.

Veik įskridusi į nuostabių kvapų pripildytą virtuvę aš įsibėgėjau ir pašokau, nuslysdama laisvu stalviršiu, savo trumpoje kelionėje įmerkdama pirštą į glajų ar kažkokį panašų, saldų dalyką. Nušokusi ant žemės aš neįtikėtinai mandagiai ir atsargiai nulaižiau saldžią, debesis primenančią masę ir tyliai sudejavau, jusdama kaip visa mano siela buvo pasiilgusi cukraus ir senos geros ramybės.
-Dievai, Lulu, tu mane taip primaitinsi kad į jokius seifus nebetilpsiu,-suskikenau ir dar kartą nusivokiau glajaus, iš kart po to nusivilkdama odinį švarką bei numesdama jį ant kedės, prieš tai ištraukusi ir pasiliktus, teisėtai Metju Oliveriui Hawkinsui priklausančius pinigus.-Tiesa, pažiūrėk ką turiu,-tariau, pamojuodama banknotais kaip vėduokle, kurių, pasirodo, buvo daugiau nei vienas. Kaip keista, jog jie plonesni nei man atrodė iš pradžių.

Įskriejusi į virtuvę paskui Elą, kurią visaip mėgino užkutenti, Luna vos neatsitrenkė į kietą stalo kampą, paskutinę sekundę išvengdama grėsmingosios kliūties. Atleidusi pirštus, gniaužusius jaunesnėlės liemenį, Luna šiaip ne taip prasibrovė pro indų gausą, sukabintų virš galvos, ir žaismingai pliumptelėjo ant baro kėdės priešais seserį ir visas saldžiai kvepiančias gėrybes, tik ir laukiančias, kada bus išvalgytos kąsnis po kąsnio.
- Seifą? - išgirdusi sesers žodžius, kurie niekaip neprabėgo pro įkypas ausis, pusiau pasibaisėjusi, pusiau slėpdama šypseną dėl tokios Elos beprotystės ir akivaizdaus gudrumo, vyresnioji pašoko ant kojų, prilėkdama prie šaldiklio ir ištraukdama pakelį pieno. Pakeliui prigriebusi stiklines ir vos nenuvirtusi nuo stalviršio, ant kurio per didžiulius vargus sugebėjo užsiropšti, pastūmė vieną stiklinę į sesers pusę, išpūsdama akis. Stebeilydama į ore lakstančius popierėlius, kurie, akivaizdu, buvo ne kas kitas, o svetimi, tikrai ne skolinti pinigai, Luna, tarp lūpų įsikandusi šokoladinį sausainiuką, pradėjo visas gėrybes stumti į savo pusę, purtydama galvą. - Jokų saldumynų, nebent prižadėsi, kad grąžinsi visus pinigus. Visus iki vieno...o ne ne,- pamačiusi, kad sesuo jau gviešiasi glajaus, Luna ištraukė dubenį iš jos panosės ir apglėbė rankomis. - Visus.

-Luluuuuuu,-sudejavau aš ir išmečiau pinigus į orą, staigiai suvaidindama reklaminio tipo etiudą, alpdama ir maudydamasi pinigų lietuje, tačiau vieną banknotą teko gaudyti sekundę prieš jam panyrant į glajų.-Tu suvoki, kad aš dėl šitų savaitę dirbau valgykloje, tada įsilaužiau į vyr. vadovo kabinetą, nulaužiau jo seifą, pasiėmiau gražiausią durklą kokį tik mačiau per visą savo gyvenimą, išgirdau žingsnius, įlindau į seifą, vos nenumiriau iš baimės, prie tėvo turėjau sutikti su agentų treniravimo planeliu, pavogiau Vilko tušinuką ir žiūrėdama jam į akis taip jį netyčiomis ir pavadinau? Ta prasme, pasidžiauk mano sugebėjimais, mėgaukis keliais papildomais popierėliais!-nusijuokiau jau dabar žinodama, kad teks bent jau apsimesti, jog viską atidaviau tam prakeiktam rudaakiui.-Bent jau išsiaiškinau, kad Jis nemoka sagstytis marškinių,-suburbėjau papurtydama galvą ir nusiėmusi batus lyg niekur nieko mečiau juos sau per galvą, pataikydama į sieną tačiau nesiteikdama atsisukti. Ne šiandien. Ne dabar, kai baisi treniruočių idėją badė mano mintis ir kėlė dar vieną baimės priepuolį.

Šiaip ne taip išgavusi iš sesers priesaiką, kad ši tikrai tikrai tikrai, net esant pačioms blogiausioms sąlygoms, net artėjant pačiai pasaulio pabaigai, sugebės grąžinti visus pinigus iki paskutinio popierėlio, patenkinta Luna kuo plačiausiai išsišiepė ir dubenį su saldžiuoju glajumi pastūmė atgal, kartu vidury stalelio įtaisydama ir likusias, akyse mirguliuojančias gėrybes, kurias norėjo kaip įmanoma greičiau išragauti. Vis dėlto nugirdusi, kad tėtis sutiko su tokiu netikėtu ir, galima sakyti, ganėtinai azartiškai pasikeitusiu jaunėlės sesers gyvenimo būdu, Luna visiškai nepritardama susiraukė ir atsikando tarp lūpų įsprausto sausainiuko, nieko apie tai užsimindama, bet puikiai žinodama, kad tai toli gražu neliks nutylėta. Prigriebusi pieno pakelį ir pirštais užkabindama bei prisitraukdama abi stiklines Luna šias pripildė šalto gaivaus pieno ir užsukusi pakelį stiklinę padavė Elai, delnu pasiremdama smakrą.
- Taaaaaaaigi...- ši mąsliai nutęsė, mįslingai besišypsodama. - Kaip jis atrodo? - iš karto paklausė, pakilnodama antakius ir nusigriebdama kitą sausainiuką. - Jis aukštas? Plačiapetis? Baaaaugus? Nagi, pasakyk ką nors,- kamantinėdama stuktelėjo pirštu sesei į šoną, svajingai atsidusdama. - Girdėjau, kad jis labai, labai patrauklus. Melas ar ne? Nolaaaa, ar jis tikrai toks patrauklus?

