First topic message reminder :

.

Mimi žvilgsnis įsmigo į mane būtent tada, kai to nenorėjau. Nenorėjau žinoti ir ar mano veidas šiuo metu buvo sniego ar dramblio kaulo popieriaus baltumo, kūnui įsitempiant, klausant kiekvieno žodžio. Ir vis tik vos Metju bestelėjus peilį mano pusėn, Ela tarsi prieš savo valią žengtelėjo manęs link. Giliai įkvėpiau ir leidau sau pramankštinti plonus pirštus, mintims lekiant kiek greičiau, nei buvo patogu. Buvo galima bandyti apsimesti, kad manęs nepylė šaltas prakaitas. Taip pat buvo galima bandyti apsimesti, jog sutrikęs Zylės žvilgsnis manęs neglumino, kol aš atsakingai ir su pareiga tiesiog spoksojau į grindinį. Graži mediena.
Krenkštelėjau.
-Teko priklausyti vienam iš jo treniruojamų karinių kursų. Deja,-prikandau lūpą ir kiek susiraukiau, kol galiausiai kilstelėjau akis į Metju,-Pone Hawkinsai, klausykit, aš... Dėl užvakar... Ela...-mostelėjau į blondinę, kurios veido mimika buvo kupina klaustukų. Toje prakeiktoje tardymo kedėje prikalbėjau pakankamai dalykų, kurie buvo ne kas daugiau o veik savižudybinė isterija, bandant ištraukti Zylę iš to pokalbio. Ir štai. Mes visi trys tame pačiame kambaryje. Tikrai nepadėjo kaltės jausmui, kurį ir tai bandžiau sugromuluoti. Žinoma, leidau laiką su tryliktos apygardos išdaviku, tačiau tai mano sąžinės per daug neramino.
-Pameni kai sakiau, kad mane tardė?
-Taip
Mostelėjau į Metju
-Tave...?
-Aha,-linktelėjau. Nepatogi situacija, tikrai. Ir dar kad nepasisektų šitaip stipriai. Tikrai likimo pokštas.
Hawkinsui paminėjus Samuelį, negalėjau suvaldyti karčios veido išraiškos, aptemdžiusios mano žvilgsnį. Papurčiau galvą, leisdamas plaukams uždengti akis.
-Jis mane paliko lentomis užkaltam pastate su buteliuku vandens, o visos įprastos susisiekimo su juo linijos išjungtos. Kad ir kaip m... pasitikiu Elanora, nebūčiau čia lipęs, jei turėčiau kur dingti,-mostelėjau ranka.-Taigi, jei Brownas susisieks su tavim, pranešk. Aš jam ar šiaip ar taip nebeturiu kantrybės.
Jo. Samuelis buvo tiek pat globėjas kiek mano asmeninis antagonistas. Nežinau kiek kartų esu grasinęs, jog apsisuksiu ir daugiau gyvenime nekelsiu jo skambučių, iki kol jis pats asmeniškai neprisistatydavo mano įsivaizduojamam tarpdury. Tai yra ant tą naktį išsirinkto stogo. O dabar, kai kad ir kaip bandžiau, niekaip negalėjau pasiekti nei vieno tryliktos apygardos ryšininko, atrodė, jog galėjau tikrai pasišalinti. Galbūt ir buvo kiek neramu svarstant, dėl tiksliai kokių priežasčių trylikta apygarda per naktį ėmė ir išsijungė, tačiau mačiau realų šansą, jog tai buvo kelias į laisvę.
Pažvelgiau į Mimi.
Naujų agentų seminaras.
Velniava.
Man reikėjo iš čia dingti ir bet kokia kaina pasiekti Samuelį Browną.

