyti bent idėjos, kuri tikrai sukosi jos galvoje, šešėlį.
Jauniausiasis Medicci tikrai nebuvo sunkiai surandamas asmuo, tačiau žinant, jog negalėjau prie jo priartėti, tai apsunkino ne tik mano galimybė jį sutikti, tačiau ir šansą pasinaudoti vaikino turimais talentais – stabiliomis rankomis ir veik magiško skalpelio įvaldymo. Kiek jį prisiminiau, jis visad buvo besibalškantis, neatsakingas jaunuolis, tačiau norėjau tikėti, jog dveji metai sugebėjo jam įpūsti bent lašą brandos.
-Džiugu girdėti, panele Ruso. Kai surasit Faustą Emilio Medicci, lauksiu žinių. Tačiau dabar esu įsitikinęs, jog metas poilsiui. Ar šiaip ar taip, rytoj panelė Hawkins lauks manęs savo kabinete

Abigailė nebuvo tik dar vienas puikiai išdirbtas žudikiškos sistemos produktas – tai buvo daugiau nei aišku. Ji žinojo kaip žudyti, beveik instinktyviai, ir per visą savo gyvenimą, kurio didelė dalis buvo praleista tarp žmonių, bet kurią sekundę pasiruošusių perrėžti tau gerklę, ji nesutiko žmogaus, kuris buvo taip arti Sostinės nubrėžtos tobulybės.
Karmena nebuvo šeimos žmogus. Ji niekada nežinojo ką reiškia turėti šeimą. Tai, ką turėjo čia, Sostinėje, nebuvo tikra. Karmena vis dar galėjo prisiminti kaip skrupulingai Sostinės agentai kūrė vienos, tvirtos komandos paveikslą, ir tada, kai iš tiesų atrodė, kad visus vieno likimo suvestus vaikus siejo ta pati kančia, tie patys saldžiai melavę budeliai davė ginklą ir liepė žudyti. Ji norėjo gyventi, tad ji žudė. Ji nužudė juos visus.
- Tau pasisekė. – tylus Karmenos balsas nederėjo prie tamsių, bene kiaurai veriančių akių. Palinkusi į priekį tamsiaplauke trumpai minutei pasiskolino pridegtą cigaretę, pirštais užkabinusi vėsią vaikino odą. Vyptelėjusi ir įtraukusi gilų gurkšnį Karmena iškvėpė dūmų gūsį ir, sugrąžinusi cigaretę Dorianui, lėtai atsistojo, paplekšnodama šiam per petį. – Tu keistas, Dori. – perėjusi palei sofos kraštą tamsiaplaukė pasigriebė pora laisvų pagalvių, nepamiršdama pora palikti ir draugiškai kambarį užleidusiam vaikinui. Pasirėmusi durų staktos Karmena pažvelgė į per petį, primerkdama akis. – Prisimink, ką sakiau, Dori. Jei mane nužudysi, vaidensiuosi. – prieš užverdama duris tamsiaplaukė dar iškišo galvą, žybtelėdama dantimis. – Ačiū už vyną. Saldžių sapnų.