Pavarčiusi akis aš palinkau į priekį ir pasičiupusi penkis sausainius, du susigrūdau į burną visiškai nekreipdama dėmesio į tokį dalyką kaip etiketas ir viską praskalaudama gaiviu, šaltu pienu. Turėjau pripažinti, jog nors ši diena ir nebuvo pati beprotiškiausia į visų kokias esu patyrusi, seniai jaučiau tiek daug baimės ir siaubo ir streso, ypač kalbant su labai neblogai atrodančiu, atvirais marškiniais lyg niekur nieko stovinčiu vyru.
Palaimingai atsidususi nuo liežuvį palietusio cukraus, kitą sausainį aš pamirkiau į glajų ir atsikandau jau kiek lėčiau. Nusijuokusi iš Lulu klausimų, aš pradėjau lėtai kramtyti ir primerkiau akis, mąstydama ką atsakyti, o nurijusį kąsnį aš prabilau:
-Jis milžiniškas. Ta prasme... MILŽINIŠKAS. Gyvenime nesu mačiusi tokios raumenų masės, blogiau už bet kokį Belikovą ar jo bičiulį, tačiau už tą, na, Torą kiek mažesnis,-nusijuokiau prisimindama du mūsų tėvui dirbančius bepročius ir milžiną, kurio gyvenime nenorėčiau matyti kovoje.-Akys labai rudos, bet vos pažiūrėjus ilgiau atsistoja kiekvienas plaukelis ant tavo kūno. Ir nežinia kodėl, bet jis buvo įsiutęs. Man betūnant jo seife ir šnabždant sveika Atėne malonės pilnoji, ištaškė stiklinę. Vos nenualpau vietoj, nemeluosiu. Ir neteigsiu, kad nėra patrauklus, nes meluočiau,-vyptelėjau ir perėjau prie naujo sausainio, negailestingai panardindama jį į tą nuostabią, saldžią masę.

Klausydama sesers pasakojimo apie ne itin linksmai pagarsėjusį vadovą ir mažosios akistatą su nuoga jo krūtine, Luna sukramsnojo ne vieną ir ne du sausainius, jau čiupdama ir trečią. Pustuštę stiklinę su pienu pastačiusi ant medinio stalo viršaus ir prisistumdama dubenį dieviškai gardaus glajaus, nei kiek nesibodėdama įmerkė daugiau nei pusę sausainio, šį pradangindama tarp baltai švytinčių dantų. Nugirdusi, kad sesei dar tebesislapstant nuo įkypo vadovo žvilgsnio, šis be ceremonijų į tūkstančius šukelių pažėrė rankoje nerūpestingai suktą taurę, tarsi įsivaizuodama Luna pasibaisėjusi išpūtė akis, šiaip ne taip nugurgdama gerklėje užstrigusį skanėsto kąsnį.
- Skamba labai mielai. -  Galiausiai pratarė, mėgindama nuslėpti balse vos juntamas susirūpinimo gaideles. Matot, ji tikrai myli savo jaunėlę sesutę, tad vien mintis, kad ši, visiškai nesaugodama savęs, veliasi į tokius beprotiškus nuotykius, ją mažiau linksmino, o kur kas labiau baugino. - Na,- suraukusi nosį ir siekdama dar vieno sausainio, tik šį kartą panardindama jį į kitą glajų, Luna caktelėjo liežuviu, nei kiek nesibodėdama minties, kad štai abi, susėdę prie saldėsiais nukrauto stalo, liežuvauja apie vieną labiausiai gerbiamą ir nenuspėjamą žmogų Sostinėje, nors, geriau pasakius, visame Paneme. - Juk jis paliko tą...am, kitą apygardą. Galbūt kas nors praėjo ne taip, kaip galėjo tikėtis,- truktelėjo pečiais, sriūbtelėdama pieno. - Nemanai?

-Žinok su juo ne juokai. Bijau, kad jis sugalvos įsilaužt į mūsų namus vien tam, kad mane pakankintų,-suburbėjau pilna burna, nė nenutuokdama, jog būtent taip ir bus.-Jeigu tai būtų fiziškai įmanoma, žudytų žmones vien savo žvilgsniu. Ir keliais žodžiais,-tariau plačiai mostelėdama ranka, tarsi norėdama pavaizduoti būsimą savo skrydį sienos link.- Manau, kad norėtum pasiaiškinti...-suburbėjau pačiu žemiausiu balsu kokį tik mokėjau nustatyti, primerkdama akis ir greit pašokdama ant savo pirštų galų, bandydama kuo tiksliau pamėgdžioti Didelį Piktą Vilką, padarydama tokią pat dramatišką pauzę ir garsiai įkvėpdama,-PA NE LE HATHAWAY!-suriaumojau iškeldama rankas kaip lokio letenas, tačiau iš kart po to prunkštelėjau ir, apimta nevaldomo juoko, sudribau atgal į savo kėdę.-O Dievai, Lulu, tau reikėjo pamatyti jo miną kai iš labiausiai šiame pastate apsaugoto seifo išlindo maža blondinukė,-sukikenau, pagriebdama šalimais gulintį keksiuką ir godžiai atsikąsdama, stengdama nepaspringti nuo kūną vis dar purtančio juoko.
Lunai prisiminus iš kur mūsų Didelis Piktas Vilkas, aš tik gūžtelėjau.
-Jokių abejonių. Niekas nėra toks piktas ir nelaimingas tik gimęs. Taigi visi gerai, kad praleisiu su juo kiekvieną dieną, gal ką nors išsiaiškinsiu,-susiraukiau pakreipdama galvą ir susigrūsdama likusį skanėstą sau į burną.