- Kaip suprasti, visos susisiekimo linijos išjungtos?
Dabar Metju nebejuokavo. Turbūt, geriau įsižiūrėjus ar stipriau prisimerkus būtum galėjęs pamatyti visu pustoniu patamsėjusias ir taip laimės fanfaromis nespinduliuojančias jo akis. Praėjo dvi dienos. Ką gali padaryti per dvi dienas? Giliai širdyje Metju jautė, kad tyla iš tryliktos apygardos pusės tikrai nereiškė paprasčiausiai per ilgai užsitęsusio nestabdomo vakarėlio, žyminčio jo pabėgimą į Sostinės. Po velnių.
Nereikėjo ypatingų telepatinių žinių, kad suprastum, ar išskaitytum iš žvilgsnio, ką jis galvojo. Trumpai pažvelgęs į Elanorą, kuri ir taip savo kūnu beveik baigė kiaurai perlysti sieną, o tuomet į šalto prakaito mušamą Tamenį, Metju papurtė peilį, tyliai nusijuokdamas.
- Ne, jis negalėtų. – mostelėdamas ranka ir sekdamas laikrodį sienoje tamsiaplaukis nutilo, leisdamas pasąmonei, labai nenoriai, susipažinti su nauja realybe. Praėjus gerai minutei Metju vėlei pažiūrėjo į Tamenį. – Net laidinis susisiekimas? – po linktelėjimo galva Metju prisimerkė. – Telegrafai? – dar vienas linktelėjimas ir, be didesnių klausimų, šis lėtai atsitiesė nuo sienos, pažiūrėdamas į Elą.
- Dabar mes turime problemą.

-A. Spėju, jog tai įvyko visiems,-suspaudžiau lūpas, vis dar ieškodama Tamio žvilgsnio. Viskas sukosi neįtikėtinai prasta linkme. Nežinojau, kur pulti. Tamenis buvo vienintelis žmogus, kuriuo pilnai pasitikėjau. Vienintelis, kuris buvo tada, kai neturėjau nieko. Jaučiausi kalta, jog nepasakojau jam apie dabartinę savo situaciją. Tačiau aš nespėjau. Tiesiog nespėjau. Buvo kitų prioritetų.
Pasisukusi į Metju iš kišenės išsitraukiau seną, į šių dienų telefoną veik nepanašų prietaisą ir padėjau jį ant virtuvinio stalo.-Prieš dvi dienas jis išsijungė. Lyg būtų perdegęs.
Per daug apie tai nemąsčiau, kai tai įvyko. Galbūt suvokiau, jog tai nėra normalu, tačiau vėl gi. Buvo kitų prioritetų.
-Tami, kodėl...
Vaikinas pasisuko į mane pikčiau, nei tikėjaus.
-Kodėl tau nieko nesakiau? Mimi, tik jau nereikia, tu pati ne...
-Taip. Gerai. Aš irgi nieko nesakiau. Bet tai, kad tave ištraukė Samuelis? Tai, kad buvai Sostinėj? Tai, kad tave tardė? Atrodo kaip informacija, kurią man reikėtų žinoti,-pradėjau eiti Tamenio link, kol jis pilnai atsisuko į mane ir prisimerkė. Sugniaužiau kumščius prie šonų, o jis sukryžiavo rankas. Rodos abu trumpą sekundę pamiršom, jog esam ne vieni.
Tamis turėjo drąsos, turėjo arogancijos nusijuokti man į veidą.
-Elanora, apsižvalgyk,-jo balsas nutilo, tapo beveik piktu šnabždesiu,-ar tu bent žinai kurioj pusėj esi?
Prasižiojau. Tada vėl užsičiaupiau, suraukus antakius, jusdama lyg būčiau ką tik patyrus išdavystė.
Tačiau jo klausimas užkliudė kažką giliau, nei galėjau tikėtis.
Tamenis skėstelėjo rankomis, nugriebė dar vieną sausainį ir po kelių sekundžių išgirdau kaip užsitrenkia vonios durys. Įkvėpiau. Iškvėpiau. Tada atsirėmiau į sieną ir atsisėdau ant žemės, nelabai suvokdama, kaip per tokį trumpą laiką visas mano gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis.