Vėl perėmęs cigaretę iš merginos rankų, įsižiūrėjau į jos akis, sutikdamas šios žvilgsnį. Kažkas tamsaus ir nematyto išlindo pačiuose jos akių kampuose, o mano ausyse toliau aidėjo jos širdies ritmas, man bandant rasti šio netikėto pokyčio priežastį. Ir kas galėjo žinoti, jog Karmena Ruso savo sieloje nešiojo nesuvaidintą, sunkiai su kažkuo kitu sumaišomą liūdesio gaidą.
Iš lėto atsilošiau, palydėdamas Ruso akimis, o durims užsidarius, ranka persibraukiau plaukus ir veidą, bandydamas surasti bent vieną teigiamą visos šitos situacijos aspektą. Galbūt šį kartą Ruso tikrai pasakė kažką teisingo – buvau keistas. Įsivyniojau į tai, ką reikėjo palikti ramybėje. Žinojau, jog Leonardas, pamatęs mane dabar, lieptų ne tik bėgti ratus parą, tačiau ir švelniai vožteltų per galvą, jog atsikvošėčiau. Svarbiausia buvo išgyventi, paprasčiausiai išgyventi. Rodos dvidešimt keturioms valandoms sugebėjau absoliučiai pamiršti šitą taisyklę. Taip, man pasisekė. Ir šiandien aš visą tą sėkmę išmečiau pro langą.
Akimirkai tikrai susimąsčiau apie Ruso nužudymą čia ir dabar, tačiau neprireikė daug laiko, jog šią mintį nuvyčiau į šalį. Buvo per vėlu. Taip, galbūt sekundę jausmas būtų neblogas, tačiau problemų liūnas, kuris sektų po to, buvo paprasčiausiai to nevertas. Veiksmai buvo pradėti, o kelias atgal užsiverė man tiesiai prieš nosį. Galėjau tiesiog atsigulti ant sofos, prieš tai užgesindamas cigaretę ir išplaudamas tuščias vyno taures bei išmesdamas jau išgertus vyno butelius, susidėti rankas ant pilvo, užsimerkti ir tikėtis, jog išvysiu rytojų.

Lėtai pramerkusi akis Karmena tankiai sumirksėjo, žvilgsniu sekdama lubas. Prireikė kelių sekundžių, kad apsiprastų ir vėlei prisimintų visą vakarykštę dieną, kuri apie save, tarp kitko, priminė ir nežymiu mauduliu galvos šonuose. Tiesa. Ji buvo Sostinėje. Na, bent jau ne siaubingą apsaugos sistemą turinčioje vienutėje.
Pakilusi iš lovos ir pasirąžiusi tamsiaplaukė atsistojo, žvilgsnį sekundei nukreipdama į langą. Nors visas poilsis buvo stebėtinai...ramus, vakarykštės dienos įvykiai greitai karčiai įsiveržė į pasąmonę, beveik šleikščiai primindami apie dar vieną popierizmų, meilikavimų ir visų kitų formalumų persunktą dieną. Geras dalykas, kad ne jai šiandieną reikės kalbėti su Viviana Hawkins.
Pralinksminta vien šios minties Karmena kuo plačiausiai pravėrė kambario duris.
- Pabudome ir kelkimės, Dori! Kai ko laukia pokalbis prie arbatos puodelio!

Kilstelėjau galvą, sutikdamas Ruso žvilgsnį. Po rytinės treniruotės ir dušo, aš jau gaminau pusryčius, prie keptuvės palinkęs prasagstytais, marškiniais su atraitotomis rankovėmis, juodomis kelnėmis ir prie šono, kaip visad prikabinta mačete.
-Labas rytas, panele Ruso.
Į dvi lėkštes iš keptuvės padalinau padaryta omletą, šalia padėdamas ir skrudintą batoną su avokadu, bei padėjau jas ant virtuvinio stalo, ant kurio jau garavo du puodeliai juodos kavos.
-Pusryčių?-vis tik Ruso buvo teisi. Šiandien manęs tikrai laukė nejaukusis pokalbis su panele Hawkins, kurio metu turėsiu pasakyti, jog Ruso, pasirodo, įsikraustė į mano butą. Šį kartą man sekėsi, nes mūsų susitikimas buvo viso labo popietinis, tad turėjau laiko sugalvoti, ką tiksliai sakysiu. Tačiau iki to taško vis tiek turėjau eiti į darbą ir atlikti savas pareigas ir, jei atvirai, pertrauka nuo Ruso chaoso buvo gan stipriai laukiama.