Stebėdama, kaip išraiškingai Ela mėgdžioja grėsmingą ir itin kimų vadovo balsą, Luna tik šiaip ne taip suvaldė gerklėje įstrigusį ir vis aukščiau, link sučiauptų lūpų, besikaupiantį juoko burbulą. Sukramsnojusi paskutinį sausainio kąsnį ir aiškiai jusdama, kad šiam vakarui saldėsių prisiragavo per akis, mergina kruopščiai pribaigė visą likusį stiklinės turinį ir neplautus indus sudėjo į kriauklę, pakeliui prigriebdama nepilnai išgertą sesers stiklinę.
- O ne ne, net negalvok apie tai,- iš karto perspėjo, grūmodama pirštu ir staigiai atsisuko, sujudėjus sidabrinėms plaukų sruogoms, į jaunėlės pusę, geriau nei niekas kitas atpažindama vėlei užgimstančias ją į bėdas įveliančio smalsumo gaideles. Bent kartą nusprendusi suvaidinti itin rūpestingą seserį, Luna suėmė šiosios rankas, žiūrėdama tiesiai į jos šviesias, žalsvas akis. - Juk ne be reikalo praminei jį Vilku, m? - murmtelėjusi žaismingai bakstelėjo į jos nosį, rankomis apsivydama liauną kūnelį. - Nesistenk išsiaiškinti, kodėl piktasis vilkas ir tapo piktuoju vilku, gerai?

Tyliai nusijuokusi aš staigiai pakutenau savo seserį ir vėl pažvelgiau į jos akis, vos vos vyptelėdama.
-Nagi, Lulu, nesakyk, kad tau pačiai nė velnio nesmalsu,-tariau kilstelėdama antakius ir primerkdama akis, jau mąstydama apie Vilko praeitį, žinodama, jog niekaip nepabėgsiu nuo savojo smalsumo ir noro ne suvokti, o paprasčiausiai žinoti. Kokia garbė būtų susižvejoti Didelio Pikto Vilko praeitį, tarsi į knygutę galvoje susirašyti paprasčiausius faktus, jo pykčio ir skausmo priežastis.
-Man atrodo, kad aš eisiu pasnausti. Šiandien buvo... Ne pačių geriausių sprendimų bei nutikimų diena,-suburbėjau ir, paskutinį kartą apkabindama Lulu, nušvilpdama paskutinį keksiuką ir susirinkusi savo daiktus, aš tingiai pajudėjau savojo kambario link

Įprastai iš gilaus miego Metju prižadindavo čaižus metalo trankymasis į vamzdžius arba, būnant Sostinėje, galo neturintys rytiniai susitikimai. Tad nieko nuostabaus buvo pamatyti keisto sutrikimo persmelktą kario veidą pamačius, kad rytinio klegesio ir triukšmo priežastimi šįkart buvo po virtuvę zujanti beveik perpus už jį žemesnė mergina, nešina delnuose prikrautų indų. Stabtelėjęs tarpduryje Metju ramiai akimis sekė lyg vijurkas zujantį merginos pavidalo chaosą, panašu, nė nesiruošiantį sustoti.
- Rytas, Oli.
Jei būtų turėjęs po ranka stiklinę vandens, ji jau būtų buvusi ant žemės. Kilstelėjęs antakius, tačiau viso labo trumpu išvargusiu šypsniu palydėjęs jį kaip mat prabudinusią remarką, Metju sunėrė rankas ir žengė žingsnį į priekį, apžiūrėdamas...menišką netvarką.
- Kas svyla? – žodžiais sunku nusakyti, kokiu greičiu atkrago tamsių plaukų aureole apsupta Lunos galva. Šovusi į priekį ir pravėrusi viryklę Luna nervingai sukrizeno ir kelis kartus atsikosėjo, dūmų debesiui šovus tiesiai jai į veidą. – Sausainius, Elos mėgstamiausi. – ranka bandydama išsklaidyti dūmų šuorą, Luna atsargiai nužvelgė priešais stovintį ir stebėtinai daug erdvės savo povyza užimantį karį. – Pavyko numigti?
- Mhm.- išvengęs dūmo šuoro Metju linktelėjo galva. – Kur Tamenis?
Metju nujautė, kad jiems reikės pakalbėti. Ir ne tik su Tameniu, bet ir su Elanora, kuri, panašu, vis dar neketino atsisakyti minties stačia galva eiti į pavojų ten, kur visai nereikėjo kišti nosies.
- Tamis? – ištraukusi skardą su sausainiais, Luna lyg niekur nieko sumirksėjo akimis, laisvos rankos pirštu, padabintu bent keliais žiedais, bakstelėdama į Elos kambario duris. – Ten. Snaudžia lyg užmuštas.

Atplėšusi savo kambario duris išlindau lauk ir vėl greitai jas užvėriau, palikdama Tamį valytis dantų, o tada nosies traukiama nulėkiau virtuvės link.
-Rytas, Lulu,-pasisveikinau, pasikasydama vis dar išsitaršiusius, sidabrinius savo plaukus ir šmurkštelėjau po iškelta sesers skarda, jog galėčiau užvirti virdulį vandens. Atidarius spinteles pradėjau traukti puodelius, ruošdamasi pusryčiam, kai išgirdau nepažįstamą kvėpavimą. Pasukau galvą. A, taip. Kaip galėjau pražiopsoti už mane atsakingą karį, stovintį mano virtuvėje, įrodantį, jog jis ir negyva jo mergina tikrai nebuvo keistas karštinės košmaras?
-Labas rytas, Vilke. Turiu omeny, Metju. Labas. Rytas.
Krenkštelėjau. O tada apsisukau ir pradėjau kuistis po spinteles jog rasčiau tą nelemtą kavą, išvengdama visur lakstančios savo sesers, mėgaudamasi viską pripildančiu sausainių kvapu. Rytas buvo mano mėgstamiausias laikas, nepaisant naktų, praleistų ant Sostinės pastatų stogų. Buvo kažkas neįtikėtinai žavaus apie dienos pradžią, nežinią to, kas laukia. Ką jau kalbėti apie tai, jog čia buvo tas retas laikas, kurį galėjau praleisti su Luna.
-Tami.. Tamenis tuoj ateis. Jis. Am. Ruošias.
Norėjau trenkti galvą į sieną. Čia buvo vienas nejaukesnių mano gyvenimo momentų.
Ir štai, lyg su burtažodžiu, Tamenis išlindo iš mano kambario, apsimiegojęs, dar vis pervargęs, tačiau gyvas. Sveikas. Tikras. Kilstelėjusi galvą nusišypsojau, tačiau manoji šypsena greit sugriuvo, akims įsmingant į svečių kambario duris. Smit dar nebuvo matyti, tačiau prisimenant vakarykščius įvykius, nenorėjau jų kartoti. Tamis, turbūt supratęs mano akių žvilgsnį, tarsi atsiprašomai suspaudė lūpas ir pajudėjo manęs link, vos neįsirėždamas į Luną.
-Atsiprašau,-iškėles rankas tarė vaikinas ir galiausiai apsistojo vienoje vietoje, atsirėmęs į sieną, saugiai už mano nugaros.