Metju akys, stebėjusios laikrodį, liko būtent ten ir nepajudėjo iki tol, kol skambiai užsitrenkus vonios durims kambaryje neįsivyravo visiška tyla. Praėjus kelioms minutės jis prasižiojo, lyg norėdamas ką nors pridurti, tačiau, akivaizdžiai žinodamas, kad situaciją pagadintų tik dar labiau, nusprendė viso labo susikišti rankas į kelnių kišenes, laukiant pro miegamojo duris išnyrančios šviesios plaukų kupetos.  
Ilgai laukti nereikėjo. Praėjus dar kelioms minutėms nelabai jaukios tylos į kambarį įsiveržė Luna, kuo plačiausiai mostelėdama rankomis.
- Tadaaaa.......- linksmai pasisukusi ir norėdama pademonstruoti savo sukurtą šedevrą Luna kaip mat nukabino nosį, akimis apsemdama virtuvę. – Praėjo dešimt minučių. Kas nutiko?
Metju lėtai pakėlė akis, nusišypsodamas tarpdury stovinčiai Abigailei. Kol Luna, reikšdama savo nepasitenkiną, bandė aiškintis santykius su ant žemės sėdinčia Elanora, tamsiaplaukis žengė žingsnį į priekį, nuo stalo pagriebdamas ir į Abigailės pusę ištiesdamas nebeveikiantį telefoną. – Iš tryliktos apygardos. Prieš dvi dienas visiškai nutrūko kontaktas. – Metju nereikėjo nieko daugiau sakyti, užteko vieno trumpo žvilgsnio į jos pusę. Paėjęs žingsnį atgal šis dar kartą, tik šįkart kiek jaukiau, nusišypsojo, pirštu užkabindamas trumpą, bet šįkart visiškai tiesią plaukų sruogą. – Atrodai nuostabiai.

Kiekviena su Luna praleista minutė buvo įdomesnė už praėjusią, tačiau kai pagaliau susidėliojau visus peilius į jų tinkamas vietas ir, užmetusi žvilgsnį į veidrodį, įžengiau į virtuvę.
Nuotaikos pokytis buvo ženklus ir net kiek nepatogus. Pamačius ant žemės sėdinčią jaunesniąją Hathaway, pakėlusi antakius peržvelgiau Metju, lyg klausdama, ką jis pridirbo tiem vaikams.
Tuo tarpu Elanora tiesiog šyptelėjo sesei.
-Lulu, viskas gerai, čia tiesiog blogai pasisuko pokalbis. Bet viskas gerai. Taip tikrai. Taip aš įsitikinus, Lulu,-švelniai nusijuokusi šviesiaplaukė mergina mestelėjo žvilgsnį į sesę ir iš lėto atsistojo. O tada tarusi, jog tuoj grįš, pasuko vonioj link ir pradingo už durų.
Nulydėjusi ją žvilgsniu pasisukau į Metju ir nusišypsojau, paglostydama vyro ranką.
-Žinau, dėkui, Luna tikrai geresnė kirpėja, nei tu,-mirktelėjau.
Į rankas perėmusi telefoną, kiek susiraukiau ir jį pavarčiau. Tada krenkštelėjau ir lyg niekur nieko išsitraukiau tokį patį telefoną iš naujųjų rūbų kišenės ir įdėjau Metju į delną.
-Per visą šitą velniavą jo dar netikrinau, bet turbūt nereikia per daug spėlioti dėl to, ką rasim,-vyptelėjau.-Semas juos naudodavo misijose, jei netyčia atsiskirtume. Arba jei nuspręsdavo, jog trečia ryto yra puikus metas treniruotei. Tokį patį turi Karmen, Gregas, Dani ir keli kareiviukai. Ir, kaip suprantu, garbanėle su Hathaway. Jie visi išjungti?-užteko žvilgtelėti Metju į akis, jog suprasčiau. Iškvėpusi įrėmiau kaktą į Metju krūtinę, leisdama sau bent sekundei atsipalaiduoti,-Spėju, kad Gregas į viską įtaisė susinaikinimo jungiklį. Ar liko bent koks susisiekimas su trylikta?