Sustojusi kambario viduryje Karmena pakreipė galvą, įdėmiai....įdėmiau nei turėtų nužiūrėdama Doriano povyzą.
- Huh. – nutęsusi, tačiau neturėdama ką daugiau pridurti tamsiaplaukė priėjo prie stalo, prisėsdama ant kėdės krašto. Akys nevalingai užkliuvo už lėkščių ir puodelių. Karmenai nerūpėjo maistas, bet buvo gana akivaizdu kokie privilegijuoti buvo Sostinės žmonės. Ji negalėjo prisiminti kada paskutinį kartą matė avokadą.
- Tiesa,- atitraukusi žvilgsnį nuo lėkštės Karmena sužiuro į priešais stovintį vaikiną. – Man reikia pinigų.
Karmena nebuvo kvaila – visas Doriano miegamasis buvo apšniukštinėtas nuo spintos iki lovos apačios bent pora kartų. Ji buvo tikra, kad tarp knygų ir drabužių matė bent kelias banknotų krūveles. Ji nei vienos nepalietė.
- Ir drabužių.

Prisėdęs prie stalo gurkštelėjau kavos ir į rankas pasiėmiau šakutę su peiliu, kai staiga teko vėl kilstelti galvą į Ruso. Kiek susiraukiau, išgirdęs jo prašymą. Turbūt iki šių žodžių nebuvau įsisavinęs fakto, jog keistu, kiek iškreiptu ir man ne itin patinkančiu būdu, tapau beveik atsakingas už šią merginą. Būtent tada gilus atodūsis ir paliko mano lūpas, tačiau iš kišenės išsitraukęs keletą banknotų ištiesiau merginai.
-Žinoma, panele Ruso, jei tai tik sustabdys jus nuo dar vieno sprogimo Sostinėje. Slaptasis skyrius turi darbuotojams skirtų uniformų ir panašių rūbų kambarį, tačiau esu įsitikinęs, jog su mano paskolintais pinigais tikrai rasit kažką geresnio.
Rytas tikrai protingesnis už vakarą, ir nors manieji sprendimai jau buvo padaryti, asmeniškai priartėti prie Ruso būtų siaubingas sprendimas. Tereikėjo, jog ji surastų Faustą. Galbūt tada galėčiau bent kartą pamatyti kitus Mediccius. Galbūt galėčiau rasti ir Abigailę.
-Tikiuosi, jog miegojot puikiai?

- Mhm. Puikiai. Nuostabiai. Nekantrauju produktyviai praleisti dieną. – su didžiausiu entuziazmu sulanksčiusi banknotus ir juos įsimetusi į kišenę Karmena atsistojo, lėtai apsidairydama. Supratusi, kad savo švarką greičiausiai paliko kitame kambaryje, tamsiaplaukė netruko šį susižvejoti, persimesdama per pečius. Sugrįžusi į virtuvę Karmena pasiėmė kavos puodelį ir nurijusi kelis didelius gurkšnius mostelėjo Dorianui ranka.
- Nekantrauju susitikti vakare. O gal ir ne. Bet kokiu atveju,- šūktelėdama iš koridoriaus ir besidėdama batus, Karmena trumpam iškišo galvą. – Dori, neatsakau už savo veiksmus. – plykstelėjusi eile baltų dantų ši pamojavo ranka, užtrenkdama buto duris.– Iki!

Lipdama iki Mediccio buto, kurį lyg niekur nieko išsiunčiau į pirmą pasitaikiusią misiją, rankose laikiau butelį neįtikėtinai pigaus, rusvo skysčio, atkeliavusio tiesiai iš dvyliktos apygardos. Tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos pasiėmiau iš tos dulkėmis nuklotos vietos, tačiau praleidus du metus negeriant nieko kito tik tą gerklę deginantį siaubą, buvo paprasčiausiai keista grukšnoti kažką kito. Galėjau įtarti, jog tryliktosios apygardos alkoholių pasirinkimas taip pat nežydėjo auksu ir deimantais.
Ir galiausiai aš sustojau prie reikiamų durų. Įkvėpiau ir užmerkusi akis palanksčiau galvą į šonus, leisdama kūnui atsipalaiduoti ir įkristi į kažką naujo. Ne Vivianą, finansų koordinatorę. Ne tobulą dukrą ar sužadėtinę. Ne. Šį kartą leidau sau žingsniu prisiiartinti prie Milės, kažkieno dvynės.
Žvilgtelėjau į man prie šono stovinčią Marcelę kuri kažkodėl šį vakarą atsisakė likti viena namuose, šviesiems plaukams krentant pečiais, kuriuos dengė per dideli, ties juosmeniu į mazgą surišti juodi marškinėliai, kuriuos sekė paprasti, kiek didoki ir pasitrynę džinsai. Ir tada aš sugniaužiau kumštį ir kelis kartus pakankamai stipriai pasibeldžiau į svetimo buto duris.