Iš Metju veide įsirėžusio švelnaus sutrikimo buvo galima nesunkiai nuspėti, kad tokie....normalūs rytai gerokai prasilenkė su jo kasdienybe. Pasitraukdamas į šalį tam, kad į galvą neužsivožtų sausainiais nubarstytas ir dar karščiu alsuojantis metalinis padėklas, Metju nenusakomu žvilgsniu lėtai tebesekė mažoje virtuvėje prasivėrusią siaurutę. Ir visgi tebesitęsianti painiava šildė širdį. Keista.
Metju galvoje lėtai, bet aiškiai sukosi vienas už kitą didesni sraigteliai. Jis nežinojo, nuo ko turėtų pradėti, kas buvo svarbiau, ko reikėtų nepraleisti pro akis kaip paprasto atsitiktinumo. Ar pradžioje reikėtų galvoti apie netikėtą Karmenos pasirodymą Sostinėje? Ar didesnė problema buvo kitoje pusėje, kur neprognozuojama tryliktos apygardos bendruomenė gali visiškai nepagalvojusi pati save sunaikinti? Ką galvojo Čarlzas? Jis buvo siaubingai, netipiškai tylus. Kodėl?
- Ei,- Metju atsilošė ir tankiai sumirksėjo akimis, Lunos pirštams spragtelėjus viso labo geru milimetru nuo veido. – Žinai, jei per daug galvosi apie darbą, greičiau pasensi. Pralinksmėk, Oli,- pranėrusi pro šoną Luna padėjo dar pora padėklų su įvairiausiais skanėstais ant stalo, pliumptelėdama į kėdę dešinėje. – Diena dar net neprasidėjo.
Galbūt tai ir buvo problema. Tyliai atsidusęs, bet įtardamas, kad prieštarauti Lunai nebūtų pati protingiausia mintis, Metju prasiskynė kelią per kėdes, atsisėsdamas priešais Luną. Visgi gudresnė akis būtų sugebėjusi pamatyti trumpai sekundei į Tamenį nukreiptą žvilgsnį, šaukte šaukiantį „mes dar pasikalbėsim“.

Po kelių sekundžių intensyvaus stebėjimo, kaip Ela į kiekvieną puodelį pila atskaičiuotus kavos šaukštelius, švelniai atsispyriau nuo sienos ir, bandydamas šiaip ne taip išvengti tiesioginio susidūrimo su Luna, pagriebiau jau užvirusį vandenį. Kol pyliau juos į puodelius, Zylė veik pasišokinėdama vieną po kito juos dėliojo ant stalo. Turėjau pripažinti, kad stipriai vengiau Hawkinso žvilgsnio, net jei ir jaučiau kaip šiaušiasi kiekvienas mano plaukelis. Buvo sunku nežiūrėti į karį ir neprisiminti mūsų trumpo pokalbio tardymo kambaryje, kol manęs iš ten neištraukė Samuelis ir nepaliko Sostinės kampe. Vis tik nuo visos tos katastrofos nežinia ar jau spėjo praeiti para. Mano ir, bent kaip Ela jį vadino, Didelio Pikto Vilko santykis buvo, švelniai tariant, neužtikrintas. Tačiau vis tik pagavęs jo žvilgsnį, bandydamas neprapilti degančio vandens, linktelėjau vyrui. Nebuvo tikslo bėgti. Bent kol kas.
Mano ausis pagavo tylus girgžtelėjimas ir po sekundės į kambarį jau įžengė mažoji ir, bent kiek girdėjau, negyva Žaidynių dalyvė. Pirštams švelniai perbėgus per Metju ranką, žydros jos akys skrodė erdvę, veidui liekant ledine kauke, beveik priverčiančia mane nusipurtyti. Žvilgtelėjau į Elą, kuri prikando lūpą ir vėl nusisuko stalo link. Jos žvilgsnio užteko jog suprasčiau, kad mąstom tą patį – va čia ir porelė. Vienas už kitą baugesni, nejudinamomis veido išraiškomis ir eisena, primenančia plėšrūną. Šis rytas kuo toliau, tuo labiau smagėjo.
Tačiau praėjus kelioms sekundėms kiek nejaukios pauzės ir stoviniavimo, Smit, vis dar laikydama vieną ranką ant savo peilio dėklo, laisva ranka užsikišo per naktį magiškai patrumpėjusius savo plaukus ir lyg niekur nieko pradėjo ant stalo dėlioti įrankius.
Sumirksėjau. Kryptelėjau galvą. Koks keistas, neįprastas vaizdas. Lyg ji tai jau būtų kažkada darius. Lyg agresyvi, kraujo troškimo valdoma žudikė būtų tapusi tiesiog mergina.
Po kelių sekundžių mano pilamas vanduo pasiekė puodelio kraštą ir aš atsikvošėjau. Buvo gerokai per vėlu. Vanduo pliūptelėjo per kraštus ir pasipylė ant stalviršio.
-Velniava. Atsiprašau. Oi. Atsiprašau,-papurčiau galvą, ieškodamas rankšluoščio ar skuduro, kurį Ela, žinoma, metė tiesiai man padėkojęs. Prunkštelėjęs tyliai padėkojau ir nusitraukęs kiek dvokiantį medžiagos gabalą nuo veido pradėjau atsargiai valyti išsipylusią kavą, stengdamasis daugiau nebekelti galvos, net girdint patalpą sušildantį ir švelnų Elanoros juoką.