- Ne, niekas neveikia.
Plačios Metju rankos švelniai apsivijo smulkų Abigailės kūną, įkalindamos šiltame glėbyje. Tyliai atsidusęs ir lūpomis lėtai palietęs merginos kaktą šis giliai atsikvėpė, nežymiai, beveik liūdnai nusišypsodamas. – Kas reiškia, kad po kelių dienų turėsiu pildyti labai, labai daug dokumentų.  
Metju žvilgsnis nusekė žemą Lunos figūrą. Tylomis murmėdama panosėje ir besiskųsdama, kad nežino, ką turėtų persirengti, ši lyg niekur nieko šmurkštelėjo į savo kambarį, trinktelėdama durimis. Sumirksėjęs Metju vėlei pažvelgė į Abigailę, šįkart surimtėdamas, bet vis dar taip pat švelniai pirštais prabėgomis glostydamas ranką.
- Yra keli dalykai, kurių dar nespėjau pasakyti,- pusbalsiu prabilęs, Metju įkvėpė. Su Abigaile viskas buvo paprasčiau, bent šiek tiek. – Ryte gavau žinutę, kad Karmena yra Sostinėje, slaptame skyriuje. Jai viskas gerai,- Metju žinojo, kad Abigailė mėgo Karmeną. Buvo nesunku suprasti kodėl. – Žinoma, ji buvo tardoma, bet tik formaliai. Kiek žinau, agentai ras kitų būtų, kaip nulaikyti ją vietoje. – tai buvo viso labo švelnesnis bandymas pasakyti, kad Sostinė norėjo kontroliuoti vienoje vietoje nenustygstančią tamsiaplaukę merginą. Jei tai nesuveiktų, Metju buvo įsitikinęs, jie ras kitų būdų jai....nuraminti. Metju vėl atsikvėpė, sekdamas Abigailės akis. – Turiu su ja pakalbėti.

Žaibiškai atsitraukiau nuo Metju ir pažvelgiau jam į veidą, o tada, negalėdama savęs sulaikyti, pradėjau juoktis.
-Metju Oliveri Hawkinsai, jeigu Karmen čia, ji tave pasieks tik per mano lavoną. Jei kas ir turi su ja pasikalbėti, tai aš. Čia faktas
Papurčiau galvą. Mano vaikinas buvo labai protingas žmogus, tačiau kartais atrodydavo, jog jo kaltė, moralė ir man nesuvokiami įsitikinimai taip susukdavo smegenis, jog jis nebesugebėdavo atskirti viršaus nuo apačios ir kranto nuo dugno.
-Metju. Jeigu trylikta nukirto visus įmanomus būdus susisiekti, ji liko be Samuelio. Be Gregorio. Visi jos stabdžiai liko už neperlaužiamos sienos,-lėtai papurčiau galvą, nukreipdama žvilgsnį į šoną. Jei būčiau Karmen vietoj...-Jei negalėčiau tavęs pasiekti, neliktų nei vienos svarios priežasties, kodėl turėčiau palikti visus čia esančius žmones gyvus. Tai, kad mes dar vis turim ant ko stovėti yra Karmen malonės įrodymas,-pasitraukusi nuo vyro užsikišau plaukus už ausų, peržvelgdama kambarį. Tai nebuvo gerai. Nelabai kas apskritai šią akimirką buvo gerai, jei žvelgtum į didesnį viso ko planą. Ką kalbėti apie tai jog mano galvą kaip įkyrūs uodai vis persekiojo keisti prisiminimai, tarsi mano smegenyse neturintys vietos.
Upelio garsas. Saulės spinduliai ant odos. Pirmojo peilio rankena. Kažkieno žemas balsas. Šaltis. Lidija. Kvapnios vonios.
Nusipurčiau. Ne vieta ir ne laikas. Karmen buvo Sostinėj ir buvau įsitikinus, jog sąžinė jai buvo neegzistuojantis konceptas.
Taigi tuėjau mirti jei ne šiandien, tai rytoj ir kryžiuoti pirštus, jog grįšiu stipresnė. Jog grįšiu.
Ir vis tik nusisukusi nuo Metju leidau sau tyliai šyptelėti. Negalėjau meluoti. Spėjau tos stichinės nelaimės pasiilgti.