Vidurdienį Dorianui pranešus apie netikėtai - nors tokio žodžio išvis neturėtų būti neįtikėtinai nuobodaus ir apskritai jokiomis charakterio gairėmis nepasižyminčio vaikino žodyne – užklupusią misiją, Karmena šį su kuo plačiausia šypsena išlydėjo pro duris. Nesunku nuspėti, kur savavališkai nuslydo problemas it magnetą traukiantis tamsiaplaukės kūnas, kuomet nuospaudomis pagražintos rankos apglėbė stiklinį langą, banguotų plaukų apsuptai galvai išnirus...pakvėpuoti grynu oru.
- Ai, po galais. – caktelėjusi liežuviu ir pažvelgusi ko gero kokius gerus aštuonis aukštus žemyn, Karmena būtų galėjusi pasisveikinti su asfaltu. Kyštelėjusi pusę kūno, kad galėtų atidžiau nužiūrėti briaunas, ši galiausiai nykiai vyptelėjo, slystančiais pirštais tvirtai įsikirtusi tiesiog nepadoriai baisiai įstiklinto pastato fasado. Kodėl Sostinės architektai buvo taip apsėsti pirštų antspaudus paliekančio, slidaus ir nepatogaus stiklo?
Karmenos kūnas, o kartu ir vėjo neitin maloniai glostoma galva persisuko į vieną pusę, nugirdus, šįkart tikrai nelauktą, beldimą į duris. Atsitiesusi ir užvėrusi langą Karmena pasikasė galvą. Kad tave kur dievai, ar Dorianas turėjo draugų?
Kaip paaiškėjo po geros minutės, merginai lėtu žingsniu perėjus kambarį minant per kraupiai švarias grindis, Dorianas akivaizdžiai neturėjo draugų. Nebent priešais stovinti Prezidento dukra buvo kokia nors neatpažinta sielos draugė.
- Noooope, ne ne ne ne. Aš ne nuotaikoj. - papurčiusi galvą Karmena mostelėjo ranka,  lyg bandydama nuvyti pasąmonėje iškilusį prisiminimą šleikščiai saldžios šviesiaplaukės kalbos, vis dar aidu atsimušančios galvoje, ir lyg niekur nieko užtrenkė duris. Atsikvėpusi Karmena apsisuko, ketindama toliau aiškintis visus įmanomus būdus kaip, prireikus, apleisti šį nuostabų butą, tačiau sekundei susimąsčiusi stabtelėjo, prisiminusi, jei akys nemelavo, Vivianos rankose žvilgantį brendžio butelį. Apsisukusi atgal tamsiaplaukė krenkštelėjo, kuo plačiausiai išsišiepdama ir praverdama duris.
- Juokaaaaaauju. Nagi, užkeik, jauskis kaip namuose,- pravėrusi duris taip, kad šios su trenksmu vožėsi į sieną, Karmena pakreipė galvą, nužiūrėdama prie jos kojų labai įtartinai priėjusią ir besitrinti pradėjusią katę. – Nuostabu.