Metju galva instinktyviai pakrypo į šoną, žvilgsniu nusekant vos prieš akimirką į kambarį įėjusią Abigailę. Buvo beveik apgailėtina matyti kaip akivaizdžiai jo žvilgsnis sušvelnėjo, pirštams trumpai sekundei suėmus ir perbraukus per rudaplaukės delną. Lyg užtikusi save svetimame momente, Luna tyliai, kone vaikiškai sukrizeno, pastumdama du tuščius puodelius į porelės pusę.
- Kavos? Arbatos? Sausainių? – Metju padėkojo, tačiau papurtė galvą. Net smulkus kąsnis būtų strigęs gerklėje, pasąmonėje kartas nuo karto išnyrant praėjusios dienos prisiminimams. Tuo tarpu Luna pažvelgė į Abigailę, plykstelėdama eile baltų dantų. – Šauni šukuosena.
Metju laisva ranka, nelaikančia Abigailės delno, pasirėmė kaktą, įsistebeilydamas į nerangiai išsiliejusią kavą valantį vaikiną. Buvo sunku nekreipti dėmesio į žmogų, kurio tik per plauką visiškai neuždaužė slapto skyriaus vienutėje. Metju, netardamas nė žodžio, nužvelgė virtuvėje besisukančią Elanorą, palydimą saldaus, šilto juoko gama. Jie buvo būrys vaikų, ne daugiau. Ką Samuelis galvojo?
- Turiu klausimą! – į orą šovusi Lunos ranka privertė Metju atitrūkti nuo minčių, sužiurus į sausainio įsikandusią merginą. – Kas kurį įsižiūrėjo pirmiausiai?
Šią akimirką ir skrendantis vabzdys būtų išgirstas. Atsilošęs kėdėje Metju apstulbusiu žvilgsniu pažiūrėjo į Luną, kuri viso labo sumirksėjo akimis, stebėdama ją kiaurai rėžiančias vienas už kitą labiau persigandusias poras akių. Nurijusi kąsnį, Luna atsiduso. – Kas? Man smalsu!
Metju pažvelgė į Abigailę, ranka pasiremdamas smakrą. Šypsena netruko sugrįžti į veidą, jam kryptelėjus galvą, tarsi raginant merginą atsakyti į klausimą.

Kilstelėjau galvą nuo stalo, nė nesistengdama nuslėpti surauktų antakių. Užsikišus plaukų sruogą už ausies žvilgtelėjau atgal į Metju ir prisimerkiau, suvokdama, jog rudaakis vyras pakišo mane po ratais, tikėdamasis, jog aš atsakysiu. Giliai atsidusau, vėl pažvelgdama į Luną. Ji nebuvo panaši į nieką, ką iki tol buvau sutikus.
Ir užteko būtent šios paprastos minties, jog staiga sustočiau. Nes tai buvo paprasčiausias melas. Kažkas manyje pažino švelnų Lunos žvilgsnį, tari šešėlį kažko, kas jau praėjo. Seno ir jaukaus, iš dienų kai viskas buvo švelniai paprasčiau. Taip. Šita mergužėlė vertė senus prisiminimus vėl lįsti į galvą, lyg neprašytus, tačiau šiltus svečius. Tada ir supratau. Luna buvo velniškai panaši į merginą mano stilistų komandoje, Lidiją. Prikandau lūpą, vėl susiraukdama. Atrodo, jog tai buvo kitas gyvenimas. Pasiruošimas Žaidynėms. Malonus, šiltas Lidijos  veidas. Antroji apygarda. Kažkas taip toli, jog, jei labai pasistengčiau, galbūt net sugebėčiau save įtikinti, kad svetima. Tada buvau vaikas. Dabar... Dabar nė nežinojau kaip tiksliai save pavadinti.
-Geras klausimas,-šyptelėjau, prisėsdama prie stalo, jog galėčiau stebėti visus įmanomus išėjimu.-Jis. Šimtu procentu jis. Tekino seilę kai dar buvau pririšta prie ligoninės lovos,-mirktelėjau Metju, prikąsdama žandą, jog viešoj vietoj nepradėčiau kvatotis iš Metju veido. Reikėtų palaikyti bent šiokią tokią reputaciją.
Tuo tarpu akies kampu stebėjau kaip jaunesnioji Hathaway ir Raideris, išvalę savo pačių pridarytą netvarką, tyliai šnabždasi tarpusavyje, išėję į atskirą savo pasaulį. Norėjau juoktis, atkreipusi dėmesį kaip Raideris ranka braukiasi per plaukus, tarsi į kambarį būtų įžengęs Samuelio šešėlis, lyg šis jaunas vaikinas būtų susijęs su Semu krauju, ne tik blondino įsakymais. Turbūt jie praleisdavo draug gražaus laiko kartu, jei vaikinas spėjo perimti ir tam tikras manieras. Tuo tarpu Elanoros šypsena spėjo mane suerzinti. Kažkas plastikinio buvo jos veide, tarsi apsauginis skydas nuo, bent kaip galėjau įtarti, manęs. Įdomu.
-O kaip tau atrodo, Metju?-šmaikštus vypsnis žaidė mano lūpose, kai nukreipiau žvilgsnį į savo ne labai puikiai išsimiegojusį vaikiną.