Metju atsiduso, puikiai žinodamas, kad prieštarauti jį kiaurai skrodžiančiam Abigailės žvilgsniui būtų ir beviltiška, ir kvaila. Už ausies užkišdamas vis nepasiduodančią ir ant veido įkyriai krentančią trumpą plaukų sruogą Metju šyptelėjo, kiek papurtydamas galvą.
- Aš ir Karmena turim...įdomią istoriją. Nors tikiu, kad ji be didesnės sąžinės graužaties sugebėtų subesti peilį man į kaklą, ji duotų man bent penkias sekundes pakalbėti. – buvo sunku nusakyti jo ir rudaplaukės merginos daugiau nei kelis metus menančią istoriją. Giliai pasąmonėje – o galbūt gerokai perdedant – Karmeną galėjo laikyti savo drauge. Visgi Abigailė buvo teisi. Pats Metju abejojo, ar šįkart ji bus taip pat draugiškai nusiteikusi tik klausytis.
- Turime judėti. Luna! – garsiau šūktelėjęs Metju darkart žvilgtelėjo į Abigailę, nesusilaikydamas ir nusivogdamas vieną trumpą pakštelėjimą į lūpas. Po sekundės galvą iš kambario iškišo margaspalviais žiedais apsikarsčiusi Luna, iškart klausiamai žvilgtelėdama į porelę.
- Luna, ar galėtum surasti Elanorą ir Tamenį? Laikas važiuoti. – tyliai linktelėjusi Luna pritipeno prie vonios kambario durų, švelniai pasibelsdama. Neišgirdusi nė gyvos dvasios ši atsiduso ir suspaudusi lūpas tiesiog praplėšė duris, įsistebeilydama į pravirą langą. – Elanora Maja Hathaway, turi tris sekundes nusileisti žemyn!

-Penkios sekundės nebūtų pakankamai, jog ją sustabdytum,-palingavo galvą Abigailė, švelniai priglausdama ranką prie Metju širdies.
Tuo tarpu aš gėriau rytinį Sostinės kvapą, žvelgdama į pakilusią saulę bei senkančius aušros atspalvius, delne spausdama Tamenio ranką. Vaikinas kaip tik padėjo galvą ant manosios, kai išgirdau krūptelėti privertusį Lunos balsą.
-Ateinaam,-riktelėjau, o baltaplaukė mano galva aukštynkojomis įlindo pro stoglangį, jog galėčiau pažiūrėti savo sesei į veidą,-viena sekundė, tuoj.
Vėl atšokusi aš žvilgtelėjau į Tami, kuris giliai, giliai atsiduso ir galiausiai išspaudė šokią tokią šypseną.
-Einam tavęs vežti į naujų agentų seminarą, Zyle.
Šyptelėjusi aš linktelėjau. Tamis vis dar pritūpęs pirštais įsikabino į lango kraštą ir atsispyręs kojomis švelniai nusileido vonios kambaryje. Kai sulaukiau linktelėjimo, pati nusiliuogiau žemyn, sulaukdama pagelbėjančių Tamio rankų ir išpuoliau iš kambario, plačiu žingsniu apžengdama Lulu ir leisdama Tameniui iš lėto sekti iš paskos.
-Mes čia. Pasiruošę. Važiuojam?