Atsidusau, durims vėl atsidarius ir paprasčiausiai įgrūdau butelį Ruso į rankas, įeidama į butą ir savo juodą, žemę veik siekiantį paltą numesdama ant pirmos pasitaikiusios kėdės. Tuomet iš medžiaginio maišelio ištraukiau dar vieną butelį ir bloką cigarečių, pastarąjį padėdama ant stalo. Tuo tarpu manoji Marcelė buvo viduryje išdavystės, galvą stumdama Ruso į koją, kol galiausiai ji paprasčiausiai miauktelėjo ir užšoko merginai ant pečių, pūkuota uodega veik glostydama jos skruostą, nosį įspausdama į jos petį. Kryptelėjau galvą, sekundei nuleisdama antrąjį, rankose laikomą butelį. Po to turėsiu turėti neįtikėtinai rimtą pokalbį su tuo nelemtu cemento gabalu.
Iš lėto nužvelgiau Karmeną. Buvo sunku to nedaryti, atpažįstant tą patį juodų plaukų žvilgesį ir tamsias akis, net jeigu šiose žibėjo kažkas žiauriaus ir nesuvaldomo. Vis tik galėjau atpažinti rankų mostą. Švelnų veido linkį. Nesumaišomą balso gaidą.
Nustebusi išpūčiau orą pro nosį, tačiau paprasčiausiai atsisukau savo butelį ir nugėriau kelis gurkšnius, susiraukdama.
-Į sveikatą,-kilstelėjau jį, kita ranka nusišluostydama lūpas, jusdama kūnu pasklindančią smalsumo bangą, bandant sudėlioti kaip tiksliai šioji mergina tiksi. Kaip įdomu. Nors Karmena dar to ir nežinojo, taip kaip ji buvo artimiausia sąsaja su Samueliu, aš buvau viena iš nedaugelių žinančių apie Kamilos egzistavimą. Kartais pasaulis tikrai sudėliodavo situacijas, įrodančias savajį humoro jausmą.

- Gerai, geeeeerai. – jei stebėtinai įnirtingai tarp kojų besiraizgančią katę dar buvo galima toleruoti, tai beveik ant galvos užšokęs pūkų kamuolys, uodegai demonstratyviai vožtelėjus per veidą, buvo daug mažiau pakenčiama visos nuostabios situacijos dalis. Paspyrusi duris ir atsargiai sėmusi murkiančios katės kūną Karmena šią pastatė bent geru pusmetriu nuo savęs, ko lydima pilkakailė išleido nepasitenkinimo persunktą miauktelėjimą.
- Woooow, panele Hawkins, lėčiau,- pranėrusi per kambarį Karmena, lydima plačiausia šypsena, išlupo iš šviesiaplaukės rankų butelį, šį pastatydama ant stalo. – Nenorime nudegti gerklės, argi ne? – lipšniai pridūrusi mergina vėlei nusišypsojo, iš spintelės ištraukdama porą skaidrių stiklinių. Šias pastačiusi ant stalo ir vos neprimynusi įkandin einančios katės, Karmena galiausiai įsitaisė prie stalo, kojas susikeldama ant greta atstumtos, tuščios kėdės.
- Uf, vieną sekundę,- palanksčiusi pirštus tamsiaplaukė suėmė plaukus, šiuos surišdama į vieną aukštą kasą, o tuomet, prakimšusi butelius, stiklines pripildė šviesiai rudu skysčiu, kurio kvapą būtų atpažinusi iš tolo. Vieną stiklinių pastūmusi į Vivianos pusę, Karmena galiausiai atsilošė, caktelėdama liežuviu.
- Taigi,- piršteliu pamojuodama tarp jų abiejų, laikinoji nelemto buto – arba kalėjimo – šeimininkė plačiai nusišypsojo. – Kas vyksta? Ar bandome megzti draugystę, ar apsimetam, ar esi čia susirinkti didžiausius pletkus, manipuliuoti, apsimesti, kad esi nuostabiausias žmogus pasaulyje, ar tau tiesiog nuobodu, nagi,- Karmena nurijo gurkšnį brendžio, prispausdama stiklinės kraštą prie lūpų. – Man reikia konteksto.