- Mhm,- ramus Metju žvilgsnis nukrypo į Abigailę. Rankomis tebesiremdamas smakro tamsiaplaukis kiek atsargiau, vos akies kraštu, dirstelėjo į priešais sėdinčią smalsią būtybę, viso labo norėdamas įsitikinti, kad Abigailės lūpomis kalbantys tikrai nevaikiški pajuokavimai nebūtų netyčiomis šios...sutraumavę. Visgi nepamatęs nieko kitaip, o kaip tik į juos abu kuo plačiausiai išpūstas dvi poras labai smalsių akių, Metju galėjo lengviau atsikvėpti. Galbūt Luna turėjo išskirtinį humoro jausmą.
- Na, galbūt tai buvau aš, bet,- iškėlęs pirštą į Lunos pusę, tačiau nė sekundei neatitraukdamas lipšnaus, netgi erzinančio žvilgsnio nuo Abigailės akių, Metju nusišypsojo. – Abi negali nuo manęs atsiplėšti. Visi sausainių kepimai, visi pasivaikščiojimai....skamba pažįstamai, tiesa, mieloji?
Jis to ilgėjosi. Viso...normalumo. Metju akyse žybsinčios šilumos gaildelės, visuomet nukreiptos į Aibigailės – ir tik jos – pusę neprasprūdo ir pro Lunos akis. Tyliai kramsnodama sausainį ir ranka tiesdama prisigriebti kitą ši lėtai pakraipė galvą, tarsi negalėdama atsistebėti didelio, pikto vilko akimis spinduliuojančia meile.
- Jei niekas į mane nežiūrės taip, kaip Olis žiūri į mūsų viešnią, mirsiu viena. – tyliai – o iš tiesų pakankamai garsiai – sušnibždėjusi į sesers ir Tamenio pusę Lulu giliai atsikvėpė, papūsdama lūpas. – Prisiekiu, net galiu matyti iš akių šaudančias širdeles,- atsikandusi sausainio Luna lėtai kramsnojo, vis nužvelgdama porelę. – Kada vestuvės?

Atsilošiau kėdėje, susikeldama žemės nesiekiančias kojas, su žaisminga šypsena veide žiūrėdama į Metju. Jei būčiau stovėjus šalia, įspirčiau. Tačiau dabar tik gurkštelėjau kavos, atgalia ranka pagrūmodama vyrui peiliu.
-Nė neįsivaizduoju apie ką kalbi. Viskas ką prisimenu tai kaip tampydavai mane iš ringo,-palingavau galvą, akimis dar kartą perbėgdama kambarį, šimtąjį kartą skaičiuodama langus ir duris bei sekundes kurių reiktų, jog jas pasiektume. Senus įpročius sunku išmušti.
Nukreipiau akis į puodelį, stebėdama švelnios spalvos, garuojantį skystį ir nejučiomis šyptelėjau, viena ausimi vis dar klausydama Elanoros ir Tamenio šnabždesių, kurie dėl man nesuvokiamos priežasties privedė iki ne tokio ir slapto vienas kito trankymo alkūnėmis. Kaip keista. Teoriškai buvau vos keliais metais vyresnė už juos tris. Galbūt Lunos gyvenimas būtų mano, jei būčiau paprasčiausiai gimusi kitur.
Šis švelnus šurmulys ir net juokas nepriminė šaltų tryliktos apygardos koridorių ir Semo bei Karmen kvatojimo. Ne, jis nukėlė truputį toliau. Į Nugalėtojų Kalvą ir šviesas Leonardo akis, kurios stebi Dorijano ir Kasijaus ginčus, man mosikuojant vaikiškomis rankutėmis ir reikalaujant nuosavos peilių kolekcijos. Vengiau šių prisiminimų. Jie buvo tokie pats nauji kaip ir įaugę į pačias mano šaknis. Krislai šeimos tarp treniruočių ir bemiegių naktų. Kaip aš norėjau įrodyti savo galią. Kaip norėjau būti geriausia. Pralenkti Dorijaną ir Kasijų kiekviename žingsnyje, nepaisant aiškaus amžiaus skirtumo ir, po kelių metų, jų nugalėtojų statuso. Prisiminus tuos veidus švelniai sugeldavo širdį. Tačiau tai buvo tolima praeitis.
Lunos klausimas išmetė mane iš susimąstymų ir privertė paspringi, grubiai pastatant puodelį ant stalo. Užsikosėjau, ir žaibiškai pasukau galvą į Metju. Vedybos skambėjo kaip sena niekam netikusi tradicija, priklausanti šviesesniems laikams. Sukilimo metu niekas nesituokė. Tiksliau nesituokė tie, kurie priklausė tryliktos kariuomenės padaliniui. Kas dar vakar buvau aš.
Vestuvės. Metju. Mano ir Metju vestuvės. Santuoka. Vedybos.
Pagaliau nurijusi gurkšnį nesulaikiau išsprūdusio juoko.
-Spindulėli, jei mes su mano mielu apuoku išgyvensim ateinantį mėnesį, leisim tau jas organizuoti. Ar ne, Metju?

Lunos akyse sužibo su niekuo nesumaišomos visiško, absoliutais džiaugsmo fanfaros. Numetusi netikėtinai visiškai pamirštą ir nebereikalingą sausainį ant lėkštės, ši greitai nurijo didelį pravėsusios arbatos gurkšnį. Tuomet, nurijusi burnoje per visą džiaugsmą užsistrigusį kąsnį, ši kuo rimčiausiu žvilgsniu nusekė visą Abigailės povyzą, giliai įkvėpdama.
- Turi prižadėti. Aš rimtai. Šimtu procentų. – persisvėrusi per stalą ir beveik nuversdama dubenį su savo numylėtais sausainiais, Luna iškėlė mažąjį dešinės rankos nykštį, šiuo žaismingai pamuturiuodama ore.
Tebelaukdama tiek žodinio, tiek mažojo pirštelio sutikimo, Luna lyg niekur nieko pakreipė galvą į per gerus pora sprindžių sėdinčio Metju pusę, plačiai išsišiepdama.
- Ooooooli,- švelniai, beveik saldžiai nutęsusi, Luna pasistengė išsišiepti dar plačiau. Keista, kad nuo skruosto iki skruosto veidą perkreipusi šypsena skausmingai netraukė veido. Tuo tarpu Metju, kone užuosdamas jos balse tyliai, labai subtiliai nuskambėjusią dar neaiškaus prašymo gaidelę, lėtai atsilošė kėdėje, sunerdamas rankas ir klausiamai truktelėdamas lūpų kamputį.
- Ar nuveši mane į darbą? – Metju lūpose įsižiebusi šypsena kaip mat užgeso. Luna, akimirksniu supratusi, kad laimės jo veide lyg nebūta, atitinkamai prigesino ir savo vypsnį. – Juk neatostogauji,– pakreipusi galvą Luna prikando lūpą, o tuomet, supratusi visą bendrą situaciją, kurią kažkaip stebuklingai pamiršo visi susirinkę šiame kambaryje, tyliai sušvilpė. – Pamiršai, kad esi Metju Hawkinsas, argi ne?
Paprastai tarus, Hawkinsai negalėdavo stebuklai ištraukti atostogų talonėlio. Negalėjo ir, kas jau, panašu, beveik tapo Metju tradicija, lyg niekur nieko dingti iš akiračio slaptame skyriuje jį su mielu noru prie kavos puodelio stebinčių agentų masės.
Luna atsitiestė, lėtai nulenkdama palaiminimo negavusį pirštelį.
- Uh uh.

-Statau, kad Luna po penkiolikos minučių pasipirš jiem abiem,-tyliai į ausį sušnabždėjo Tamis ir užsidirbo dar vieną kirtį alkūne į šoną, man bandans sukąsti lūpas, jog nepradėčiau juoktis.
-Nedrįsk šaipytis iš mano sesers, čia jai svarbus momentas,-šnipštelėjau, nusisukdama nuo vaikino ir pagriebdama dar vieną sausainį. Suleidusi į jį dantis švelniai atsidusau, leisdama bent sekundei sau nurimti.
Deja, Lunos žodžiai greitai pakeitė atmosferą. Mano akys tarsi prieš mano pačios valią įsmigo į Didelį Piktą Vilką,  kurio ir tai vangi šypsena dingo kaip užpūsta vėjo. Permečiau žvilgsnį į Smit, kurios laisva povyza pasikeitė per akimirką, rankai grįžtant prie to prakeikto peilio rankenos, kiekvienam jos kūno centimetrui įgaunant ne tik keistą formalumą, tačiau ir beveik jaučiamą įtampą. Panašu, jog ne vienas Metju pamiršo, kas jis toks.
Turėjau pripažinti, jog sekundei ir aš buvau užsimiršusi, jog stoviu toje pačioje virtuvėje su mirusia paskelbta žudike, tryliktos apygardos išdaviku bei prezidento sūnumi, savo sese, ir, žinoma, prakeiktu bendradarbiu, kuris, visai kaip ir aš, gyveno po Samuelio Browno padu. Ką jau kalbėti jog šiuo metu priklausiau agentų ruošimo programai. Viskas buvo neteisinga. Viskas buvo įtempta.
-Aš prisijungčiau, man naujų agentų seminaras,-krenkštelėjau ir pasukau kriauklės link, jog padėčiau puodelį.
-Tau koks seminaras?-Tamenio balsas nukrito beveik visa oktava, o man pasisukus, sutikau rimtesnį žvilgsnį, nei kada esu mačiusi jo veide.
-Tami...
-Zyle, koks seminaras.
-Tami,-nuryjau seiles, nupurtydama jo ranką,-ne dabar.
Neliko nieko kito tik nusisukti. Padėjusi puodelį greitai susirišau plaukus į kuodą, jog šie netrukdytų.
Panašiu metu Smit atsistojo, vėl apžvelgdama kambarį. Šis jos įprotis jau būtų pradėjęs mane erzinti, jei nebūčiau darius to paties kiekvieną kartą, kai teko dirbti.
-Metju, kur tiksliai planuoji mane padėti iki kol...-mergina nebaigė sakinio, tik su beveik pašaipia šypsena pakreipė galvą.

Luna prikando lūpą, jusdama virtuvę kaip mat apsemiančią šleikščią, lipnią atmosferą, kurios stengėsi išvengi. Taip, ji nekentė kalbėti apie darbą, bet net ir labai nenorėdama ši turėjo pripažinti, kad virtuvėje susirinkę žmonės labai, labai išsiskiria nuo paprastų civilių masės.
- Tau kas? – saldus Lunos balsas pervėrė kambarį, porai kaltinančių, primerktų akių labai taikliai susmigus į sesers pusę. Luna sumirksėjo vieną kartą. Po antro mirktelėjimo nervingai sukrizeno, prisiminusi Elos visiškai, absoliučiai netyčinį įstrigimą didelio vilko kabinete. Pakilusi ant kojų ši paėmė pora lėkščių į rankas, kuo ramiausiai pasislinkdama į, kaip jau pilnai suprato, rimtai prisidirbusios sesers pusę. – Galvojau, kad juokavai.- tyliai šnypštelėjusi, rudaplaukė kurį laiką kankinosi su indais, ganėtinai garsiai šiuos dėdama į spinteles, kol galiausiai nusprendė, kad nejaukios rytinės atmosferos jai gana.
- Tiesa,- giliai įkvėpusi ir suplojusi rankomis Luna apsigręžė atgal, nužvelgdama nevisai darbines Abigailės ir Metju povyzas. – Neturiu vyriškų drabužių, kurie tiktų, tad labai tikėtina, kad mums teks užsukti į parduotuvę arba į tave namus.- Lunos akys trumpai akimirkai nukrypo į laikrodį. – Turime laiko.