Caktelėjau, pakviesdama Marcelę pas save ir paglostydama jos kailį, kilstelėdama antakius dėl nepatenkinto jos miauktelėjimo. Vėl pažvelgiau į Ruso, leisdama akims nuslysti nuo galvos iki kojų, gaudydama smulkmenas, kelius veik siekiančius, aiškiai agento Riči marškinėlius, žvilgančius plaukus, pavojingai žibančias akis. Taip, Karmena nė velnio nepasikeitė nuo paskutinio karto kai ją mačiau, tačiau stebėti ją čia, tarp sienų kuriose šioji įsikūrė, buvo kitoks, saldesnis malonumas. Kažkas grynesnio negu pagauta, laukinė karė, įžengusi tarp šaltų Sostinės sienų. Padėjusi antrą butelį ant virtuvės stalviršio, priėjau arčiau merginos ir paėmiau stiklinę, nugerdama grukšnį degaus skysčio, atsikvėpdama ir galiausiai atsisėsdama ant sofos.
Karmenos klausimas atkreipė mano dėmesį. Marcelei užšokus šalia ranka perbraukiau per jos kailį, švelniai šyptelėdama. Tačiau mano veide nesužibo nei lašas šilumos. Leidau sau nulupti mandagumą ar kiekvienu įkvėpimu pulsuojantį draugiškumą. Leidau kaklui kryptelėti, šalčiui paplūstant kūnu, akims sužimbant pačiuose jų kraštuose visad belaukiančiu gudrumu. Lyg gyvatei pametant seną odą ir naujiems žvynams žybtelint prieš saulę, galiausiai vėl pasisukau į merginą. Ne, aš nemėgau vaidinti. Labiau mėgau pasinerti į tai, kas jau buvo neatskiriama mano dalis. Pažadinti tai kas miega, nuspalvinti juos tiesa ir nuoširdumu. Ir dabar nuvaikiau į šonus tai, kas nekvepėjo manomis mintimis. Tai, kuo tamsiomis jos akimis žiūrint į mane ir nematomu krauju nuspalvintus mano pirštus, buvo neįmanoma patikėti.
-Jeigu visiškai atvirai, Ruso,-tariau, vis dar išlaikydama tą patį šypsnį, gurkštelėdama to paties, neįtikėtinai prasto viskio,-tu man keli smalsumą. Ar tiek užtenka?

Vargiai nuoširdus, bet saldžiai įtikinamas šviesiaplaukės merginos prisipažinimas pakibo ore. Neatsakyti žodžiai buvo sutikti nebylia tyla, kuomet tamsios Karmenos akys plykstelėjo, veidą perkreipus plačiai šypsenai.
- Viviana, pažeiskime žaidimą.
Užsivertusi stiklinę ir pajusdama gerkle nuvilnijančią karščio bangą Karmena krenkštelėjo, pakreipdama galvą ir pirštais lėtai pamasažuodama kiek sustingusį kaklą. O kaklas, kaip ir visas kūnas, maudė todėl, nes bandymai naktimis ištrūkti iš šių nuostabių apartamentų baigdavosi lindimais per ventiliacijas angas, kurių ankštumas nedraugiškai suspausdavo į vieną sunkiai prasibraunamą kumštį. Jos pačios nepasitenkinimui, pasišvilpavimai ir ėjimai per pagrindines duris užsibaigdavo nuobodulio perkeiptu namų šeimininko žvilgsniu, kuriam auklės pareigos ko gero jau buvo spėjusios pabosti.
Atsistojusi ir pagriebusi butelį bei stiklinę Karmena sukrito į sofą priešais Vivianą. Išsitraukusi cigaretę ir ją užsidegusi mergina įtraukė vieną gilų dūmą, akimis sekdama languose atsispindintį savo ir viešnios siluetą, ir po sekundės, dūmui išsisklaidžius, delnu mostelėjo į stalą.
- Žinai taisykles. – vėlei atkimšusi butelį ir prisipylusi brendžio Karmena tvirčiau įsikando rūgstančios cigaretės. – Jei nenori atsakyti, geri iki dugno. – atsilošusi sofoje ir patogiau susikėlusi kojas Karmena vyptelėjo. – Svečiams pirmenybė.