Elanora palinko prie Lunos, suspaustomis lūpomis nutaisydama šypseną, kuri tikrai labiau priminė kankinio grimasą.
-Būtų gerai, Lulu. Deja,-tarė ji ir nusisuko, palinkdama plauti indų, lyg vengdama savo sesers žvilgsnio.
Tuo tarpu aš taip ir stovėjau gan nesusipratęs. Ranka, kurią Mimi nusikratė jautės lyg ką tik nudeginta. Naujų agentų seminarai.  Pasisukau į Luną. Pažiūrėjau į Abigailę. Pasikreipiau į Metju. Tada vėl nukreipiau akis į Zylė, tarsi laukdamas paaikšinimo, kuris, jau dabar supratau, mano ausų taip ir nepasieks.
-Metju, tu turi butą, ar ne?-kilstelėjo galvą Ela, nukreipdama savo dėmesį į gąsdinantį rudaakį vyrą.
Metju?
Pala. Jie pažįstami. Jie pažįstami ir pakankamai, jog Mimi kūno kalba kreipiantis į vyrą buvo pripildyta mažiau įtampos nei kalbant su Brownu. Jaučiaus kaip paskutinis kvailys. Metju Hawkinsas užverbavo mano Elą. Tai buvo vienintelis paaikšinimas.
Panika sugniaužė mano gerklę. Jei Samuelis sužinotų...
-Tu turi butą?-Abigailė kilstelėjo antakį, o ta pati šypsena, kurią nuimčiau nuo jos veido, jei man tik kas duotų rinktis, žaidė jos lūpose.-Tiesa, ar saugu Semio garbanėlę palikti tiesiog... Čia?-užklausė mergina, pasisukdama į mane ir švelniai suraukdama antakius. Aš apsižvalgiau, tikėdamasis, jog galbūt kalbama apie mane. Deja.
Naujų agentų seminaras.
Velniava.

Metju, nebyliai svarstydamas, žvilgsniu lėtai sekė sieninį laikrodį. Luna buvo teisi, jie turėjo laiko. Tik jo nebuvo gana.
- Žinoma turiu. Su gražiu vaizdu į Sostinės panoramą. – buvo sunku nusakyti, ar tamsiaplaukio lūpose žaidžianti šypsena buvo kupina sarkazmo, ką bekalbėti apie akyse trumpai akimirkai plykstelėjusią, kitiems nepažintą supratimo gaidelę. – Turbūt būtų geriausia pradžiai užsukti į butą. Yra pora dalykų, kuriuos turiu pasiimti. – Luna linktelėjo galva, tačiau šviesios merginos akys smalsiai stebėjo smulkią, panašaus sudėjimo Abigailės figurą. – Abi, ar galiu trumpam tave pasiskolinti? – šiltai, plačiai išsišiepusi Luna galva mostelėjo į savo kambario duris. – Manau, tau tiktų mano drabužiai. Prižadu, jokių vaivorykštinių suknelių.
Tuo tarpu Lunai bekalbinant Abigailę pro Metju ausis neprasprūdo taiklus šios pastebėjimas. Žvilgsniu pagrįžęs prie Tamenio, Metju suspaudė lūpas, linktelėdamas galva.
- Samuelio garbanėlė važiuos su mumis.

Abigailės šypsena persimainė į kažką beveik šilto, jai nukreipus žvilgsnį į Luną.
-Jei pažadi, jog nebus suknelių, galbūt galėsim susitarti,-kryptelėjo mergina ir nusekė Luną jos kambario link, praslysdama pro Metju ir jam į delną įdėdama atsarginio savo peilio rankeną. Nudūrusi akimis Elanorą ir mane, ši pasišalino iš kambario.
Nuryjau seiles. Samuelio garbanėlė. Galbūt tai ir buvo ženkliai geriau nei visi žodžiai, kuriuos esu girdėjęs iš pačio blondino, atrodė, jog man ant kaktos buvo uždėtas štampas. Lyg aš ir Ela per kelias akimirkas būtume atsidūrę skirtingose barikadų pusėse.
Taip, sekundei buvau pamiršęs, kas aš. Aštuntos apygardos našlaitis, kuris ant vienos rankos pirštų galėjo suskaičiuoti tai, kas jam brangu, o visus savo turimus turtus sutalpinti mažoje kuprinėje.
Stebėjau Elanorą, besitraukiančią į kambario kampą tol, kol mes sudarėm keistą trikampį, iš kurio tenorėjau pasišalinti. Giliai įkvėpiau, vis dar bandydamas pagauti Zylės akis, tačiau ji atkakliai vengė mano žvilgsnio, jį sutelkdama tik į Hawkinsą. Aišku. Supratau.
Pats atsargiai, kiek nejaukiai susikoncentravau į žmogų, kurį Luna lyg niekur nieko vadino Oliu.
-Taigi...-myktelėjau.-Smagu vėl susitikti...?

Abigailei ir Lunai nuėjus į kitą kambarį, įkypos Metju akys iškart, Tameniui net nespėjus atsikvėpti, susmigo į laimės tikrai neaplankytą šio veidą. Metju visu kūnu pasisuko į judviejų pusę, tarp pirštų lėtai sukant Abigailės paduotą geležtę.
- Mhm. – lėtai linktelėdamas galva, tarsi pasąmonėje pats būtų įtemptuose debatuose su savimi, Metju galiausiai susikaupė, o susikaupęs dėmesys – iki pat paskutinio krislelio – buvo skirtas ne kam kitam, o priešais stovinčiam ištįsusiam vaikinui. – Žinai, Ela, – Metju pakreipė galvą, peilio kampu ore durdamas į šio pokalbio herojaus kūną. – Tamenis turi nuostabų humoro jausmą. Tas sarkazmas, spėju, Samuelio nuopelnas? – kilstelėdamas antakius šis nusišypsojo, tik šįkart buvo akivaizdu, kad greičiau traukė per dantį nei rimtai....juokavo.
- Prieš viską atraportuojant Samueliui patarčiau pasikonsultuoti su manimi. – pasirėmęs sienos, Metju šyptelėjo. – Žinai, dėl svarbių detalių.